Merginos tautininiame judėjime (Ištrauka iš BH/C18 zino "Kraujas ir garbė")

Susipažinimo tikslais pasidalinsiu ištrauka iš skinheadų leisto zino "Kraujas ir Garbė" 4 numerio. Ištrauką radau ir perkopijavau iš E.Girskio "Keturi". Verta pastebėti, kad nors čia kalbama apie merginas tuo laiku populiarioje skinų subkultūros/judėjimo terpėje, tačiau ištrauka naudinga ir kalbant apie šiandienos judėjimus ir merginų vaidmenis juose.

„Skingirl Lietuvoje

Jų nėra. Taip, kažkada jos buvo, tačiau šiuo metu nėra. Vienos susituokė, kitos pasitraukė, trečios aprašė jų tokiomis nebelaikyti. Gaila... Aišku, kai kas gali pradėti priekaištauti ir sakyti, kad ta yra „tikra skingirl“. Deja, šukuosena, Bomberis su trispalve ir kerzai su baltais raiščiais nieko nereiškia. Merginos šukuosena net gali būti „chellsea“, bet jeigu toje galvoje nieko nėra, tai viso labo ji – „5 minutes fashion.“

Kiekviena skingirl visu pirma yra moteris, kuri turi atsiminti, jog jos pagrindinė pareiga – pratęsti Tautą ir Rasę. Juk visiems aišku, kad anksčiau ar vėliau ji taps Baltąja Motina.

Dabartinis skingirl įvaizdis Lietuvoje – jauna nepilnametė, puikiai atitinkanti pankų gyvenimo budą: gerianti daugiau nei didžioji dauguma vaikinų, rūkanti daugiau nei vaikinai ir galvojanti: „Jei pražergsiu savo kojas bet kuriam, būsiu tikra skingirl“. Nors pagal išvaizdą ir atitinka skingirl kriterijus, tačiau tokios „barbės“ Judėjimui garbės nedaro ir nėra labai reikalingos. Tokį susiformavusį įvaizdį reikia keisti.

Štai Baltarusijoje autoritetingi judėjimo nariai neapsikentę analogiškų vietinių

merginų poelgių, išmetė jas visas iš Judėjimo. Galbūt ir Lietuvoje reiktu taip pasielgti, gal tai duotų judėjimui daugiau naudos...

Tačiau... Mes tikimės, jog i mūsų tarpą įsilies nauja merginų karta, kurios taps

skingirl ne tik šukuosenom ir aprangos stiliumi, bet ir mintimis, poelgiais ir darbais, tuo atvesdamos į tikrąjį kelią ir dabartinę „5 minutes fashion“ merginų kartą. “

Gordom Comstock poema iš G.Orwell „Lapok, aspidistra“

Gordom Comstock - pagrindinis G.Orwello knygos „Lapok, aspidistra“ herojus, paskelbęs karą visai godumu ir baime paremtai civilizacijai, kur žmonės tėra lėlės, kurias už virvučių tampo pinigai. Gordonas atsisako melstis pinigų dievui ar klausyti pinigų žinių nurodymų - metęs viską jis pasineria į poeziją, į kasdienius išgyvenimus ir gana buitiškas problemas, kurios kyla, kuomet neplaukiama kartu su masėmis. Knygoje nuskamba gana išraiškinga Gordono poema, kuria mielai pasidalinsiu su kitais, kadangi lietuvių kalba jos nėra lietuviškame internete. Visos teisės priklauso autoriams ir leidykoms, iš anglų kalbos vertė V. Daškevičius.

Grėsmingas vėjas švaistos ašmenim aštriais,

Tarytum laibas smilgas lenkia tuopas nuogas,

Plakatą plėšo, pliekdamas it botagu,

O juodas juostas, besiraitančias virš stogo,

Nuo kaminų nubloškia. Spengia traukiniai,

Tramvajai žviegia ir arklių kanopos kaukši,

Pašiurpę klerkai, skubantys į kontoras,

Vis dairosi į rytus bundančius, į aukštį,

Galvodami kiekvienas: „Artinas žiema!

Meldžiu, neleiski, Dieve, darbo man prarasti!“

Ir šalčiui varstant kūnus ietim ledine,

Jie apie rūpesčius savuosius niūrai mąsto:

Tai nuoma, mokesčiai, draudimas ir anglis,

Tai bilietai ir batai, atlygis tarnaitei,

Tai sąskaitos už mokslą, įmoka kita

Už miegamojo lovas - dar neatsiskaitę.

Mes vasaros nerūpestingos dienomis

Kekšavom - buvome Astartės sugulovais;

Dabar štai gailimės, kai oras ašiaurus,

Ir klaupiamės prieš mūsų tikrąjį valdovą,

Prieš dievą visagalį - dievą pinigų,

Jis valdo mūsų smegenis, rankas ir kraują,

Pastogę duoda pasislėpti nuo audros,

Tačiau paskui ją sugrąžint pareikalauja,

Jo pavydi ir žvelgianti budriai akis

Mintis, sapnus ir svajones slapčiausias seka,

Jis parenka drabužį, įperša žodžius,

Kaip elgtis mes privalome - jisai pasako.

Mūsų gyvenimus jis perka už žaislus,

Malšina apmaudą, per daug tikėtis draudžia,

Jam duoklę mokam: nesilaikom pažadų

Slopinam džiugesį, nuryjam skriaudą skaudžią.

Fantaziją poeto, griovkasio jėgas,

Kareivio garbę jis grandinėm surakina

Ir deda skydą glotnų, dvelkianti šalčiu,

Tarp vyro mylinčio ir išrinktos merginos.

Diskusijų klaidos

                      Pasidalinau aš feisbuke nuoroda, kuriame yra video su mano interviu žiniasklaidai. Atsirado toks tūlas Kęstutis Kasperavičius (ar bent taip save facebooke užsivadinęs, toliau jį trumpinsiu KK), kuris pasirodo yra nemenkas demagogas. Jis tėškė pliūpsnį keiksmų, tikriausiai dėl to, kad iškeikęs kitus žmones, galėjo pasijausti daug geresniu žmogumi. Tačiau netikėtai gavosi taip, kad įsivyravo diskusija, iš kurios galima šį tą išmokti.

Kontekstas: Anti-imigracinė akcija Kaune ir Šis video. 

Taigi, KK teigia, jog:

Ir čia jis padarė kelias klaidas:

1. Eisenos su fakelais - Eisena buvo be fakelų. Naudojome pirotechniką. Iš kitos pusės visame pasaulyje yra naudojami fakelai eisenoms, nes...NEPATIKĖSITE! tai gerai atrodo. Dėl to, kad ***SENSACIJA*** vakarais būna tamsu, o fakelų ugnis šviečia ir taip sukuria tiesiog nuostabų vaizdą ir šiltą atmosferą, puikų šviesų derinį. Ta prasme remiantis tokia logika reikėtų nenaudoti traukinių, nes Hitleris su jais vežė karius.

2. Hitlerio šukuosena. Nu ta prasme dabar kiekvieną šukuoseną, kuri yra vidutinio ilgumo ir sušukuota ant šono, kažkas vadina Hitlerio šukuosena? Oh. Vargšas tas žmogus. Nesistebiu, kad pyktį lieja feisbuke. Juk išėjus į gatvę jį puola įvairiausi naciai. Kas trečias jaunas vaikinas - su Hitlerjugendo šukuosena! O dar tie TRAUKINIAI, iš kurių visi tie naciai išlipa.

3. Eilinis sumaišymas Hitlerio ir Nacionalsocialistinės Vokietijos su Fašistine Italija. Bet tai čia dar puse velnio, nemažai žmonių vis dar naudoja komunistų retoriką siekiant paaiškinti dalykus, kurių nesupranta.

4. Žmonės, kurie kalba apie kitų žmonių išsilavinimą, nors jų nėra sutikę gyvai, bendravę su jais.  Kaltinti jaunus žmonės, kad jie ne visi turi kažkokį išsilavinimą...nes jie dar yra...jauni, dalis net nepilnamečiai, o kiti - dar studijuoja.  

 Aš džiaugiuosi, jog KK yra toks išsilavinęs, jog kalba mandagiai, pasveria ir argumentuotai pateikia savo nuomonę.  

5. Pabaigai - jis dar pasirodo yra prieš imigraciją ir kvotas. Bet matai, jam yra patogiau feisbuke kovoti, nes į realias demonstracijas eiti nenori. Jis turbūt mano -Geriau jau kaltinsiu asmenis, kurie, šiaip jau negaudami už tai jokio atlygio (priešingai, eilę problemų) bando kovoti už dalykus, kuriais tiki. Ir kaltinsiu remdamasis dalykais, kuriais nelabai išmanau. Taip jausiuosi daug geriau, patenkinsiu savo nepilnavertiškumo kompleksą užvarydamas ant kitų žmonių.

Ta prasme aš tikriausiai labiau gerbiu oponentus, kurie nuoširdžiai tiki, kad tautos nėra reikalingos, negu tokius šiaudinius patriotus. Visad darančius kompromisus. Tokius kaip nuluptus pažįstu. Bijantys pastovėti už vertybes, visad atsitraukiantys. Jūs visų pirma ir esate šių problemų priežastys.

***

Taigi, tam, kad atsakyti kažkokiam internetiniam heiteriui man prireikė išeikvoti laiko daugiau, negu kad jam išvemti savo neargumentuotas sapaliones. Feisbuke aš jam neatsakinėjau, tačiau čia norėjau parodyti pvz. Nereikia taip daryti. Jis nepateikė jokios rimtos kritikos, jo argumentacija yra juokinga. Tokiu atveju reikia kvestionuoti šaltinius ir juoktis iš jo.

Tačiau šį kartą noriu jums pateikti pvz. kaip nereikia daryti. Viena mergina, kurios vardas mums šiuo atveju nėra svarbus, gerais norais vedama, šiek tiek pakenkė pozicijai. Ty padarė taip, kaip nereikia daryti.

KK savo komentare pateikė dalyką, kuris iš viso nėra vertas diskusijos. Tai - absoliuti nesąmonė, nusišnekėjimas. Vien bandymas diskutuoti su ta nuomone jau yra blogai, nes taip nusišnekėjimą, nesąmonę paverti diskutuotinu, svarstytinu objektu. Plačiau apie tai Overtono lango metodikoje apie kurią lietuvių kalba galite paskaityti internetuose arba galite dalyvauti LTJS stovyklose ir akademijose, kur būna paskaitos apie panašius dalykus.

Bet sugrįžkime prie merginos A) pasisakymo. Taigi, ji, diskutuodama su KK, ne tik suteikia DD pozicijai diskutuotiną statusą, tačiau mergina priima dalį KK neargumentuotai primetamos retorikos. Šiuo atveju KK teigė, jog eisena atrodė hitleriška, o A) teigia, jog Hitlerio simbolika pateikiama juokais.

Šiuo atveju A), nors turėjo galvoje visai kitus dalykus(T.Kavolio mokslinį tyrimą ir tai, kad nereikia kaltinti nacionalistų dėl kartais aštresnės simbolikos) tarp eilučių patvirtino nesąmonę, kurią pasakė KK.

KK teigė, jog 2+2=5. Mes visi žinome, kad 2+2=4 ir net nesvarsytumėm KK teorijos rimtai. Kas atsitiko komentare A) , tai kad jis teigia, jog 2+2 ne visada = 5. O iš to išeina , jog kartais 2+2 gali būti = 5.

Antroji A) komentaro dalis yra ta, jog priimama, jog jaunimas padarė kažką blogo, už ką reikėtų atleisti, kad padarė kvailystę. Tai - gynybinė, o kartu ir beveik kapituliacijos pozicija. Žinant, kad KK komentaras buvo absoliučiai neteisingas ir demagoginis, tai tokia A) diskusijos pozicija, gal ir norint gero ar ieškant supratimo, tačiau pasitarnauja tik KK demagogijos įtvirtinimui.

Išvados:

1. Demagogai gonna demagog.

2. Neverta atsakinėti į neargumentuotą kritiką. Iš jos reikia pasijuokti.

3. Nėra verta diskutuoti apie tai, ar balta nėra juoda. Vien diskutavimas su neteisinga(kvaila) pozicija yra žingsnis į pralaimėjimą.

4. Reikia žinoti savo vertybes ir ginti jas. Jokių kompromisų vertybių klausimu būti negali. Čia 1 arba 0 dalykai.

5. Gerais norais kelias į multikultūrinę valstybę grįstas.

O šiaip argumentuota kritika leidžia tobulinti dalykus, leidžia visiems mums augti. Ją svarbu girdėti ir priimti. Bet šis įrašas buvo ne apie tai.

O šiaip čia iš tos pačios diskusijos keli pvz. kaip reikėtų tokioje vietoje elgtis:

Muzika

You complain about the immigration

you really make me sick

it was your vote that opened the border

you filthy hypocrite

You say one thing but do another

just how weak can one man be

You're the reason for our misery

so blame yourself and don't blame me

Varg Vikernes: Blôð auk Ôðal (Kraujas ir žemė)

Žmogus yra gyvūnas, todėl ir mums reikėtų į žmogų ir žiūrėti kaip į tokį. Bežvelgiant iškyla klausimas: ar yra poliarinių meškų Sacharos dykumoje? Skorpionų  - Arktyje? Zebrų - Europoje ar Amerikoje? Kengūrų - kur nors už Australijos? Banginių - upėse ir ežeruose? Ir kodėl vilkai užauga didesni Kanadoje, negu Europoje? Kodėl Afrikos drambliai skiriasi nuo Azijos drablių? Todėl, kad visus gyvūnus veikia gamtos įstatymas gyventi kažkurioje konkrečioje vietoje, kurioje jie yra per tūkstančius metų prisitaikė gyventi. Jiems netinka būti kur nors kitur; Jie neprisitaikę gyvenimui svetur, arba jeigu jums labiau patinka - jie nėra sukurti gyventi svetur.

Kodėl šios gamtos taisyklės turėtų būti skirtingos daugybei žmonių rūšių ir rasių?

Jūs galite priversti tigrą ir liūtę susilaukti palikuonių, tačiau tą jūs galite padaryti tik laikant juos nelaisvėje, narve, laikant juos ankštoje vietoje siaubingai nenatūraliomis sąlygomis. Panašiai kaip žmones miestuose. Gyvūnų palikuonys bus nei tigrai, nei liūtai - jie nebeturės savo vietos po saule. Jo gyvenimą lydės problemos, kurias sukėlė hibridizacija. Gamtoje gyvūnai nesiporuoja su kitų rasių ar rūšių gyvūnais, nebent jie būna priversti ir nebeturi jokio kito pasirinkimo.

Kodėl žmogus turėtų būti kitoks?

***

Kultūros, papročiai ir religijos, tradicijos ir pasaulėžiūra: jie kuria tautas ir nekinta. Priešingai, šie dalykai kyla iš pačios tautos ir atlieka harmonijos su pačiu individu funkciją.

Šių žmonių prigimtis įtakojama kraštovaizdžio, miškų, laukų, vandenynų ir kalnų aukščio, slėnių, fjordų, besikeičiančių metų laikų, augalų ir žolelių, gyvūnų, gyvenančių tame regione; maisto, kurį tie žmonės valgo ir oro, kuriuo kvėpuoja, temperatūros ir drėgmės. Kiekviena žmonių gentis per metų metus tampa įpatinga ir gerai prisitaikiusi prie ją supančios aplinkos.

Kai kurios gentys yra panašios viena į kitą, o kai kurios - labai skiriasi nuo visų kitų. Kelios yra visiškai unikalios kiekviename savo bruože.

Gentys turėjo įtakos viena kitai, daugiausia per sūnų ir dukterų santuokų mainus arba priimant užkariautų genčių kūdikius, taip sukeliant hibridizaciją, kurią mokslas apibrėžia kaip mutaciją. Kai kurios genčių grupės vystėsi izoliuotos nuo likusio pasaulio taip ilgai, kad jos tapo nesuderinamos su kitomis gentimis. Trečios genčių grupės buvo taip hibridizuotos, kad jos tiesiog nebetiko savo aplinkai, todėl buvo priverstos klajoti po pasaulį, bet kur, be savo šankų, pavydūs ir kupini neapykantos tiems, kurie yra ne tokio pat likimo. Jos neteko ryšio su natūraliu gyvenimu ir planeta, kurioje jie gyvena, todėl yra linkusios pirmenybę teikti mirčiai ir destrukcijai, kurdami idėjas, skatinančias abu šiuos dalykus.

***

Kiekviena nesugadinta žmonių gentis yra prisirišusi prie savo Ôðal (žemės) taip, kaip kad protas prisirišęs prie kūno. Jis gali veikti pagal paskirtį tik taip.  Arba jeigu jums labiau patiks: Jis negali sveikai, natūraliai egzistuoti pagal savo paskirtį kur nors kitur. Gentis, palikusi savo Ôðal, čia palieka kažką itin svarbaus ir bus prastesnė, kažko stokojanti savo kelyje. Kai kurios gentys ilgesis savo tėvynės, jaus jai trauką ir galiausiai sugrįš namo, bet gentis, negyvenanti pagal savo Ôðal valią, iki kol sugrįš, bus skurdesnė ir sumišusi; Tai bus mirštanti gentis. Pvz. Europiečiai Amerikoje, arba azijiečiai ir afrikiečiai Europoje. Jie elgsis kaip laukiniai įkalinti nenatūralioje aplinkoje ir dažnai smurtaus ir elgsis neracionaliai. Jie nėra blogi žmonės; Jie nėra antrarūšiai šikniai; Jie nėra supuvę savo vidumi, nors ir kartais elgiasi tarsi tokie būtų. Jie paprasčiausiai ne namuose. Jie nėra ten, kur gamta norėjo, kad jie būtų. Jie neturi ryšio su žeme, kurioje jie gyvena.

***

Nieko gero gyventi savo Ôðal, jeigu nepriimi savo Ôðal įstatymų, jeigu neprisiimi savo gamtos dėsnių. Jeigu tu esi poliarinė meška - geriau nebandyk ėsti  vėžiagyvių arba nerti į Arkties vandenyno gelmes; Geriau tau ir toliau medžioti ruonius. Nesvarbu ar dėl tokio sukūrimo, ar dėl prisitaikymo - tai yra tai, ką poliarinės meškos daro geriausiai.

Mano protėviai medžiojo ir rinko miško gėrybes šimtus tūkstančių metų žmogaus nepaliestoje Europos gamtoje. Juos suformavo tai ir, laikui begant, jie išreiškė savo prigimtį poezija ir muzika, piešiniais ant uolų ir savo rankdarbiais, filosofija ir matematika, nuostabia mitologija ir spalvingais Dievų panteonais, gražiomis šventyklomis ir įstabiais medžio drožiniais. Visa tai buvo unikalios Europiečio minties ir dvasios kūriniai - jų unikalus Europietiškas kraujas. Kraujas ir žemė.

Kodėl aš turėčiau norėti kažko atklystančio iš kitur?

Aš esu europietis, todėl aš atmetu kiekviena idėją ir idealą, kuris nėra iš Europos. Aš nesakau, kad tai yra bevertis šlamštas ar pan. , bet tai tiesiog nėra skirta man ar kitiems europiečiams, kaip kad dykuma nėra skirta poliariniai meškai. Vietoje to aš pripažįstu savo pačio kilmę, ir tik savo paties kilmę ir viską, kas ateina iš manosios kilmės. Atmesti tai būtų kvaila, neigti tai būtų savižudybė. Kaip kad bandymas gyventi dykumoje būtų savižudybė poliarinei meškai.

Europa, pabusk, priimk ir prikelk save. Nėra kito kelio į laimę, harmoniją, klestėjimą ar įvairovę. Europa, pabusk! HailaR WôðanaR!

Versta iš thuleanperspective.com

Vilius Bražėnas. Minėjimas su krize

Mūsų draugija neginčijamai yra grynai patriotinė organizacija. Vien tik jos šūkis "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia" tai įrodo. Todėl, kaip iš daugybės straipsnių bei fotografijų spaudoje žinote, ir savo draugijos garbingos veiklos sukaktį paminėjome visai kaip reikiant. Anot valdybos kandidato Liuberkio taiklaus žodžio, paminėjome iš abiejų galų. Tačiau, kaip ir visi didingi istoriniai atsiekimai, mūsų minėjimas neišvengė didžiosios krizės, apie kurią lietuviškoji visuomenė būtinai turėtų būti painformuota.

                             Gal geriausia pradėti nuo specialaus susirinkimo, tai yra nuo susirinkimo pradžios. Nuo atidarymo. Vadinasi - nuo pirmininko Žolpio prakalbos.

                             - Mūsų draugija, be pasigyrimų, galima pasakyti, sėkmingai išgyveno 26 metus purendama dirvonus tautos tarnyboje, net neatsisukant per toli į praeitį, visi prisimename, kad užpraeitais metais, be pasigyrimų galima sakyti, gražiai ir iškilmingai paminėjome 25 metų - reiškia ketvirčio šimtmečio - ūsų draugijos sėkmingos veiklos sukaktį, - dėstė pirmininkas. - Šiemet, gerbiamieji, minėsime dviejų metų sukaktį nuo 25 metų sukakties minėjimo, kuris, tikimės, bus dar sėkmingesnis negu pernykštis, kuriuo, kaip visi prisimename, sėkmingai paminėjome vienų metų sukaktį nuo 25 metų sukakties paminėjimo...

                             Pirmoje eilėje sėdintis Bartušonis kumštelėjo žmoną ir pro ūsą pašnibždėjo:

                             -Jeigu kas ir prisimena sėkmingą paminėjimą, tai tik jau ne pats pirmininkas: mudu su Zabiliejum jį, lyg užgesusią Grabnyčių žvakelę, namo pargabenome...

                             -Tššš!.. - nutildė vyrą Bartušonienė. - Klausykis! - jai buvo įdomu, kaip pirmininkas išdėstys krizę, apie kurią visi žinojo.

                             - Valdyba nutarė, kad iškilmingumui pakelti šiemet minėsime ne tik dviejų metų sukaktį nuo 25 metų jubiliejaus minėjimo, bet ir... - Klausytojus akimis apmetęs Žoplys įsmeigė žvilgsnį į praeities horizontus kur tai virš paskutinėje eilėje sėdinčio Perčiulionio galvos ir pareiškė: - ...minėsime drauge ir 27 metų draugijos gyvavimo sukaktį. Reiškia, bus dvigubo jubiliejaus minėjimas!

                             Susirinkimas nuplojo dvigubo jubiliejaus minėjimui.

                             -Tačiau su liūdesiu širdyje turiu pranešti, kad minėjimo iškilmingumui ir visai mūsų draugijos veiklai gresia netikėtai iškilusi krizė... - Taip pagaliau Žoplys priėjo prie specialaus susirinkimo pagrindinio klausimo, padarė atitinkamą įvadą, pervėrė akimis trečioje eilėje užsislėpusį Papukaitį ir balsiai perskaitė garsųjį laišką.

                             Jau ir prieš susirinkimą niekam nebuvo paslaptis, kad krizę sukėlė naujausias draugijos narys Belezaras Papukaitis su savo pusbrolio iš Lietuvos laišku. Mat Papukaitis parašė pusbroliui pasigirdamas įstojęs į mūsų draugiją ir pasidžiaugdamas nepailstančia jos veikla, tai yra kaip mes viską gražiai, sočiai, sodriai ir iškilmingai minime, ir t.t. O jo pusbrolis, matyt, vienas iš tokių, kurių nei Sibiras nepamokė tinkamai įvertinti mūsų didvyrišką veiklą, galima sakyti, ėmėsi lietuviškos išeivijos skaldymo. Laiške Papukaičiui jis, neįsigilindamas į savo pusbrolio patriotinę veiklą, iškėlė nei šiokį, nei tokį, galima sakyti, provokuojantį klausimą: "Tu man, Belezarai, geriau parašyk, ką jūs ten darote Lietuvai?.."

                             Papukaitis, nebūdamas mūsų draugijos narys veteranas, nežinojo, kaip čia dabar į tokį komplikuotą klausimą atsakyti, tad kreipėsi patarimo į didžiausią autoritetą - į patį pirmininką Žolpį. Laišką perskaitęs pirmininkas labai susijaudino ir sušaukė specialų valdybos posėdį. Valdyba dar labiau susijaudino ir sušaukė specialų narių susirinkimą.

                             Taigi, kaip matote, susipažinęs susirinkimą su laišku, pirmininkas ir toliau sėkmingai gynė mūsų draugijos garbę:

                             -Esu tvirtai įsitikinęs, jog mūsų draugijos kelias buvo ir yra tiesus kaip Anastazijaus Karpuliausko šventinės bričkos dišlius. Mes tvirtai laikėmės patriotinės linijos, griežtai bodami mūsų draugijos šūkio: "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia!". Kadangi tvarkomės demokratiškai, tad ir dėl Papukaičio pusbrolio laiško turime pasisakyti demokratiškai. Šiuomi perleidžiu žodį specialiam susirinkimui. Liaudžiai, taip sakant.

                             Iš liaudies pirmiausia prabilo jau nuo pat susirinkimo atidarymo iškeltą ranką laikiusi Rubežienė.

                             -Negaliu suprasti, kaip kas nors gali užduoti tokį keistą klausimą - ką jūs darote Lietuvai? Juk mes viską darome lietuviškai! Dainuojame lietuviškas dainas, sakome lietuviškas prakalbas, šokame lietuviškus šokius, geriame lietuvišką krupniką, valgome lietuvišką kugelį... Ko dar tas Papukaičio pusbrolis tenai gali norėti?.. - klausimu į klausimą atsakė Rubežienė ir atsisėdo.

                             Po jos balsą gavo minėjimų komisijos antrasis vicepirmininkas Zabiliejus. Iškalbiai ir džentelmeniškai išgyręs Robužienę ir visus jos argumentus, jis ėmėsi apginti mūsų draugijos minėjimų komisijos nuopelnus.

                             -Tiems, kurie manytų, jog mes nepakankamai atliekame savo pareigą Lietuvai, kad mūsų veikla per menka, norėčiau atsakyti čia pat ir visų akivaizdoje, kad minėjimais mes drąsiai galime teigti pralenkią bet kokią kitą mūsų mieste veikiančią draugiją. Pavyzdžiui, jeigu sudėtumėm vienon krūvon vien tik mūsų minėjimams ir piknikams prikeptą kugelį, drąsiai galiu teigti, sukrautumėm Gedimino kalną. Dešromis, jau nekalbant apie kopūstus - jeigu sudėtumėm galą su galu, galėtumėm pasiekti nuo Kauno pilies ligi Vilniaus katedros.

                             -Lietuviškomis dešromis!..- pabrėžė Rubežienė.

                             -Lietuviškomis dešromis, kaip ponia Rubežienė teisingai pastebėjo, - pakartojo Zabiliejus.

                             -Gal tik nugėrimo srityje patyrusių medžiotojų ir meškeriotojų klubas mus pralenkė, - kiek nusileido Zabiliejus.

                             -Prašau balso dėl tvarkos! - šūktelėjo Motiejus Bonkevičius. - Siūlyčiau per lengvai neužleisti garbės ir šioje srityje: atsiminkime, kad medžiotojai ir meškeriotojai mėgsta kai ką padidinti, tai gal padidina ir savo pasiekimus tautinėje viloje...

                             Čia atsistojo moterų lygybę ir teises visada narsiai ginanti Šešerienė:

                             -Gal ir gali būti ginčų dėl išgėrimo, bet negali būti jokios abejonės dėl tortų, kuriais taip tvirtai remiasi mūsų draugijos moterų ratelio veikla. Niekas tenedrįsta pasakyti, kad mūsų draugijos moterys nieko nedaro Lietuvai: Lietuvos labui mūsų prikeptais tortais galėtume Kauno laisvės alėją iškloti!

                             -Mūsų tortai tautinių spalvų kremais padabinti, - prie moterų patriotizmo įrodymų prisidėjo Rubežienė.

                             Susirinkimas, žinoma, pritarė moterų patriotiniams tortams stipriu ir ilgu plojimu.

                             Tada labai energingai balso paprašė revizijos komisijos kandidatas Perčiulionis. Jis vienu atsikvėpimu išrišo visą reikalą:

                             -Akivaizdoje visų šių faktų, įrodančių mūsų draugijos pavyzdingą veiklą, aš siūlau griežtai pasmerkti bet kokius, bet kieno, šiapus ar anapus, skleidžiamus piktus gandus prieš mūsų draugijos gerą vardą.

                             Ir šis pareiškimas susilaukė audringo pritarimo.

                             Sulaukęs stiprios moralinės paramos savo pastangoms išbristi iš krizės, pirmininkas Žolpys lengvai atsiduso ir nusprendė pereiti į priešpuolį.

                             -Sutinku su tamstomis, gerbiamieji: mes galime didžiuotis savo veikla. Atmetus šalin kuklumą, be pasigyrimų galima pasakyti, reikėtų nurodyti visą eilę kitų mūsų atliktų reikšmingų minėjimų: Tėvynės palikimo minėjimai; Amerikon atvykimo minėjimai; valdybos narių gimtadieniai; mūsų draugijos finansinių rėmėjų derlingos visuomeninės veiklos jubiliejų minėjimai ir rezidencijų įsigijimo sukakčių minėjimai...

                             -Jubiliejiniai piknikai! (Pirmojo pikniko sukakčiai paminėti, -iš vietos pašokęs pridėjo Zabiliejus.)

                             -Tiesa - ir piknikai! O kur dar pagerbimai ir atsidėkojimo šventės? - Zabiliejus mintį toliau vystė pirmininkas Žolpys.

                             -Ir viskas lietuviškai. Tautiškoje dvasioje, - iš salės galo šūktelėjo revizijos komisijos pirmininkas Šleputis.

                             -Taigi lietuviškai, - sutiko pirmininkas. - Tad man tenka garbė ginti mūsų draugijos garbę ir atmesti Papukaičio iškeltą kaltinimą mūsų draugijai.

                             -Tai ne mano kaltinimas, - šoko aiškintis Papukaitis. - Tai juk mano pusbrolis Lietuvoje klausia "ką jūs darote Lietuvai?". Kaip girdėjote, pagal ją mes, taip sakant, lyg ir per mažai rūpinamės ateitimi... Ir aš tik... maniau...norėjau...kaip žinote...

                             Neradęs užuojautos užsitarnavusių narių, sumišęs Papukaitis atsisėdo, matyt, susigėdęs dėl savo giminės Lietuvoje.

                             Čia labai jau reikšmingai balso paprašė ligi šiol prie prezidiumo stalo tylomis sėdėjęs ir tik daug pasakančiai stalą pieštuko trintuku baksnojęs mūsų draugijos vicepirmininkas Karulionis.

                             -Man labai įdomus vienas reikalas: kaip toks laiškas su tokiu klausimu perėjo per cenzūrą?

                             Iškėlęs šitokį klausimą vicepirmininkas, paslaptingai šypsodamasis, vėl atsisėdo pieštuko trintuku baksnoti stalą. Tik nebuvo aišku, ar Karulionis tuomi papeikė sovietų cenzorių už blogą pareigų ėjimą, ar įtarė Papukaitį negarbinga visuomenine veikla.

                             Bartušonis vėl alkūne kumštelėjo savo žmoną.

                             -Cenzorius, ko gero, tyčia laišką praleido, - pašnabždėjo jis. - Mūsų draugijai suskaldyti...

                             -O gal Papukaitis pats tą laišką parašė? - atšnibždėjo Bartušonienė - Vos tik įstojęs nariu bando mūsų draugijos valdžią nuversti...

                             Šiuo, galima sakyti, neaiškiu momentu į minėjimų aruodą nelauktai didelį kultūrinį įnašą įžėrė valdybos kandidatas Liuberkis.

                             -Kad ateities kartos žinotų apie mūsų pasišventimą ir galėtų iš mūsų veiklos pasisemti stiprybės, siūlyčiau išleisti specialų leidinį, istorijai paliekant juodu ant balto mūsų protokolų knygose surašytas visas minėjimuose pasakytas prakalbas, - atidarė naujus horizontus Liuberkis.

                             Tai išgirdusi moterų teisių ir lygybės gynėja Šešerienė nepraleido progos įsiterpti:

                             -Mes nuskriaustume ateinančių kartų lietuves moteris, jeigu drauge su prakalbomis nepaliktumėm ir tortų bei kugelių receptų!

                             Protingai pritaręs Šešerienės papildymui, Liuberkis toliau vystė savo istorinį pasiūlymą, kuris iš tikrųjų išvedė mūsų draugiją iš krizės.

                             -Sykį atsisukę veidu į ateitį, turime giliau pažvelgti ir į būsimojo šių metų minėjome esmę ir surišti jį ne tik su praeitimi, bet ir su ateitimi. Šiemet mes turėsime paminėti ne tik 27 metų draugijos veiklos sukaktį, ne tik dviejų metų sukaktį nuo 25 metų veiklos jubiliejaus minėjimo, bet ir trejų metų sukaktį iki būsimojo 30 metų veiklos jubiliejaus minėjimo... Tokiu būdu mes savo minėjimą padarysime dar prasmingesnį ir, surišdami mūsų draugijos praeitį su ateitimi, savo veiklą paminėsime, taip sakant, iš abiejų galų.

                             Susirinkimas, pagautas valdybos kandidato Liuberkio minties gilumo, triukšmingai pritarė istoriniam minėjimų esmės papildymui.

                             Tokiu būdu mūsų draugijos garbė buvo apginta ir ateities veiklos gairės tvirtai nusmaigstytos, nenukrypstant nei į kairę, nei į dešinę nuo tvirto vidurio kelio, grįsto mūsų draugijos šūkiui: "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia!".

                             Išeinant iš susirinkimo sekretorius Ačys metė mums visiems įsidėmėtiną mintį vicepirmininkui Karulioniui:

                             -Tai turėtų būti gera pamoka visoms sklandžiai veikiančioms organizacijoms nepriimti narių nė vieno prieš tai gerai neištyrus, kokios rūšies pusbrolį kandidatas turi Lietuvoje - ramų darnos mylėtoją ar neatsakingą išeivijos skaldytoją.

                             Todėl, kaip skaitėte spaudoje, ir šių metų draugijos veiklos sukakties paminėjimas įvyko patriotinio šūkio dvasioje. Kad ir šis minėjimas praėjo sėkmingai, liudija tai, jog pirmininką Žolpį Bartušonis su Zabiliejumi pargabeno namo lyg užgesusią Grabnyčių žvakelę. 

Tomas Skorupskis. Dinozaurų dvikova

Mano, kol kas dar gana trumpame, gyvenime man teko garbė susipažinti su daug nuostabių žmonių. Tarp jų  teko matyti ar net bendrauti su tokiais asmenimis kaip V. Bražėnas, A. Svarinskas, A. Patackas ar R.Paulauskas. Dažnai tautinio jaunimo tarpe tokius asmenis vadiname dinozaurais - šiais laikais nykstančia rūšimi, kovotojais už tiesą, vis dar neatsisakiusiais amžinų vertybių vardan modernizmo madų.

Jūs buvote radikalai, kurie sakydavo savo nuomonę, nepaisant to, kad ji kam nors atrodė netinkama, jūs nebijojote tapti pajuokos objektais dėl to, kad ginate tai, kas yra teisinga, jūs atsisakėte taikstytis prie vyraujančios nuomonės. Dėl visų šių priežasčių aš jus itin gerbiu ir džiaugiuosi, jog turėjau galimybę pabendrauti su jumis.

Dinozaurų gyvenimo būdas dažnai neįtinka moderniajam pasauliui. Jų dideli, gremėzdiški kūnai maišo dangoraižių statybai, jie užkemša  vartoti skubančių moderniųjų piliečių gatves. Iš dinozaurų dažnai bandoma pasišaipyti, o kartais - prieš juos kovojama tiesiogiai.

 Tačiau jūsų, Sąjūdžio kartai, būdinga viena problema, kuri, mano požiūriu, privertė mūsų tautą sumokėti nemažą kainą. Tai - amžinos intrigos, konfliktai tarp asmenų, kurie šiaip jau stovi toje pačioje barikadų pusėje - už lietuvišką Lietuvą, už tradicinę šeimą, už nepriklausomybę. Vienas tautinio judėjimo narys mėgo kartoti, jog vargu ar Sąjūdžio karta susivienytų net tuomet, kada mūsų gatvėmis važinėtų tankai.

"Sąjūdis išsibarsto, apdainuota vienybė ima sklaidytis, nacionalistai pasklinda po gausybę judėjimų ir partijėlių, pradeda gimti vėžinis reiškinys - vadizmas. Vadizmas - reiškinys, kada vienos idėjos žmonės išsibarsto po gausybę organizacijų ir judėjimų, kuriems atstovauja vietiniai vadukai, nekenčiantys savo bendraminčių konkurentų labiau nei bendro priešo."  - Edmundas Girskis, "Keturi".

Visai neseniai liberalai, save vadinantys konservatoriais, šaipėsi iš jūsų, gerb. A.Patackai. Kiek vėliau, delfi portale, nuaidėjo šlykštus purvas prieš a.a. monsinjorą A.Svarinską. Šiomis dienomis puolamas nepriklausomybės akto signataras R. Paulauskas. Ir visus tris kartus man nepatiko skaityti tuos puolimus, bandžiau ginti jus internete, kadangi jūs man esate kaip tinkamas pavyzdys. Šiam atvejui norėčiau skirti papildomą dėmesį, kadangi R.Paulauską kritikuoja ir asmenys, su kuriais esu vienoje organizacijoje, todėl matau reikalą pareikšti ir atskirą nuomonę.

Portalas lrytas.lt, seniau garsėjęs išpuoliais prieš įvairius tautinės minties atstovus, dabar ėmėsi R.Paulausko. Pastarasis yra vienas iš nedaugelio, kuris argumentuotai sugeba informuoti visuomenę apie JAV vykdomą monetarinę politiką, apie tos pačios valstybės ekspansinę politiką, apie Europos sąjungą. Tačiau svarbiausia yra tai, kad R.Paulauskas pasisako už litą, žemę, tradicinį vyro-moters santykį ir už nepriklausomybę. Šalia to R.Paulauskas iš tiesų greičiausiai leido iš jo paskaitos sumontuoti filmą, kurio turiniui pats nepritariu, tačiau nemanau, kad tai yra priežastis tokio puolimo, kurį dabar patiria R.Paulauskas.

Lryto straipsnio paskelbimo metu, vienam po kito įvairiems patriotams - J.Pankai ar A.Patackui  ir keliems Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos nariams skelbiant atsiribojimus arba visokius šiek tiek pasenusius faktus iš Sąjūdžio laikų, senąją Europą ir toliau transformuoja kultūrinio marksizmo ir vartotojiško kapitalizmo sąjunga. Vyksta vertybių transformacija, kuri negrįžtamai keičia senojo žemyno veidą. Didžiulio mąsto jėga, turinti daugumą ne tik Lietuvos, tačiau ir daugelio Europos šalių parlamentuose, po truputį diegia šias antivertybes. Tuo tarpu tradicinį požiūrį atstovaujantys politikai ar visuomenės veikėjai beveik visur yra mažuma, o  Eurointegracija tik stiprėja. Vos kelios valstybės Europoje, kur tautininkams pavyko perimti valstybės kontrolę ir pasiekti bent dalinę nepriklausomybę. 

Tarp tų valstybių, kurios sugebėjo atsitiesti nėra Lietuvos. Lietuva, augančių tautinių jėgų kontekste, tikriausiai yra viena Europos "outsiderių". Permainos mūsų šalyje atrodo nepasiekiamos. Viena iš tų priežasčių, kodėl mes to padaryti negalime - jau minėtasis skaldymasis.

Aš suprantu daugelio mūsų tautiečių susirūpinimą Ukrainos reikalais. Aš asmeniškai pažįstu kelis asmenis, kurie šiuo metu kovoja už teritorinį Ukrainos vientisumą, o taip pat dalyvavo pavojingiausiuose susirėmimuose su Berkut revoliucijos įkarštyje. Kiti gal Ukrainoje turi artimuosius, treti bijo, kad jeigu neapginsime Ukrainos, rusai ateis pas mus. Ir viskas yra gerai dėl tokio požiūrio. Bėda yra tuomet, kada tai pereina į isteriją - dėl negalėjimo kažkaip padėti ukrainiečiams - pradedama ieškoti priešų tarp tų pačių tautinės valstybės šalininkų. Asmenys, kurie turi kitokią nuomonę Ukrainos įvykių kontekste pradedami vadinti koloradais, Putiną šlovinančiais, prorusiškais. Dar dažnai priduriama, jog koloradus reikia išnaikinti.Naikinamųjų taikinyje atsiduria tie patys tautinės valstybės šalininkai, kovojantys už tą patį, už ką dalis ukrainiečių kovojo revoliucijoje. Negana to - tai pačiai Ukrainai dėl to niekuo nepadedama, tačiau tik susilpninamos realios galimybės perimti valdžią Lietuvoje, o neperėmus valdžios mes ir negalime niekaip padėti spręsti Ukrainos įvykių. Gaunasi užburtas ir pykčio kupinas ratas, kuomet siekiant gerų tikslų pereinama į isteriją, kuri ir trukdo tiems patiems tikslams. Tačiau negana to - tautinės valstybės šalininkai pasidalina į mažas ir nereikšmingas grupeles, susiskaldo tarpusavyje, o taip padaroma reali žala Lietuvos, kaip lietuvių tautos, valstybės išlikimui.

Ironiška, tačiau jeigu ukrainiečiai elgtųsi taip pat - nebūtų nei Maidano, nei revoliucijos, nei antiteroristinės operacijos. Janukovičius vis dar būtų likęs valdžioje. Ukrainoje žmonės, turintys gerokai didesnius pažiūrų skirtumus, negu tarp A.Patacko ir R.Paulausko -radikalūs nacionalistai su kraštutiniais liberalais ar net anarchistais susijungė dėl bendro tikslo - pokyčių. Nes jiems šalia stovintis kitų pažiūrų bendramintis atrodė mažesnė bėda, negu status quo išlaikymas Ukrainoje. Iš to kyla klausimas Juliui Pankai, Algirdui Patackui ar tiems keliems LTJS nariams, išplatinusiems atsiribojimą (be tarybos nutarimo!) visų vardu - kas jums rūpi labiau: Lietuva, lietuvių tautos išlikimo galimybė, tautinė valstybė, tradiciniai šeimos santykiai - ar neapykanta R.Paulauskui ar jo pažiūroms? Ukrainiečiai pasirinko Ukrainos vientisumą. Tikiuosi, jog tą patį pasirinktų ir mano minėti asmenys, kurie gal nepagalvoję pasidavė lryto provokacijai.

Tiek A.Patacko, tiek J.Pankos, tiek ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pareiškimai , mano galva, nėra visai garbingi. Kritikuojama R.Paulausko pozicija, kurią jis išdėstė argumentų kalba. Tačiau kritikuojantys net nebando pateikti kontr-argumentus. Čia būtų tas pats, kas į Juliaus Pankos puikų straipsnį, kuriame jis kritikuoja liberalų ir socialdemokratų pozicijas dėl darželių Vilniuje, o taip pat pateikia neblogus savo siūlymus, kas nors atsakytų - tu, storas ir su barzda - iš viso neaiškink. A.Patackas savo straipsnyje pateikė keletą mitų, kurie sklando apie R.Paulauską. Pirmą kartą su juo susitikęs aš turėjau pokalbį, kuriame uždaviau klausimus apie kiekvieną iš jų ir gavau logiškus atsakymus, kurie mane įtikino. Jų - pilnas internetas. Kad ir šis - apie desovietizaciją. Man ypač nepatiko radikali ir su LTJS taryba (kurios narys esu aš) nederinta kelių LTJS narių pozicija, kur R.Paulauskas yra net įžeidinėjamas ir skelbiamas atsiribojimas. Koks LTJS santykis su R.Paulausku? Ženkli dalis narių jį mėgsta ir palaiko, o R.Paulauskas dalyvavo uždraustose eitynėse kovo 11-ają, kuomet viskas galėjo baigtis ir bananų baliumi. Kada mums reikėjo pagalbos sunkią valandą - R.Paulauskas buvo kartu su mumis. Kada jį pradėjo pulti sistema - mes atsidėkojam jam prisidėdami prie sistemos puolimo. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl parašiau šį straipsnį. Toks kelių LTJS narių elgesys prasilenkia su mano moralinėmis vertybėmis. Tai nėra visos organizacijos pozicija. LTJS vis dar išlieka ta organizacija, kuri pasisako už tautinių jėgų vienybę, o jos šūkis sutampa su R.Paulausko dažnai kartojamu: Ne rytams ar vakarams, Lietuva - Lietuvos vaikams. 

P.s. Šis straipsnis yra mano asmeninė pozicija, kurį man užtikrina konstitucija. Jos nevertėtų tapatinti su kurios nors organizacijos, partijos ar dar kieno nors pozicija. 

Moderniojo pasaulio burbulas

                      Ištraukia iš Edmundo Girskio knygos "Keturi". Elektroninė knyga - čia. 

                       Kiekvieną vasarą prie vandens telkinių galima išbandyti neseniai paplitusią pramogą – žmogus įlenda į didelį plastikinį burbulą, šis pripučiamas ir įstumiamas į vandenį, kuriame gali papl aukioti tiek, kiek leidžia pririšta kelių metrų virvė. Burbulo viduje besivartaliojančios merginos negali palikti abejingu.

                      Stebint šitaip pramogaujančius asmenis pasirodė, jog tai be galo panašu į šiandienos žmogaus gyvenimą – šiltą ir būtiniausių dalykų pripildytą burbulą, kuriame sausai ir minkštai gyvena žmogus. Tikrasis pasaulis neprieinamas, juos skiria plastikinė siena, žmogus net nerodo noro ištrūkti iš plastikinės aplinkos, kurioje jam patogu ir linksma. Jis net pats sumokėjo pinigus, kad galėtų patekti į tą mažą kalėjimą – šiltą ir patogią savo buitį, kuri apsaugo nuo kontakto su realybe.

                      Žmogus galvoja, jog yra laisvas klajoti su tuo savo plastiko gabalu, tačiau ant kranto stovintis spektaklio dirigentas laiko burbulą už virvės ir viską kontroliuoja, grąžina į vietą. Tokį pramogautoją iš kalėjimo išgelbėti gali tik kažkas neplanuoto: plyšus plastikiniam burbului, žmogus klykdamas kristų į vandenį, šalti purslai tikštų jam ant veido ir gaivintų, gėlas ežero vanduo apkabintų ir kūną priverstų kovoti už save, plaučiai trauktų orą. Žmogus būtų išgelbėtas tik susprogdinus burbulą.

                      Šiuo literatūriniu nukrypimu vaizduoju dalį visuomenės, kurią paveikė viena didžiausių ekonominių krizių kapitalizmo istorijoje. Subyrėjus ramiam ir patogiam ant bankų paskolų pastatytam gyvenimui, ant bankroto ribos atsidūrė eilė Europos valstybių, išaugo nedarbas, žmonės atsidurdavo gatvėje. Euras – ant žlugimo ribos, didžiosios valstybės diskutuoja apie galimą išstojimą iš Europos Sąjungos, pagrindiniai lyderiai vienas po kito skelbia, jog „multikultūralizmo projektas“ tokiose šalyse kaip Didžioji

Britanija, Vokietija, Švedija – visiškai sužlugo. Beveik kiekvienoje valstybėje vykstant parlamento rinkimams pergales pradeda pasiekti nacionalistinės partijos. Vengrijoje antiglobalistiškai nusiteikę tautininkai konservatoriai iš partijos Fidesz, užsitikrinę du trečdalius balsų parlamente, ėmėsi kardinaliai pertvarkyti savo tėvynę, grąžinti jai tautišką veidą ir tikrą nepriklausomybę. Europa sujudo, pasitvirtino sena taisyklė, jog sunkmečiu žmonės pradeda ieškoti alternatyvų esamai santvarkai. Tuo pasinaudojo daugelio šalių tautininkai.

Gegužės 1-oji. 10 metų nelaisvės.

Gegužės 1-ają jokios nacionalistų demonstracijos neturėjo būti. Viena demonstracija buvo rengiama, tačiau ji užstrigo Kauno savivaldybės koridoriuose. Tuo tarpu ES propagandistai rengė didžiulius koncertus, kuriuose reikėtų džiaugtis, jog Lietuva nebėra nepriklausoma valstybė, tačiau į juos nelabai kas rinkosi.

Negana blokados iš valdžios struktūrų - gegužės pirmosios demonstracija buvo užpulta ir tų pačių liberaliomis iliuzijomis vis dar tikinčių nacionalistų. Priežastis - tai komunistinė šventė.
Aš net nebandau to neigti. Jos šaknys yra stipriai susijusios su ideologija, kuri mums buvo jėga primesta. Tai yra blogai. Tačiau dar blogiau yra tai, kad kas ketvirtas lietuvis gyvena žemiau skurdo ribos, o valstybę valdo įvairių spalvų liberalai. Už šventę blogiau yra ir tai, kad "demokratiniuose" rinkimuose reikia rinktis tarp vienos ar kitos partijos liberalių pažiūrų asmens. Negana to, didesnė problema yra tai, kad komunizmas niekur nedingo. Komunizmo pati bjauriausia pusė - vertybių transformacija, kuri slėpėsi po "pasaulį naują pastatysim ant senojo pamatų" yra gyva. Ir mes esame įjungti į tokiomis idėjomis gyvenančią euro-sąjungą. Ir pastarieji dalykai, mano akimis, yra šimtą kartų blogiau, negu kažkokios dienos istorinė kilmė.


Prabėgo dešimt metų nuo tos dienos, kada mūsų politinis elitas pardavė lietuvių tautą.
Prieš dešimtį metų visuotinės propagandos pagalba suklaidintos visuomenės, referendumo įstatymo pažeidinėjimo dėka mūsų elitui pavyko įtikinti tautą atsisakyti nepriklausomybės. Nebe fiziniais tankais, kaip tai buvo padaryta 1940 metais, o naujųjų laikų priemonėmis - pinigais ir propaganda. Skirtingos priemonės tam pačiam tikslus - nepriklausomos valstybės eliminavimui.

Po dešimties metų pradeda jaustis tos išdavystės pasekmės - ES įstatymų viršenybė, savarankiškos užsienio politikos neturėjimas, vartotojų visuomenės gimimas, tautos runkelizacija, nekontroliuojama imigracinė politika, artėjantis žemės išpardavimas užsieniečiams, milijono lietuvių neteikimas, lito atsisakymas. Blogiausia, jog piliečiai neteko vilties ir pasitikėjimo, visuomenė suskaldyta ir svaiginasi alkoholizmo ir narkotikų liūne. Vietoje kovos už savo teises ir laisvę - betikslis svaiginimasis ir tūsas prie valstybės kapo, kasant duobę ir lietuvių tautai.

Dėl pastarųjų priežasčių keli asmenys, save vadinantys antiglobalistais-nacionalistais, surengė protesto akciją. Pasirinkome juodos vėliavos simboliką - revoliucijos vėliavą, kuri kartu ir nusako mūsų požiūrį į mus išdavusį elitą - mes juos laikome tokiais pačiais, kaip ir tuos, kurie sveikino Lietuvos okupaciją ir padėjo jai įvykti. Mūsų tikslas - esminis dabartinės santvarkos pakeitimas, grįžtant prie nepriklausomos tautinės valstybės modelio.

Lietuva - lietuviams!

A. Nowicky Trečioji pozicija: Nepriklausomybės deklaracija

Populiarus Jėzaus pasakymas, kad "Joks tarnas negali tarnauti dviems šeimininkams", kuriuo jis turėjo galvoje, jog ištikimybė tiesai niekada negali reikšti vidurinio kelio, saugios tarpinės pozicijos. Vietoje to, tiesa reikalauja bekompromisės tikėjimo ir elgesio pozicijos.

Vis dėl to Kristus pasakymas reiškia pasirinkimą tarp gero šeimininko - Dievo, dvasingumo ir blogo - materialaus pasaulio blizgučių, mamonos šlovinimo. O kaip yra tuomet, kada renkamasi tarp dviejų galimų šeimininkų, iš kurių nei vienas nėra geras? Ar galima rinktis tą, kuris, lyginant su kitu, yra mažesnė blogybė?
********************************************************************************
Dvejetainė arba manicheistinė( juoda/balta) retorika įvairių oportunistų dažnai naudojama rinkimų metu. Taip jie tikisi lengviau laimėti papildomų balsų savo kampanijai. Tokia triukšminga retorika veikia vienu prievartos ir manipuliavimo priemonė, pagal kurią iš pašnekovo reikalaujama nedelsiant pasirinkti pusę ("teisingą" pusę, t.y. tą, už kurią pusę pasisakė oportunistas) tam tikroje kovoje.

Bet jeigu kažkas atsisako pasirinkti jam primestą pusę, argumentuodamas kad abi pusės yra viena už kitą blogesnės - jis yra išjuokiamas kaip išpuikęs naivuolis ir apkaltinamas arogancija.Rinkimų metu tas, kuris balsuoja už nesisteminį kandidatą yra kaltinamas, jog išmeta savo balsą veltui, o tas, kuris atsisako balsuoti yra kritikuojamas kaip demonstruojantis apatiją tam, kas vyksta šalyje.

Kai kalbos pakrypsta apie geopolitiką, oportunistų binarinė retorika primena panašią taktiką. Jie gali, kaip pavyzdžiui G. W. Bush'as, reikalauti iš nepriklausomų pasaulio valstybių, kad jos deklaruotų ištikimybę jo pusei, arba joms gresia tapti Amerikos priešais " You are either with us, or you are with the terrorists". Arba jie gali, kaip Putino dvaro filosofas A. Duginas, teigti, kad konservatyvūs ukrainiečių, lenkų, kitų rytų Europos nacionalistai , kurie nepritaria Rusijos invazijai į Krymą, yra tik nelaimingi kvailiai ir pūvančių vakarų statytiniai, nes jokia trečia pozicija nėra įmanoma: jeigu jums nepatinka tai, kur nuėjo vakarų civilizacija, tuomet turite palaikyti Putiną arba priešingu atveju jūs esate Amerikos importuojamos moralinės degeneracijos pagalbininkas. (Kaip patogu!).

******************************************************************************
Tiesą sakant, kad ir kiek Bušo ar Dugino šalininkai mums aiškintų priešingai - realiai tik tas gali padaryti reikšmingą pasikeitimą, kuris išliks nepriklausomu ir atsisakys kitų įtakos. Kai pasisakoma už vieną ar kitą pusę - suteikiamas papildomas svoris Jin ir Jan, tuomet pasisakęs žmogus ne tik kad parduoda sielą (kadangi tarnauja šeimininkui, kuris nėra dievas), kitaip sakant, palaiko blogį vien todėl, kad jis prieštarauja didesniam blogiui. Vieną iš dviejų blogybių pasirinkęs yra ne tik kad kaltas dėl savo idealų išdavystės, tačiau dėl to kad supranta, jog renkasi blogį - yra dar blogesnis, negu pastarieji du.

Dvipoliame pasaulyje, kiekviena Jin ir Jan dalis yra priklausoma nuo priešingos pusės tam, kad išliktų. Nei viena pusė negalėtų būti tuo, kuo yra be aktyvios kovos su tariamu priešu. Kadangi Jin ir Jan yra sustiprinamas kitos pusės paniekos, nepagarbos ir priešiškumo, kiekviena pusė kasa giliau ir taip prasideda užburtas provokacijų ir save pateisinančios agresijos ratas.

Dalyvavimas tokioje kovoje, vienoje ar kitoje pusėje, yra lygus kovos torpedavimui, ir taip darant, suteikiama konfliktui legitimumo, kurio ji nenusipelnė. Mažesnis blogis ir didesnis blogis ( nesvarbu kuris yra kuris, priklausomai nuo situacijos) yra iš tiesų sąjungininkai, panašūs į demoniškų šokių partnerius, atliekančius pragarišką kasdienę neapykantos ir užtikrinto abipusio susinaikinimo rutiną. Mes negalime leisti sau įsitraukti į jų karo žaidimus, nes priešingu atveju mes išnyksime šio pragariško šokio aikštelėje. Priešingai, mes privalome atitrūkti, išsiskirti, atsitraukti ir išskirti savo nišą, siekiant išsaugoti savo kūno, proto ir sielos vientisumą.

Dėl šių, o taip pat ir dėl kitų priežasčių, aš ketinu likti savarankiškas artėjančių, neabejotinai kataklizminių kovų metu. Nepalaikymas nei vienos pusės, žinoma, nereiškia abejingumo. Aš ketinu laikytis savo įsitikinimų ir tuomet, kai viena ar kita pusė pripažins šiuos įsitikinimus, aš palaikysiu ją. Bet kai manęs prašys pasirinkti puses tarp Dugino ir Bušo, aš visada pasirinksiu trečią poziciją, tą, kurią niekina jų pasiekėjai, tačiau man ji yra priimtinesnė negu pasirinkimas tarp vieno iš dviejų blogių.

Tai tikrai sukels neapykantą prieš mane, būsiu vadinamas marionete ar agentu, o gal net puolamas kaip išdavikas. Manęs turbūt nekęs labiau, negu tuomet, kai aš save priskirčiau kuriai nors iš pusių. Tai turėtų būti smagu ir aš tikiuosi, kad tu prisijungsi prie manęs.

Pagal Alternative Right

Žinokime išdavikus. 77>320000

BK172

1. Tas, kas naudodamas psichinę prievartą arba papirkdamas, arba apgaulės būdu trukdė asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume arba organizavo trukdymą asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume,

baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to rinkimai ar referendumas buvo pripažinti negaliojančiais,

baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

Balsavimas

TS-LKD frakcija

PRIEŠ:

Adomėnas Mantas

Aleknaitė Abramikienė Vilija

Ažubalis Audronius

Čigriejinė Vida Marija

Degutienė Irena

Jankauskas Donatas

Jovaiša Sergėjus

Kazlavickas Liutauras

Kubilius Andrius

Margevičienė Vincė Vaidevutė

Masiulis Kęstutis

Matulas Antanas

Razma Jurgis

Saudargas Paulius

Starkevičius Kazys

Šedbaras Stasys

Vareikis Egidijus

Vidžiūnas Arvydas

Žeimys Pranas

Žilinskas Rokas

SUSILAIKĖ:

Anušauskas Arvydas

Dagys Rimantas Jonas

Dumčius Arimantas

Juozapaitis Vytautas

Kreivys Dainius

Kuzminskas Kazimieras

Strelčiūnas Algis

Stundys Valentinas

NEDALYVAVO:

Bilotaitė Agnė

Juknevičienė Rasa

Zingeris Emanuelis

Liberalų Sąjūdžio frakcija

PRIEŠ:

Auštrevičius Petras

Kuodytė Dalia

Masiulis Eligijus

Steponavičius Gintaras

Šimašius Remigijus

SUSILAIKĖ:

Gentvilas Eugenijus

Glaveckas Kęstutis

Teišerskytė Dalia

NEDALYVAVO:

Gailius Vitalijus

Kašėta Algis

Socialdemokratų frakcija

PRIEŠ:

Bastys Mindaugas

Kirkilas Gediminas

Pavilionienė Marija Aušrinė

Sysas Algirdas

SUSILAIKĖ:

Andriukaitis Vytenis Povilas

Bernatonis Juozas

Dudėnas Arūnas

Grybauskas Kazys

Jonyla Edmundas

Juodka Benediktas

Leiputė Orinta

Mikolaitis Gintautas

Miškinienė Kristina

Mitrulevičius Albinas

Mockus Arvydas

Monkauskaitė Alma

Nesteckis Antanas

Olekas Juozas

Palionis Andrius

Petrauskienė Milda

Petrošius Darius

Petrulis Domas

Popovienė Raminta

Purvaneckienė Giedrė

Sabatauskas Julius

Salamakinas Algimantas

Skardžius Artūras

Šablinskas Eduardas

Šalaševičiūtė Rimantė

Šiaulienė Irena

Vėsaitė Birutė

Zeltinis Aleksandras

Žakaris Edvardas

NEDALYVAVO:
Bradauskas Bronius
Butkevičius Algirdas

Pauža Bronius

Požela Juras

Saulis Vytautas

Simulik Valerijus

Sinkevičius Rimantas

Lenkų frakcija

SUSILAIKĖ: 
Jedinskij Zbignev

Kravčionok Vanda
Kvetkovskij Juzef
Mackevič Michal
Narkevič Jaroslav
Rozova irina
Talmont Leonard
Tamašunienė Rita

Kiti

NEDALYVAVO

Venckienė Neringa DKF

Puteikis Naglis MG
Bartkevičius Kęstutis TTF

Dombrava Algimantas TTF
Komskis Kęstas TTF

Mazuronis Andrius TTF

Mazuronis Valentinas TTF
Baltraitienė Virginija DPF
Birutis Šarūnas DPF
Graužinienė Loreta DPF

Keli pastebėjimai: 

1. Tvarkos ir teisingumo frakcijos narių 5 balsavo už, o 5 - nedalyvavo balsavime.

2.  Loreta Graužinienė ir Naglis Puteikis, kurie bando skelbtis, jog palaiko referendumą - balsavime nedalyvavo.

3. Darbo partijos palaikymas man asmeniškai primena gero ir blogo policininko žaidimą. Jie juk yra valdantieji. Kas galėtų paneigti, kad DP su socdemais susitarė ir pasidalino rolėmis?

4. Realiai už referendumą nuosekliai pasisakė Drąsos kelio frakcija, ypač Aurelija Stancikienė ir Algirdas Patackas; Tautininkų sąjunga; Žalieji valstiečiai; eilė visuomeninių organizacijų ir sąmoninga lietuvių tauta bei Lietuvos piliečiai.

5. Lietuva privalo išlikti. Ilgainiui mes nugalėsime moderniuosius stribus, o pastarieji atsakys už savo veiksmus. Dabartinė teisinė, politinė sistema veikia tiek pat už lietuvių tautą, kaip ir LTSR laikais. Ty - prieš mūsų tautą.