Rudenėlio aktyvizmai

Senokai čia nerašiau. Dar seniau čia nerašiau taip, kaip kad reikėtų rašyti blogus. Dažniau postindavau įdomius vertimus, o jeigu ir kažką parašydavau, tai greičiau jau straipsnio forma, o ne dienoraščio. Kodėl? Todėl, kad nemėgstu rašyti iš reikalo. Rašau kada turiu tam ūpą.O šį kartą jis sugrįžo po Mėnuo Juodaragio, kuriame dėka atmosferos, bičiulių, pasakiškos muzikos, pokalbių sugrįžo noras rašyti. Kaip viena draugė sakė: visi vandeniai, kuriuos pažįstu, rašo.
Čia tikriausiai reikėtų paminėti, jog mano asmeninė nuomonė neturėtų būti siejama su kuo nors kitu, negu su mano nuomone.
***
Gal po vasaros pasiilgus aktyvizmo, gal prisiminus praėjusių metų referendumą dėl žemės nepardavimo, gal dar dėl kitų priežasčių, šių metų rugsėjį pasipylė įvairūs parašų rinkimai ir peticijos. Greta to, turėsime bent kelis realius išėjimus į gatvę. Bet apie viską iš eilės.

Šimašiaus failas

Vilniaus miesto meras, Liberalų sąjūdžio gražusis veidukas, padarė dar vieną failą.Šį kartą - priėmė į savo patarėjus tokį marginalą, žydišką graužinienę Lietuvoje, Danielių. Taip, čia tas pats asmuo, kuris labai prašėsi eiti su Izraelio vėliava per Vasario 16-osios eitynes Kaune, o jam to daryti neleidus - pradėjo verkti per visus internetus, kokie čia ksenofuobai susirinkę. Žodžiu, apsikeitęs aš su juo facebook blokais, bet iš to kiek mačiau - totaliai neadekvatus žmogus. Nenuostabu, kad po Šimašiaus siena užvirė komentarų, trolinimo ir pan lavina.
Va pvz.:

Mielieji liberalai, neieškokite ksenofobijos ten, kur jos nėra, ty šūkyje Lietuva - lietuviams, ar dainoje "graži Lietuva be ruso". Neieškokite neapykantos ir juodame humore. Štai jums tikrosios zoologinės neapykantos pvz. Ir aš, kaip nacionalistas, pasisakau prieš tokį šio žydo šovinizmą.
Bet kadangi savo poste jis tiesiogiai nepasiuntė Lietuvos, tai čia tikriausiai Šimašiui ir Liberalų Sąjūdžiui viskas normaliai.

 Vienaip ar kitaip kviesčiau pasirašyti J.Ohmano sukurtą internetinę peticiją štai čia:
http://peticijos.lt/visos/71828

Talka

Nemažas būrys gerbiamų visuomenininkų susibūrė į talką, siekiant surinkti 50 tūkst. parašų, kad galima būtų pateikti seimui įstatymo projektą, kuris leistų išsaugoti valstybinės kalbos vartojimą lietuviškuose dokumentuose ir būtų alternatyva socialdemokratų stumiamai rašysenos orginalo kalba dokumentuose įstatymui.

Susibūrę žmonės - itin rimti, tačiau naudojama metodika... Na nežinau, man tai primena energijos bereikalingą eikvojimą, net nesitikint pergalės. Arba jeigu bus pergalė, tai nepaisant tų parašų. Kodėl aš taip nepopuliariai manau?

Ogi todėl, kad man jau teko susipažinti su vyriausybės požiūriu į piliečius. Šita vyriausybė yra patarnautojų, o ne nepriklausomos valstybės vyriausybė. Jie tarnauja visiems, tik ne savo žmonėms. Užsienio politika - pagal JAV, vidaus - pagal ES nurodymus. Ši vyriausybė jau spjovė į 320 tūkst. piliečių prašymą. Tikėtis, jog jie, pasiūlius įstatymo projektą, ateis į posėdį, prabalsuos už - labai maža. O energijos, surinkti 50 tūkst parašų, įdedama tikrai daug. Nežinau, kažkaip nematau pergalės kelio, kuris būtų grįstas šia iniciatyva. Puikūs, tačiau gal kiek naivūs žmonės. Arba čia aš kažko nežinau, kas taip pat yra tikėtina.
Bet kokiu atveju tikrai pasirašysiu ant to parašų rinkimo lapo, o gal, jeigu matysiu prasmingumą, ir pats kokį lapą surinksiu. Čia yra argumentacijos video, kuris gal jus įtikins. Tiesą sakant, tai mane patį beveik įtikino padėti.

Darbo kodekso liberalizavimas

Va čia gali būti karšta. Arba nebūti. Vienaip ar kitaip profsąjungos organizuoja mitingą prieš darbo kodekso liberalizavimą. Taip, darbo kodeksas toli gražu nėra tobulas, tačiau tai, kas yra siūloma "kairiųjų" vyriausybės - visiškas kraštutinumas. Čia reikalas principinis. Reikia ginti darbo santykius nuo jų liberalizavimo. Paprasti darbininkai Lietuvoje tampa pažeidžiama grupe, kurių interesus negina nei viena parlamentinė partija. Būtent todėl privalu būti solidariems ir rugsėjo 10d. 12h. atvykti į Vilnių, į nepriklausomybės aikštę. Visi kartu pasiūlykime Socialdemokratams savo idealu ir garbės nariu paskelbti M. Friedmaną , nes pagal savo politiką, tai jis jiems tiktų. Tai, ko nepadaro Liberalų sąjūdis, padarys liberalai socialdemokratai. "Kairieji". Fui.

Atbėgeliai

Neketinu labai plestis, kodėl atbėgelių mums nereikia, nes galbūt tam skirsiu atskirą įrašą. Bet šiaip šia tema yra puikus filmukas, kurį reikėtų pažiūrėti kiekvienam del pabėgelių verkiančiam leftistiniam liberalui.

O ir šiaip yra nemažai gerų straipsnių ta tema. Gal verta paminėti tai, kad šiuo metu galime pažiūrėti gerai finansuojamus refugee welcome gimstančius projektus. Arba visokius kapitalistus, kurie apsimetinėja dideliais humanistais. Galėtų bent jau neapsimetinėti. Jums, mieli kapitalistai, iš tikro nerūpi žmonės. Jums rūpi pelnas, kurį gausite, eksplotuodami pigią darbo jėgą. Jums ne žmonės rūpi, o jūsų pelnas. Jūs esate pirma kapitalistai, o tik po to lietuviai. Būtent dėl to jums būtų mažai ir 50 tūkst. imigrantų. Būtent vardan tokių kapitalistų imigrantais paskendo Vakarų Europa. Štai jums gyvas pavyzdys, kaip šiais laikais stambusis verslas, kapitalizmas yra ne tik nesuderinamas su tautinės valstybės idėja, tačiau net yra jai priešiškas.
***
O Europos Sąjunga... Ką ji iš vis bendro turi su Europa? Europa tūkstantmečius gynė savo žemyną nuo musulmonų ordų. Prie šios ginybos krito eilės Europos didvyrių. Europai linkėčiau išsivaduoti iš tokių sąjungų. Tikroji Europa esame mes(if you're looking for Europe, best look in your heart), centrinė Europa, tiesiog turėtumėm daugiau pasitikėti savimi, atgauti laisvę ir nebijoti sakyti, ką galvojame.

Kaip aš norėčiau, kad mūsų valstybė būtų tokia, kokia yra tarkime Vengrija, Čekija. Man labai gaila, kad mūsų valdžioje yra toli gražu ne nepriklausomos valstybės lyderiai, tokie, koks tarkime yra V.Orbanas.    Džiugu bent tai, kad ir Lietuvoje po truputi žmonės atsigauna. Buvo jau protestai Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje ir kt. panašaus istorinio likimo šalyse. Lietuvoje miegojome. Ir taip, čia metu akmenį ir į savo daržą. Na bet dabar atsirado bent kelios iniciatyvos. Kadangi manau, kad šis reikalas yra itin svarbus - dalinuosi visomis iniciatyvomis.
Facebook: Visuomeninis komitetas prieš priverstinę imigraciją. 
VKPPI pirmieji sukūrė būtent šiam reikalui skirtą puslapį, o taip pat - internetinę ir gyvai renkamą peticiją, kurią per tris dienas pasirašė virš 3 tūkst. žmonių. Gyvai rinkti parašus, mano galva, taip pat yra laiko ir energijos švaistymas, nes peticijos forma tinka mobilizuoti žmones, tačiau pati savaime neturi jokios galios.

Kita iniciatyva: Lietuvos šeimininkai prieš masinę imigraciją
Pirmasis gyvas protestas - Rugsėjo 29d. 18h vakare. Prie šio renginio ketinu visaip prisidėti ir jį reklamuoti. Pagaliau turėsime protestą, kuris: 1. Yra ne savaitgalį. 2. Yra ne darbo laiku. 3. Yra normalioje vietoje.    

Rusijos griūtis man kelia šypseną

Kelias dienas buvau nutolęs nuo internetų ir visų pasaulio įvykių. Grįžus namo, paskaitinėjus spaudą, mane aplankė puiki nuotaika. Ją sukėlė įvykiai pasaulyje, o visų pirma - Rusijos griūtis. Taip, aš tikrai džiaugiuosi, jog ši valstybė patiria ekonominį krachą, kurio pasekoje turėtų įvykti pokyčiai ir politikoje.

Žinoma, esu nacionalistas, todėl suprantu ir įvykius pasaulyje. Negana to - esu antiglobalistas. Tačiau ne ta prasme, su kuria dažnai siejami antiglobalistų judėjimai pasaulyje, ty su Rusijos veiksmų pateisinimų. Aš nelaikau antiglobalizmu tokios pozicijos, kuomet vieną pasaulio tironą (JAV) pakeičiame kitu (Rusija).

Taip, jeigu žiūrėsime į pasaulį pagal klasikinę antiglobalistinę poziciją, tuomet pamatysime tokią realybę: JAV yra pasaulio dominantė, kuri iš esmės kontroliuoja(vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis) bene visą pasaulį, tarp jų ir Lietuvą. Taip, JAV yra imperialistinė valstybė, kuri įsiveržė ne į vieną šalį, pradėjo ne vieną karą, atliko teroro išpuolius prieš savo piliečius tam, kad pateisint tuos karus. Ir taip, Rusija - šalis, kuri bando priešintis šiai vieno galios centro politikai.

Jeigu matome tik vieną pusę - teisingas elgesys atrodytų remti Rusiją, kaip tai daro kai kurie save nacionalistais vadinantys asmenys, taip tikintis atgauti nepriklausomybę. Tačiau taip galima teigti tik tuomet, kada nematai arba nenori matyti, ką daro Rusija.

Rusija galėjo būti stipri Europos tautų sąjungininkė kovoje už laisvę. Tačiau tokia netapo. Ir dėl to yra kalta tik pati Rusija. Būtent pastaroji, iš aukšto žiūrėdama į kitas kaimynines valstybės, sugriovė savo, kaip galimo kovos partnerio, šansus. Rusija į buvusias Sovietų sąjungos šalis, buvusias draugiškas jai šalis (kokia buvo Ukraina) žiūrėjo kaip į savo nuosavybę, ty lygiai taip pat, kaip į jas žiūri ir JAV. Rusija elgiasi kaip mažas vaikas - jeigu tu nepadėsi man statyti smėlio pilies, tai aš pasiimsiu lazdą ir tau trenksiu. Tokia lazdos politika pasireiškė Krymo užgrobimu, o jos elgesio modelis prognozuoja tai, kad Rusijai pakeitus Ameriką - vieną drakoną pakeistų kitas.

Identiškas elgesys kartojasi ne vien su Ukraina, bet ir su kitomis kaimyninėmis šalimis. Jeigu Rusija norėjo, kad NATO neslinktų arčiau Rusijos sienų - ji visų pirma galėjo pagarbiau elgtis su savo kaimynais. O dabar - su visais savo piliečių gynimais užsienio valstybėse (nepripažįstant, kad Latvija - latviams, Estija - estams, Lietuva - lietuviams), su visais grasinimais karu - Rusija gali eiti velniop. Ji tikrai nebus man antiglobalistinės kovos draugas. Nes man nereikia tokio draugo, kuris man grasina - jeigu tu ne su manimi, tai aš pradėsiu karą, numesiu bombą, užimsiu dalį teritorijos.

Dėl tokio elgesio Rusija pati suteikia pretekstą neapykantai jai. Jei kažkada tai galima buvo pavadinti kvaila rusofobija, tai dabar Putinas pats suteikė neapykantai argumentų. Ir tuo pasinaudojo mūsų šoko meistrai - visur padidėjusi kontrolė, policinės valstybės, lyderio kultai, maksimali integracija į euroatlantines struktūras- visa tai nesunkiai skinasi kelią Lietuvoje, o taip pat tikriausiai ir dar eilėje Europos šalių. Laisvės likučius iškeitėme dėl saugumo, nes globalistai turėjo kur baksnoti pirštu - pažiūrėkite į Ukrainą. Jeigu nesiintegruosime - ir čia taip bus. Blogiausia, jog jiems atsakyti nebuvo ką. Krymo, Donecko pavyzdžiai kalbėjo patys už save.

Todėl labai džiaugiuosi, jog Rusija po truputi primena Afrikos šalis. Tikiuosi, kad ši šalis  nugarmės velniop. Ir kuo greičiau - tuo geriau. Ir tegul būna ten tol, kol nesusitvarkys savo didžiavalstybinio mentaliteto ir imperializmo. Kai Rusija taip padarys - galima bus pradėti ilgą išsilaisvinimo darbą. Bus gerokai sunkiau, nes turėsime neribojamą globalizmą savo aukštumoje, tačiau tuomet bent jau atsiras lašas vilties. Kuomet nebeliks priešo už vartų - daugiau žmonių turėtų pamatyti vakarų integracijos padarinius. Tuomet turėsime dar vieną, gal jau paskutinį šansą bendram Europos tautų kovos frontui. Už laisvas, nacionalines-socialines valstybes, už tikrą europietišką Europą, už senąjį pasaulį!

Socialiniai tinklai. Blokuoti ar neblokuoti asmenį, kuris turi kitokią nuomonę?

Esu aktyvus Facebook socialinio tinklo naudotojas. Rašant įvairiais mane dominančiais klausimais dažnai kyla aršios diskusijos. Kartais - mano paties išprovokuotos. Išsiskyrus nuomonėms dažnai sulaukiu klausimo:

Ką pas tave veikia toks ir anoks(įterpti negražų žodį) drauguose? Pvz. Ką pas tave drauguose veikia žydkrikščionys? Stabmeldžiai? Koloradai? Globalistai? Liberalai? Komunistai? Rusų agentai? JAV agentai? Kinijos agentai? Lenkijos šovinistai? Ir t.t.

Ilgą laiką kartojau tą patį per tą patį. Pagalvojau, jog sutaupysiu laiko, jeigu surašysiu viską į blogą ir neatsakinėsiu į tą patį klausimą kas savaitę, o tiesiog duosiu nuorodą.

Mano draugų sąraše yra labai įvairių pažiūrų žmonių. Taip yra dėl to, kad priimu daugumą asmenų, su kuriais turiu ką nors bendro. Ty jeigu mūsų siekiai sutampa 10%, o 90% - nesutinkame, vis tiek tokį asmenį turiu savo drauguose. Būtent dėl tų 10%. Aš vadovaujuosi tuo, kad sunkiu metu ar neturint realių svertų kažką keisti reikia ieškoti panašumų, o ne skirtumų.

Bene vienintelė priežastis, kodėl šalinu asmenį iš draugų - įžeidinėjimas, negerbimas manęs. Žinoma, esu išmetęs kelis žmonės ir dėl kitokių priežasčių, tačiau vėliau arba juos priėmiau atgal, arba dėl to gailėjausi.

Kiekvienas socialinio tinklo vartotojas pats susikuria tam tikras savo taisykles, pagal kurias priima asmenį į draugus, šalina iš draugų ir blokuoja kitą asmenį. Vieni priima tik žmones, kuriuos asmeniškai pažįsta. Kiti priima tik bendraminčius. Dar treti naudoja facebook savo pačių idėjų sklaidai.

Pastarasis modelis atitinka mano pasirinkimą. Aš naudoju facebook kaip tam tikrą saviraiškos formą, savojo prasmių lauko platinimo vietą, o facebook paskyra man yra informacijos keitimosi priemonė. Facebooke aš bandau pristatyti savo požiūrį į pasaulį ir noriu, kad jį išgirstų kuo daugiau žmonių. Ir aš nesu prieš, kad tokį požiūrį girdėtų ir asmenys, su kuriais nuomonės įvairiais klausimais išsiskiria. Aš tikiu, kad yra tiesa, kad aš tam tikroje prizmėje esu arčiau jos, negu dalis mano draugų. Tikiu, kad kiekvienas sąmoningas žmogus gali prieiti prie tų pačių išvadų, prie kurių esu priėjęs ir aš pats. Tačiau mano teikiama informacija gali pagreitinti šį procesą, o tai padėtų greičiau realizuoti idėjas, kurias, mano supratimu, yra būtina realizuoti.

Vienaip ar kitaip visi mes esame Lietuvos piliečiai. Išmetus kitaip galvojantį asmenį iš draugų - jo pilietybė nedingsta. Tuo tarpu galimybė gauti informaciją, kuri pakeistų to asmens poziciją ir priartintų prie manosios - pradingsta. Laikymas drauguose tik bendraminčius ir dalinimasis informacijos su jais yra virimas tose pačiose sultyse, o aš esu suinteresuotas idėjų sklaida. 

Pabaigai paminėsiu, jog:

1. Aš nesu atsakingas už savo draugų nuomones ar išsireiškimus. Jie yra atsakingi už save.

2. Aš nebūtinai pritariu arba nepritariu informacijai, kuria dalinasi mano draugai, grupės kur esu narys, puslapiai, kuriuos esu pamėgęs. Nemaža tikimybė, kad aš tiesiog noriu gauti informaciją, kuri būtų priešinga, negu mano nuomonė, tačiau man yra svarbūs jų argumentai.

3. Jeigu mano kuriamas srautas jūsų netenkina - galite paspausti nebesekti, nerodyti pranešimų iš manęs arba pašalinti mane iš draugų.

Išjunk televizorių

Televizija yra viena efektyviausių masių valdymo priemonių. Čia ne kokia popierinė ar internetinė spauda, kada žmogus turi norėti skaityti. Televizija šiame modernistų pasaulyje yra patogi. Atidirbęs 8-12h eilinis lietuvis įsijungia fone televizorių, gali sėdėt ant sofos, kimšti maistą, apsimesti, kad bendrauja su šeima ir klausytis tai, kokią programą jam suformavo valdančioji dauguma.

Aš pats televizijos beveik nežiūriu (išskyrus laidas, kuriose dalyvauja mano bendražygiai ar retomis kitomis išimtimis) nuo 2008-ųjų metų, kada asmeniškai pajaučiau, kaip žinios iškaipo faktus - nuo pilnametystės. Mano aplinkoje (pagrinde - folkloru, etnologija, istorija, roko/metalo muzika ar politika/nacionalizmu) beveik niekas jo nežiūri taip pat. Todėl iš ties nustebau, kai išgirdau, kad kovo 11-osios tv3 laidą žiūrėjo milijonas tautiečių.

O ką rodo lietuviškoji televizija? Absoliuti propaganda. Paskutiniu metu ypač daug pasisakymų prieš žemės referendumą. Šioje purvo lavinoje dalyvauja ir mūsų mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamas nacionalinis transliuotojas. Komisarai, valdantys Lietuvoje, baisiai išsigando surinktų parašų, todėl dabar plauna smegenis mūsų tautiečiams. Dar pridėkime visokias banalybes, pseudoelito skandalus ir gauname pilną vaizdą - taip sistema programuoja jus. Ką galvoti, kaip gyventi, kokius sprendimus priimti.

30% Lietuvos gyventojų pasitiki žiniasklaida. Taigi jie ir išrenka tuos, kuriuos jie yra užprogramuoti išrinkti. 30% tiki, kad referendumas dėl žemės atstovauja rusų interesus, o Landsbergiui turime dėkoti už nepriklausomybę(nuo Rusijos). Ir sistemos užprogramuoti jie išrenka tai, ką reikia išrinkti, balsuoja taip, kaip reikia balsuoti. Ir gyventi pagal MIP propagandą yra patogu, nereikia imtis atsakomybės. Išgerk alaus, atsisėsk ant sofos ir paklausyk kaip Qbilius suvaldė krizę, eik į rinkimus, priekaištauk tiems, kurie išdrįso pasinaudoti smegenimis. Televizija jums nupieš patogų iliuzijų pasaulį.

Tačiau ar jums to reikia?
Laisvas žmogus galvoja savo galva.
Išjunk televizorių, abejok viskuo, analizuok pats, susirask visą informaciją, gink laisvą internetą.

Nugalėję mirtį

 Pamenu, kuomet tik ~2007 ar 2008-ais metais prisijungiau prie tautinio pasipriešinimo judėjimo, kai tik įsteigėme LTJS Kauno skyrių Kaune - tuo metu buvo itin daug asmenų, kurie prisijungė prie kovos įkvėpti mūsų partizanų. Tada aš buvau dar tik moksleivis, perskaitęs gana nemažai straipsnių iš tuometinio NF puslapio. Visi tuo metu skaitė, domėjosi partizaniniu pasipriešinimu. Aš pagalvojau, jog jeigu 9/10 skaito partizanų literatūrą, tuomet iš to naudos mažai, todėl sąmoningai vengiau jos, domėjausi pagrinde ideologija, politine filosofija. Vėliau atsirado ir ekonominės temos. Na o partizanų tema buvo sąmoningai apleista. Iš kitos pusės žinojau, jog jeigu jau pradėsiu domėtis - tai man taip patiks, jog sunku bus atrasti laiko kažkam kitam, kas yra šiuo metu mūsų judėjimui gal kiek ir svarbiau.

Taip buvo iki visai neseniai, kuomet T.L.S. Korp! Neo-Lithuania, kurios junioras šiuo metu esu, VNS'e  R. man pavedė užduotį - parengti J.Jakavonio - Tigro biografiją. Pradėjau ieškoti informacijos internete, parengiau šiokią tokią išplėstinę biografiją. Benaršydamas internete aptikau didžio žmogaus - Mons. A. Svarinsko tinklapį - http://www.partizanai.org/ . O tinklapyje akys pamatė knygų skiltį. Keista, mano meilė knygoms atėjo jau po mokyklos laikų, ją įkvėpė būtent mūsų judėjimas. Tinklapyje radau visą eilę knygų. Smalsumas nugalėjo ir atsisiunčiau Dzūko dienoraštį. Kodėl jį? Sunku pasakyti. Turbūt dėl to, jog R. prieš kokius 3 metus man geru žodžiu apie jį atsiliepė. Pirmieji puslapiai permesti akimis ir aš jau užsikabinau. Perskaičiau knygą per ~dvi dienas, tuomet skaičiau dar kartą, norėdamas pasidalinti jo mintimis, kurios aktualios ir šiai dienai. Norėjau parodyti to žmogaus stiprybę, idealizmą. Manau, jog atrinkau geriausias jo dienoraščio vietas:

1. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/juodabalta.html
2. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/nepasidalina-sferomis.html
3. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/jam-tevyne-pinigu-terba.html
4. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/parazitas-gali-tik-imti-bet-ne-duoti.html
5. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/pirmosios-partizanu-dienos.html
6. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/zmones-ziuri-i-vakarus.html
7. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/laisve-arba-mirtis.html
8. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/pries-nieksus-bolsevikus-gali-nekovoti.html
9. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/dzukas-apie-socialini-teisinguma.html
10. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/dzukas-apie-socialini-teisinguma.html

Kai kurias jo mintis papildžiau šių laikų iliustracijomis, savomis mintimis. Vis dėl to pačią populiariausią jo mintį pasilikau pabaigai.

„Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš nevažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį“

Pradėjęs skaityti jo dienoraštį tikrai nesitikėjau, jog čia atrasiu tiek daug bendro, tiek daug artimo sau ir šiems laikams. Dzūkas man tapo motyvuojančiu žmogumi. Šiandien dažnai tenka girdėti įvairius nusiskundimus, jog mums sunku, neturime pinigų, pakenks karjerai, nemokame ir pan. O juk jis, o taip pat ir eilė mūsų partizanų turėjo išgyventi dar blogesnes sąlygas. Tuo metu jie nedvejojo. O dabar yra eilė mums, patriotiškai ir tautiškai susivokusiems jauniems žmonėms. Dabar yra mūsų eilė tęsti jų kovą, įdėti savo bent minimalų indėlį. "Tėvynės gerovei jokia auka nėra per didelė. Kiekviena auka yra teisinga ir reikalinga, jeigu ji prisideda prie tėvynės kančių palengvinimo.". Jeigu Dzūkas būtų gyvas - tvirtai tikiu, jis kartu su mumis žygiuotų mūsų šventinėse eisenose, bandytų šių laikų priemonėmis pasiekti tai, kad Lietuva būtų laisva, tautiška, socialiai atsakinga valstybė.

Manau, jog Dzūko dienoraštį verta paskaityti kiekvienam. Tokių asmenų šiais laikais - vienetai. 
"Autoriaus jau seniai nėra gyvo, o jo knygos liks gyvos amžinai..."

 

Obtest 20-mečio koncertas

Šiame blogo įraše pateikta mano asmeninė pozicija bei interpretacija. Nepretenduoju į objektyvumą, žiūriu į aprašomus dalykus per savo prizmę.

Obtest. Tai yra viena iš tų grupių, su kuria užaugau, kurios klausiausi ir vis dar klausausi, lietuviškos metalo scenos legenda. Man teko garbė sudalyvauti jų koncerte, kurio įspūdžius čia ketinu ir aprašyti, kažkiek paliesdamas ir man svarbias kitas temas.

Iki koncerto

Jau kuris laikas sklandė gandai, jog kažkuris Obtest narys išvažiuoja į užsienį ir grupė tikriausiai nebegros. Buvo ilgas tarpas, kuomet Obtest niekur nekoncertavo. Gavęs pakvietimą per facebooką į jų koncertą ilgai nedvejojau - tai gali būti paskutinė proga pamatyti šią grupę.

Renginio organizatoriai - Alt events - turbūt vieni kokybiškiausių neformalių renginių organizatorių Lietuvoje, konkuruojantys dėl pirmosios vietos su Dangaus komanda. Renginio reklamai galima būtų skirti 10 balų - informatyvus tekstas puslapyje, išskirtinė ir itin kokybiška reklama, cituojanti Obtest dainų tekstus, istoriją ir kt. Taip pat buvo sukurtas atskiras puslapis, kuriame plačiai aprašyta tai, ko galima tikėtis. Aš to puslapio neskaičiau ir labai džiaugiuosi dėl to. Būtent dėl to koncerto metu buvau daug kartų nustebintas, tai mano koncertą padarė dar geresnį. Skaityti kokybiškų organizatorių ir grupių koncertus - taip pat kaip žiūrėti kalnus gerų filmų trailerių - pats filmas tuomet praranda dalį savo vertės.

Ne apie grupes

New York'as, kaip klubas, man patinka visų pirma dėl savo geografinės padėties. 20min kelio nuo Vilniaus Geležinkelio stoties, 5min kelio nuo LTJS būstinės, nemaža salė, antras aukštas, žodžiu viskas ten gerai. Viskas gerai, išskyrus vieną dalyką - klubo asortimentą. Asmeniui, kuris negeria alkoproduktų susidaro nekokia situacija, mat čia nebuvo imho būtino dalyko koncertams - giros.  Nealkoholinių gėrimų pasirinkimas - karšti gėrimai (o koncertuose tikrai ir taip karšta būna) arba kolos/energetiniai. Nekažką. Čia buvo vienas iš nedaugelio minusų, tikiuosi, jog ateityje nebebus šios problemos.

Garsas buvo, mano supratimu, labai geras. Pirmą kartą girdėjau Luctus vokalą. - teigė viena kolegė iš Kauno.

Publiką sudarė pagrinde vien metalistai, nemaža jų dalis - tautiškų pažiūrų. Vis girdėjosi kalbos apie artėjančius nacionalistų renginius, koncertus ar buvusias akcijas. Šiaip palyginus buvo mažai matyti asmenų, kuriuos sutinku panašiuose koncertuose, į kuriuos vykstu. Iš Kauno LTJS čia buvo vos 4 žmonės su manimi.

Koncertas

Pirmieji grojo kažkokia ten neaiški metalistų grupė. Grojo gerai, tačiau visiškai neįsipaišė man į to vakaro nuotaiką. Jeigu jų nebūtų buvę - būtų geriau. Daugiau laiko liktų Luctusams. Esantieji ant scenos bando užvesti publiką, tačiau pastangos bevaisės, jie čia susirinko ne to.

Antrieji ant scenos lipa Luctus. Galiu pasakyti, jog aš itin gerbiu šią grupę, man jie yra tikrieji Kauno sunkiosios muzikos vėliavnešiai. Muzika ir pasaulio supratimas man turbūt yra artimesnis jų, negu pačių Obtestų. Grojo jie gerai, kokybiškai, prasidėjo pirmieji pogo, sugrota daina apie Kauną, puikiai pavykęs Obtestų cover'is, prieš tai pasakius šokią tokią nuoširdžią(!) prakalbą. Nežinau ar čia dėl to, jog iš tiesų mėgstu Luctus, ar dėl ko kito, bet man jų pasirodymas buvo gerookai per trumpas, norėjau klausyti dar ir dar. Pritrūko man ir G.Ž.R. , ir Už Lietuvą, o taip pat naiviai tikiuosi, jog kurį nors koncertą(gal Tėvynei?) pavyks išgirsti nuostabią dainą - Mano žemė.

Obtest - ilgai lauktieji ir pagaliau beveik sulauktieji. Ant scenos užlipa styginių trio su puikiu vizualiniu turiniu, publika užkaitinta ir prasideda koncertas. Prisipažinsiu, pamatęs Obtest vokalistą su kardu, po tokių šuolaikiškų savo įvaizdžiu prieš tai buvusių grupių, šiek tiek šypteliu. Žinoma, tai trunka kiek trumpai, greitai įsijaučiu į atmosferą. Pirmoji daina - prisiek, prie kurios dar sugrįšime.
Obtestai sugroja tokias dainas, kaip Oldness comming, 997, Vieną kartą gyvenime, Anapus Nemuno, Auka seniems dievams, Žirgas parneš mano kūną namo, Paskutinė akimirka, Devyniaragis, Iš kartos į kartą, Audronaša, Sakalo vaikai, Ugniavijas atlieka kartu su Obtest vokalistu Mėnulio karūnos kautynes, tai padaro puikiai. Atlikta daugybė dainų, kurių nebepamenu, paneigiant grupės išsiskyrimą pristatoma nauja daina - myriop, visą laiką vyksta pogas, Obtestus palaiko 90% publikos, per kai kurias dainas pogas tampa masinis, žmonės iš visų kampų įsibrauna į pogą, pasiskuki į kitą pusę - ten susikabinę rekonstruktoriai šluoja viską jiems iš kelio, metalistai šokinėja nuo scenos ir t.t. Žodžiu neblogas vakarėlis.

Obtest pagrojo beveik viską, ką norėjau, gal išskyrus dainą Iš širdies. Po koncerto vos pastovėjau ant kojų. Tai buvo kažkas nerealaus. Retai kada koncertas man taip patinka.

Mintys po koncerto

Koncerto pradžioje skamba žodžiai "Prisiek savo protėviams ir gimtajai žemei, kad ginsi ją". Nemažai kas ištiesia kumščius, kartoja tuos žodžius, tačiau puikiai žinome, jog ši priesaika dažnai (aišku ne visada) pasibaigia alkoholio gurkšnojimu už Lietuvą ir geriausiu atveju sudalyvavimu kokiose nors eitynėse. Tai - toli gražu iki tos kovos, kokios reikalauja aplinkybės, kurias turime šiandien.
Viena bendruomenė, kuri paskutiniu metu man daro šiokią tokią įtaką, o tiksliau gal aš jų pats labiau esu linkęs klausyti ir rimtai apsvarstyti ką jie sako, šią tendenciją būtų linkusi nurašyti į alkoholizmą ir iš to kylančią apatiją veiklai, gyvenimą iliuzijų pasaulyje. Aš, nors ir neatmesdamas (priešingai!) šio požiūrio, manau, jog problema yra ir mūsų pačių veiksmuose.

Žmonėms, kurie vaikšto į tokius koncertus, paprastai yra gana svarbūs tokie dalykai, kaip ryžtas, tvirta pozicija ir pan. Jie tikriausiai vargiai suprastų tokio reiškinio, kuomet mes išprovokuojame žiniasklaidą, tyčiojamės iš politkorektiškumo, o po to ginamės, jog tai, ką pasakėme nebūtinai yra visai taip, vietoje to, jog tiesiai šviesiai sakytumėm ką galvojame ir elgtumėmės atitinkamai. Galbūt mes per daug galvojame ką apie mus pasakys kiti, ar kur nors ko nors neįžeisime,  juk patys turime tam tikrą bendrą suvokimą kas ir kaip yra šiame pasaulyje, kas yra teisinga, o kas tik korumpuotų politikų įtvirtinta kaip teisė ir teisingumas.

 Kitas svarbus pastebėjimas yra jau visiškai asmeniškas. Obtest dainose dažnai minimi istoriniai mūšiai su kryžiuočiais, su tuo metu buvusia svetima mums religija. Aš manau, jog daugelis suvokia, jog šiais laikais baltiško tikėjimo žmones ir krikščionis jungia daug daugiau dalykų, tam tikra net bendražmogiška vertybinė pozicija, nei vieną ar kitą pusę jungia iškrypimus, vertybinį nihilizmą, dvasiškumo nunykimą propaguojanti naujosios kairės ideologija. Perkeliant tokius istorinius Obtest tekstus į šiuos laikus, bent jau aš suvokiu, jog šių laikų kryžiuočiai, šių laikų svetima idėja yra būtent šitie žydrieji eurofilai, multikultūrizmas, aukso veršio kultas, neomarksizmas ir liberalizmas. Būtent prieš juos šiuo metu ir reikalinga kova, priesaika ginti savo protėvių vertybinį suvokimą ir mūsų Tėvynę. Norėčiau tikėti, jog dauguma ir ten susirinkusių asmenų savo tautinę poziciją, bei baltišką tikybą išreiškia ne per antikrikščioniškumą (mat krikščionybė yra šiuo metu sąjungininkė), o per pasipriešinimą ir kovą su naujųjų laikų kryžiuočiais.

Pabaigai eilutės iš Obtestų dainos iš kartos į kartą, kartu su puikiu, būtent šią Iš kartos į kartą idėją atspindinčiu paveikslėliu.

Ugnis sujungia mūsų protėvius į vieną
Vanduo ir laikas šito kraujo nenuplaus
Tvirti kaip siena stojam iš kartos į kartą
Mes buvom, esame ir liksime
Visiems laikams!

Nuotraukos iš http://sharkeen.lt ir Alt events 

Laisvė ar svaigalai?

Paskendęs svaigalų liūne. Taip galėčiau, kiek patirštinant spalvas, įvardinti savo gyvenimą paskutinius 3 metus. Kuo toliau žengiu blaiviu protu, tuo įdomiau man darosi analizuoti tiek save, tiek kitus. Rimtai stebėti ir analizuoti. O juk tą reikėtų daryti nuolat, o aš to nedariau beveik iš viso.

Paskutiniu metu manau, jog pagrindinė alkoholio žala vis dėl to yra toli gražu ne kokia tai sveikatos žala. Toli gražu ne tai. Pagrindinė žala turbūt yra sąmoningumui ir dvasiai. Iš tiesų stebiuosi, jog taip greitai tą supratau, jog beveik norėčiau, jog geriantys bendražygiai bent mėnesį nuspręstų atsisakyti alkoholio ir suprastų tą patį, ką supratau ir aš.

Žmogus, vartojantis svaigalus, yra tarsi matricos filme. Jie įsivaizduoja, jog yra laisvi, nors iš jų paslapčia siurbia gyvybę. Kol vartojau alkoholį man ir ši sistema atrodė mielesnė, o ir reikalo tobulėti nemačiau ir nenorėjau - juk viskas gerai, ką dabar darau. Nedomino niekas naujo, gyveisinau savo gyvenimą ir stovėjau vietoje.

Kol vartojau alkoholį galvojau, jog alkoholio efektas sąmoningumui yra trumpalaikis - tuomet, kai būni apsvaigęs ir sekančią dieną - kuomet tau pagirios. Vienas iš naujų atradimų buvo tas, jog ši trumpalaikė būsena būtų nieko baisaus, tačiau gerokai baisiau yra ilgalaikis poveikis žmogaus mąstymui ir gyvenimui. Alkoholio gėrimo kultūra man darosi šlykšti.

Kaip ir minėjau, kol vartojau alkoholį nors ir mačiau problemas tautoje, valstybėje ir mūsų judėjime, tačiau nesuvokiau jo mąsto ir realios padėties. O dabartinė padėtis yra labai, labai bloga. Negana to, visiškai nesuvokiau savo asmeninio gyvenimo problemų ir nesiėmiau nieko, kad jas spręsti. Vis atidėliodavau kitai dienai, geresniems laikams ar tuomet, kada bus tinkamos sąlygos.

Tikriausiai jau po kelių metų, o po to ir prisimindamas tai po daugelio metų, šį savo radikalų žingsnį vadinsiu geriausiu savo apsisprendimu. Džiaugiuosi, jog toks radikalus mano pokytis (iš gėrimo kultūros į visišką abstinenciją) atėjo man dar būnant gana jaunam - 22-iejų metų jaunuoliui. Dar mano gyvenime viskas prieš akis ir nebešvaistysiu laiko vėjais. Džiaugiuosi, jog dabar suvokiu, jog lyg šiol stovėjau vietoje arba progresavau ne tiek, kiek galėčiau, dabar galiu atsispirti nuo to bedugnės krašto ir kilti šiame gyvenime.

Kaip gi man sekasi?

Iš tiesų gana įdomiai. Turiu šiek tiek daugiau laiko, bet kartu ir daugiau darbų šiuo metu. Pastebėjau, jog esu aktyvesnis ir stengiuosi mažiau švaistyti savo laiką (jaučiuosi blogai, jeigu kasdien kažko gero nenuveikiu). Išskirtinė kelionė buvo Vilniuje, iš kurios labai daug gavau. Turėjau galimybę pernakvoti pas bendraminčius. Žiauriai yra smagu būti su žmonėmis, kurie turi labai arimą tau pasaulėžiūrą + papildo tavo spragas. Itin įsimintina nakvynė, puikūs pokalbiai, pats galėjau išsakyti viską, ką galvoju. Toks pokalbis prilygsta tikriausiai mėnesiui lėkštų bairių, pokalbių baruose.

Pastebėjau, jog kažkiek pasikeitė mano suvokimas ir vertinimo sistema. Man nuoširdžiai šlykštu matyti apsvaigusius patriotus, man ypač šlykštu matyti geriančias ar girtas merginas, ypač jeigu jos yra iš mūsų stovyklos, o dar jeigu jos viešinasi feisbuke. Fui. Darausi žiauriai netolerantiškas tam, man čia primena tautos išdavystę. Tačiau šiuo metu neturiu jokio pagrindo kažką sakyti, nors būna tikrai sunku, kadangi ir pats ne taip jau seniai esu blaivus.

Kažkiek nusiminimo yra tame, jog panašu, kad prarasiu dalį žmonių, kuriuos laikiau savo draugais, o aš jiems buvau tik sugėrovas. Na nieko tokio, tą jau numačiau mesdamas gerti. Sunku susilaikyti nuo kitų kritikavimo, jog girtuokliauja, tačiau tą daryti privalau - varymas nieko nepakeis, priešingai, sukels gynybinę reakciją. Reikia pačiam rodyti pavizdį (o čia vien alkoholio atsisakymo neužteks, kaip pasakė vienas bendramintis Mi. - alkoholio atsisakymas nepadaro tavęs automatiškai geresniu patriotu ar geresniu žmogumi. Vadinasi reikės įveikti ir kitas savo tiek priklausomybės įdas, tiek ir charakterio), reikia rodyti pavyzdį ir tikėtis, jog žmogus pats pasirinks:

Ar būti laisvam ir kovoti, ar ir toliau svaigintis ir vaizduoti Tėvynės sargus. Aš savo pasirinkimą atlikau ir nei už ką negrįžčiau prie to degradavimo kelio.

Miestas miega naktį, tik aš nemiegu.

 Miestas miega naktį, tik aš nemiegu.Nesvarbu, kad neišsimiegosiu padoriai, galima sau leisti puodelį kavos, naktinį dangaus vaizdą ir pasinėrimą į minčių pasaulį, į fantazijų pasaulį.

Et, vėl operos fantomas. Pagaunu save momentuose, kada žiūriu šį filmą. Operos fantomas yra mėgstamiausias filmas. Tikroviška meilės istorija. Romantiška meilės istorija. Tokios, kokios šiais supistais sugadintais laikais nebebūna. Tokiais laikais, kai nebūdavo visokių telefonų, žmonės nebūdavo išpindėję, merginos nesididžiuodavo, jog geria/rūko/elgiasi kaip k*rvos. Tokiais laikais, kai žmonės turėdavo vertybes, tokiais laikais, kaip abejingumas neegzistavo. Norėčiau gyventi tokiame pasaulyje. Tikiuosi, jog užmigęs galėsiu čia pabusti.

Close your eyes start a journey through a strange new world,
Leave all thoughts of the world you knew before,
Close your eyes and let music set you free...

Tai, kas įkvėpia. Pro-life!

Vienas LTJS narys atsiuntė nuorodą į lryto straipsnį "Akla žagintojo auka : „Pasirinkau gimdyti”". Pridėjo ir taiklų prierašą: Už gyvybę ekstremaliai.. bet turbūt ir pagarbos maksimaliai už tokį žingsnį.. 


Šiuo atveju pripažįstu, jog situacija tikrai yra radikali. Išprievartavimas yra viena iš priežasčių, dėl kurių dauguma net pro-life pažiūrų asmenys daro išimtį. Pabandysiu paaiškinti tai, kaip tai aiškintų siūlantis vis tiek gimdyti.

Žmogus visą laiką vystosi, nuo pat prasidėjimo momento iki senatvės. Negalintis apsiginti savęs dar negimęs vaikas neturėtų būti kaltas už kitų asmenų klaidas (šiuo atveju prievartautojo), todėl jam turi būti suteikta teisė į gyvybę. Gimęs vaikas nėra vien prievartautojo vaikas, vienaip ar kitaip jis yra ir puse motinos. O tai yra netgi gerokai artimiau, už bet kokį įsivaikintą ar globojamą vaiką. Tokį vaiką taip pat galima mylėti ir reikėtų mylėti.

Net žiūrint iš gana liberalios, egoistinės pozicijos vis tiek siūlymas būtų gimdyti, kadangi visada yra galimybė atiduoti vaiką į vaikų namus, valstybinėms institucijoms. Taip žinosite, jog suteikėte bent jau šansą gyventi. Negana to pasirinkus gimdyti motinos neslėgs psichologinės traumos po aborto, taip pat sveikatos ir vaisingumo problemos dėl aborto.


Kuomet tenka rinktis: gimdyti ar žudyti - yra tik vienas moralus pasirinkimas.
Džiaugiuosi, jog atsiranda tokių žmonių, kaip kad ši mergina.
Sėkmės ir stiprybės jai!

Kokia nenusakoma gerų akių šviesa!

Šiandien buvo gana graži diena.

Darbe:
Kas nežinot, tai aš dirbu vienoje iš IKI parduotuvių, esu atsakingas už mineralinius/sultis/vaisvandenius. Šiandien į mano skyrių užėjo viena močiutė su dviem anūkais. Vaikai norėjo atsigerti, tačiau močiutė turbūt neturėjo tiek pinigų, tad nupirko vieną gėrimą, jog vaikai pasidalintų. Vaikai pradėjo verkti, tada močiutė juos nusitempė prie kasų. Prie kasų tuo metu praėjo viena mano kolegė, Iki darbuotoja. Ji pati yra jauna motina, kuri greičiausiai taip pat nėr itin turtinga. Ji vaikams kažką pasakė vaikiško, kažką panašaus į "argi gražu taip verkti". Vėliau ji abu vaikus pabučiavo. Matėsi toks motiniškas švelnumas, globa. Buvo labai gražu. Tačiau vėliau vaikai vėl pradėjo verkti. Tada ji atėjo į mano skyrių, ištariau: buvo labai miela. Tai pasakęs pamačiau, kad ji paskui save atsiveda vieną iš tų vaikų. Paklausė kokio jis nori gėrimo, vaikas išsirinko, ji vaikui davė du litus. "Ir dabar bėk pas močiutę". Vau! Likau sužavėtas. Visada juk sakiau, jog gerų žmonių Lietuvoje daugiau, negu blogų. Reikės jai motinos dienos proga kokį šokoladą padovanoti.

LTJS susirinkimas:
Taip pat buvo gana smagus. Jau darosi įprasta, jog susirinkimo metu nebeskaitome nuobodžių litanijų, o tiesiog gražiai leidžiam laiką. Šį kartą, žinoma, buvo šiek tiek konfliktėlių, tačiau jų išvengti yra sudėtinga. Susakiau svarbiausią informaciją dėl kovo 10d. LTJS VNS, dėl kovo 11 eitynių. Dar aptarėme kovo 13d. pristatymą. Tada pertraukėlė. Po jos - kelios praktinės užduotys. Visi atsistojome ir žygiavome koja kojon vietoje, vienu ritmu. Vėliau sutraukėme visi kartu dainą Bolševikai tegul žino. Tada sujungėme abu. Gavosi greitesnė dainos versija, skambėjo taip visai nieko. Tačiau vis tiek - ne eitynių daina. Susirinkime pristačiau idėją gegužės 1d. proga, rodos, kad priekaištų neatsirado. Vėliau Ka. pateikė pastebėjimą, jog mūsų skyrius gana stipriai atjaunėjo. Aš tai visada vertinau kaip trūkumą, tačiau Ka. gana teisingai pataisė, sakydamas, jog tai - kaip tik privalumas. Galiausiai aš su juo sutinku. Reziume susirinkimas buvo pavykęs, gana šiltas ir smagus. Vėliau sugalvojau LTJS'ui šūkį:
LTJS:Nustok gert, pradėk veikt! ;]

Pamąstymai:
Šiandien buvo kovo 8-oji. Merginos vaikščiojo su gėlėmis, vaikinai rūpinosi jomis. Nežinau, man ši šventė visiškai nelimpa ir niekada nelipo. Panašiai kaip su Hellovynų, Valentino diena ir t.t. Na importinės šventės, nieko gero, nieko naujo. Nebuvo jokio nusiteikimo sveikinti. Nelimpa man tos importinės šventės, ar iš amerikonų, ar iš briuselio, ar maskvos. Todėl nieko ir nepasveikinau.
Manau, jog geriausia tautininkams būtų sveikinti visas merginas per motinos dieną. Tai - tikroji moterų šventė. Taip, moterų, o ne vien motinų. Juk kiekviena save gerbianti moteris turėtų būti motina. Šis gamtos stebuklas - kurti kitą gyvybę -nuostabus. Pasveikinkim visas mamas, ir būsimas ir esamas!

Graži diena, gražūs žmonės, su kuriais smagu būti. Kai pagalvoji, tai pats tautiškumas kaip elgsena yra gerumas ir meilė. Meilė artimui, kasdienis elgesys gerai, buvimas geru draugu, geru kaimynu, geru šeimos nariu, mylinčiu vyru ar mergina. Tikėsite ar ne, tačiau aš stengiuosi toks būti. Gal kada ir nesiseka, tačiau stengiuosi tikrai nuoširdžiai. Būkime geresni vieni kitiems!


Kokia nuostabi diena ir koks švarus dangus
Kokia nenusakoma gerų akių šviesa
Ir tie, kur apsidžiaugia, jei kam nesiseka,
Negali uždengti to dangaus - jų tiek nėra.

Išlikti optimistu, kad netapti žvėrimi

Pagalvojau, kad keistas mano blogas.
Šalia tokių dalykų kaip viešos publikacijos nacionalizmo tema, kurias dalinuosi viešai, šis blogas sutalpina ir tokius gana asmeniškus išgyvenimus. Gal kuris kritikas ir pasakytų, jog tokius dalykus nereikėtų talpinti kažkur į internetą ir būtų visiškai teisus, tačiau taip jau yra, jog viską talpinu čia. Man taip patinka ir man taip reikia. Manau, kad visai sveika parodyti ir savo žmogišką pusę. Tuo labiau, jog kiekvienam žmogui reikia kartais pasikalbėti su kažkuo, o tie žmonės, su kuriais galėčiau ir norėčiau kalbėtis gyvena gana toli nuo manęs. Blogo variantas šiuo atveju visai priimtinas. Tegul taip ir būna.


Paskutiniu metu pakliuvau į duobę. Duobe vadinu eilę nesėkmių. Nesiseka praktiškai visose srityse, kuriose veikiu. Blogiausia, jog neturiu visiškai jokio paaiškinimo sau kaip išspręsti kai kurias problemas. Jos prasidėjo turbūt nuo sesijos, kurią galiausiai susimoviau. Ir susimoviau daugiausia per save patį. Per savo norą padaryti viską tobulai. Negana to atrodo, jog pasikeitė universiteto tvarka ir dalies mano darbų iš viso nepriėmė. O aš ir pats šokinėjau nuo vieno darbo prie kito, taip ir nepabaigdamas nei vieno iš jų. Galų gale nusprogo kompas. Tai padarė mano sesiją dar sudėtingesnę. Rezultatas: įdėjau labai, labai daug pastangų į paskutinę sesiją ir gavosi visiška nesėkmė. Iš to kyla kitos problemos:
1. Iš kur gauti finansų naujam kompiuteriui, kadangi be jo nebegalėsiu daryti 70% to, ką veikiau iki šiol?
2. Kas bus toliau su studijom?

Klausimai kažkiek yra panašūs vieni į kitus. Be naujo laptopo mano būsimos studijos lygiai taip pat failins. Kažkokio staigaus finansinio šaltinio rasti greitu metu nepavyks. Su studijom taip pat kyla nemažai problemų iš nežinios, kuri tikrai baugina.

Problemos čia tik prasidėjo. Daug klausimų dėl LTJS. Daug klaustukų, labai daug. Ir ne vien Kaune. Kaune po šiandien (dėka vieno draugo+LTJS nario iniciatyvos, iš kurio nebūčiau tikėjęsis nieko panašaus, už ką jam respektas, nors vis dar nesitikiu tolimesnės jo veiklos) atrodo reikalai susitvarkė. Liko problemos su kai kuriais asmenimis. Aš turiu tokią savybę, jog esu gana reiklus nariams ir reikalauju mano nurodymų klausimo. Kai kada tai galėjo kažkam galbūt pasirodyt kad įsireiškimai yra žeidžiantys ar panašiai. Na dabar iš to rezultate turiu tris Kauno žmones, kurie ant manęs tiesiogiai ar netiesiogiai varo.
Dėl vieno asmens, kurį laikiau draugu, kuris tikrai buvo aktyvus veikloje ir davė mums nemažai gal kažkada būtų buvę gaila, bet jau nebe. Šis žmogus visą laiką bandė mane visaip pašiepti, laikė save aukštesniu už mane, aukštesniu už visus kitus. Pagrįstai ir nepagrįstai varė ant mano bendraminčių. Pradžioje aš ją gyniau, tačiau viskam yra ribos. Viena mergina iš uostamiesčio man kažkada pasakė frazę, kuri tinkama šiam atvejui: norint, jog tave gerbtų, privalai gerbti kitus.
Užtat kiti du asmenys tai jau gerokai man rūpi. Vieną aš vis dar laikau šiokiu tokiu autoritetu. Jis man kaip asmeniui davė nemažai, tikrai galėčiau jį vadinti draugu, tačiau paskutiniu metu jo kabinėjimasis, o spėju ir apkalbinėjimas už akių man gan nemaloniai susivalgo. Priežasčių nežinau. Dar blogiau, jog mažai galiu tai įtakoti ar pakeisti. Iš tiesų gaila. Kažkada vienas žmogus paklausė: kodėl tu taip jį gerbi ir palaikai? Juk jis tau tiek šūdo yra padaręs. Tada pirmą kartą ir susimąsčiau. Kita vertus nemanau, jog jis padarė man daug blogo, kol kas davė jis gerokai daugiau, tiesiogiai ar netiesiogiai. Tačiau pagarbos iš jo pusės tikrai trūksta.
Su trečiuoju manau, kad viską išsiaiškinsiu per elementarų pasikalbėjimą. Jis kol kas nespėjo man tapti draugu, tačiau manau, kad yra šaunus asmuo, kuris galėtų padaryti daug. Jis atėjo pas mus tada, kai pirmininkavau ne aš. Dėl to jam galėjo būti sunku priimti tai, jog aš šiuo metu esu jo vadas. Tai pasireiškia anarchijos kėlimu, nurodymų neklausimu. Paskutiniu metu jis pradėjo visiška puolimą mano atžvilgiu, tačiau manau, kad pavyks susitvarkyti.

Gerokai didesni klaustukai dėl pačios sąjungos, o laiko lieka vis mažiau. Artėja dideli pasikeitimai, o aš neturiu atsakymų kaip viskas turėtų būti. O aš turėčiau būti tas asmuo, kuris parodytų teisingą kelią, to reikalauju iš savęs, tačiau tai man šiuo metu yra per sudėtinga.

Politinėje partijoje, prie kurios įkūrimo prisidėjau ne taip ir mažai, buvau vienos iš dviejų partijų tarybos narys, nerandu savo nišos. Atrodo, jog Kaune jaunimas bus ignoruojamas ir laimės ne tos jėgos, kurios turėtų. Kas kalti? Mes patys. Bet aš norėčiau kažką veikti. Dabar jau aiškiai suprantu, jog padariau klaidą, kad nekandidatavau į partijos tarybą. Na bet čia mažiausia bėda.

Po sesijos nusprendžiau mesti rūkyti. Tuo pačiu metu radikaliai sumažinau alkoholio vartojimą. Tuo tikrai džiaugiuosi, tiesa jau buvau išvadintas iškrypėliu dėl to, jog atsisakau bare gerti alų. Gerai, kad nors ne piktai. Alkoholio sumažinimas radikaliai yra labai geras sprendimas, bene vienintelis teisingas sprendimas ir keliantis džiaugsmo iš visų dalykų pastaruoju metu. Tačiau su rūkymu taip gerai nesibaigė.
Man mesti rūkyti yra labai lengva. Nejaučiu kažkokių tai itin sunkių pasėkmių dėl to, kad nerūkai. Tada, kai esi nusprendęs nerūkyti. Paprastai tai daroma sukaupus pakankamai motyvacijos, trūkstant finansų ar pan. Vėliau motyvacija silpsta, pinigų atsiranda (atsisakius alkoholio - atsiranda dar daugiau). O nostalgija rūkymui išlieka. Vis pamatai senamiestį kokį balkoną su kėdute ir staliuku, įsivaizduoji kaip smagu būtų užtraukti dūmą su kava. Žinoma, tokias mintis nuvaryt į šalį vieni niekai. Tačiau tada, kai aukščiau minėtos problemos susideda su kitomis (šiuo atveju sveikatos problemos pas artimuosius(nesiplėsiu-asmeniška, bet tai sudaro 80%)), kai jauti spaudimą, kai susipyksti su itin artimu žmogumi ir jis pasako tau, jog nebenori kalbėtis su tavimi - kritinę akimirką tu galvoji kaip nenuvažiuoti nuo stogo. Atsakymas - parkūkyti. Taip pradėjau vėl rūkyti, už ką vėl save keikiu ir vadinu silpnu. Gėda prisipažinti, tiesa sakant.

Šalia viso šito dar reikėtų pridėti vieną didelį renginį, kurį organizavau. Viskas iš esmės pavyko šauniai, na buvo klaidų, tačiau tokio dydžio renginį organizuojant klaidų neišvengiama. Žiniasklaidos purvo ant nacionalistų taip pat. Tačiau tada, kai savi žmonės pradeda aiškinti, jog va tas ir anas negerai, nors viską galėjo pasakyti tiesiai man ir pusę "argumentų" būčiau tuoj pat sulaužęs, kai šalia prisidėjo dar aukščiau paminėtos problemos - na tai buvo žiauriai nelaiku ir smogė man labai stipriai. Visiškai to nesitikėjau.

Na o visko rezultatas: susirgau. Iš čia aišku atsiranda problemos darbe, bet man ant jų šiuo metu gana nusišikti. Viena draugė iš Vilniaus sako, jog liga yra asmeninio nusiteikimo pavizdys. Per savitaigą galima išvengti visų temperatūros kylimų. Matomai, čia suveikė visos tos problemos. Reikėjo restarto. Restartas ir gavosi. 38; 38.4; 39 temperatūros. Na šiandien jau rodos, kad situacija gerėja.

Va tokios problemos, čia esminės. Kasdien yra ir kalnas kasdienų problemų. Kaip išlikti, kai atrodo, jog viskas griūna? Optimizmas. Nusistatymas, jog gyvenimas eina duobėmis ir pakilimais. Dabar yra blogai, tačiau jeigu nebūtų blogai - nežinotumėm kas yra džiaugsmas. Tik dabar supratau, jog grupė, kuri atlieką dainą, kurios tekstą perfrazavau, man primena kitą žmogų, kuris man padėjo. Šiuo atveju man itin padėjo vienas mylimas žmogus. Baisiai šiltas žmogus. Kuris mane tiesiogiai ar netiesiogiai palaikė tada, kada man to reikėjo. AČIŪ!

Dabar viskas bus gerai! Ši daina yra taip pat labai šilta, dvelkianti arbatos aromatu. Ši daina man taip pat primena tave, buvimą su tavimi :)

Skamba sesijos melodija

Skamba sesijos melodija, organizmas jaučiasi visiškai išsikrovęs. Nuovargis gana nemažas, tačiau gal kartais naudinga taip iškrauti jį? Vieną naktį miegi, kitą - ne, vieną miegi, kitą - vėl ne. Pastovus kavos skonis burnoje, cigaretė ankstyvą rytą, kada akys atrodo merkte merkiasi, šaltas oro gūsis. Tokiomis gyvenimo akimirkomis kartais iš tiesų trūksta paprasto žmogiško bendravimo, šiltumo. Jaučiuosi, lyg sesijos metu virsčiau tam tikru robotu, reikliu tiek sau, tiek aplinkiniams(o čia - gerai). Vis dėl to išlieka pagrindines gyvenimo vertybės, kurias vertinu - stengtis būti geru žmogumi, pagelbėti ir padėti. Na toks mano gyvenimas jau kuris laikas.

Galima pasidžiaugti nebent rezultatais - jie yra tikrai neblogi. Kol kas viskas su studijomis klostosi į gerą, yra šansų net padaryti viską, ką užsibrėžiau, nors tai dar atrodo utopiškai. Tautinės veiklos taip pat visiškai neapleidau, kaip kiekvienas sveiko proto žmogus turėtų. Nors teoriškai pasiėmiau atostogų nuo visos veiklos, tačiau atlikta keli nemaži darbai. Labai pradžiugino bendraminčiai iš jaunimo tarpo.

Per tą sesijos-atostogų laiką teko patirti ir nemalonių dalykų - išdavystę. Na gal tas žodis ne visai atitinka realius įvykius, tačiau būtent taip jaučiuosi. Tai - išdavystė tų žmonių, su kuriais ilgą laiką ėjau koja kojon. Nebesuprantu, nebepasitikiu jais. Nors suprantu, jog taip daryti negerai. Gal buvau per didelis idealistas.

Mane pradėjo gerokai labiau dominti psichologija. Džiaugiuosi atsiradusia motyvacija. Kyla noras toliau sieti save su šia specialybę, numačiau ir ateities tobulėjimo kryptį, kuri man yra įdomi.

Manau, jog po šios sesijos mano gyvenime ateis nemažai permainų. Reikės ir toliau skirti nemažai laiko savo asmenybės tobulinime. Manau, kad esminis sprendžiamasis klausimas bus apie kitus žmones. Manau, jog keli žmonės, kuriems vis dar stengiuosi būti draugiškas, geras - to nenusipelnė. O štai kiti - nusipelnė to tris kartus labiau. Gaila tokių žmonių, kurie jaučia malonumą, kada erzina mane. Nejaučiu jiems paniekos, tiesiog gailestį. Juokinga, jog neretai jie įsivaizduoja save kaip kokį tai išminties guru, iš aukšto žvelgiantį į mane, neklystantį, o iš tiesų tėra paprasti žemės kirminai. Čia reikės nemažai skirti laiko savo asmenybės tobulinimui. Iš vienos pusės noriu išlikti gerietis, tačiau manau, kad atėjo laikas su tam tikrais žmonėmis elgtis taip, kaip ir jie su manim.

Jau dabar keičiasi keli dalykai mano gyvenime, o po sesijos tai dar labiau suaktyvės. Jau kuris laikas baruose išgeriu daugiau giros, negu alkoholinių gėrimų. Pradėjau mankštintis ir geriausia tai, jog man mankšta teikia malonumo. Po sesijos laukia ir kiti esminiai žingsniai - metimas rūkyti, dar aktyvesnis sportavimas (rūkymas atima iš manęs 1h per dieną, jį skirsiu sportui). Ateityje dar laukia ir mitybos tvarkymas, kuris jau prasidėjo prieš tam tikrą laiką, tačiau vis dar šiam keliui yra didelių kliūčių. Su metimu rūkyti bandysiu į savo gyvenimą įvesti daugiau tvarkos, detaliau planuotis dienas ir savaites, keltis tuo pačiu metu.

Be viso to, ką rašiau, be proto pasiilgau savo mylimosios. Šlykštu, kai neturi kada net atrašyti sms, nes neturėsi laiko vėliau tęsti pokalbį. Tačiau kasdien peržvelgiu jos facebook profilį, blogą, pažiūriu į nuotraukas, kur mes kartu. Na jau greitai viskas baigsis, liko dar savaitė, raminu save.

Lygiai taip pat pasiilgau gamtos. Tai jau darosi priklausomybė. Noriu pabūti miško glūdumoje, įsiklausyti į medžius, gyvūnus, žemę, susilieti su ja, įkvėpti gryno oro.

Džiaugiuosi, jog 28dieną galėsių pamatyti abu dalykus, kurių labiausiai pasiilgau.
O dabar - labos nakties. Ši naktis - miegojimo. Nemiegosiu - ryt arba poryt. Gal vieną iš paskutinių kartų. Sesijos melodija skamba, skamba...

Afektyviosios sferos mokymo(si) tikslai

1. Gauti (priimti), kreipti dėmesį - tai pasireiškia jautrumu aplinkiniam pasauliui. Skiriama: įsisąmoninimo, noro priimti, atrankinio dėmesio. Įsisąmoninimas - paparasčiausias lygis, kuris pasireiškia tuo, kad mokinys tik atkreiptų dėmesį į situaciją, reiškinį, objektą. Noras priimti - toleruoja gaunamus dirgiklius, stimulus, o nevengia jų. Atrankinis dėmesys - diferencijuoja dirgiklius, stumulus, išskiria reikšmingus nuo nereikšmingų.

2. Atsakyti į stimulus - pasireiškia grįžtamuoju ryšiu, reakcijos į dirgiklius įvairiais lygiais: pasyvus atsakymas, noras atsakyti, patinka atsakyti. Pasyvus atsakymas - pasyvi reakcija į aplinką, atsako tik dėl to, kad yra stimulas, atsakymą priima kaip būtinybę. Noras atsakyti - atsako ne iš baimės, būtinybės, o savanoriškai, patys nusprendę. Patinka atsakyti - jaučia malonumą, kad savanotiškai atlieka kažkokią užduotį.

3. Vertės sudarymas - suteikia svarbumą, reikšmingumą daiktui, elgesiui. Yra trys lygiai: vertybės priėmimas, dominavimas, įsipareigojimas vertybei. Vertybės priėmimas - atsiveria išorinei įtakai, plėtrai. Vertybės dominavimas - atrenka svarbiausią ir to siekia. Įsipareigojimas vertybei - įsitraukiama į tai, kas vertinga.

4. Vertybių sistema - vertybės apjungiamos į sistemas, hierarchiją, kuria vadovaujasi, priimdami sprendimus. Skiriami du lygiai: konceptualizacijos ir vertybių sistemos sukūrimo lygis. Konceptualizacijos lygis - vertybės siejamos viena su kitomis abstrakčiame, sąvokų lygyje.Vertybių sistemos sukūrimo lygis - vertybės siejamos į sistemą eiliškumo, prioriteto principu.

5. Vertybių kompleksas - vertybės susietos į vientisą sistemą, jos įtakoja žmogaus elgesį, pasirinkimus, tiek, kad žmogų galima apibūdinti jo vertybėmis.



Kaip sakote, kas yra pasiekę aukštesnę brandą: tas, kuris turi vertybių sistemą, ar tas, kuris turi sofą ir televizorių?

Žiemos saulėgrįža - apsivalymas

Baltiškoji žiemos saulėgrįža - saulės virsmas, senųjų saulės metų pabaiga ir naujų pradžia. Tai - apsivalymo laikotarpis. Apsivalykime save nuo besibaigiančių metų purvo, siekime dvasios aukštumo ir stiprybės!



Dvasinė revoliucija - tautinė evoliucija!

Mamofobija

Ne kurie visuomenės kritikai ir filosofai yra linkę įžvelgti dviprasmybęs, netoleranciją visur. Neretai ir paprastuose dalykuose, tokiuose kaip aš myliu savo šalį ar tautą. Arba tai, iš ko kyla meilė tautai – iš meilės artimui, meilės savo šeimai.

Tarkime paimkime sakinį „Ar myliu savo mamą“. Ne kurie asmenys greitai pastebėtų, jog čia slepiasi grynų gryniausias fašizmas-rasizmas-segregacija. Juk jeigu kažkas myli savo mamą, tai anot negerbiamų filosofų reiškia, jog tas asmuo nemyli kitų mamų, o čia jau yra aiškus BK170 pažeidimas: nesantaikos kurstymas tarp mamų, mat tavo mama tau yra geresnė už kitas vien dėl to, jog tu tokios spalvos ji tave pagimdė. Tokius niekšus, mylinčius savo mamas, reikia persekioti, bausti už savo mamą šlovinančius komentarus. Jie – mamofobai. 

Tokios situacijos suteikia nemažai vitamino C kiek daugiau susipratusiems asmenims.Kita vertus nežinau ar reikėtų labai pykti ant jų. Priešingai - jeigu jie dar ilgai pils šį mėšlą mūsų visuomenei, tai sukūrus lietuvišką Lietuvos valstybę aš, kaip psichologas, turėsiu darbo. Galėsiu specializuotis nukentėjusių nuo tolerastijos sukeliamų psichologinių problemų srityje. 

Prieš vėją

Mėginimai grąžinti lietuvių kalbą į bažnyčias


Vilniaus krašto bažnyčiose lietuvių kalba buvo panaikinta maždaug 1737 m., o naujai pradėta įvesti 1901 m., atgavus šv. Mikalojaus bažnyčią lietuviškoms pamaldoms.

Būta Vilniaus krašte lietuvių kunigų ir seniau, bet jie buvo abejingi tautos reikalams. Jie dar seminarijoje būdavo gerokai aplenkinami ir laikydavosi principo, kad prieš vėją nepapūsi. Radę šiltą vietelę nekvaršindavo sau galvos dėl tautos bėdų. Daugelis jų ne tik pamaldas atlikdavo lenkiškai, bet ir su žmonėmis nedrįsdavo kalbėti lietuviškai. J.Bacevičius "Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte" 1991, ab spaustuvė, p. 10.

Ar jums tai nieko neprimena? Daugelis, siekiant pateisinti savo neveiksnumą, linkę susigalvoti po milijoną pasiteisinimų, kad net kelių minučių savo asmeninio laiko sėdint facebooke, nepaaukotų aukštesniam tikslui. Tokio tikslo nesupras tas, kas jaučiasi, o gal ir yra vergas. "Jau nuo senovės graikų laikų pilietis nuo vergo tuo ir skyrėsi, kad jis nors šiek tiek dėmesio skirdavo ir savo valstybės reikalams" - V.Radžvilas.

Per keturis metus aktyvesnėje ar pasyvesnėje tautinėje veikloje teko susidurti su tiek pasiteisinimų, jog turbūt reikėtų pavogti idėją ir a.a. V.Bražėno ir pradėti rašyti pasiteisinimų knygą.

Aš nemoku

Turbūt vienas dažnesnių pasiteisinimų, iš pažiūros gana nuoširdus. Tikrai, žmonės dažnai neturi sugebėjimų atlikti vieną ar kitą darbą. Tačiau mūsų, jaunimo tikslas ir yra semtis žinių ir mokytis, patirti naujus potyrius. Todėl 90% už šio pasiteisinimo slypi kita mintis: Aš nenoriu- man neidomu - tyngiu. Pakartojant vieno asmens man įstrigusią mintį: mūsų didvyriai, kuriuos dažnai minime, turbūt apsiverstų grabe, matydami dabartinę situaciją. Ne minėti ir prisiminti svarbiausia, o sekti pavyzdžiu, juo remtis lyg pamatu ir veikti. Žmogus yra nuostabus todėl, jog jis ko nors labai norėdamas gali tai padaryti.

Neturiu laiko

Šis pasiteisinimas taip pat kartais būna visiškai nuoširdus. Iš tiesų mūsų jaunimas, ypač studentai, universitetuose gauna itin didelį krūvį, jeigu nori mokytis labai gerai ir išsilaikyti nemokamose vietose. Galima padėkoti mūsų švietimo sistemai, jog apkrauna jaunimo galvas įvairiu, jiems darbe visiškai nereikalingu mėšlu, skirtu iškalti egzaminui ir išmesti. Tačiau koks procentas tų, kurie sako, jog neturi laiko, iš tiesų visą savo laiką skiria mokslui? Kas galėtų pridėjęs ranką prie širdies pasakyti, jog per šią savaitę neturėjau nei valandos laisvo laiko, kurį išmečiau nieko neveikdamas? Turbūt, kad retas. Čia reikėtų susidėlioti prioritetus - ar aukštesnės vertybės, tokios kaip laisvė, tauta ir mūsų valstybė yra svarbios, ar visai užtenka būti tiesiog trispalvę nešiojančiu "patriotu"(vadinti patriotu nekromongerį man liežuvis ne(be)apsiverčia).

Nuo patriotinės veiklos galiu nukentėti

Tokį pasiteisinimą sakantis žmogus iš tiesų yra teisus. Mūsų Lietuvoje, ypač pastaruoju metu, įsigali taisyklė: Patriotas tai bėda, patriotas - baudžiama byla. Galima vardinti ir vardinti atvejus, tarp kurių būtų S.Čepėnas , T.Kavolis, kurį sumušę antifašistai gali atsipirkti vos triukšmavimo bauda, jeigu iš vis bus nubausti, patriotai, protestavę prieš nusikaltimus vygdžiusią Armiją Krajovą ir jos šlovinimą ir dar daugybė kitų. Reikia suprasti, jog laisvė yra rizika. Tačiau tik laisvėje mes galime pilnavertiškai gyventi. Tautiškai mąstantys žmonės niekada neturėjo kalnus pinigų ar nepriėjo prie masinės žiniasklaidos ruporų, o taip pat ir mūšyje retai kada gretos būdavo lygios. Tautiškas asmuo veikia vadovaudamasis idėja. Jis supranta, jog tai, ką daro - teisinga. To žmogaus sąžinė bus rami, kuomet sulaukęs garbaus amžiaus pasakos savo vaikams: atidaviau save tam, kad jūs galėtumėt gyventi laisvi. Toks žmogus, aiškiai stovintis ant savo žemės ir žinantis kas jis yra, vertesnis už šimtus konformistų, okupantų tarnų, dvasinių vergų. Būti tokiu žmogumi yra našta, tačiau taip pat ir garbė. Tokie žmonės įeina į istoriją.

Kas iš to? Mes nieko nepakeisime.

V.Bražėnas dažnai sakydavo, jog įtikinti patriotus, jog jie negali nieko pakeisti, yra mūsų priešų darbas. Reikėtų nebūti tokiais beširdžiais, neatimti iš jų duonos kasnio. Tiek pasaulio, tiek Lietuvos istorija yra pilna pavizdžių, kuomet nedidelė grupė susipratusių žmonių, atidavusių save tam tikrai idėjai, pasiekia didžiausių rezultatų. Svarbu kiekvienam prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta. Užduoti sau klausimą: ką aš šiandien galiu padaryti geriau, kad rytojus būtų bent šiek tiek gražesnis, lietuviškesnis. Dabar mes galime dar labiau įtakoti mūsų šalį, mus varžo gerokai mažiau, negu visos prieš tai buvusios okupacijos. Pasinaudokime tuo. Mes galime burtis, galime rengti sankcionuotas ir nesankcionuotas demonstracijas, galime kurti švietimo tinklą taip įtakojant visuomenės nuomonę, galime veikti politinėje kryptyje, galime veikti dar daug kur. Pasinaudokime tuo dabar, kol dar galime.

Įveikime tą neveiksnumą. Jeigu bent puse asmenų, save priskiriančiu patriotiniam-tautiškam-nacionalistiniam jaunimui, bent trečdalį savo laiko, praleisto facebooke, straipsnių ar forumų komentaruose, skype ir t.t paskirtų tautos ir valstybės interesams - nuverstumėm kalnus. Tai - didžiausias mūsų pačių sukurtas priešas.



Bendražygiai, kurie skaitysite šį mano postą,
per ketverius tautinio kelio metus šį tą supratau: Mūsų kelias yra labai sunkus, vieni žmonės ateina, kiti išeina, dalis veikdami tautine kryptimi šalia, dalis pasitraukdami iš jos visai. Ne visiems tinka šis kelias, ne visiems jis patogus. Tačiau tie, kurie lieka - verčiausi visų išėjusių. Būtent su jais paskutinę kovos valandą stovėsime petys petin ir ginsime vienas kito nugarą.

Pavienės mintys

Apie toleranciją
Tolerancija homoseksualistams primena toleranciją narkotikams: kuo daugiau leisi(es), tuo daugiau jiems(jų) reikės.

Apie Sielą
Žmogus be savo fizinio kūno ir psichinio kūno visgi turi ir siela. Tik ne krikščioniška prasme, nes ji man nėra logiška. Sveiko žmogaus siela negali keliauti dangun, į kosmosą. Ten keliauja kosmopolitų sielos.

Apie konformizmą
„Būti gerai prisitaikiusiam prie iš esmės nesveikos visuomenės nėra sveikatos matas“ (Krišanamurti, 1895-1986)

Liberalai - tai žmonės, kurie gimė imigrantais savo nuosavoje šalyje. - Dostojevskis

Jei tai tau svarbu, Tu rasi laiko, galimybes ir metodus tam. Jei ne - pasiteisinimų visada rasi. (nežinomas)

„Žmonės nekalti, kad vartoja alkoholį - juos taip užprogramavo.“ - GENADIJUS ŠIČKO

Kiekvienai kartai reikia naujos revoliucijos. - Tomas Džefersonas

Ir kas yra geras pilietis? Paprasčiausiai tas, kuris niekada nesako, nedaro ir negalvoja to, kas yra neįprasta. Mokyklos prižiūri, kad visi kaip įmanoma būtų suvienodinti. Mokykla yra bunkeris, į kurį vaikai nustumiami kol jauni ir trapūs; kur jie supresuojami į standartines formas ir oficialiais atspaudais pažymimi nuo galvos iki kojų." - Henris Luisas Menckenas


Teroras, tapęs sistema, yra silpnumo požymis ir Baimės išraiška. - Džuzepė Madzinis

Nepriklausomybė brangi tik laisviems žmonėms, kurie kasdien už ją kovoja. Vergai iš prigimties net nesupranta, ką tas žodis reiškia. Labai ramiai jis parduos savo krašto nepriklausomybę už pelningą jam šmugelį ir nė nesijaus ką tai blogą padaręs. -A.Voldemaras.

“Būk tas pokytis pasaulyje, kurį tu nori matyti.” – Mahatma Gandhi

Tvirtas "Ne" geriau nei "Taip", kurį ištariame tik tam, kad pradžiugintumėm arba dar blogiau, kad išvengtume sunkumų. - Mahatma Gandhi

"Nacionalistas, kuris yra komforto būsenoje savo tautos mirties akimirkoje, nėra vertas patrioto vardo." - Marius Jonaitis

Bet kokia visuomeninė sankloda prasminga tik tol, kol ją nuoširdžiai palaiko dauguma. Nesvarbu – apkvailinta ji, ar sąmoninga. Tai įrodo visa archaiškų ir modernių, suklastotų ir realių žmonijos nuotykių istorija. Vos tik dauguma suabejoja sanklodos prasme, apie pastarosios ateities perspektyvas kalbėt nebelieka jokios prasmės. - J. Matuza

Jeigu mano priešas mane gina, tai aš darau klaidą. (Pats sugalvojau)

Tie, kurie atiduoda laisvę dėl apsaugos, nenusipelno nei laisvės, nei apsaugos ir greitai praranda abu dalykus. Bendžaminas Franklinas

Europos valstybės turėtų būti vedamos link vienos supervalstybės be piliečių suvokimo kas iš tikrųjų vyksta...<..> Tai galima pasiekti per tam tikrus žingsnius vykdant ekonominę politiką kuri negrįžtamai nuves į federaciją. -Jean Monnete - ES įkūrėjas, 1952.04.30 (iš laiško savo draugui)

Arčiausiai prie mūsų, laiko ir žemės tamsoje- žuvusio kario siluetas. Jis visose graviūrose. Ir mumyse. Žemės ir mėnulio peizaže. Gyvųjų atmintyje, jų meilėje ir kasdieniniuose jų žygiuose. Pire žuvusių eina gyvieji, pasakodami apie save, prie jų pasilenkiame mes , semdamiesi jų žygdarby jėgų ir stiprybės, tarsi patvirtindami bendrą gyvųjų ir žuvusiųjų reikalą, tarsi prisiekdami bendrai mūsų idėjai. <...> Gyvųjų ir žuvusiųjų žygis- vienas žygis. Jis nepertraukiamas ir amžinas. Mūsų darbe, mūsų meilėje, mūsų gyvenime.


Todėl-amžinai gyvi.


Todėl taip žmogiškai, taip jautriai, taip visuotinai skamba šitas juodo ir balto himnas kovai, gyvenimui, meilei.* [J.M.]

"Būkime tikri lietuviai, nes besaikis svetimųjų pamėgdžiojimas - tai savęs pažeminimas jų akyse..." - Vydūnas

Visuotinio melo laiku tiesos sakymas tampa revoliuciniu veiksmu. Jei laisvė iš viso ką nors reiškia, tai ji reiškia teisę žmonėms pasakyti tą, ko jie nenori girdėti. G. Orvelas

Bet būtent šiame tariamame mūsų didžios kovos beviltiškume slypi mūsų tikslo didybė, kaip ir mūsų pasisekimo galimybė. Kovos šūkis, kuris arba iš pat pradžios atbaido menkas dvasias, arba greitai jas
priverčia netekti vilties, bus signalas tikr ų kovojan čių prigimčių susirinkimui... Tik geriausieji kovotojai žengs pirmyn. Ir šioje atrankoje slypi sėkmės garantija. - 18

Mes nepradedame ne todėl, kad tai yra sunku, bet sunku todėl , kad nepradedame. - Seneka

Naktiniai filosofavimai

Turiu puikią pašnekovę(Įvardinta kaip V.), su kuria kartais naktimis pafilosofuojame. Kalba pataisyta, neiškreipiant minčių, tačiau iš skaipo stiliaus perteikiant į blogo stilių.

2010 11 16-17 naktis.


T.S:Aš nei kairysis, nei dešnysis - aš visų pirma lietuvis. Čia perfrazuota prancūzų tautininkų mintis. Šalia jos dera M. Ghandžio (mano mėgstamiausias nacionalistas) mintis, pabrėžianti, kad aš ir judaistas, ir krikščionis, ir musulmonas, ir pagonis etc. , jeigu to reikia tautos vienybei pasiekti. Nieko nėra tautai blogiau, kaip susiskaldyti religiniu pagrindu.
V : Žinai, aš visų pirma esu žmogus ir myliu žemę kaip planetą. O paskui - lietuvė. Pratęsiant pasakyčiau, kad galiu būti bet kuo, kad tik žmonėms ir žemei būtų geriau.
***
2010 12 20-21 naktis.

V: Aš turiu įdomią paskaitą apie advento laikotarpį. Tai apie viso susilaikymo nuo mėsos ir linksmybių prasmę, apie tai, kad ir žmogus turi išgyventi tam tikra sukrėtimą, kad kartu su visa gamta pereitu į kitą, šviesiąją būtį. Metuose būna du tokie laikotarpiai: Joninės ir Kalėdos.
T.S.: Tai - visiškai krikščioniškas dalykas, taip?
V : Nė velnio. Kiek su lietuviškom tradicijom esi susipažinęs?
T.S.: Čia ilga istorija. Pas mane yra labai savitas tikėjimas. Aš nemanau, kad yra teisinga žmogui, kuris save laiko pagonimi, skaityti kažkokią literatūrą. Senais laikais literatūros niekas neskaitė. Stengiuosi viską pats pajausti, patirti, išgirsti iš krivių, patys susidėlioti pasaulėžiūrą ir tikėjimą. Žinoma, už tokį savo požiūrį dažnai būnu išvadintas idiotu :) .
V. : Tiesa, gali perskaityti šimtus knygų, bet jei ten kažkur giliai nesuspurdės, ir liesdamas žemę nieko nejausi, tai joks ten netikėjimas. Pas mane tai gyva, aš žinau, kad mano proseneliai buvo pagonys. Jie dar krivulę po kaimą nešiojo ir žinojo ką kiekvienas ženklas reiškia.
T.S.: Va va, o dar sako, kad pagonybė buvo išnykus :)
V. : Ji ir dabar gyva, tik labiau reikia savo sąmonę patyrinėti. Net tokiuose sapnuose labai archetipai atsiskleidžia.
***
2011 01 17

V. : Kuriam folk grupę, to reikia, manau.

T.S: Aš manau, kad ne tiek folk reikia, kiek apskritai tautinių, patriotinių dainų - kultūra užsiimti ir eiti per pozityvą.
V. :Kas yra tautiškumas, Tomai? Tai daugiau pasaulėžiūros ir vertybės, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Folkloras tai ir duoda. Antraip liksit tik politikuojantis ir postringauantis jaunimas.

T.S: Aš sutinku su tavimi. Mūsų šaknys - tarpukario jaunalietuviai - labai stipriai "ėjo" per kultūros dalykus - parengti teatro pasirodymai ir kt. Kultūrinio veiksmo kiekis - didelis.
V. : Tautai reikalingas dvasingumas, o jai jis siekiamas per meną ar kultūrą, tai yra dvi kryptys - profesionalusis menas ir folkloras. Iš folko turi imti vertybes, kad galėtų plėtotis profesionali kūryba. Tačiau sutinku, kad ne vien folkloru galima to siekti.
T.S.:Gerai, aš iš esmės esu už. Ypač dabar, kai jau mes turime dainuojančių žmonių - tave, <..>, <..>. Savęs tokiu nelaikau.
V.: Bet pas tave noro daug.
T.S: Tai taip. Aš folką labiau klausau, negu bet metalą ar dar ką. Patinka visa ta tokia dvasia, kūryba, patinka ir dalyvavimas renginiuose, surištuose su folkloru. O ir šiaip, pasižiūri Sąjūdžio mitingus - visi dainuoja ir tai daro gerai. Manau, kad lietuvis turi dainuoti.
V. : Kartą paskaitoje dėstė apie baltų kultūrą, tai ėmė ir išsakė vieną gerą mintį, kad jei gerai pastebėjote, lietuviai sunkiu tautai metu dainuoja. Man kažkaip tai tiesiog gera atlikti, jautiesi kažkoks pakylėtas.

***
2011 05 17-18 naktis

T.S.:


Kuomet nutrūksta kanklių stygos
Ir baltinius nuspalvina vaidilos kraujas
Kuomet artojas ardamas sudeginta rugių lauką žemėje randa kalaviją
Kuomet grižusį iš kelionės namo sūnų pasitinka degėsių kvapas ir artimųjų vėlės
Kuomet nualintoj ir iškankintoj žemėj
Plyti dykra
Kuomet gal net baisiau nualintoj ir iškankintoj širdy
Plyti tuštuma
Nelieka nieko kito, tik griebtis ginklo ir lėkt su vėju
žemių pavergtų teriot!

T.S.: vat ir paaiškina tam tikrų asmenų agresiją ir jos priežastis - kai nebelieka nieko kito.
V. : Kai karas baigdavos, jie sugrįždavo į savo namus, vėl pjaudavo sėdavo ir žemę mylėdavo. Tokie buvo Vyčiai. Nepatikėsi, bet tai keičia daugiau, nei kalavias
T.S.: Kai karas baigdavos, būtent.
V. : Dabar labiau skleisti, o ne kariauti reikia.
T.S: O čia jau nuo požiūrio priklauso.
V.: Bandai perauklėti?
T.S.: Bandau paaiškinti, kad suprastum. Matai, nemažai skinų, kuriuos pažįstu, seniau veikė pozityviai, kaip kad mes dabar, dalyvaudavo masiškai Darom ir panašiose akcijose. Na ir nusivylė, suprato, jog nieko nebus, ir išėjo kovoti. Nėra viskas taip juoda/balta.



V.: Aš ir nesakau, kad juoda-balta. Kiekvienas žmogus ir kiekviena situacija yra savita. Žmones tvirtais daro jų tikėjimas, pirma pats turi suvokti lietuviškumą, o kai tai supranti - negali jausti neapykantos.
T.S.: Labai jau krikščioniškai žiūri. Krivis kai sakė kalbą - argi nebuvo piktas?
V.: Jis man labiau priminė politiką, o ne etnologą. Paskui labai dviprasmiškai jaučiausi.
T.S.: pagonybė nėra kažkokia tai dogmatizuota ir nėra didesnių ir mažesnių pagonių, ji suprantama individualiai. Kita vertus nusistovėję tam tikri bruožai.
V.: Va individualumą aš pripažįstu, ir tie bruožai: darna, meilė, vienovė, žemė, gamta, kitimas ir amžinumas.
T.S.: Pagonybė teigia meilę savam, o ne svetimam. Tuo ir skiriasi nuo krikščionybės, teigiančios meilę visiems.
V.: Žinok, jei žiemą matysiu, kad į leda įlūžo juodaodis, tai tikrai bėgčiau gelbėt, bet tai nereiškia, kad paskui nešiosiu dredus.
T.S: O žinai ką partizanai darydavo tiems, kurie čia atsikėlė - kolonistams? Tai negražu, tai agresija, tai nesuprantama, tačiau tai duoda rezultatų. Palygink latvius, kovousius už svetimą vėliavą ir tuo tarpu lietuvius, kurie nors ir negražiai prieš tuos kolonistus, tačiau veiksmingai. Rezultatai po 50m akivaizdūs. Čia puikus pavyzdys, kad reikia kovoti už savo, o ne svetimą vėliavą.
V.:Sutinku, kartais gintis reikia, tačiau bet kokia kova neša daugiau nuostolių, nei naudos.
T.S.: Kad skinų kovos metodai pasirinkti ne geriausi - sutinku, žinoma, tačiau smerkti kažkaip nereikia. Jie yra geriau, negu 90% visuomenės, kuri visiškai apatiška.
V.:Jie(ta 90% visuomenės) nesupranta. Daryti reikia, sutinku. Tomai, kaip tu pats tapai tautišku?
T.S.: Gavau į galvą nuo skinų kai pankavau, kai buvo 13 ar 14 metų. Tada jų nekenčiau, vėliau pradėjau domėtis, patiko idėjos. Tada pasidaviau į visišką radikalumą. Vėliau pamažu beskaitydamas Smetoną, Maceiną ir daaaaug filosofuodamas kaip aš vadinau "su cigarete ir kava" pas save balkone beveik kiekvieną vakarą - taip ir tapau. Niekad nebuvau nacis, bet buvau nemažas rasistas. Dabar jau 3-4 metai per daug pažiūros nesikeičia, apart tobulėjimo ir akiračio praplėtimo. Per metus nuo 2010 03 11 iki 2011 03 11 daug patobulėjau. Gaila, kad to nelabai realizavau - tobulėjimo nesimato. Visgi pats principas išlieka:
religija - senovės lietuvių, pažiūros į rasę: rasės egzistuoja, jos yra skirtingos, vieni turi pranašumų ir yra geresni vienur, kiti - kitur, tačiau yra lygios kaip pačios , tauta - panašiai kaip ir rasė - šeimų šeima, materializmą- velniop ir panašiai . Dėl ko labai džiaugiuosi, tai jog nepasidariau kažkoks tai kostiumuotas dėdė, kuris yra baisai politkorektiškas ar panašiai.
V.: Aš taip ir maniau, kad tavo tautiškumas subkultūrinis - knyginis. Matai aš mergaitė, kuri turėjo dainuojančia dzūkę močiutę kaime, mano prosenelis buvo savanoris, prosenelė ateitininkė, proprosenelė slėpė knygnešių knygas, apskritai buvo pamąstymu laikoarpis kas kur kaip kodėl, gyvenau labai lietuviškoj šeimoj ir turėjau pakankamai lietuvišką aplinką. Žodžiu esu tas geras pavyzdys, kur iš kartos į kartą.
T.S.: Na va, šaunu. O aš esu gatvės vaikas. Niekas nepiršo savo idėjų, savo kelią pasirinkau pats.





***
2011 05 28


T.S.: Mėsos nenustosiu valgyt aš .
V.: Nenustok, čia svarbu suvokti bendrumą. Planeta - šeima.
T.S.: Šita mintis mane yra tikėjimo dalis, jog kiekviena gyvybė yra lygiavertė. Įskaitant ir augalus, beje.
V.: Tada ką reiškia tavo abortai( tarp skirtingų rasės atstovų(jų sulyginimas su išprievartaimo atveju - išimtimi) T.S.: Čia yra gamtos klaida. Visiškai suniokojamas žmogus. Jis tampa nieku. Kur tu matei, jog dvi gyvūnų rūšys daugintųsi tarpusavyje ir gautųsi kažkas panašaus? Vilkas+lapė=nei vilkas, nei lapė.
V.: Dievas klaidų nedaro. Naikini pasekmes, bet ne priežastis. Aš gerbiu gybybę.
T.S: Žmogus daro klaidą, bandydamas būti aukščiau dievų, ko pasekoje jam duodama bausmė - išsigimęs palikuonis.
V.: Tavo pavyzdys toks, kad būtų tas pats, jei žmogus daugintųsi su beždžione.
T.S.: Taip.
V.: Bet taip nėra. Rasės lygios, žmonės lygūs, tik turi gerbti savo protėvius ir žemę, kad nedarytų žemėje betvarkės.
T.S.: Gyvūnai irgi lygūs, tačiau tai nepriveda prie skirtingų gyvūnų rūšių (kad ir žinduolių) dauginimosi tarpusavyje. Žuvys, tarkim, yra panašios, lygiai kaip ir rasės yra panašios. Jos yra lygios tarpusavyje, tačiau jos nesimaišo uk.
V.: Aš ir nepasisakau už maišymąsi,tiesiog manau,kad tokiu atveju, jei atsiranda gyvybė reikia ją gerbti , o naikinti reikia priežastis ir čia tu teisus sakydamas, kad reikia drausti... Na gal ne drausti , nes draudimais nieko nepasiekiama, tiesiog  skiepyti nuo mažumės pagarbą  tėvų vertybėms (čia turiu galvoj tikras šeimos tradicines vertybes)
T.S.: Aišku, kad reikia, čia aš nesiginčiju.Tačiau ne visi taip galvoja. Va toks daug maž požiūris. Jis yra mano asmeninis, neverčiu kitų taip pat galvoti. Jis stipriai susikerta su krikščionybės idealais, o aš suinteresuotas krikščionybės ir pagonybės bendravimu prieš žmogaus dvasios praradimą - besaikį vartojimą, liberalizmą, ateizmą, vertybinį nihilizmą. Aš taip pat džiaugiuosi, jog tu, būdama pagonė, nesi iš tų "krikščionis visus karti" tipo, kas yra nesveika.
V.: Yra dieviškumas - tos bendros vienoves, planetos kaip šeimos suvokimas, ir koks skirtumas kaip ateini prie šio tikslo - būdamas pagoniu ar kriščioniu ar apskritai per savo asmenines patirtis.
T.S.: Bet jeigu žmogus nesuvokia bendros vienovės šeimoje, bendruomenėje, tautoje, rasėje - kaip jis gali ją suvokti pasaulyje? Ar skelbimasis vien tik pasaulio vienovės šalininkais, nebūnant prieš tai išvardintiems - nėra veidmainiavimas, siekiant pridengti savo egoizmą?
V.: Žinai, kartais man atrodo, kad suvokimas ateina būtent per artimą ryšį su supančiu pasauliu, per gamtą, taip iš lėto slenkant į vienovę pasaulyje... Atvirkstinė situacija, kada suvoki pirma pasaulio vienovę, o tik paskui artimos aplinkos, aš nežinau ar imanoma ...Matai, daugiau ar mažiau gali kalbėti tik apie tai,ką pats esi išgyvenęs
T.S.: Teoriškai tada tektų pripažinti abu galimus variantus: tiek iš pasaulio vienovės supratimo į tautą, tiek iš individo ir šeimos suvokimą į pasaulį.