Kur iš Kauno dingo forsai?

Kaunas - miestas, kuris kažkada buvo tituluojamas marozų sostine Lietuvoje. Daugeliui žinoma, jog dar prieš dešimt metų Kaune galėjai pamatyti gana įprastą postsovietinei erdvei vaizdą - būrį treningais pasipuošusių jaunuolių, kurie gatvėje spardo kokį kiek kitaip apsirengusį neformalą.

Kodėl? Nes jie žinojo geriau, kaip turi rengis normalus bachūras, kokią muziką klausyti ir kiek turėti auskarų.

Bet pamažu Kauno mieste forsų mažėjo, o man vis kildavo klausimas - kur gi jie dingo. Buvo kelios mintys - gal emigravo, gal sukūrė šeimas, gal nuo gyvenimo būdo - susiluošino ar likusį laiką kultūringai leidžia Praveniškėse. Tačiau pastarieji įvykiai, kuomet yra kertamas vienas iš nedaugelio Kauno neformalų barų, galiausiai davė atsakymą į mano klausimą. Forsai užaugo, užsivilko kostiumus, įstojo į valdančiąsias partijas ir išėjo dirbti į Kauno miesto savivaldybę.

Pastaroji įstaigos deputatai, kurie turėtų atstovauti Kauno miestą ir spręsti mūsų visų problemas, prisiminė jaunystę - nusprendė apriboti Underground pub valandas, kada jie gali prekiauti alkoholiniais gėrimais, kas mažam ir dar specifiniam Kauno miesto barui reiškia aiškią žinutę: ne į tą rajoną pataikei. 

Sekančią dieną po šio absurdiško sprendimo kaip tik lankiausi minėtame kaboke. Turėjo vykti sunkiosios muzikos koncertas. Koncertui įpusėjus prisistatė policijos pareigūnai, kurių dėka koncertą reikėjo nutraukti. Garsas mat per didelis. Negana to pareigūnai išsivedė dar eilinį vyresiojo amžiaus metalistą, kuris, tikriausiai sužinojęs naujienas, nelaiku nusikeikė. 

Su draugais nutarėme paieškoti kokios vietos, kuri dar neužkliuvo savivaldybės marozams. Ne taip dažnai pavyksta susitikti. Praėjome pro vietinę piceriją, kuri, išnešusi savo kolonėles į lauką, leidžia savo bumčikus keliolika kartų garsiau, negu kad minėtasis koncertas. Vėliau dar sutikome kelis jaunuolius, kurie į koncertą pasiklausyti Luctus buvo atvažiavę iš Ukmergės. Nenuskilo.

Grįžus namo sugrįžo prisiminimai iš vaikystės. Tuo metu dar buvau visai mažas ir į miestą nosies nelandžiojau, tačiau vyresnė sesuo pasakojo, kaip į sunkiosios muzikos koncertus atvažiuodavo marozai ir puldavo muštis. Pagalvojau, kad situacija labiai jau panaši. Tik dabar Kauno savivaldybės bachūrai tai darbo pasitelkdami pareigūnus.

Žygiuojanti Lietuva

Šis straipsnis yra parašytas po 2013 metų kovo 11-osios eisenos. Eisenos, kuriai miesto valdžia neišdavė leidimo. Tvarkydamas failus netyčiom aptikau šį straipsnį. Kiek jis turi išliekamosios vertės nesiimsiu prognozuoti, tačiau įkeliu jį į blogą jau vien todėl, kad norėčiau čia turėti visus kada nors parašytus savo tekstus.

Tomas Skorupskis

ŽYGIUOJANTI  LIETUVA

2013-03-15

                      Prieš kelis mėnesius informacijos technologijų gigantė "google" leido visam pasauliui pažiūrėti į Lietuvą per savo programą "google street view". Kadangi domiuosi panašiomis naujienomis, kelias valandas šiai naujovei skyriau ir aš. Pradžioje žiūrėjau savo mylimą miestą - Kauną, tikėdamasis pamatyti save, vėliau pasinaudojau galimybę pamatyti ir kitas šalis. Tai, ką išvydau, privertė susimastyti: ar tai būtų Lietuva, ar kokia Azijos šalis, Šiaurės ar Pietų Amerika - visur mačiau gana panašų vaizdą - didžiulius prekybos centrus, beveik identiškas reklamas, jaunimą, susirinkusi prie klubų. Galvoje iškilo klausimai - o kuo mes skiriamės? Kai kurie tai vadintu judančiu pasauliu, globalizacija. Aš tai vadinu tautinių kultūrų, identiteto mirtimi ir nacionalinės savimonės pakeitimu vartotojiška savimone.

                      Prieš savaitę turėjau galimybę patirti visai kitokias emocijas, tačiau išvados buvo panašios - dalyvavau kovo 11-osios eitynėse Vilniuje. Į eitynes, kurių pagrindinis šūkis buvo Lietuva - lietuviams, lietuviai - Lietuvai, susirinko tūkstančiai patriotų. Buvo gražu žiūrėti į šimtus vėliavų, tūkstančius žmonių. Kai kurių veidus atpažinau iš žiniasklaidos, kuri rodė apie svarbius įvykius tautinio atgimimo metais. Dalį senolių mačiau iš kitų renginių, kad ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio Ariogaloje. Veiduose nebuvo itin daug šypsenų, jie apimti nerimo. Nerimo apimtas buvau ir aš. Ši kovo 11-osios šventė buvo uždrausta valdančiųjų. Daugeliui, o turbūt ir man kilo klausimai - kas atsitiko su mūsų valstybe? O gal ji jau nebėra mūsų, jeigu sostinėje nebegalima eiti su tautine vėliava? Šventė pavyko, lietuviai šventė savo laisvės dieną, tačiau nerimas išliko. Išliko ir klausimai.

                      Prieš kokius 5 metus Lietuvoje buvo kilusi Japonijos kultūros susižavėjimo banga. Tuomet aš dar buvau eilinis miesto vaikis, kuris nelabai buvo linkęs laužyti galvą panašiais reiškiniais, o verčiau rinkosi tuomet populiarų kompiuterinį žaidimą Lineage2. Bet būtent tuo metu atkreipiau dėmesį į šį Japonijos atvejį. Japonija - tautinė valstybė, kuri didžiuojasi savo išskirinumu, kuri turi aukštą savo tautinę kultūrą. Būtent todėl ji ir yra įdomi visam pasauliui. Tai - kažkas nematyto, neatrasto, gražaus. Į tokią valstybę noriu nuvažiuoti ir ją apžiūrėti. Visai nenorėčiau ten važiuoti, jeigu pamatyčiau ten tuos mačius hesburgerius, tas pačias MTV nesąmones, primityvią pop kultūrą. Panašios aš norėčiau ir Lietuvos, išsaugojusios ir skatinančios savo unikalumą, savo gražią kalbą, savo gražiausias merginas ir puikų žalią kraštą. Būtent todėl ir dalyvauju panašiose eitynėse, kaip kovo 11-osios eitynės Vilniuje. Man šūkis Lietuva - lietuviams reiškia, jog mes esame didi tauta, kuri turi teisę į neperkonstruotą pasaulį, kur lietuvis lietuviui yra ne vagis, o draugas. Mūsų, lietuvių, yra itin mažai šiame pasaulyje, todėl tautiškumas mums yra gyvybiškai būtinas. Priešingu atveju mūsų tauta nebesulauks 23-iojo amžiaus. O tuomet, kada yra keliamas išlikimo klausimas, tauta turi teisę imtis ir nepatogių, radikalių sprendimų savo valstybėje. Juk Lietuva - vienintelė vieta, kur lietuviai gali jaustis kaip namuose, kaip šeimininkai.

                      Prieš 26 metus Lietuvos laisvės lygos mitingu Lietuvoje prasidėjo dainuojanti revoliucija, iškėlusi demokratijos ir tautinės nepriklausomos valstybės tikslus. Prieš 23 metus atgauta nepriklausomybė ir turbūt tuomet niekas nebūtų galėjęs pagalvoti, jog laisvoje Lietuvoje lietuviams bus draudžiama švęsti tautos šventes. Šiomis dienomis žmonės vėl renkasi į tokius pačius mitingus, kaip ir tomis dienomis, mat ne visi darbai buvo iki galo atlikti. Jeigu demokratinę valstybę mes pasiekėme, tai dabar atėjo metas naujam pakilimui - tautinei revoliucijai.

                      Priešas šiuo metu ne toks ryškiai matomas, neapsiginklavęs automatais ir tankais, ne kitos šalies. Didžiausias priešas yra mūsų pačių baimė išsakyti tai, kuo tikime, mat kažkam ši pozicija gali pasirodyti nepatogi. Tautinės valstybės siekį reikia kelti kiekvienam iš mūsų, o ne laukti, kol bus kokia geresnė situacija ar kol tai padarys kažkas kitas.  Lietuvos partizanas Dzūkas rašė: „Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį“ . Renginiuose, skirtuose jam ir kitiems partizanams atminti daug kalbama apie istoriją, uždegamos žvakutės jo atminimui. Aš manau, jog didžiausia pagarba jam yra ne žvakių deginimas, o jo darbų pratęsimas. Žygiuojanti Lietuva - būtent toks pavadinimas labiausiai tinka apibūdinti šiam judėjimui ir ateities valstybei.  Tai gyvos, ambicingos ir ryžtingos tautos, tai yra mūsų svajonių Lietuvos idėja.  Lietuvos, kuri būtų mūsų piliečių, mylinčių ir lojalių Lietuvai valstybė, o lietuvių tauta - išsaugojusi savo tautinį identitetą, ryžtingai stovinti kartu su kitomis laisvomis Europos tautomis, pasiruošusį atremti bet kokį naują geopolitinį išbandymą.

                      Prieš penktis metus, kuomet įsiliejau į lietuvių tautinį judėjimą, netikėjau, jog Katedros aikštėje susirinks tūkstančiai bendraminčių. Šių metų kovo 11-ają čia mačiau tūkstančius žmonių. Būtent dabar metas visiems mums patikėti, jog mes galime, jog mes pasieksime pergalę. Lietuva - lietuviams, lietuviai - Lietuvai! 

Gegužės 1-osios demonstracija

Bene pirmą kartą antrosios respublikos istorijoje nacionalistai minės Gegužės 1-ąją - tarptautinę darbininkų solidarumo dieną. Šią dieną triukšmingomis demonstracijomis pažymi bene visos Europos nacionalistai. Šiais metais tą darysime ir mes.

Minėdami gegužės pirmąją išreikšime solidarumą su 90% lietuvių, kurie buvo šimtus kartų išduoti, kasdien išduodami dabartinio korumpuoto Elito. Elito, kuriam nusispjauti į savo piliečių nuomone žemės, euro, tradicinių šeimos santykių klausimais. Elito, kuris rūpinasi tik savo gerovę, tam parduodamas viską - Ignalinos atominę elektrinę, naftą, savo medieną, ekonominę nepriklausomybę ir pačią valstybę.

Neabejoju, kad šis renginys sukels šliužų, pasivadinusių konservatoriais ir liberalais pyktį. Tačiau savo neapykanta jie diskredituoja patys save. Tuo tarpu mes einame savo keliu ir įveiksime visas jų metamas užtvaras ir pinkles. Nes tautinė, socialinio teisingumo idėja yra galingesnė už jūsų pinigus, kontroliuojamą kišeninę teisėsaugą ir visą sistemos aparatą.

Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint sau eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,
Nors jį pasveikint tau ir baisu.

Gegužės 1d. 14.40 ateik prie Soboro, prisijunk prie tautinio jaunimo bloko, būk pokyčių dalis.
Už laisvą sąmoningą Lietuvą!

Renginys facebooke.

Dieveniškėse vyko tautinio jaunimo stovykla „Mūsų šaknys — Baltai“

Tomas Skorupskis, LTJS

 

Kaip jau ketvirtuosius metus, liepos pabaigoje, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga sukvietė lietuvių ir latvių jaunimą į Dieveniškių kraštą, kur vyko stovykla „Mūsų šaknys — baltai“. Skirtingai nuo 2011-ujų ir 2012-ujų metų, šiais metais mūsų stovyklai nebuvo numatytas kultūros ministerijos finansavimas, tačiau nepaisant to — pavyko išlaikyti tokį patį aukštą stovyklos lygį. Stovyklos tikslas — per kultūrą, tiesioginį bendravimą, draugiškumą sustiprinti lietuviškas pozicijas probleminiame Vilniaus krašte, supažindinti jaunimą su baltų tikėjimu ir kultūra, stovyklos dalyviams suteikti antrosios baltų kalbos pradmenis. 

                              Kiekviena stovyklos diena prasidėdavo vėliavų pakėlimu, giedant Lietuvos ir Latvijos himnus, rytine mankšta, o pasibaigdavo vėliavų nuleidimu, dainuojant lietuvių partizanų ir latvių tautines dainas. Stovyklos metu vyko antrosios baltų kalbos pamokos. Lietuvius šiais metais suskirstėme į pradedančiųjų ir pažengusių lygį. Stovyklos pabaigoje dalyviai laikė egzaminą, kuriame pademonstravo savo įgytas žinias. Tačiau geriausias to įrodymas — baltų kalbomis susišnekantys lietuviai ir latviai prie vakarienės stalo ar ryte visų baltų giedami valstybiniai himnai. 

                             Stovyklos metu dalyviai žaidė senovės lietuvių žaidimą — Ripką, kuris susilaukė nemenko populiarumo, taip pat tinklinį, šaudė iš lanko. Stovyklos metu mokėmės žaidimų, ratelių, partizanų ir lietuvių liaudies dainų. Kiekvienas stovyklos dalyvis galėjo išmokti groti kanklėmis, dūdele, išmokti pinti vyteles, galėjo pasigaminti norimą gaminį iš žalvario, vyko keramikos užsiėmimai. Pirmosiomis stovyklos dienomis mus aplankė net dvi rekonstruktorių komandos. Vieni iš jų pravedė paskaitą apie baltų ginklus ir šarvus, o kiti parodė kovas, bei, kartu su stovyklos dalyviais, pravedė įtraukiančius žaidimus. 

                              Stovyklos dalyviai nuėjo vidutinės kategorijos žygį po Dieveniškių apylinkes. Stovyklautojus suskirstėme į kelias komandas, kurioms davėme užduotis. Paskutinį vakarą, prie laužo, šios grupelės turėjo atlikti savo sugalvotą vaidimą, o taip pat padainuoti dvi dainas gimtąja kalba, bei vieną — antrąja baltų kalba. Vyresni LTJS nariai, kartu su latvių nacionalistais turėjo diskusiją, kurioje pasikeitė patirtimi, aptarė esamas problemas ir sukūrė ateities planus. Po stovyklos mūsų valdybos pirmininkas išvyko į stovyklą Latvijoje, kur įgytas žinias pristatys kitiems lietuviams ir jas panaudosime mūsų judėjimui.  Pirmosiomis stovyklos dienomis turėjome baltišką ugnies apeigą, o sekmadienį pabudinome visą miestą su lietuviškomis dainomis darnia kolona žygiuodami į vietines mišias. 

                             Šiais metais mūsų stovykla stipriai paaugo. Paaugo ne tiek išskirtine programa, kiek savo žmonėmis. Tautinio jaunimo stovykla Dieveniškėse jau tampa tradicija, kuri nėra priklausoma nei nuo valdžių kaitos ir finansavimo, nei nuo mūsų narių kaitos, nei nuo jokių kitų aplinkybių. Tol, kol turime tokį būrį bendraminčių, tol, kol mūsų organizacijos vis dar neuždraugė, mes sakysime tai, ką ir sakome nuo pat pirmosios stovyklos: 

Lietuvos teritorija yra vientisa, nedaloma.

Lietuvių tauta — šios žemės šeimininkai.

Šalčininkų kraštas buvo, yra ir bus lietuviškas!

 Publikuota: Patriotai.lt , Alkas.lt 

Tautininkų piketai - you're doing it wrong

Tautininkai surengė eilinį piketą dėl lenkų reikalų . Nors ir pats priklausau Tautininkų sąjungai, tačiau tai nėra priežastis nekritikuoti to, kas, mano manymu, daroma blogai. Priešingai - priklausomybė šiai perspektyviai politinei partijai mane įpareigoja sakyti tai, kas yra daroma netinkamai.

O netinkamai yra daromi piketai. Neabejoju asmenų, čia susirinkusių, nuoširdumu. Puikiai suprantu, jog jie savo laiką naudoja, stengiasi, tiki tuo ką daro. Jie yra šaunuoliai, jog matydami problemą - neužsimerkia jai. Tačiau pasirinktos nepritarimo priemonės yra jau gerokai atgyvenusios. Jau geriau tokių piketų iš viso nebūtų, negu kad jie yra tokie, kokie daromi dabar. 

Taigi, žiūrėkime nuo pat pradžių. 

20d. Vyksta Vilniaus tautininkų sueiga, 21d vakare facebook socialiniame tinkle pranešama, jog sekančią dieną,  darbo dieną, 12.15 vyks piketas. Klaidos: Pranešama apie renginį likus dienai. Darbo diena. Darbo metas. Į tokį renginį susirinkti gali tik tie, kurie nedirba ir nestudijuoja - vyresnio amžiaus žmonės. Aišku, yra argumentas toks, jog norima rengti piketus tada, kuomet įstaigos, prie kurių piketuojama, vis dar dirba. Tačiau pamirštame, jog gyvename XXI informaciniame amžiuje, todėl perduoti žinią galima nepriklausomai nuo laiko. Juo labiau, jog tokia piketų forma visiškai nieko nekeičia, nepasitvirtina ir yra atgyvenusi savo amžių.

Kita priežastis, kas yra daroma blogai - pati piketo forma. Ji yra visiškai, visiškai nepatraukli. Nieko nėra blogiau, negu piketas, mažai aktualiu, nusibodusiu klausimu, kuris daromas pasitelkiant blogiausią formą - plakatus ir šūkius gėda. Negana to, susirenka mažas žmonių skaičius ir jų amžiaus vidurkis - 50+ metų. Visiškos nesėkmės kombinacija. Pamatęs tokių piketų nuotraukas žmogus ne tik kad nestos į Tautininkų sąjunga, bet ir gali parašyti išstojimo prašymą arba nurašys tą partiją ilgam laikui. Tokie piketai neatspindi politinės jėgos, kuri savo amžiaus vidurkiu - jauniausia partija Lietuvoje. Iš didelio noro padaroma daugiau žalos, negu naudos.

Dar blogiau, jeigu kviečiant, naudojama tokios va nuotraukos, kaip ši, esanti žemiau.

Čia pasinaudojama populiariu renginiu - kovo 11-osios eitynėmis, sukuriamas įvaizdis, jog bus kažkas gero, stipraus, kokios yra tos nacionalistų jaunimo eitynės. Rezultatas - kažkas panašaus į tai, ką jau minėjau, diskredituoja ne tik kad tautininkų sąjungą, tačiau ir visą nacionalistų judėjimą, eitynes.

Kad tai nebūtų tiesiog libertardiška kritika vardan kritikos - pateiksiu patrauklių mitingų ir piketų pavyzdžius. Ko reikia? Reikia orginalumo.
Keli geri pavyzdžiai:

Homoseksualų plėtros aktyvizmu užsiiminėjančiam ŽTSI įteikėme fašyzmo baubą, kad lengviau gasdintų baubais žmones.

Tautininkų (de facto - LTJS) piketas prieš žaliojo tilto sovietines skulptūras

Kartais lemiama detale, iš standartinio jau anksčiau aprašyto piketo (ty visiškos nesėkmės) iki visiškos sėkmės gali būti tinkama apranga

O kartais - netikėtumo faktorius (tuo metu vyko koncertas ir buvo DAUG žmonių).


 Pirotechnika, orginalūs ir geri šūkiai, taiklūs baneriai ar plakatai (tarkime geras buvo tas, su lenkų neįgaliais vaikais) - dar vienas sėkmės svertas.



Greita reakcija į aktualijas (nors imho galėjo keliom dienom anksčiau tai įvykti)


Kadangi paskurinius 5 metus veikiau LTJS'e ir jau metus - Tautininkų sąjungoje, tai pastebiu, jog TS kartoja nemažai pirmųjų LTJS klaidų. LTJS daug kur buvo ledlaužiai, be jokios patirties, be pagalbos bandę, klydę, pasimokinę iš klaidų, vėl bandę ir t.t kol pavyko išgauti gana gerų rezultatų. Džiugu tai, jog TS pereina per tas pačias klaidas gerokai didesniu greičiu ir būtent todėl Tautininkų sąjunga yra itin perspektyvi politinė jėga.

Prieš niekšus bolševikus gali nekovoti tik tas, kuris pats niekšas yra.

Lionginas Baliukevičius-Dzūkas



Gegužės mėn. 8 d.

Lygiai prieš ketverius metus, tą patį mėnesį ir dieną, Čekoslovakijoje patekau rusams į nelaisvę. Atmintina diena, ir aš jos, kol gyvas būsiu, neužmiršiu...

...Saulė, rodos, dar buvo nepatekėjusi, kai mes iš vieno nedidelio Čekoslovakijos miestuko pradėjome trauktis Prahos link pasiduoti amerikiečiams.
Aušo puikus rytas. Dangus, žydras kaip rugiagėlė, žadėjo puikią dieną. Buvo gana šalta, ir mes vilkėjome milinėmis. Truputį virpėjome nuo šalčio ir paskubomis rijome cigarečių dūmus.
-Los! Abmarch! -skambėjo kietai ir griežtai feldfebelių komandos.

Mes, dauguma lietuvių, važiavome gurguolėmis kartu su vengrais. Susidarė ilgiausia kolona, bet į priekį judėjome tvarkingai, be jokio grūdimosi. Privažiavom puikų asfaltuotą kelią. Tai autostrada, jungianti Prahą ir Brno.

Arkliams vienas malonumas traukti sunkias gurguoles tokiu keliu. Mes dairėmės į šalis. Čekoslovakija - kultūringas ir civilizuotas kraštas. Tai matai iš pirmo žvilgsnio.
Koks bus toliau mano ir mūsų visų likimas? Kažkas turėjo įvykti neįprasto.
Pro šalį nuolat zujo lengvosios mašinos, ropojo šarvuočiai, tankai, tarškė motociklai, sunkvežimiai...

Na, dabar gaus ruskiai per nosį, nes vokiečiai jau sugniuždyti. Taip tada daugumas galvojo. Anglai ir amerikiečiai, padedami likusios vokiečių kariuomenės dalies, pradės naują karą. Ir tai turėjo būti, kaip mes galvojome, neilgas karas... Skaičiavome mėnesius ir sakėme, jog greit pateksime į savo išsiilgtą tėvynę. Vyruose įsižiebė atsiminimai, visi pradėjo gyventi tėviškės vaizdais, išgyventais jausmais, kūrė ateities planus... Aš galvojau apie paliktus namus, namiškius. Kažin ar jie gyvi?..
Po gero pusvalandžio visos viltys sudužo...

Pro šalį pralėkė nepaprastu greičiu kelios lengvosios mašinėlės. Netrukus praūžė keli motociklai su priekabom. Visi buvo paskendę savuose atsiminimuose, tad į pravažiuojančius nekreipė per daug dėmesio. Staiga vėl pralėkė keli motociklai su kažkokiais baltais skudurais ant stiebų.

-Rusai! -staiga riktelėjo kažkur lietuviškai, ir aš staiga iš pilkų kalinių milinių ir bintuotų kojų atpažinau dar Lietuvoje taip dažnai matytus raudonarmiečius.
Keli mūsų puskarininkiai nusikeikė ir sugriežė dantimis. Visi buvo balti kaip drobė. Turbūt ir aš toks buvau. Visi vieną akimirką pamatė, kas mūsų netolimoje ateityje laukia.

-Mums galas, vyrai, -tyliai ištarė Petras P.
O pro mus jau riedėjo dideli grubiai nukalti tankai, iš kurių kyšojo mongoliški nešvarūs, pikti veidai.
-Voina kaput! -nuolat šaukė mums rusai.

Vengrai, iškėlę rankas, sveikino mongolus. Mes paskubomis sumetėme į balą pistoletus. Dienoraštį suplėšiau ir pabėriau ant kelio. Žiūronus sviedžiau į akmenį. Vokiečiai plėšė antpečius, pasižymėjimo ženklus ir t. t.

Apie pasipriešinimą negalvojome, nes nebuvo prasmės. Visur buvo pilna „nenugalimosios". Kad bent civilinius drabužius turėtume, tada gal lengviau būtų laviruoti. Bet ir drabužiai turi mažai reikšmės, jei nėra atitinkamų dokumentų.
Mongolai pradėjo knistis po mūsų gurguoles. Triaukščiai rusiški keiksmai skambėjo be paliovos...

Tuo metu atsitiko tikra tragikomedija. Ore zvimbė keliasdešimt tarybinių bombonešių. Mongolai pradėjo šaudyti į viršų žaliomis ir raudonomis raketomis, bet tarybiniai lakūnai tarytum nepastebėjo saviškių signalų. Pasigirdo ausį rėžiantis švilpimas.
-Bombarduoja!

Vos spėjome užbėgti už kažkokio namo kampo ir sugriūti vienas ant kito, kai pasigirdo pirmųjų bombų sprogimai. Viena bomba sprogo per keletą metrų nuo mūsų. Pradėjo byrėti stiklai. Girdėti ir sužeistųjų dejavimas. Rusai dar bandė duoti ženklus raketomis, tačiau iš lėktuvų sprogstamųjų ir padegamųjų bombų serijos byra be paliovos. Keiksmai su vaitojimais maišėsi išvien.

-Kas per velniava!? -galvojam mes. -Kodėl rusai saviškius bombarduoja?..
Ant plento liepsnojo uždegti sunkvežimiai su amunicija. Sprogimai kurtino ausis. Arkliai su gurguolėmis kaip pašėlę lakstė po laukus. Daug jų krito.

Pagaliau lėktuvas nuskrido. Tik dabar pastebėjome pakelėje gulinčius užmuštuosius. Daugiausia tai tie patys rusai. Vienam ruseliui skeveldra sužeidė galvą. Jis plovė ją baloje ir, skuduru apsirišęs, numojo į viską ranka. Kažkoks ukrainietis aiškino, jog jiems dažnai tenka nuo saviškių, kai priešakiniai fronto daliniai greitai pasistumia pirmyn.

Šito netikėto bombardavimo įspūdį pakeitė kiti įspūdžiai. Rusai su keiksmais, grūmodami kumščiais, grąžino mus ant kelio.

-Kuryt u tebia jest?
-Davai časy!
-Ur, ur, ur, ur!.. -apspitę mus, lojo raudonieji.
-Ko jie nori, po velnių! -galvojau, nesuprasdamas jų mekenimo. Vienas parodė į ranką. Acha, jie laikrodžių reikalavo. Kurie spėjo, tie paslėpė, gi kitiems tuojau nuo rankų numovė. Iš manęs taip pat norėjo paimti, bet aš pasakiau, kad neturiu, ir parodžiau rankas.

-Kitas jau paėmė, -pasakiau.
-Vrioš!.. mat... mat! -ir tuojau apkrėtė.
Vienas, taip bekrėsdamas, laikrodžio kišenėlėje rado vieną 8 mm šovinį.
-Gde revolver, pistolet?.. mat... mat...! -šoko ant manęs su kumščiais rusai.
Pradėjau aiškintis, teisintis, kad pistoletą atidaviau, tik šitas šovinėlis netyčia užsiliko.
-Ty vlasoviec?
-Ne, lietuvis.

Rodžiau rusui savo studijų knygelę ir lietuvišką pasą ir pastebėjau, kad šis visiškas analfabetas. Gerai pataikiau! Ruskis susiglumijo, pamatęs geltonais viršeliais studijų knygelę, ir, kažką sumurmėjęs, nuėjo.
Pažiūrėjus išilgai plento, vaizdas kaip didžiausiam turguj.
-Snimai sapagi... davai časy... -aidėjo visuose kampuose.

Taip visus apkrėtę, rusai liepė mums grįžti autostrada atgal. Paaiškino, kad kažkur pakeliui būsiąs lageris. Pasiėmę kuprines, žygiavome atgal. Mūsiškiai aptiko gurguoles su maistu. Prisikrovėm į katiliukus marmelado, sviesto, medaus ir, taip apsirūpinę maistu, traukėm tolyn.

Keliu nenutrūkstama srove važiavo rusiškos tanketės. Tai tikros „tačenkos": mažos, iškrypusios. Jose patrankos keli sviediniai maišėsi su, matyt, kažkur pavogtais moteriškais bateliais, pusbačiais, čemodanais...


„Tačenkos" riedėjo be jokios tvarkos, viena kitą pralenkdamos. Sunkvežimiai dėl tokios netvarkos negalėjo pravažiuoti. Šoferiai keikė vežimais važiuojančius kareivius, grūmojo jiems kumščiais.
-Argi čia kariuomenė? -nustebęs pats savęs klausiau. Jokios tvarkos, jokios drausmės, atrodė, kad galvijų banda Azija veržiasi į pasakų šalis. Proletarai skuba pasiplėšti. Kas pirmesnis, tas geresnį grobį ras.

Mūsų adresu, be abejo, grūmojimų ir keiksmų netrūko. Mes, lietuviai, susitarėm rusiškai neatsakinėti. O rusiškai prakalbėti pavojinga, nes tuojau „vlasovcu" palaikys. „Vlasovcų" likimą iškalbingai rodė pakelėse gulį lavonai. Taip į kiekvieno ruso paklausimą atsakydavome:
-Verstehe nicht.
-Ech ty, prakliatyj niemec! -nusikeikdavo vis mongolai, išgirdę vokišką atsakymą.
Iš kiekvieno ruso dvelkė gili neapykanta vokiečiams. Ji lygiai teko ir mums. Mes stengėmės visi būti drauge ir kalbėti retai ir pašnibždomis, kad neįtartų lietuviais esant.

Palengva prie rusiškų keiksmų, tardymų bei grasinimų pripratome ir per daug dėmesio nekreipėme. Mus stebino rusiškų lozungų gausumas ant sunkvežimių:
-Vperiod na Berlyn!
-Smert niemieckim zachvatčikam!
Ir taip toliau...

Kažkokiam miestelyje prie bažnyčios šventoriaus ant žalios vejos sugulėm pailsėti. Girtas rusas ko neužjojo ant mūsų. Sprukom į šalį. Mūsų laimei, atsirado kitas rusas, kuris įtūžusį girtą jojiką nuvijo šalin.
Į bažnyčią ėjo kunigas. Išgirdęs kalbant svetima kalba, sustojo ir pradėjo mus klausinėti. Sužinojęs, kad mes lietuviai, nustebo, kodėl mes prieš komunistus kovojome. Pasitikėdami mes kunigui papasakojome, kas įvyko Lietuvoje 1941metais. Kunigas jokiu būdu nenorėjo tikėti. Juk Tarybų Rusija -tai demokratinė šalis. Toks atsakymas mus lyg verdančiu vandeniu apipylė. Štai tau ir kunigas: komunizme demokratiją įžiūrėjo! Tuos kunigo žodžius aš dar ir dabar puikiai atsimenu. Atsimenu jo susižavėjimą raudonąja armija. Manau, jog dabar tas kunigas jau visiškai kitokios nuomonės. Taip, čekai dabar pamatys, kas yra komunizmas. Jie tikėjo pasaka, o dabar išgyvena juodą
tikrovę, be jokių spalvų, be pagražinimų.

Tai buvo įspūdinga kelionė į Brno miestą. Brno mieste čekai mus apmėtė akmenimis ir lazdomis, nes mes buvome traktuojami kaip vokiečiai. Mums, lietuviams, sunku buvo iškęsti tokią panieką už tai, kad kovojome su didžiausiais savo tėvynės priešais - bolševikais. Fašistai padarė daug nuostolių, bet jokiu būdu ne tiek, kiek tie, kurie šiandien demokratijos vardu taiką „gina" ir yra SNO nariai.

LTJS Vietinės rinktinės minėjimas Paneriuose

Ką gi turėjo lietuvis pasirinkti, jeigu ne kovą? Juk mes žinom, kas įvyko Rainių miškelyje, Pravieniškėse. Gal mes turėjome padėti komunistams kovoti prieš vokiečius, kad vėl panašūs dalykai kartotųsi? Jokiu būdu ne! Vokietis mums toli gražu ne brolis, bet bolševikas buvo ir bus pats didžiausias priešas.

Argi ne ironiškas likimas tų lietuvių, kurie vokiškosios okupacijos metu nuoširdžiai stojo kovon prieš bolševizmą? Galbūt tie lietuviai buvo naivūs politikai, tikėdami, kad, kovojant prieš bolševizmą, galima dėtis į sąjungą su vokiečiu, - pagaliau ir su pačiu velniu, nes ir šis nėra toks baisus kaip bolševikas. Jie troško atsimokėti, atkeršyti už 1941 metų aukas, o visa kita prieš tai nublanko. Šių lietuvių tarpe buvau ir aš...

Plechavičiaus batalionai ir vadinamoji karo mokykla Marijampolėje -tai puikiausias ano meto lietuviškojo jaunimo nuotaikų veidrodis. Kas privertė jaunuolius taip gausiai stoti į Vietinės rinktinės eiles? Gal meilė Hitleriui, o gal prisirišimas prie „fa-terliando?.." Deja, ne! Hitlerininkų šunaujai čia virė taip pat neapykanta, bet ją nustelbė dar didesnė neapykanta bolševizmui. Kas gali pasmerkti tokius jaunuolius, kurių buvo tūkstančiai? Kas gali pasakyti, kad jie buvo hitlerininkai, nors galbūt ir prisidėjo prie vokiečių vedamos kovos? Kodėl lietuviai nestojo į SS legionus ir kodėl vokiečiams nepavyko suformuoti gausių SS pulkų Lietuvoje, kaip kad jie tai padarė Latvijoje ir Estijoje? Bet ir estai, ir latviai buvo tūkstantį kartų teisūs, nes kur jie galėjo dingti, kai komunistinis žvėris jau buvo ant jų tėvynės slenksčio. Visi į Vakarus išbėgti negalėjo, o likti ir pasiduoti aklai komunistinei tironijai buvo daugiau negu beprasmiška. Prieš niekšus bolševikus gali nekovoti tik tas, kuris pats niekšas yra.

Pabaltijiečiai galbūt buvo menki politikai. Jie nemokėjo pirkti ir parduoti savo tėvynės. Jie nemokėjo prekiauti savo jausmais. Užtat jie buvo geri kariai, kurie pavojui ištikus nebijojo paguldyti savo galvų už tėvynę.

Ta moralinė [skriauda -A. Kašėta.],kurią mes patyrėme Brno mieste, kaip žaizda degino krūtinę. Bolševikinis žvėris triumfavo, o mes... mes buvome laikomi „kariniais nusikaltėliais"! Čekai spjaudė į belaisvius, bet apspjovė patys save. Jie dabar tikriausiai tai pajuto. Žinoma, jie nepažino bolševikų, bet užtat dabar žinos, kad dažnai pasmerkti yra labai lengva. Nesmerkime lengvabūdiškai kitų, kad patys nebūtume pasmerkti...

 

***

 Kiekvienus metus (nuo 2008 m.) LTJS nariai atiduoda duoklę latvių legionieriams, kovojusiems prieš bolševizmą. Pastaraisiais metais mūsų patriotų pagerbimas susilaukia nemažai visuomenės, žiniasklaidos dėmesio ir smerkimo. O smerkimas kyla iš nežinojimo. Nežinojimo nei to, jog JAV pripažino baltijos šalių legionus nedalyvavusiais karo nusikaltimuose, neįsigilinant į Baltijos šalių to meto situacija, pasiduodant rusiškai propagandai. Aš šiame minėjime dalyvauju nuo 2009 metų. Man yra gerokai svarbiau tai, kas yra teisinga, net jeigu ir dauguma sako priešingai. Nuo to, jog visuomenė sako, jog balta yra juoda, baltas netampa juodu. Būtent todėl ir toliau važiuosiu aš kovo mėnesį į Rygą, būtent todėl ir atiduosiu pagarbą Baltijos šalių didvyriams, kovojusiems prieš niekšus bolševikus. Nes "Prieš niekšus bolševikus gali nekovoti tik tas, kuris pats niekšas yra." Šlovė didvyriams!

2013 metų nuotrauka.

Velniop jūsų sistemą!

Artėjant kovo 11-osios eitynėms, propagandos kompanija įsivažiuoja. Jau mes kapojame baltarusius, o ir su rusų kažkokia ten organizacija lygina, matomai su homoseksualistais lyginimas neprilipo. Žmonės gąsdinami bananais, sklinda gandai, jog bus atiminėjami vėliavų kotai (Įsiklausykite į žodžius - kovo 11-ają nebegalima turėti vėliavos - ar tai laisvė?), o tautiečiams nebegalima rengti savų švenčių - eliminuojama korumpuotai sistemai neparanki nuomonė. Ryt gal mus jau kaltins kokiu snoro banko bankrutavimu? Nelabai nustebintų.  Kur dingo liberalų (o Zuokas save tokiu ir laiko) taip mėgstama Voltero frazė - "Nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę tai sakyti."?

Dažnai jie kalba apie toleranciją, multikultūriškumą, apie demokratiją. Kalbos kalbom, tačiau jų veiksmai rodo ką kitą:
Tolerancija - jeigu tu sutinki su ištvirkusia nuomone.
Multikultūriškumas - jeigu tu nori savo valstybėje sumaišyti visas tautas į vieną kosmopolitinį darinį (o ne šiukštu išlaikant daugybę tautų su savom kultūrom savo valstybėse - juk tai iš tiesų ir yra multi-kultūriškumas?)
Demokratija - laisvę pasirinkti tarp blogo ir blogesnio.

Tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, turiu galvoje: 1. Vilniaus savivaldybės atėmimas iš piliečių susirinkimų laisvės; 2. Mass medijos manipuliavimas viešąja nuomone, suformuojant neigiamą tautiškai nusiteikusių asmenų ir organizacijų vaizdą, įskaitant net ir nacionalinį transliuotoją, maišant faktus su visišku šmeižtu. 3. Policijos grasinimai panaudoti prieš kitaminčius - smurtą
- Šiaip jau visa tai ir YRA fašizmas. Bet pala, argi gali būti tai fašizmas, jeigu tai daro liberalu save Zuokas ir demokratine save vadinanti valdžia? :)

 Atleiskite, jeigu kam mano nuomonė pasirodys nepatogi, tačiau laikas sudėti visus taškus ant "i" - nebėra jokios laisvos ar nepriklausomos valstybės - Lietuvos. Mūsų valstybę užgrobė tam tikra politinė klasė. Mūsų tėvai atliko savo kartos pareigą Sąjūdžio mitinguose, dabar atėjo laikas mūsų kartai apginti laisvę!

Maži, tačiau reikšmingi

Eidami iš po Vasario 16-osios eitynių, nešdami savo atributiką iki vietos, kur ją laikinai galėsime pasidėti, pamatėme štai tokį vaizdą:
  
Namo savininkų nebuvo, todėl veikėme patys. Iš aplinkinių susilaukėme replikų, jog vagiame vėliavą. Na ką jau darysi. Šiaip visą dieną mūsų trispalvė buvo užkabinta aukštyn kojom ir niekas nekreipė dėmesio arba užsiimdavo tik smerkimu, vietoje mažo, tačiau man asmeniškai labai svarbaus darbelio.

  Man tai ir yra patriotizmas.

Obtest 20-mečio koncertas

Šiame blogo įraše pateikta mano asmeninė pozicija bei interpretacija. Nepretenduoju į objektyvumą, žiūriu į aprašomus dalykus per savo prizmę.

Obtest. Tai yra viena iš tų grupių, su kuria užaugau, kurios klausiausi ir vis dar klausausi, lietuviškos metalo scenos legenda. Man teko garbė sudalyvauti jų koncerte, kurio įspūdžius čia ketinu ir aprašyti, kažkiek paliesdamas ir man svarbias kitas temas.

Iki koncerto

Jau kuris laikas sklandė gandai, jog kažkuris Obtest narys išvažiuoja į užsienį ir grupė tikriausiai nebegros. Buvo ilgas tarpas, kuomet Obtest niekur nekoncertavo. Gavęs pakvietimą per facebooką į jų koncertą ilgai nedvejojau - tai gali būti paskutinė proga pamatyti šią grupę.

Renginio organizatoriai - Alt events - turbūt vieni kokybiškiausių neformalių renginių organizatorių Lietuvoje, konkuruojantys dėl pirmosios vietos su Dangaus komanda. Renginio reklamai galima būtų skirti 10 balų - informatyvus tekstas puslapyje, išskirtinė ir itin kokybiška reklama, cituojanti Obtest dainų tekstus, istoriją ir kt. Taip pat buvo sukurtas atskiras puslapis, kuriame plačiai aprašyta tai, ko galima tikėtis. Aš to puslapio neskaičiau ir labai džiaugiuosi dėl to. Būtent dėl to koncerto metu buvau daug kartų nustebintas, tai mano koncertą padarė dar geresnį. Skaityti kokybiškų organizatorių ir grupių koncertus - taip pat kaip žiūrėti kalnus gerų filmų trailerių - pats filmas tuomet praranda dalį savo vertės.

Ne apie grupes

New York'as, kaip klubas, man patinka visų pirma dėl savo geografinės padėties. 20min kelio nuo Vilniaus Geležinkelio stoties, 5min kelio nuo LTJS būstinės, nemaža salė, antras aukštas, žodžiu viskas ten gerai. Viskas gerai, išskyrus vieną dalyką - klubo asortimentą. Asmeniui, kuris negeria alkoproduktų susidaro nekokia situacija, mat čia nebuvo imho būtino dalyko koncertams - giros.  Nealkoholinių gėrimų pasirinkimas - karšti gėrimai (o koncertuose tikrai ir taip karšta būna) arba kolos/energetiniai. Nekažką. Čia buvo vienas iš nedaugelio minusų, tikiuosi, jog ateityje nebebus šios problemos.

Garsas buvo, mano supratimu, labai geras. Pirmą kartą girdėjau Luctus vokalą. - teigė viena kolegė iš Kauno.

Publiką sudarė pagrinde vien metalistai, nemaža jų dalis - tautiškų pažiūrų. Vis girdėjosi kalbos apie artėjančius nacionalistų renginius, koncertus ar buvusias akcijas. Šiaip palyginus buvo mažai matyti asmenų, kuriuos sutinku panašiuose koncertuose, į kuriuos vykstu. Iš Kauno LTJS čia buvo vos 4 žmonės su manimi.

Koncertas

Pirmieji grojo kažkokia ten neaiški metalistų grupė. Grojo gerai, tačiau visiškai neįsipaišė man į to vakaro nuotaiką. Jeigu jų nebūtų buvę - būtų geriau. Daugiau laiko liktų Luctusams. Esantieji ant scenos bando užvesti publiką, tačiau pastangos bevaisės, jie čia susirinko ne to.

Antrieji ant scenos lipa Luctus. Galiu pasakyti, jog aš itin gerbiu šią grupę, man jie yra tikrieji Kauno sunkiosios muzikos vėliavnešiai. Muzika ir pasaulio supratimas man turbūt yra artimesnis jų, negu pačių Obtestų. Grojo jie gerai, kokybiškai, prasidėjo pirmieji pogo, sugrota daina apie Kauną, puikiai pavykęs Obtestų cover'is, prieš tai pasakius šokią tokią nuoširdžią(!) prakalbą. Nežinau ar čia dėl to, jog iš tiesų mėgstu Luctus, ar dėl ko kito, bet man jų pasirodymas buvo gerookai per trumpas, norėjau klausyti dar ir dar. Pritrūko man ir G.Ž.R. , ir Už Lietuvą, o taip pat naiviai tikiuosi, jog kurį nors koncertą(gal Tėvynei?) pavyks išgirsti nuostabią dainą - Mano žemė.

Obtest - ilgai lauktieji ir pagaliau beveik sulauktieji. Ant scenos užlipa styginių trio su puikiu vizualiniu turiniu, publika užkaitinta ir prasideda koncertas. Prisipažinsiu, pamatęs Obtest vokalistą su kardu, po tokių šuolaikiškų savo įvaizdžiu prieš tai buvusių grupių, šiek tiek šypteliu. Žinoma, tai trunka kiek trumpai, greitai įsijaučiu į atmosferą. Pirmoji daina - prisiek, prie kurios dar sugrįšime.
Obtestai sugroja tokias dainas, kaip Oldness comming, 997, Vieną kartą gyvenime, Anapus Nemuno, Auka seniems dievams, Žirgas parneš mano kūną namo, Paskutinė akimirka, Devyniaragis, Iš kartos į kartą, Audronaša, Sakalo vaikai, Ugniavijas atlieka kartu su Obtest vokalistu Mėnulio karūnos kautynes, tai padaro puikiai. Atlikta daugybė dainų, kurių nebepamenu, paneigiant grupės išsiskyrimą pristatoma nauja daina - myriop, visą laiką vyksta pogas, Obtestus palaiko 90% publikos, per kai kurias dainas pogas tampa masinis, žmonės iš visų kampų įsibrauna į pogą, pasiskuki į kitą pusę - ten susikabinę rekonstruktoriai šluoja viską jiems iš kelio, metalistai šokinėja nuo scenos ir t.t. Žodžiu neblogas vakarėlis.

Obtest pagrojo beveik viską, ką norėjau, gal išskyrus dainą Iš širdies. Po koncerto vos pastovėjau ant kojų. Tai buvo kažkas nerealaus. Retai kada koncertas man taip patinka.

Mintys po koncerto

Koncerto pradžioje skamba žodžiai "Prisiek savo protėviams ir gimtajai žemei, kad ginsi ją". Nemažai kas ištiesia kumščius, kartoja tuos žodžius, tačiau puikiai žinome, jog ši priesaika dažnai (aišku ne visada) pasibaigia alkoholio gurkšnojimu už Lietuvą ir geriausiu atveju sudalyvavimu kokiose nors eitynėse. Tai - toli gražu iki tos kovos, kokios reikalauja aplinkybės, kurias turime šiandien.
Viena bendruomenė, kuri paskutiniu metu man daro šiokią tokią įtaką, o tiksliau gal aš jų pats labiau esu linkęs klausyti ir rimtai apsvarstyti ką jie sako, šią tendenciją būtų linkusi nurašyti į alkoholizmą ir iš to kylančią apatiją veiklai, gyvenimą iliuzijų pasaulyje. Aš, nors ir neatmesdamas (priešingai!) šio požiūrio, manau, jog problema yra ir mūsų pačių veiksmuose.

Žmonėms, kurie vaikšto į tokius koncertus, paprastai yra gana svarbūs tokie dalykai, kaip ryžtas, tvirta pozicija ir pan. Jie tikriausiai vargiai suprastų tokio reiškinio, kuomet mes išprovokuojame žiniasklaidą, tyčiojamės iš politkorektiškumo, o po to ginamės, jog tai, ką pasakėme nebūtinai yra visai taip, vietoje to, jog tiesiai šviesiai sakytumėm ką galvojame ir elgtumėmės atitinkamai. Galbūt mes per daug galvojame ką apie mus pasakys kiti, ar kur nors ko nors neįžeisime,  juk patys turime tam tikrą bendrą suvokimą kas ir kaip yra šiame pasaulyje, kas yra teisinga, o kas tik korumpuotų politikų įtvirtinta kaip teisė ir teisingumas.

 Kitas svarbus pastebėjimas yra jau visiškai asmeniškas. Obtest dainose dažnai minimi istoriniai mūšiai su kryžiuočiais, su tuo metu buvusia svetima mums religija. Aš manau, jog daugelis suvokia, jog šiais laikais baltiško tikėjimo žmones ir krikščionis jungia daug daugiau dalykų, tam tikra net bendražmogiška vertybinė pozicija, nei vieną ar kitą pusę jungia iškrypimus, vertybinį nihilizmą, dvasiškumo nunykimą propaguojanti naujosios kairės ideologija. Perkeliant tokius istorinius Obtest tekstus į šiuos laikus, bent jau aš suvokiu, jog šių laikų kryžiuočiai, šių laikų svetima idėja yra būtent šitie žydrieji eurofilai, multikultūrizmas, aukso veršio kultas, neomarksizmas ir liberalizmas. Būtent prieš juos šiuo metu ir reikalinga kova, priesaika ginti savo protėvių vertybinį suvokimą ir mūsų Tėvynę. Norėčiau tikėti, jog dauguma ir ten susirinkusių asmenų savo tautinę poziciją, bei baltišką tikybą išreiškia ne per antikrikščioniškumą (mat krikščionybė yra šiuo metu sąjungininkė), o per pasipriešinimą ir kovą su naujųjų laikų kryžiuočiais.

Pabaigai eilutės iš Obtestų dainos iš kartos į kartą, kartu su puikiu, būtent šią Iš kartos į kartą idėją atspindinčiu paveikslėliu.

Ugnis sujungia mūsų protėvius į vieną
Vanduo ir laikas šito kraujo nenuplaus
Tvirti kaip siena stojam iš kartos į kartą
Mes buvom, esame ir liksime
Visiems laikams!

Nuotraukos iš http://sharkeen.lt ir Alt events 

Ukrainoje paminėtas S.Banderos 104-asis gimtadienis

Tomas Skorupskis
Sausio  16, 2013

 Ukrainos patriotai šių metų sausį atšventė Ukrainos nacionalistų lyderio Stepano Banderos gimtadienį. Deglų eitynės, įvairios akcijos ir demonstracijos nusidriekė per daugelį didžiųjų Ukrainos miestų, tarp kurių bene ryškiausios – Kijeve bei Lvove.

Stepano Banderos paminėjimo renginius surengė Ukrainos nacionalistų partija „Svaboda“ kartu su kitomis tautinės
pakraipos organizacijomis, tautišku jaunimu. Šalies miestai skambėjo nuo nacionalistų šūkių – Bandera ir Šuchevičius (Ukrainos sukilėlių kariuomenės vadas) – šalies didvyriai, Ukrainos sukilėlių kariuomenei – viešą pripažinimą, Šlovė Ukrainai, šlovė didvyriams, Šlovė tautai – mirtis jos priešams!

Demonstracijoje Lvove, kurioje susirinko apie 500 žmonių, šalia jau minėtų šūkių Banderai taip pat buvo išreikštas solidarumas su kriminalinės Janukovičiaus sistemos teisiama Pavličenkų šeima, prisidedant prie Kijevo „Dinamo“ ultrų kvietimo viešinti informaciją apie šią neteisybę. (1)
Oranžinės revoliucijos iškeltas prezidentas Viktoras Juščenka apdovanojo po mirties S.Banderą ir R. Šuchevičių Ukrainos didvyrio titulais, kas sukėlė didelį Maskvos ir Varšuvos nepasitenkinimą. Dabar, į Ukrainos prezidentūrą vėl sugrįžus priešiškai ukrainiečių atžvilgiu nusiteikusioms jėgoms, Janukovičius atšaukė jiems suteiktą didvyrio statusą. Šios Ukrainos nacionalistų demonstracijos yra svarbios ginant Ukrainos istoriją, tautos didvyrius, kovojusius prieš bolševizmą, kurie lyg šiol nėra tinkamai įvertinti, o taip pat ir suvienijant Ukrainos nacionalistus kovoje su antiukrainietišku, kriminaliniu Janukovičiaus režimu.

Ukraina bunda dar vienai revoliucijai. Šį kartą – nacionalinei revoliucijai. Šį jų kova svarbi visoms buvusio sovietų lagerio valstybėms, įsiliejanti į bendrą kovą už tinkamą komunistinio teroro nusikaltimų įvertinimą.

„Kad ir kaip režimas stengėsi užtildyti ar iškreipti tikrąją informaciją apie didį vadą, kad ir kaip stengėsi įbauginti, nužudyti, išnaikinti tautinio judėjimo dalyvius, kad ir kaip stengėsi mokslininkai-apsimetėliai perrašyti istoriją, tauta vis tiek sužinojo tiesą,“ – sakė Mirgorodo miesto „Svoboda“ skyriaus vadovas Anatolijus Pliašnikas. „Keičiasi režimai, valdžia, prezidentai, bet istorijos neperrašysi, nepakoreguosi, kad įtiktų kokiai nors partijai ar politinei srovei. Vienas prezidentas savo įsaku paskelbė Stepaną Banderą Ukrainos didvyriu, kitas, padedamas kišeninio teismo, šį titulą atėmė. Bet tiesa yra ta, kad didvyriais tampama ne prezidento įsaku ar teismo sprendimu. Didvyriais tampama savo gyvenimu vardan savo šalies ir savo tautos!“ (2)



 1. http://www.svoboda.org.ua/diyalnist/novyny/035384/
2. http://www.svoboda.org.ua/diyalnist/novyny/035395/

Publikuota: patriotai.lt

G. Jankus "Kybartų aktai" A.Smetonos kalba

Sausio 9 dieną dalyvavau Gedimino Jankaus dramos "Kybartų aktai" pristatyme. Ši drama yra apie lemtingas Lietuvai valandas, po to, kai nuspręsta priimti pirmajį SSRS ultimatumą. Pagrindiniai veikėjai - A.Smetona ir A.Voldemaras. Į dramos pristatymą susirinko pilna salė, tarp kurių buvo ir 2 Tautininkų sąjungos Kauno valdybos nariai, Jaunalietuvis A.Kriščiūnas, aš, du LTJS Kauno valdybos nariai, Kauno Sąjūdžio pirmininkas  R.Kaminskas ir pilnut pilnutėlė salė Lietuvos patriotų. Iš tiesų nudžiugau, kuomet atėjai į tą salę, pamatęs kaip gausiai čia susirinko susidomėjusių žmonių. Džiaugiuosi, jog A.Voldemaro ir A.Smetonos asmenybės, o dar svarbiau - jų idėjos, darosi vis aktualesnės Lietuvai. Nenuostabu. Juk ir mūsų valstybės valdžia darosi vis panašesnė į 1926 metų pirmosios pusės valdžią.

 

Artūro Morozovo nuotr. , Kauno diena.

 Po pristatymo autorius padovanojo man šią nuostabią dramą, kurios puse jau perskaičiau per vieną prisėdimą. Drama tikrai įtraukia, baigiau skaityti ją 5 ryto. Kadangi dalyvavome tryse, tai turime tik tris knygas, tačiau manau, kad išeis pasidalinti jomis su mūsų LTJS nariais ir bendražygiais. Iš kartos į kartą, iš rankų į rankas.

Keli geresni epizodai iš šios knygos:

p.14
A.Smetona
Svarbiausia išsivaduoti iš bolševikų okupacijos.
Ypatingai svarbu, kad būtų išlaikyta VIENYBĖ,
ne srovių ir partinių požiūrių, bet IDĖJOS VIENYBĖ...
Ir kaip turėtų elgtis mūsų krašto būsimoji vyriausybė,
kai mus išvaduos iš sovietų atėję vokiečiai,
tikiuosi, patys turėsite nuovokos, ne taip kaip dabar.
Turėsite patys nuovokos, kas reikia daryti.
Juk galų gale turite suvokti, kad iš rusų bolševikų nei dabar,
nei tuo labiau ateityje nieko gero negalima laukti...
Bet ar jūs turėsite bent krislelį nuovokos,
jūs, betalenčiai partinių srovių saistomi politikieriai,
pataikūnų ir pardavikų padermė, išdavusi Lietuvą,
paklojusi be jokio pasipriešinimo okupantui valstybę,
kur buvo jūsų nuovoka tada, lemtingą valandą,
kur buvo jūsų patriotizmas ir priesaika,
kur buvo jūsų drąsa, kur buvo jūsų pareiga,
tada bailių ir liokajų nuovoka jus vertė tik gelbėti savo kailį,
savo padėtį... jūs, pasitelkę savo liberaliąją demokratiškąją
nuovoką, išdavėte tėvynę...
liberalizmas ir bolševizmas...
Lietuvos duobkasiai...

Prieš kitą citatą reikėtų šiokios tokios istorijos pamokos. A.Voldemaras ir A.Smetona buvo du patriotai, kiek skirtingai matę Tėvynės ateitį, susipykę tarpusavyje jie nepajėgė suvienyti savo sugebėjimų vardan bendro tikslo. Puiki pamoka mums šiai dienai, kokia svarbi yra visų patriotinių jėgų vienybė.

A.Voldemaras
<..>menkystų gauja, pataikūnų, prisitaikėlių,
kūrėte sau gerbūvį, rūpinotės tik savo nauda,
negalvojote apie Tėvynę, tikėjotės išvinguriuot,
prie visų šliejotės,
visiems buvote pakantūs, maloningi, paslaugūs,
tautos vado apsišaukėlio pažadų užliūliuoti...
tikruosius Tėvynės patriotus
leidote persekioti, teisti, kankinti, žudyti, tremti...
na, ką dabar turite, su kuo likote, laukiate sunerimę
naujųjų atėjūnų malonės,
tikitės išmaldaut kąsnelio, tikitės pasilikti ramybėje
su savo prikombinuotais turtais, postais,
titulais, pareigomis,
tikitės partyvinių veikų, demokratinių paistalų,
liberalių veidmainysčių,
tikitės melo, apgaulės, klastos,
viską aukotumėt vardan savo sočios ramybės,
parduotumėt Tėvynės laisvę
ar spruktumėt viską palikę,
kaip šis savimyla,
patriotų pastangų dėka tapęs Prezidentu...


Ar tikrai jie buvo tokie jau skirtingi savo idėjose?

Sistema draudžia patriotines eitynes Vilniuje

Vos prieš savaitę davus preliminarų leidimą kasmetinėms tradicinėms Kovo 11 patriotų eitynėms, šiandiena, gruodžio 12 d. Vilniaus miesto savivaldybė vėl pasikvietė renginio organizatorius ir pareiškė, kad 2013 kovo 11 dieną Gedimino prospekte visą dieną bus rengiami valstybinės reikšmės renginiai ir patriotinėms organizacijoms jame vietos nebus. Pasiteiravus kokie tai bus renginiai, kas ir kuriuo tiksliai laiku juos organizuoja, savivaldybės biurokratė atsakyti nesiteikė. - http://julius.panka.lt/vilniaus-miesto-savivaldybe-veja-patriotini-jaunima-is-gedimino-prospekto/

Nieko tokio, eitynės 10 metų vyko be leidimo, o jeigu šita sistema neleidžia per valstybinę šventę žygiuoti patriotams - ar ji yra teisėta ir legali? Ar ji atstovauja lietuvių tautos interesus?

 Si Deus nobiscum quis contra nos!
 

2 str. "Lietuvos nacionalinį saugumą užtikrina Lietuvos Respublikos piliečiai, JŲ bendrijos ir organizacijos, ...".

Nacionalinį saugumą užtikrina :
b) PILIEČIAI:
- saugodami tautines vertybes ir ugdydami pasiryžimą ginti Lietuvos laisvę;
- RENGDAMIESI visuotiniam pilietiniam PASIPRIEŠINIMUI.

LR Seimas, nustatydamas Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus, vadovaujasi nuostatomis:
- prieš daugelį amžių susikūrusi Lietuvos valstybė, besiremianti Tautos sukurtomis etninėmis kultūros vertybėmis...
- lietuvių tauta niekada nesutiko su jokia okupacija ir pavergimu, priešinosi visais įmanomais būdais ir siekė išsivadavimo, ir šis tautos nusistatymas yra nekintamas;
- lietuvių tauta siekė ir tebesiekia išsaugoti savo laisvę, garantuoti saugią ir laisvą raidą savo etninėje žemėje, puoselėti tautinį tapatumą ir savimonę, ugdyti prigimtines kūrybos galias...
- nepriklausoma demokratinė Lietuvos valstybė privalo užtikrinti saugų Tautos gyvavimą,...

NACIONALINIO SAUGUMO POLITIKOS TIKSLAS IR BENDROSIOS NUOSTATOS

Nacionalinio saugumo politikos tikslas - sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, ATGRASYTI KIEKVIENĄ POTENCIALŲ UŽPUOLIKĄ, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę,...

Lietuvos nacionalinio saugumo sistema remiasi valstybės institucijų veikla ir KIEKVIENO Lietuvos piliečio dalyvavimu, /.../ visuomene, suvokiančia pavojus ir savo atsakomybę, pilietiškai susipratusia ir pasirengusia ginti Lietuvos laisvę.

Stiprinti nacionalinį saugumą yra AUKŠČIAUSIAS Lietuvos vidaus ir užsienio politikos TIKSLAS.

Lietuvos nacionalinio saugumo politiką sudaro valstybės užsienio, gynybos, ekonominės, viešojo saugumo, socialinės, kultūros, sveikatos, aplinkos apsaugos, švietimo ir mokslo bei kitos valstybės politikos nuostatos, užtikrinančios nacionalinį saugumą. Atskirų valstybės sričių ilgalaikio funkcionavimo STRATEGIJOS ir DOKTRINOS REMIASI ŠIUO ĮSTATYMU ir Nacionalinio saugumo strategija.

TAUTINĖ POLITIKA

Valstybė PRIVALO UŽTIKRINTI lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą saugodama Lietuvos teritorijos vientisumą, KALBĄ, ETNINĘ KULTŪRĄ, KULTŪROS SAVITUMĄ ir PAPROČIUS, KULTŪROS PAVELDĄ ir puoselėdama tradicinę šeimą.

Lietuvos gynimas yra visuotinis ir besąlyginis,...

Gynybos visuotinumas reiškia, kad /.../ KIEKVIENAS PILIETIS ir Tauta priešinasi visais pagal tarptautinę teisę leistinais būdais.

Gynybos besalyginumas reiškia, kad Lietuvos gynyba nėra saistoma jokių sąlygų ir kad niekas negali varžyti Tautos ir KIEKVIENO PILIEČIO teisės priešintis agresoriui, okupantui ir bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.

Lietuvos gynybinė galia grindžiama:
- Tautos apsisprendimu ir pasiryžimu priešintis kiekvienam užpuolikui;
- piliečių pasirengimu visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui bei pilietinei gynybai;
Lietuva priešinsis agresoriui visomis jai prieinamomis priemonėmis: karine gynyba ir partizaniniais veiksmais, civilių piliečių NEPAKLUSNUMU, nekolaboravimu bei kitais būdais.

Agresijos ar kitu prievartos prieš Lietuvos valstybę atveju piliečiai ir jų susivienijimai priešinasi bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Kiekvienam pasipriešinimo dalyviui taikomas kombatanto statusas pagal tarptautinės teisės aktus.

Tautos ir valstybės gynybai vadovauja laisvai ir teisėtai veikiančios valstybės institucijos, o jei jos negali veikti, - Tautos sukurtos arba jos pripažįstamos vadovavimo pasipriešinimui institucijos.

PILIETINIS PASIPRIEŠINIMAS

Pilietinio pasipriešinimo jėgą lemia Tautos valia ir apsisprendimas kovoti už savo laisvę, kiekvieno piliečio, nesvarbu, koks jo amžius ir profesija, pasiryžimas VISAIS ĮMANOMAIS BŪDAIS priešintis užpuolikui ar okupantui,...

Piliečiai mokomi ĮVAIRIŲ PASIPRIEŠINIMO ir civilinės saugos būdų. Valstybė juos aprūpina būtinomis techninėmis priemonėmis.

Patriotizmo ugdymas yra ir MOKYKLOS PRIVALOMOSIOS lavinimo programos sudėtinė dalis.

VALSTYBĖ REMIA savaveiksmes visuomenės organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui ar gynybinės galios stiprinimo.

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=404206

Korumpuoti politikai,

jūsų sistema mus nuvylė. 

Jums nepavyks uždrausti mūsų nacionalinio pasipriešinimo. 

Kovo 11-osios eitynės vyks, norite jūs to, ar ne!