Gordom Comstock poema iš G.Orwell „Lapok, aspidistra“

Gordom Comstock - pagrindinis G.Orwello knygos „Lapok, aspidistra“ herojus, paskelbęs karą visai godumu ir baime paremtai civilizacijai, kur žmonės tėra lėlės, kurias už virvučių tampo pinigai. Gordonas atsisako melstis pinigų dievui ar klausyti pinigų žinių nurodymų - metęs viską jis pasineria į poeziją, į kasdienius išgyvenimus ir gana buitiškas problemas, kurios kyla, kuomet neplaukiama kartu su masėmis. Knygoje nuskamba gana išraiškinga Gordono poema, kuria mielai pasidalinsiu su kitais, kadangi lietuvių kalba jos nėra lietuviškame internete. Visos teisės priklauso autoriams ir leidykoms, iš anglų kalbos vertė V. Daškevičius.

Grėsmingas vėjas švaistos ašmenim aštriais,

Tarytum laibas smilgas lenkia tuopas nuogas,

Plakatą plėšo, pliekdamas it botagu,

O juodas juostas, besiraitančias virš stogo,

Nuo kaminų nubloškia. Spengia traukiniai,

Tramvajai žviegia ir arklių kanopos kaukši,

Pašiurpę klerkai, skubantys į kontoras,

Vis dairosi į rytus bundančius, į aukštį,

Galvodami kiekvienas: „Artinas žiema!

Meldžiu, neleiski, Dieve, darbo man prarasti!“

Ir šalčiui varstant kūnus ietim ledine,

Jie apie rūpesčius savuosius niūrai mąsto:

Tai nuoma, mokesčiai, draudimas ir anglis,

Tai bilietai ir batai, atlygis tarnaitei,

Tai sąskaitos už mokslą, įmoka kita

Už miegamojo lovas - dar neatsiskaitę.

Mes vasaros nerūpestingos dienomis

Kekšavom - buvome Astartės sugulovais;

Dabar štai gailimės, kai oras ašiaurus,

Ir klaupiamės prieš mūsų tikrąjį valdovą,

Prieš dievą visagalį - dievą pinigų,

Jis valdo mūsų smegenis, rankas ir kraują,

Pastogę duoda pasislėpti nuo audros,

Tačiau paskui ją sugrąžint pareikalauja,

Jo pavydi ir žvelgianti budriai akis

Mintis, sapnus ir svajones slapčiausias seka,

Jis parenka drabužį, įperša žodžius,

Kaip elgtis mes privalome - jisai pasako.

Mūsų gyvenimus jis perka už žaislus,

Malšina apmaudą, per daug tikėtis draudžia,

Jam duoklę mokam: nesilaikom pažadų

Slopinam džiugesį, nuryjam skriaudą skaudžią.

Fantaziją poeto, griovkasio jėgas,

Kareivio garbę jis grandinėm surakina

Ir deda skydą glotnų, dvelkianti šalčiu,

Tarp vyro mylinčio ir išrinktos merginos.

Europa Calling

Mano Europa niekuomet nebuvo tokia, kokią mums bando nupiešti kuoktelėję savižudžiai. Mano Europa – tai Tradicijos Europa su visa jos didinga istorija, su visu nemirtingu menu, kultūra, per ilgus amžius susiformavusiais ir nusistovėjusiais papročiais, didžiajai vakarų europidų atšakai būdingu gyventojų išvaizdos tipu. - V. Michalovskis



[Vertimas iš vokiečių kalbos]

Your heart is in Rome,
To another Paris,
London, Berlin
Den Haag and Madrid
Old Europe
Has many hearts,
Has many crowns,
That never dim.

Say Moscow and feel:
You are alone
Bid New York
And you are
in a foreign land.

Shangai, Benares
are adventures,
Sydney and Rio;
A greeting from afar.

Wherever your dream
takes you,
Always you will return,
Home to Athens
To Vienna or Oslo.

Just say: Europe
And listen to your Heart.

-George Forestier (from "My Song for Europe")

Don't you see the tide is turning
Towers tubling to the ground
Can't you see the world is burning
The spirit's waiting to be found

Don't you know a fire's burning
Since the ancient times of Rome
Don't you hear Europa calling
For him who leads the children home

Can't you hear the thunder roaring
It's time to wake up from that sleep
Can't you hear Europa crying
Her painful longing to be freed?

Don't you know a fire's burning
Since the ancient times of Rome
Don't you hear Europa calling
For him who leads the children home

Išjunk televizorių

Televizija yra viena efektyviausių masių valdymo priemonių. Čia ne kokia popierinė ar internetinė spauda, kada žmogus turi norėti skaityti. Televizija šiame modernistų pasaulyje yra patogi. Atidirbęs 8-12h eilinis lietuvis įsijungia fone televizorių, gali sėdėt ant sofos, kimšti maistą, apsimesti, kad bendrauja su šeima ir klausytis tai, kokią programą jam suformavo valdančioji dauguma.

Aš pats televizijos beveik nežiūriu (išskyrus laidas, kuriose dalyvauja mano bendražygiai ar retomis kitomis išimtimis) nuo 2008-ųjų metų, kada asmeniškai pajaučiau, kaip žinios iškaipo faktus - nuo pilnametystės. Mano aplinkoje (pagrinde - folkloru, etnologija, istorija, roko/metalo muzika ar politika/nacionalizmu) beveik niekas jo nežiūri taip pat. Todėl iš ties nustebau, kai išgirdau, kad kovo 11-osios tv3 laidą žiūrėjo milijonas tautiečių.

O ką rodo lietuviškoji televizija? Absoliuti propaganda. Paskutiniu metu ypač daug pasisakymų prieš žemės referendumą. Šioje purvo lavinoje dalyvauja ir mūsų mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamas nacionalinis transliuotojas. Komisarai, valdantys Lietuvoje, baisiai išsigando surinktų parašų, todėl dabar plauna smegenis mūsų tautiečiams. Dar pridėkime visokias banalybes, pseudoelito skandalus ir gauname pilną vaizdą - taip sistema programuoja jus. Ką galvoti, kaip gyventi, kokius sprendimus priimti.

30% Lietuvos gyventojų pasitiki žiniasklaida. Taigi jie ir išrenka tuos, kuriuos jie yra užprogramuoti išrinkti. 30% tiki, kad referendumas dėl žemės atstovauja rusų interesus, o Landsbergiui turime dėkoti už nepriklausomybę(nuo Rusijos). Ir sistemos užprogramuoti jie išrenka tai, ką reikia išrinkti, balsuoja taip, kaip reikia balsuoti. Ir gyventi pagal MIP propagandą yra patogu, nereikia imtis atsakomybės. Išgerk alaus, atsisėsk ant sofos ir paklausyk kaip Qbilius suvaldė krizę, eik į rinkimus, priekaištauk tiems, kurie išdrįso pasinaudoti smegenimis. Televizija jums nupieš patogų iliuzijų pasaulį.

Tačiau ar jums to reikia?
Laisvas žmogus galvoja savo galva.
Išjunk televizorių, abejok viskuo, analizuok pats, susirask visą informaciją, gink laisvą internetą.

Aš ten buvau

Jei tu jau pasidavei - užkask save giliau,

Jei tu negali tylėt - dainuok garsiau,

Jei tu nori keist pasaulį - keisk pirmiau save,

Jei tu tamsoje - aš ten taip pat buvau.

Sleipnir - jūs nesate laisvi

 Sleipnir - jūs nesate laisvi

Aš žiūriu į ateitį su baime
Užmerkiu akis ir matau, kaip šis pasaulis visiškai sudega.
O tu bėgi paskui juos, tiki jų melu
Toks apgailėtinas ir ištvirkęs, tu remi visus jų karus.

Bet tu nesi laisvas, tu patekai į spąstus, į šią sistemą, visam gyvenimui.
Bet tu čia nesi laisvas, tu patekai į spąstus, į šią sistemą, visam gyvenimui.

Jūs transformavotės patys, leidžiatės manipuliuojami,
Jie šeria jus melu, o jūs tai ėdate.
Viską darote savo noru, juk tai - jūsų kelias
Ir jūs einate juo toliau ir toliau, po truputi patys prisirakindami sau grandines.


Bet tu nesi laisvas, tu patekai į spąstus, į šią sistemą, visam gyvenimui.
Bet tu čia nesi laisvas, tu patekai į spąstus, į šią sistemą, visam gyvenimui.


Tikrai Laisvas pasirinkimas – tai toks pasirinkimas, kai aš renkuosi - ne vieną iš dviejų galimybių, esančių primestoje mums koordinačių Sistemoje, bet galiu rinktis ir pačią Koordinačių Sistemą.
S. Zizek

Nugalėję mirtį

 Pamenu, kuomet tik ~2007 ar 2008-ais metais prisijungiau prie tautinio pasipriešinimo judėjimo, kai tik įsteigėme LTJS Kauno skyrių Kaune - tuo metu buvo itin daug asmenų, kurie prisijungė prie kovos įkvėpti mūsų partizanų. Tada aš buvau dar tik moksleivis, perskaitęs gana nemažai straipsnių iš tuometinio NF puslapio. Visi tuo metu skaitė, domėjosi partizaniniu pasipriešinimu. Aš pagalvojau, jog jeigu 9/10 skaito partizanų literatūrą, tuomet iš to naudos mažai, todėl sąmoningai vengiau jos, domėjausi pagrinde ideologija, politine filosofija. Vėliau atsirado ir ekonominės temos. Na o partizanų tema buvo sąmoningai apleista. Iš kitos pusės žinojau, jog jeigu jau pradėsiu domėtis - tai man taip patiks, jog sunku bus atrasti laiko kažkam kitam, kas yra šiuo metu mūsų judėjimui gal kiek ir svarbiau.

Taip buvo iki visai neseniai, kuomet T.L.S. Korp! Neo-Lithuania, kurios junioras šiuo metu esu, VNS'e  R. man pavedė užduotį - parengti J.Jakavonio - Tigro biografiją. Pradėjau ieškoti informacijos internete, parengiau šiokią tokią išplėstinę biografiją. Benaršydamas internete aptikau didžio žmogaus - Mons. A. Svarinsko tinklapį - http://www.partizanai.org/ . O tinklapyje akys pamatė knygų skiltį. Keista, mano meilė knygoms atėjo jau po mokyklos laikų, ją įkvėpė būtent mūsų judėjimas. Tinklapyje radau visą eilę knygų. Smalsumas nugalėjo ir atsisiunčiau Dzūko dienoraštį. Kodėl jį? Sunku pasakyti. Turbūt dėl to, jog R. prieš kokius 3 metus man geru žodžiu apie jį atsiliepė. Pirmieji puslapiai permesti akimis ir aš jau užsikabinau. Perskaičiau knygą per ~dvi dienas, tuomet skaičiau dar kartą, norėdamas pasidalinti jo mintimis, kurios aktualios ir šiai dienai. Norėjau parodyti to žmogaus stiprybę, idealizmą. Manau, jog atrinkau geriausias jo dienoraščio vietas:

1. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/juodabalta.html
2. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/nepasidalina-sferomis.html
3. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/jam-tevyne-pinigu-terba.html
4. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/parazitas-gali-tik-imti-bet-ne-duoti.html
5. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/pirmosios-partizanu-dienos.html
6. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/zmones-ziuri-i-vakarus.html
7. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/laisve-arba-mirtis.html
8. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/pries-nieksus-bolsevikus-gali-nekovoti.html
9. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/dzukas-apie-socialini-teisinguma.html
10. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/dzukas-apie-socialini-teisinguma.html

Kai kurias jo mintis papildžiau šių laikų iliustracijomis, savomis mintimis. Vis dėl to pačią populiariausią jo mintį pasilikau pabaigai.

„Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš nevažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį“

Pradėjęs skaityti jo dienoraštį tikrai nesitikėjau, jog čia atrasiu tiek daug bendro, tiek daug artimo sau ir šiems laikams. Dzūkas man tapo motyvuojančiu žmogumi. Šiandien dažnai tenka girdėti įvairius nusiskundimus, jog mums sunku, neturime pinigų, pakenks karjerai, nemokame ir pan. O juk jis, o taip pat ir eilė mūsų partizanų turėjo išgyventi dar blogesnes sąlygas. Tuo metu jie nedvejojo. O dabar yra eilė mums, patriotiškai ir tautiškai susivokusiems jauniems žmonėms. Dabar yra mūsų eilė tęsti jų kovą, įdėti savo bent minimalų indėlį. "Tėvynės gerovei jokia auka nėra per didelė. Kiekviena auka yra teisinga ir reikalinga, jeigu ji prisideda prie tėvynės kančių palengvinimo.". Jeigu Dzūkas būtų gyvas - tvirtai tikiu, jis kartu su mumis žygiuotų mūsų šventinėse eisenose, bandytų šių laikų priemonėmis pasiekti tai, kad Lietuva būtų laisva, tautiška, socialiai atsakinga valstybė.

Manau, jog Dzūko dienoraštį verta paskaityti kiekvienam. Tokių asmenų šiais laikais - vienetai. 
"Autoriaus jau seniai nėra gyvo, o jo knygos liks gyvos amžinai..."

 

Sleipnir - Pasipriešinimas

Į jokį profesionalumą nepretenduoju, naudotas google translatorius, jeigu turite pastabų kaip skambėtų geriau - jas priimu.  

 Sleipnir - Pasipriešinimas

Kiek kartų jau tai girdėjai?
Tu esi nepataisomas, (Taip, žinoma) nusikaltėlis, teroristas (Hahaha)
Kaip dažnai tau sako - tu esi nacių kiaulė?
Taip, tiesa yra skaudi, o mūsų kova nebus maža.

Nanananna - pasipriešinimas auga
Nanananna - per ilgai jūs mus engėte
Nanananna - Dabar mes žengiame, 
Jūs įspraudėte mus į kampą, o mes iš jo išsiveržėme.

Ir mes žinome tai, jog jūs mūsų nemėgstate,
Jūs tiesiog vengiate kai kurių problemų.
Mes žiūrime į pasaulį kitaip, toks mūsų stilius
Ir tai, kaip jūs elgiatės su mumis - to tiesiog per daug. 


Nanananna - pasipriešinimas auga
Nanananna - per ilgai jūs mus engėte
Nanananna - Dabar mes žengiame, 
Jūs įspraudėte mus į kampą, o mes iš jo išsiveržėme.

O Berlyno politikai - jūs išprovokavote tai,
Pasipriešinimas sugrįžo ir yra įsiutęs lyg Perkūnas. 
Jūs galite drausti, įkaltinti, mes jau seniai prie to pripratome, 
Jūsų bjaurys melas yra mūsų kasdienė duona. 


Nanananna - pasipriešinimas auga
Nanananna - per ilgai jūs mus engėte
Nanananna - Dabar mes žengiame, 
Jūs įspraudėte mus į kampą, o mes iš jo išsiveržėme.

Sleipnir - Sukilimas

Į jokį profesionalumą nepretenduoju, naudota google translatorius, jeigu turite pastabų kaip skambėtų geriau - jas priimu. 

Sleipnir - Sukilimas

Jie nevilki bomberiu,
nepaisant to jie - nacionalistai,
Jie vaikšto į futbolą ar rengia savus vakarėlius,
o galva jų nėra skusta.

Juos sunku pastebėti, neaišku kas jie yra ir ko jie nori,
Bet kai tai liečia Vokietiją, juos išgirsite iš toli

Jaunimo sukilimas! Gatvėse, skersgatviuose, iš visur jie ateina!
Jaunimo sukilimas! Miestuose, miesteliuose, visur mūsų yra daugiau!

Sisema eina prieš mus visus, reikalingas yra kiekvienas,
Visiškai vienodai ar tavo galva plika ar ne,

Mes neturime ko prarasti, o laimėti galim daug
Sugriauk stereotipus savo galvoje ir išklausyk mus

Jaunimo sukilimas! Gatvėse, skersgatviuose, iš visur jie ateina!
Jaunimo sukilimas! Miestuose, miesteliuose, visur mūsų yra daugiau!

Obtest 20-mečio koncertas

Šiame blogo įraše pateikta mano asmeninė pozicija bei interpretacija. Nepretenduoju į objektyvumą, žiūriu į aprašomus dalykus per savo prizmę.

Obtest. Tai yra viena iš tų grupių, su kuria užaugau, kurios klausiausi ir vis dar klausausi, lietuviškos metalo scenos legenda. Man teko garbė sudalyvauti jų koncerte, kurio įspūdžius čia ketinu ir aprašyti, kažkiek paliesdamas ir man svarbias kitas temas.

Iki koncerto

Jau kuris laikas sklandė gandai, jog kažkuris Obtest narys išvažiuoja į užsienį ir grupė tikriausiai nebegros. Buvo ilgas tarpas, kuomet Obtest niekur nekoncertavo. Gavęs pakvietimą per facebooką į jų koncertą ilgai nedvejojau - tai gali būti paskutinė proga pamatyti šią grupę.

Renginio organizatoriai - Alt events - turbūt vieni kokybiškiausių neformalių renginių organizatorių Lietuvoje, konkuruojantys dėl pirmosios vietos su Dangaus komanda. Renginio reklamai galima būtų skirti 10 balų - informatyvus tekstas puslapyje, išskirtinė ir itin kokybiška reklama, cituojanti Obtest dainų tekstus, istoriją ir kt. Taip pat buvo sukurtas atskiras puslapis, kuriame plačiai aprašyta tai, ko galima tikėtis. Aš to puslapio neskaičiau ir labai džiaugiuosi dėl to. Būtent dėl to koncerto metu buvau daug kartų nustebintas, tai mano koncertą padarė dar geresnį. Skaityti kokybiškų organizatorių ir grupių koncertus - taip pat kaip žiūrėti kalnus gerų filmų trailerių - pats filmas tuomet praranda dalį savo vertės.

Ne apie grupes

New York'as, kaip klubas, man patinka visų pirma dėl savo geografinės padėties. 20min kelio nuo Vilniaus Geležinkelio stoties, 5min kelio nuo LTJS būstinės, nemaža salė, antras aukštas, žodžiu viskas ten gerai. Viskas gerai, išskyrus vieną dalyką - klubo asortimentą. Asmeniui, kuris negeria alkoproduktų susidaro nekokia situacija, mat čia nebuvo imho būtino dalyko koncertams - giros.  Nealkoholinių gėrimų pasirinkimas - karšti gėrimai (o koncertuose tikrai ir taip karšta būna) arba kolos/energetiniai. Nekažką. Čia buvo vienas iš nedaugelio minusų, tikiuosi, jog ateityje nebebus šios problemos.

Garsas buvo, mano supratimu, labai geras. Pirmą kartą girdėjau Luctus vokalą. - teigė viena kolegė iš Kauno.

Publiką sudarė pagrinde vien metalistai, nemaža jų dalis - tautiškų pažiūrų. Vis girdėjosi kalbos apie artėjančius nacionalistų renginius, koncertus ar buvusias akcijas. Šiaip palyginus buvo mažai matyti asmenų, kuriuos sutinku panašiuose koncertuose, į kuriuos vykstu. Iš Kauno LTJS čia buvo vos 4 žmonės su manimi.

Koncertas

Pirmieji grojo kažkokia ten neaiški metalistų grupė. Grojo gerai, tačiau visiškai neįsipaišė man į to vakaro nuotaiką. Jeigu jų nebūtų buvę - būtų geriau. Daugiau laiko liktų Luctusams. Esantieji ant scenos bando užvesti publiką, tačiau pastangos bevaisės, jie čia susirinko ne to.

Antrieji ant scenos lipa Luctus. Galiu pasakyti, jog aš itin gerbiu šią grupę, man jie yra tikrieji Kauno sunkiosios muzikos vėliavnešiai. Muzika ir pasaulio supratimas man turbūt yra artimesnis jų, negu pačių Obtestų. Grojo jie gerai, kokybiškai, prasidėjo pirmieji pogo, sugrota daina apie Kauną, puikiai pavykęs Obtestų cover'is, prieš tai pasakius šokią tokią nuoširdžią(!) prakalbą. Nežinau ar čia dėl to, jog iš tiesų mėgstu Luctus, ar dėl ko kito, bet man jų pasirodymas buvo gerookai per trumpas, norėjau klausyti dar ir dar. Pritrūko man ir G.Ž.R. , ir Už Lietuvą, o taip pat naiviai tikiuosi, jog kurį nors koncertą(gal Tėvynei?) pavyks išgirsti nuostabią dainą - Mano žemė.

Obtest - ilgai lauktieji ir pagaliau beveik sulauktieji. Ant scenos užlipa styginių trio su puikiu vizualiniu turiniu, publika užkaitinta ir prasideda koncertas. Prisipažinsiu, pamatęs Obtest vokalistą su kardu, po tokių šuolaikiškų savo įvaizdžiu prieš tai buvusių grupių, šiek tiek šypteliu. Žinoma, tai trunka kiek trumpai, greitai įsijaučiu į atmosferą. Pirmoji daina - prisiek, prie kurios dar sugrįšime.
Obtestai sugroja tokias dainas, kaip Oldness comming, 997, Vieną kartą gyvenime, Anapus Nemuno, Auka seniems dievams, Žirgas parneš mano kūną namo, Paskutinė akimirka, Devyniaragis, Iš kartos į kartą, Audronaša, Sakalo vaikai, Ugniavijas atlieka kartu su Obtest vokalistu Mėnulio karūnos kautynes, tai padaro puikiai. Atlikta daugybė dainų, kurių nebepamenu, paneigiant grupės išsiskyrimą pristatoma nauja daina - myriop, visą laiką vyksta pogas, Obtestus palaiko 90% publikos, per kai kurias dainas pogas tampa masinis, žmonės iš visų kampų įsibrauna į pogą, pasiskuki į kitą pusę - ten susikabinę rekonstruktoriai šluoja viską jiems iš kelio, metalistai šokinėja nuo scenos ir t.t. Žodžiu neblogas vakarėlis.

Obtest pagrojo beveik viską, ką norėjau, gal išskyrus dainą Iš širdies. Po koncerto vos pastovėjau ant kojų. Tai buvo kažkas nerealaus. Retai kada koncertas man taip patinka.

Mintys po koncerto

Koncerto pradžioje skamba žodžiai "Prisiek savo protėviams ir gimtajai žemei, kad ginsi ją". Nemažai kas ištiesia kumščius, kartoja tuos žodžius, tačiau puikiai žinome, jog ši priesaika dažnai (aišku ne visada) pasibaigia alkoholio gurkšnojimu už Lietuvą ir geriausiu atveju sudalyvavimu kokiose nors eitynėse. Tai - toli gražu iki tos kovos, kokios reikalauja aplinkybės, kurias turime šiandien.
Viena bendruomenė, kuri paskutiniu metu man daro šiokią tokią įtaką, o tiksliau gal aš jų pats labiau esu linkęs klausyti ir rimtai apsvarstyti ką jie sako, šią tendenciją būtų linkusi nurašyti į alkoholizmą ir iš to kylančią apatiją veiklai, gyvenimą iliuzijų pasaulyje. Aš, nors ir neatmesdamas (priešingai!) šio požiūrio, manau, jog problema yra ir mūsų pačių veiksmuose.

Žmonėms, kurie vaikšto į tokius koncertus, paprastai yra gana svarbūs tokie dalykai, kaip ryžtas, tvirta pozicija ir pan. Jie tikriausiai vargiai suprastų tokio reiškinio, kuomet mes išprovokuojame žiniasklaidą, tyčiojamės iš politkorektiškumo, o po to ginamės, jog tai, ką pasakėme nebūtinai yra visai taip, vietoje to, jog tiesiai šviesiai sakytumėm ką galvojame ir elgtumėmės atitinkamai. Galbūt mes per daug galvojame ką apie mus pasakys kiti, ar kur nors ko nors neįžeisime,  juk patys turime tam tikrą bendrą suvokimą kas ir kaip yra šiame pasaulyje, kas yra teisinga, o kas tik korumpuotų politikų įtvirtinta kaip teisė ir teisingumas.

 Kitas svarbus pastebėjimas yra jau visiškai asmeniškas. Obtest dainose dažnai minimi istoriniai mūšiai su kryžiuočiais, su tuo metu buvusia svetima mums religija. Aš manau, jog daugelis suvokia, jog šiais laikais baltiško tikėjimo žmones ir krikščionis jungia daug daugiau dalykų, tam tikra net bendražmogiška vertybinė pozicija, nei vieną ar kitą pusę jungia iškrypimus, vertybinį nihilizmą, dvasiškumo nunykimą propaguojanti naujosios kairės ideologija. Perkeliant tokius istorinius Obtest tekstus į šiuos laikus, bent jau aš suvokiu, jog šių laikų kryžiuočiai, šių laikų svetima idėja yra būtent šitie žydrieji eurofilai, multikultūrizmas, aukso veršio kultas, neomarksizmas ir liberalizmas. Būtent prieš juos šiuo metu ir reikalinga kova, priesaika ginti savo protėvių vertybinį suvokimą ir mūsų Tėvynę. Norėčiau tikėti, jog dauguma ir ten susirinkusių asmenų savo tautinę poziciją, bei baltišką tikybą išreiškia ne per antikrikščioniškumą (mat krikščionybė yra šiuo metu sąjungininkė), o per pasipriešinimą ir kovą su naujųjų laikų kryžiuočiais.

Pabaigai eilutės iš Obtestų dainos iš kartos į kartą, kartu su puikiu, būtent šią Iš kartos į kartą idėją atspindinčiu paveikslėliu.

Ugnis sujungia mūsų protėvius į vieną
Vanduo ir laikas šito kraujo nenuplaus
Tvirti kaip siena stojam iš kartos į kartą
Mes buvom, esame ir liksime
Visiems laikams!

Nuotraukos iš http://sharkeen.lt ir Alt events 

Jie tik žaidžia monopolį

Vertimas pažodinis, skirtas perteikti dainos mintį, o ne tam, kad viskas gražiai atrodytų ir skambėtų. Išvertėt geriau? Atsiųskit.

Monopolis - Jungtinių Amerikos Valstijų žaidimas,
kurį jie vadina demokratija.
Jie laiko žaidimo vadžias tvirtai savo rankose,
pabaigoje jie vis tiek laimės banką.
Šiame žaidime ne visi žmonės lygūs,
Esminis skirtumas yra ar tu esi turtingas ar vargšas.
Ar tu šių taisyklių nespranti,
Kad iš naujo išradinėji dviratį?

Monopolis, Monopolis - štai kaip aš vadinu šį žaidimą. Monopolis, Monopolis - tai jų strategija.

Šis monopolis yra šiek tiek sudėtingesnis
Ant stalo sudėlioti karų planai.
Tie, kas neteikia jiems naudos žūva
Jie yra paprasčiausiai pašalinami iš žaidimo. 
Skaičiuojami tik pinigai, ne bombos
Ir marginalios figūros čia nereikalingos.
Nei vienos dienos be išdavystės
Kol oponentas yra visiškai pašalinamas.

Monopolis, Monopolis - štai kaip aš vadinu šį žaidimą. Monopolis, Monopolis - tai jų strategija.

Bet kokia niekšybė yra leidžiama,
Kas niekam nepriklauso yra paprasčiausiai užgrobiama
Kiekvienai tautai, kuri negarbina jų dievo
Apipilama purvu ir paskelbiamas jai karas
Žmonės žudomi, skerdžiami tiesiai prieš juos
Tai vadinama burtažodžiu terorizmas
skirtu jų kapitalo fašizmui

Pažiūrėk į žmones turčių gatvėje...
Jiems visa tai nerūpi,
Kai moterys ir vaikai žūsta dėl jų žaidimų,
Todėl kad jie iš to gauna pelną.

Pabėgeliai važiuoja į kitų tautų valstybes,
taip naujoji pasaulio tvarka sumaišė tautas.
Niekas negali pasakyti kuo baigsis šis žaidimas,
kas žino kokia bus mūsų ateitis?

Monopolis, Monopolis - štai kaip aš vadinu šį žaidimą. Monopolis, Monopolis - tai jų strategija.



DAUGIAU JOKIO KARO DĖL IZRAELIO!
TAUTINĖ VALSTYBĖ - SOCIALINĖ TEISYBĖ!

Bandom: Politinė nacionalistų demonstracija Kaune

Jau kuris laikas turiu garbę kartu su Kauno LTJS organizuoti patriotines vasario 16-osios eitynes. Kiekvienais metais kritikų klubas pasistengia pažerti eilę priekaištų eitynėms. Šie amžinieji kritikai kartais netyčia pateikia ir visai gerų idėjų. Iš vienos tokios kritikos man pavyko sudėlioti gana neblogą renginuką, tačiau apie viską nuo pradžių.

Kritikų klubas per kiekvienas eitynes verkia piktinasi, jog vasario 16-oji, kovo 11-oji yra šventė, jog ji turi būti vien teigiama ir pozityvi, nereikėtų čia kišti politikos (Tai, jog abi šventės ir yra politinės kažkodėl pamirštama), nereikia tų banerių, tų protesto šūkių, kodėl pasisakote prieš okupaciją Europos Sąjungą ir europiečio tapatybę, kodėl šaukiate Lietuva - lietuviams, kodėl tas, kodėl anas ir t.t. Nors ir visiškai nepritariu tokiems kritikams, kuriems geriausi vaisai būtų visų pirma pabudimas iš miego (tokios sisteminės eitynės, kokių jie nori, yra organizuojamos savivaldybės, kur gražiai pakalba visokie pseudopatriotai ir keletas tikrų, nuoširdžių patriotų, o taip pat - patiems pabandyti suorganizuoti panašų renginį, tačiau jie pateikė gerą mintį: kodėl nacionalistams nepradėjus daryti protesto, pasipriešinimo akcijų, kur galėtumėm išsakyti viską, kas mums nepatinka, išdėstyti savo poziciją? Manau, jog mūsų judėjimas tam jau pribrendo.



Generuojant idėją

Data: Galimi keli variantai. Mūsų judėjime itin užimtas laikas yra sausis- kovo 12. Vasarą turime kelias stovyklas, visokius festivalius, o ir šiaip nuotaika mažai darbinga. Studentų sesijos gruodį -sausį ir gegužę-birželį. Taigi turime du tarpus: kovo 11- gegužės 15, bei rugsėjo 1- lapkričio 30. Rugsėjį kažkiek suprastėja organizaciniai sugebėjimai, reikia orientuotis daugiau į naujokus, jų apmokymą, todėl logiška, jog tokiam kultūriniai protestų virtinei geriau rinktis pavasarį, kada mūsų judėjimas yra pakilime. Iškyla ir tam tikros dėmesio vertos datos.

Minėtini dalykai: 

Balandžio 1d. - melagių diena. Galima daryti sistemos išjuokos akcijas, manifestacijas ir visokius kitokius išsireiškimus.
Balandžio 7d. - pasaulinė sveikatos diena. Galima kažką prieš pydhomoseksualistus. Prisiminti kaip jie nusipirko Pasaulinės sveikatos organizacijos nutarimą, dėl jų problemos.Sveikatingumo akcijos, sxe, anti-narkotikų ir anti-alkoholizmo temos.
Balandžio 12d. - pasaulinė aviacijos ir kosmonautikos diena. Pamenat tą banerį "Kosminį laivą kosmopolitams?" ;]]
Balandžio 15d. - kultūros diena. Čia kažką jau pozityvesnio galime padaryti. Arba pašiemti dabartinę anti-kultūrą. Gal net atkreipti dėmesį į dėl moralės pakrikimo žlungančią vakarų kultūrą, nors būtų labai pritempta?
Balandžio 18d. - Tarptautinė paminklų diena. Gal reikėtų nuimtiatkreipti dėmesį į sovietinius paminklus ant mūsų tiltų? Arba pozityvesnis variantas - mums brangių paminklų globa, restauravimas.
Balandžio 20, 22 - dviejų priešų gimtadieniai: Hitlerio ir Lenino. Ne rytams ar vakarams, Lietuva - Lietuvos vaikams.
Balandžio 24d. - Jaunimo solidarumo diena. Tautinis jaunimas: mūsų jėga - vienybėje!
Gegužės 1d. - Įstojimo į eurosajūzą diena, darbininkų diena. Protestų diena.
Gegužės 3d. - pasaulinė spaudos laisvės diena. Už laisvę, prieš minties policiją.
Gegužės 5d. - Gatvės muzikos diena. Sukuriam tautinę sceną. Muzikos protestas gatvėje. Hell yeah!
Gegužės 6d. - Motinos diena. Manau, viena didesnių visų nacionalistų švenčių.
Gegužės 7d. - spaudos atgavimo diena. Vėlgi laisvė, laisvas žodis, prieš minčių policiją.
Gegužės 9d. - Europos diena. Prieš eurosajūzą, už tautų Europą.
Gegužės 14d. - Pilietinio pasipriešinimo diena. Kalantos susideginimo diena. Laisvę visiems nacionalistams!


Padrikos mintys. Ateitis

Ir čia net nesigilinus į istorines datas, vos permetus akį day.lt. Fantastika. Šiais metais Jorė Balandžio 27-29d. , todėl reikia atsižvelgti ir į šią datą, planuojant kažką šiems metams. Faktas, jog visko, ką galima paminėti artimiausiu laiku įgyvendinti nepavyks dėl patirties trūkumo, per mažos org. komandos, tačiau žiūrint į ateitį, į tuos neramius laikus, kurie kažkada ateis - Kaunas galėtų tapti susitelkimo vieta, kur suvažiuoja visos Lietuvos nacionalistai ir mėnesį laiko rengia visokias tautiškas demonstracijas, kultūros ir meno renginius, diskutuoja tarpusavyje ir daro viską, ką tik leidžia galimybės.

Įvertinant realiai

Dabar žiūrim realistiškai į šiuos metus: GALBŪT pavyktų padaryti kelias paskaitas, demonstraciją ir koncertą. Žiūrint realistiškai, nepersikandant per daug. Na MAXIMUM du koncertus(vieną roko, kitą - d.poezijos). Viskas priklauso pagrinde nuo noro, nuo motyvacijos nedingimo, nuo vietos radimo tam. Tai turėtų būti LTJS renginys, skirtas ne partijoms, o visų pirma jaunimui. Kol kas mano mintys sukasi apie:
1. LTJS pristatymas.
2. T.K. paskaita apie skinus, video peržiūros.
3. Istorinė paskaita apie Sąjūdį, apie Sąjūdį Kaune, apie jaunimo pasipriešinimą ir autonominį veiksmą.
4. M.K. paskaita apie ES. Po jos - keletas jo kūrybos dainų.
5. Roko maištas su keliomis patriotinio roko grupėmis.
6. Demonstracija parsidavimo už alaus butelį įstojimo į ES proga.

No future

Visad mėgau punk roką. O dabar, rašydamas apie pankus prieš KKK į jaunimo ugnį, teko paklausyti dar šiek tiek įrašų. Naujas atradimas, tikrieji, nepopsavi pankai, protesto dainos. Tobula. Tikras "No future". Tikra kritika. Tai - grupė Sa-Sa.

FANTAZIJA. [1989 sausis]
Visi keliai tau atviri
tačiau geriausio išsirinkti negali
nes jo nėra
visi labai geri.
visi keliai tau atviri
tačiau geriausio išsirinkti negali
nes jo nėra
visi labai geri
visi keliai tau atviri
tačiau geriausio išsirinkti negali
nes jo nėra
visi labai geri.
visi keliai tau atviri
tačiau geriausio išsirinkti negali
nes jo nėra
visi labai GERI.
Įsikiški fantaziją savo
į specialų ir universalų
kloooooo-ozetą jaunimui (jaunimui)
įsikiški fantaziją savo
į specialų ir universalų
kloooooo-ozetą jaunimui (jaunimui)
jaunimui klozetą klozetą jaunimui
jaunimui jaunimui klozetą jaunimui
jaunimui jaunimui klozetą jaunimui JAUNIMUI.

Dėkui: http://www.suru.lt/sa-sa-1982-1990/ už iliustracijas ir dainos žodžius.

Išlikti optimistu, kad netapti žvėrimi

Pagalvojau, kad keistas mano blogas.
Šalia tokių dalykų kaip viešos publikacijos nacionalizmo tema, kurias dalinuosi viešai, šis blogas sutalpina ir tokius gana asmeniškus išgyvenimus. Gal kuris kritikas ir pasakytų, jog tokius dalykus nereikėtų talpinti kažkur į internetą ir būtų visiškai teisus, tačiau taip jau yra, jog viską talpinu čia. Man taip patinka ir man taip reikia. Manau, kad visai sveika parodyti ir savo žmogišką pusę. Tuo labiau, jog kiekvienam žmogui reikia kartais pasikalbėti su kažkuo, o tie žmonės, su kuriais galėčiau ir norėčiau kalbėtis gyvena gana toli nuo manęs. Blogo variantas šiuo atveju visai priimtinas. Tegul taip ir būna.


Paskutiniu metu pakliuvau į duobę. Duobe vadinu eilę nesėkmių. Nesiseka praktiškai visose srityse, kuriose veikiu. Blogiausia, jog neturiu visiškai jokio paaiškinimo sau kaip išspręsti kai kurias problemas. Jos prasidėjo turbūt nuo sesijos, kurią galiausiai susimoviau. Ir susimoviau daugiausia per save patį. Per savo norą padaryti viską tobulai. Negana to atrodo, jog pasikeitė universiteto tvarka ir dalies mano darbų iš viso nepriėmė. O aš ir pats šokinėjau nuo vieno darbo prie kito, taip ir nepabaigdamas nei vieno iš jų. Galų gale nusprogo kompas. Tai padarė mano sesiją dar sudėtingesnę. Rezultatas: įdėjau labai, labai daug pastangų į paskutinę sesiją ir gavosi visiška nesėkmė. Iš to kyla kitos problemos:
1. Iš kur gauti finansų naujam kompiuteriui, kadangi be jo nebegalėsiu daryti 70% to, ką veikiau iki šiol?
2. Kas bus toliau su studijom?

Klausimai kažkiek yra panašūs vieni į kitus. Be naujo laptopo mano būsimos studijos lygiai taip pat failins. Kažkokio staigaus finansinio šaltinio rasti greitu metu nepavyks. Su studijom taip pat kyla nemažai problemų iš nežinios, kuri tikrai baugina.

Problemos čia tik prasidėjo. Daug klausimų dėl LTJS. Daug klaustukų, labai daug. Ir ne vien Kaune. Kaune po šiandien (dėka vieno draugo+LTJS nario iniciatyvos, iš kurio nebūčiau tikėjęsis nieko panašaus, už ką jam respektas, nors vis dar nesitikiu tolimesnės jo veiklos) atrodo reikalai susitvarkė. Liko problemos su kai kuriais asmenimis. Aš turiu tokią savybę, jog esu gana reiklus nariams ir reikalauju mano nurodymų klausimo. Kai kada tai galėjo kažkam galbūt pasirodyt kad įsireiškimai yra žeidžiantys ar panašiai. Na dabar iš to rezultate turiu tris Kauno žmones, kurie ant manęs tiesiogiai ar netiesiogiai varo.
Dėl vieno asmens, kurį laikiau draugu, kuris tikrai buvo aktyvus veikloje ir davė mums nemažai gal kažkada būtų buvę gaila, bet jau nebe. Šis žmogus visą laiką bandė mane visaip pašiepti, laikė save aukštesniu už mane, aukštesniu už visus kitus. Pagrįstai ir nepagrįstai varė ant mano bendraminčių. Pradžioje aš ją gyniau, tačiau viskam yra ribos. Viena mergina iš uostamiesčio man kažkada pasakė frazę, kuri tinkama šiam atvejui: norint, jog tave gerbtų, privalai gerbti kitus.
Užtat kiti du asmenys tai jau gerokai man rūpi. Vieną aš vis dar laikau šiokiu tokiu autoritetu. Jis man kaip asmeniui davė nemažai, tikrai galėčiau jį vadinti draugu, tačiau paskutiniu metu jo kabinėjimasis, o spėju ir apkalbinėjimas už akių man gan nemaloniai susivalgo. Priežasčių nežinau. Dar blogiau, jog mažai galiu tai įtakoti ar pakeisti. Iš tiesų gaila. Kažkada vienas žmogus paklausė: kodėl tu taip jį gerbi ir palaikai? Juk jis tau tiek šūdo yra padaręs. Tada pirmą kartą ir susimąsčiau. Kita vertus nemanau, jog jis padarė man daug blogo, kol kas davė jis gerokai daugiau, tiesiogiai ar netiesiogiai. Tačiau pagarbos iš jo pusės tikrai trūksta.
Su trečiuoju manau, kad viską išsiaiškinsiu per elementarų pasikalbėjimą. Jis kol kas nespėjo man tapti draugu, tačiau manau, kad yra šaunus asmuo, kuris galėtų padaryti daug. Jis atėjo pas mus tada, kai pirmininkavau ne aš. Dėl to jam galėjo būti sunku priimti tai, jog aš šiuo metu esu jo vadas. Tai pasireiškia anarchijos kėlimu, nurodymų neklausimu. Paskutiniu metu jis pradėjo visiška puolimą mano atžvilgiu, tačiau manau, kad pavyks susitvarkyti.

Gerokai didesni klaustukai dėl pačios sąjungos, o laiko lieka vis mažiau. Artėja dideli pasikeitimai, o aš neturiu atsakymų kaip viskas turėtų būti. O aš turėčiau būti tas asmuo, kuris parodytų teisingą kelią, to reikalauju iš savęs, tačiau tai man šiuo metu yra per sudėtinga.

Politinėje partijoje, prie kurios įkūrimo prisidėjau ne taip ir mažai, buvau vienos iš dviejų partijų tarybos narys, nerandu savo nišos. Atrodo, jog Kaune jaunimas bus ignoruojamas ir laimės ne tos jėgos, kurios turėtų. Kas kalti? Mes patys. Bet aš norėčiau kažką veikti. Dabar jau aiškiai suprantu, jog padariau klaidą, kad nekandidatavau į partijos tarybą. Na bet čia mažiausia bėda.

Po sesijos nusprendžiau mesti rūkyti. Tuo pačiu metu radikaliai sumažinau alkoholio vartojimą. Tuo tikrai džiaugiuosi, tiesa jau buvau išvadintas iškrypėliu dėl to, jog atsisakau bare gerti alų. Gerai, kad nors ne piktai. Alkoholio sumažinimas radikaliai yra labai geras sprendimas, bene vienintelis teisingas sprendimas ir keliantis džiaugsmo iš visų dalykų pastaruoju metu. Tačiau su rūkymu taip gerai nesibaigė.
Man mesti rūkyti yra labai lengva. Nejaučiu kažkokių tai itin sunkių pasėkmių dėl to, kad nerūkai. Tada, kai esi nusprendęs nerūkyti. Paprastai tai daroma sukaupus pakankamai motyvacijos, trūkstant finansų ar pan. Vėliau motyvacija silpsta, pinigų atsiranda (atsisakius alkoholio - atsiranda dar daugiau). O nostalgija rūkymui išlieka. Vis pamatai senamiestį kokį balkoną su kėdute ir staliuku, įsivaizduoji kaip smagu būtų užtraukti dūmą su kava. Žinoma, tokias mintis nuvaryt į šalį vieni niekai. Tačiau tada, kai aukščiau minėtos problemos susideda su kitomis (šiuo atveju sveikatos problemos pas artimuosius(nesiplėsiu-asmeniška, bet tai sudaro 80%)), kai jauti spaudimą, kai susipyksti su itin artimu žmogumi ir jis pasako tau, jog nebenori kalbėtis su tavimi - kritinę akimirką tu galvoji kaip nenuvažiuoti nuo stogo. Atsakymas - parkūkyti. Taip pradėjau vėl rūkyti, už ką vėl save keikiu ir vadinu silpnu. Gėda prisipažinti, tiesa sakant.

Šalia viso šito dar reikėtų pridėti vieną didelį renginį, kurį organizavau. Viskas iš esmės pavyko šauniai, na buvo klaidų, tačiau tokio dydžio renginį organizuojant klaidų neišvengiama. Žiniasklaidos purvo ant nacionalistų taip pat. Tačiau tada, kai savi žmonės pradeda aiškinti, jog va tas ir anas negerai, nors viską galėjo pasakyti tiesiai man ir pusę "argumentų" būčiau tuoj pat sulaužęs, kai šalia prisidėjo dar aukščiau paminėtos problemos - na tai buvo žiauriai nelaiku ir smogė man labai stipriai. Visiškai to nesitikėjau.

Na o visko rezultatas: susirgau. Iš čia aišku atsiranda problemos darbe, bet man ant jų šiuo metu gana nusišikti. Viena draugė iš Vilniaus sako, jog liga yra asmeninio nusiteikimo pavizdys. Per savitaigą galima išvengti visų temperatūros kylimų. Matomai, čia suveikė visos tos problemos. Reikėjo restarto. Restartas ir gavosi. 38; 38.4; 39 temperatūros. Na šiandien jau rodos, kad situacija gerėja.

Va tokios problemos, čia esminės. Kasdien yra ir kalnas kasdienų problemų. Kaip išlikti, kai atrodo, jog viskas griūna? Optimizmas. Nusistatymas, jog gyvenimas eina duobėmis ir pakilimais. Dabar yra blogai, tačiau jeigu nebūtų blogai - nežinotumėm kas yra džiaugsmas. Tik dabar supratau, jog grupė, kuri atlieką dainą, kurios tekstą perfrazavau, man primena kitą žmogų, kuris man padėjo. Šiuo atveju man itin padėjo vienas mylimas žmogus. Baisiai šiltas žmogus. Kuris mane tiesiogiai ar netiesiogiai palaikė tada, kada man to reikėjo. AČIŪ!

Dabar viskas bus gerai! Ši daina yra taip pat labai šilta, dvelkianti arbatos aromatu. Ši daina man taip pat primena tave, buvimą su tavimi :)

Dambrelis kaip priemonė mesti rūkyti

Tomas Skorupskis

Gruodžio 20, 2011

 Viena iš rūkymo priežasčių ir kliūčių mesti rūkyti – neturėjimas ką veikti laisvą akimirką, pavyzdžiui, kai lauki draugo, su kuriuo turi susitikti, yra „langas“ tarp pamokų ar paskaitų. Tą akimirką žmogus jaučia tuštumą ir galvoja: reikia parūkyti kol sulauksiu „dalyko x“.  Šiuo atveju rūkalai yra patogūs, nes jie parduodami kompaktiškose dežutėse, kurias visada turi su savimi.

Vis dėl to beveik kiekvienas rūkalius, jeigu galėtų gražinti laiką atgal į tą metą, kada surūkė savo pirmają cigaretę – nepradėtų. Beveik visi rūkaliai galvoja apie rūkymą ir bando mesti rūkyti.  Siekiant išvengti vieno iš rūkymo metimo padarinių – norą rūkyti dėl neturėjimo ką veikti – siūlau nusipirkti, pradėti nešiotis ir mokytis groti dambreliu.

Dambrelio privalumai prieš cigaretes:

1. Finansai. Nors dambrelių kainos yra įvairios, jums užteks ir pačio paprasčiausio, kurio kaina nesiekia 30 litų. Būtent tiek vidutiniškai vienas žmogus išmeta rūkalams per savaitę.
2. Sveikata. Rūkymo pakeitimas grojimu suteikia išskirtinę galimybę nebūti vienu iš keturių milijonų žmonių, kurie miršta nuo rūkymo ir su tuo susijusių ligų.
3. Kompaktiškumas. Dambrelis puikiai telpa į švarko kišenę, o taip pat niekada nesibaigia ir nereikia jo pastoviai ieškoti ar skolintis iš kitų dambrelininkų.
4. Teisėtumas. Dambrelį galima įsigyti ir naudoti net ir nepilnamečiams.
5. Patogumas. Groti dambreliu galima ir uždarose patalpose, ir viešose vietose.
6. Nauda visuomenei. Dambrelio garsas yra malonus ausiai, o ilgiau besimokantys groti šiuo instrumentu gali sugroti ištisus meninius kūrinius. Einant į darbą,universitetą,mokyklą, laukiant stotelėje autobuso dambrelio garsai sukels praeivių šypseną, o ne, pvz., kosėjimą ar piktą šnairavimą.
7. Nauda asmeniui – išmoksite groti dambreliu. Neatmetama, jog susižavėjus šiuo instrumentu, gal būt  susižavėsite ir mūsų tautine kultūra bei kitais instrumentais.
8. Karjeros galimybės. Grojant dambreliu jūsų galimybė būti pakviestam į folkloro grupes padidėja keliariopai, lyginant su cigarečiu rūkymu. Negana to, jei tave darbdavys pastebės grakščiai rūkantį,  vargu, ar tai bus papildomas argumentas apsisprendžiant priimti į darbą, skirtingai negu gražiai grojant dambreliu. Priėmimo į darbą šansas dar padidėja, jeigu darbdavys – tautininkas, kuriam rūpi lietuviška tautinė kultūra.
9. Meilės reikalai. Dambrelis neišskiria nosį užsiimti verčiančio kvapo, todėl šansai pagrojus dambreliu susilaukti mylimo žmogaus bučinio padidėja.

Daugiau apie dambrelį:



Publikuota: Alkas.lt, LTJS blogas, sXe Lietuva

Prieš vėją

Mėginimai grąžinti lietuvių kalbą į bažnyčias


Vilniaus krašto bažnyčiose lietuvių kalba buvo panaikinta maždaug 1737 m., o naujai pradėta įvesti 1901 m., atgavus šv. Mikalojaus bažnyčią lietuviškoms pamaldoms.

Būta Vilniaus krašte lietuvių kunigų ir seniau, bet jie buvo abejingi tautos reikalams. Jie dar seminarijoje būdavo gerokai aplenkinami ir laikydavosi principo, kad prieš vėją nepapūsi. Radę šiltą vietelę nekvaršindavo sau galvos dėl tautos bėdų. Daugelis jų ne tik pamaldas atlikdavo lenkiškai, bet ir su žmonėmis nedrįsdavo kalbėti lietuviškai. J.Bacevičius "Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte" 1991, ab spaustuvė, p. 10.

Ar jums tai nieko neprimena? Daugelis, siekiant pateisinti savo neveiksnumą, linkę susigalvoti po milijoną pasiteisinimų, kad net kelių minučių savo asmeninio laiko sėdint facebooke, nepaaukotų aukštesniam tikslui. Tokio tikslo nesupras tas, kas jaučiasi, o gal ir yra vergas. "Jau nuo senovės graikų laikų pilietis nuo vergo tuo ir skyrėsi, kad jis nors šiek tiek dėmesio skirdavo ir savo valstybės reikalams" - V.Radžvilas.

Per keturis metus aktyvesnėje ar pasyvesnėje tautinėje veikloje teko susidurti su tiek pasiteisinimų, jog turbūt reikėtų pavogti idėją ir a.a. V.Bražėno ir pradėti rašyti pasiteisinimų knygą.

Aš nemoku

Turbūt vienas dažnesnių pasiteisinimų, iš pažiūros gana nuoširdus. Tikrai, žmonės dažnai neturi sugebėjimų atlikti vieną ar kitą darbą. Tačiau mūsų, jaunimo tikslas ir yra semtis žinių ir mokytis, patirti naujus potyrius. Todėl 90% už šio pasiteisinimo slypi kita mintis: Aš nenoriu- man neidomu - tyngiu. Pakartojant vieno asmens man įstrigusią mintį: mūsų didvyriai, kuriuos dažnai minime, turbūt apsiverstų grabe, matydami dabartinę situaciją. Ne minėti ir prisiminti svarbiausia, o sekti pavyzdžiu, juo remtis lyg pamatu ir veikti. Žmogus yra nuostabus todėl, jog jis ko nors labai norėdamas gali tai padaryti.

Neturiu laiko

Šis pasiteisinimas taip pat kartais būna visiškai nuoširdus. Iš tiesų mūsų jaunimas, ypač studentai, universitetuose gauna itin didelį krūvį, jeigu nori mokytis labai gerai ir išsilaikyti nemokamose vietose. Galima padėkoti mūsų švietimo sistemai, jog apkrauna jaunimo galvas įvairiu, jiems darbe visiškai nereikalingu mėšlu, skirtu iškalti egzaminui ir išmesti. Tačiau koks procentas tų, kurie sako, jog neturi laiko, iš tiesų visą savo laiką skiria mokslui? Kas galėtų pridėjęs ranką prie širdies pasakyti, jog per šią savaitę neturėjau nei valandos laisvo laiko, kurį išmečiau nieko neveikdamas? Turbūt, kad retas. Čia reikėtų susidėlioti prioritetus - ar aukštesnės vertybės, tokios kaip laisvė, tauta ir mūsų valstybė yra svarbios, ar visai užtenka būti tiesiog trispalvę nešiojančiu "patriotu"(vadinti patriotu nekromongerį man liežuvis ne(be)apsiverčia).

Nuo patriotinės veiklos galiu nukentėti

Tokį pasiteisinimą sakantis žmogus iš tiesų yra teisus. Mūsų Lietuvoje, ypač pastaruoju metu, įsigali taisyklė: Patriotas tai bėda, patriotas - baudžiama byla. Galima vardinti ir vardinti atvejus, tarp kurių būtų S.Čepėnas , T.Kavolis, kurį sumušę antifašistai gali atsipirkti vos triukšmavimo bauda, jeigu iš vis bus nubausti, patriotai, protestavę prieš nusikaltimus vygdžiusią Armiją Krajovą ir jos šlovinimą ir dar daugybė kitų. Reikia suprasti, jog laisvė yra rizika. Tačiau tik laisvėje mes galime pilnavertiškai gyventi. Tautiškai mąstantys žmonės niekada neturėjo kalnus pinigų ar nepriėjo prie masinės žiniasklaidos ruporų, o taip pat ir mūšyje retai kada gretos būdavo lygios. Tautiškas asmuo veikia vadovaudamasis idėja. Jis supranta, jog tai, ką daro - teisinga. To žmogaus sąžinė bus rami, kuomet sulaukęs garbaus amžiaus pasakos savo vaikams: atidaviau save tam, kad jūs galėtumėt gyventi laisvi. Toks žmogus, aiškiai stovintis ant savo žemės ir žinantis kas jis yra, vertesnis už šimtus konformistų, okupantų tarnų, dvasinių vergų. Būti tokiu žmogumi yra našta, tačiau taip pat ir garbė. Tokie žmonės įeina į istoriją.

Kas iš to? Mes nieko nepakeisime.

V.Bražėnas dažnai sakydavo, jog įtikinti patriotus, jog jie negali nieko pakeisti, yra mūsų priešų darbas. Reikėtų nebūti tokiais beširdžiais, neatimti iš jų duonos kasnio. Tiek pasaulio, tiek Lietuvos istorija yra pilna pavizdžių, kuomet nedidelė grupė susipratusių žmonių, atidavusių save tam tikrai idėjai, pasiekia didžiausių rezultatų. Svarbu kiekvienam prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta. Užduoti sau klausimą: ką aš šiandien galiu padaryti geriau, kad rytojus būtų bent šiek tiek gražesnis, lietuviškesnis. Dabar mes galime dar labiau įtakoti mūsų šalį, mus varžo gerokai mažiau, negu visos prieš tai buvusios okupacijos. Pasinaudokime tuo. Mes galime burtis, galime rengti sankcionuotas ir nesankcionuotas demonstracijas, galime kurti švietimo tinklą taip įtakojant visuomenės nuomonę, galime veikti politinėje kryptyje, galime veikti dar daug kur. Pasinaudokime tuo dabar, kol dar galime.

Įveikime tą neveiksnumą. Jeigu bent puse asmenų, save priskiriančiu patriotiniam-tautiškam-nacionalistiniam jaunimui, bent trečdalį savo laiko, praleisto facebooke, straipsnių ar forumų komentaruose, skype ir t.t paskirtų tautos ir valstybės interesams - nuverstumėm kalnus. Tai - didžiausias mūsų pačių sukurtas priešas.



Bendražygiai, kurie skaitysite šį mano postą,
per ketverius tautinio kelio metus šį tą supratau: Mūsų kelias yra labai sunkus, vieni žmonės ateina, kiti išeina, dalis veikdami tautine kryptimi šalia, dalis pasitraukdami iš jos visai. Ne visiems tinka šis kelias, ne visiems jis patogus. Tačiau tie, kurie lieka - verčiausi visų išėjusių. Būtent su jais paskutinę kovos valandą stovėsime petys petin ir ginsime vienas kito nugarą.

Kaune penktadienio vakare patriotui nėra vietos

Šiandien undergrounde teko netyčia susidurti su vietiniais antifa. Buvo jų koncertas. Dalyvavo jų, kaip aš suprantu, visa grietinėlė. Žmonės, kurie nešiojo prie drabužių prisiūtas trispalves mažų mažiausiai pasijuto nelaukiami tame bare. Dalyvavo ir asmenys, kurie pasikėsino nužudyti T.Kavolį.Kol 3min nuėjome parūkyti jie užėmė mūsų stalą, prie kurio sėdėjome, o savo alaus neberadome. Žinoma, tai nebus paskutinis tokio tipo koncertas tame bare, o įžeistų už muziką ir publikos elgesį niekas neatsiprašys, kaip po vieno kitokio koncerto. Tendencijos nekokios, gaila tik labai fainų žmonių, kurie dirba ten ir dėl kurių mes ateiname. Atėjus po kiek laiko pamatėme suplėšytą jaunimo ugnį ant žemės (mano kuprinė buvo prasgta kai grįžau iš parūkymo).

Patraukėme laimės ieškoti kitur. Išeidamas paklausiau vieno buvusio organizacijos nario (B.) ar liksi ir kaip koncertas? Jis atsakė, jog nekas, tačiau liks. Tada išgirdau nepasitenkinimo šūkius iš publikos, jog jis "fašistas", ir ko jam tai nepatinka. Pasiūliau išeiti kartu su mumis, tačiau jis nusprendė likti bent jau lauke. Pakeliui sutikome kitą Kauno patriotą, tačiau jį pavyko įkalbinti neiti į tą koncertą, kur jam galėjo pasibaigti blogai, tikiuosi ne taip, kaip Tautvilui.

Reikia suprasti, jog Kaune visgi nėra tinkamos vietos penktadienio vakare patriotui.
Galima prisiminti kitą mano blogo įrašą, dainą:

Kiek kartų tu jau tai išgyvenai,kaip greitai visa tai įvyksta.
Kažkoks nepažįstamasis su strypu staiga išdygsta prieš tave.
Jis praneša:tos gatvės,kuriuose tu gyveni,tau daugiau nepriklauso.
Nespėjus tau pasitraukti jie pradeda lysti iš visų kampų.

Kiek kartu tu jau spėjai tai išgyventi:
Tu sugalvoji atsipalaiduoti vakare ir stovi prie įėjimo į klubą,
Nedrįsdamas užeiti vidun.
Tau leidžiama suprasti, kad tu šiame klube esi nepageidaujamas,
Nes tu esi ne toks vokietis kaip čia esantieji,ir paprašo tavęs palikti šią vietą.

Ironiška, tačiau tu vadini mane naciu,apgailėtinu fašistu,rasistų pasekėju...
http://tautininkas.blogspot.com/2011/09/sleipnir-ausgerechnet-du-lietuviskas.html

Tai buvo mano LAČPLĖSIS!

Intro

Turbūt viską reikėtų pradėti nuo priešistorės. Viskas prasidėjo gūdžiais 2009-aisiais. Tada su Karuže buvome pakviesti koncertuoti Rygos folk klube „Ala“, kartu su Vilkači ir Vilki grupėmis. Sudalyvavome ir legionierių dienos minėjime. Iki tol mano pažintis su Latvija nebuvo itin didelė, vertinau mūsų braliukus, tačiau gal vos daugiau, negu statistinis lietuvis. Ryga ir latvių tauta mane pakerėjo, pajutau, jog mes ne šiaip „braliukai“, o tikrų tikriausi kraujo broliai, pamačiau mūsų tautų panašumus. „Latviją lietuvis įsimyli vos tik kartą ten atvažiavęs“. Taip nutiko ir man. Panaši kalba, panašus mąstymas(tiesa, latviai man vis dar yra tokie „nurauti“, bet tas irgi žavi), lygiai toks pats skanus alus, folkloras, didžiulis tautinis judėjimas, lyg Sąjūdžio dvasia niekada nebūtų užgesusi Latvijoje.

Na ir nuo tada vis norėjau ten sugrįžti. Ne, tai nėra taip gerai, kaip Lietuvoje, tačiau vis tiek ši šalis – puiki vieta svečiuotis. Na ir šį rugsėjį VDU baltų klubo susirinkime iškėliau idėją: surinkime masę žmonių dar vienam žygiui per Rygą. Pradžioje tikėjomės itin daug žmonių, galvojau apie du ekipažus iš LTJS, vieną iš tos pačios Karužės, vieną iš baltų klubo. Daug kas sutiko važiuoti ir beveik pažadėjo. Paskutinę akimirką atsiradę darbai ar tingulys neleido pasiekti tokio skaičiaus.

Galiausiai į Rygą išsiruošėme šešiese: 3 VDU baltų klubo ar jiems prijaučiantys asmenys ir trys LTJS ar jiems prijaučiantys asmenys. Sukūrėme bendrą skype konferenciją, kurioje derinome detales. Turėjome važiuoti vienu ekipažu (4 žmonės) ir dar du žmonės – tranzu. Gavosi taip, jog mūsų automobilis kelionės išvakarėse sugedo. Dilema: važiuoti tranzu ar nevažiuoti. Nusprendėme bandyti keliauti. 3-4h iki darbo.

Kelionė į priekį

Ekipažus suskirstėme taip: 2 LTJS nariai, 2 baltų klubo nariai, 2 vienas kito nematę ir nepažįstami žmonės. Pastarieji ištranzavo anksti ryte(8-9). Aš turėjau dirbti iki 12h, todėl LTJS ir Lietuvos vėliavas perdaviau merginos ir vaikino komandai, tikėdamasis, jog jie bus ten gerokai greičiau už mus, o mums nepavykus pasiekti numatytos vietos laiku – iškels šias vėliavas ir sudalyvaus eitynėse. Mano tranzavimo bendražygis E. atvyko anksčiau, o aš nuo pat darbo pradžios dirbau dvigubai našiau, negu įprastai. Su jo pagalba man pavyko pabaigti darbą 11h.

Tranzavimas nuo 9 forto. Ne į Klaipėdą. Į Rygą, via baltika keliu. Jeigu tranzuojate, tai turbūt žinote, koks mirties taškas yra ši vieta. Stoja tik tie, kurie važiuoja link klaipėdos. Pirmasis susitranzavimas būna ~veltui. Užtrukome dvi valandas, jog nuvažiuotumėme ~20km iki via baltika kelio. Tačiau džiaugiuosi, jog sustojo gana geros nuotaikos fūristas, o taip pat buvome gana stipriai sušąlę. Nuo via baltika vėl susitranzavome fūristą. Ir vėl – labia gerą žmogų. LABAI! Jis važiavo iki Rygos žiedo (iki centro ~20km)!!! Įsėdus pradėjome kalbėtis, radome kalbą. Man paskambino latvis, kuris sakė, jog jeigu strigsime Latvijoje –jis mus pasiims su savo mašina. Susiskambinau su kitomis grupėmis, paklausiau kaip sekasi. Geriausiai – nepažįstamųjų grupei. Jie tada buvo Pasvalyje ir nusigaus 40km iki Rygos. Tuo tarpu baltų grupė strigo Panevėžyje. Priartėjus prie panevėžio paklausiau vairuotojo, ar negalėtų stabtelti ir paimti iš jų vėliavą, nes tapo akivaizdu, jog Rygą pasieksime pirmi. Vairuotojas sako: aš galiu ir juos paimti. Taip ir buvo. Fūroje, kurioje galima vežti vieną keleivį, važiavome keturiese. Buvo itin smagu. Juokavome, vaišinomės kas kokį maistą turėjo, slėpėmės po savo rūbais nuo policijos ir t.t

Visgi laikas ėjo mūsų nenaudai. O mūsų latvis, LTJS ambasadorius Rygoje buvo labai nekantrus. Susitarėmė, jog bus greičiau, jeigu jis mus pasiims Bauskėje. Kai važiavome link Pasvalio , o nuo Pasvalio iki sienos jis dar paskambino gal 4 kartus iš nekantrumo. Rezultate jis mus pasiėmė nuo sienos. Baltų komanda važiavo iki ~Rygos su fūristu toliau, nes buvo tik dvi laisvos vietos.

Slaunas miestas Rygužė

Ryga. Susiginčijome su latviu R. , kada prasidės eitynės nuo brolių kapų. Aš sakiau, jog puse 6, jis – kad 5. Įlipome į tramvajų. Pirmasis pastebėjimas: Rygoje kainos susisiekimo yra nesveikos. Už autobusą/tramvajų – 3.5 litai!!! (70s). Pakeliui mums pamojavo nepažįstamų žmonių komanda. Jie keliavo pėščiomis. Atvykus prie brolių kapų pamatėme ~10 žmonių. Sakiau, jog nuo puse 6! Mums atėjus jau su išskleistom vėliavom tapome dėmesio centru. Visi tik kalbėjo apie tai, kad žiūrėkit – lietuviai! Turėjome laiko apžiūrėti brolių kapus. Jie – tikrai įspūdingi. R. Trumpai papasakojo pagrindinio paminklo simbolius ir reikšmę. Nuleidome vėliavas, pagerbdami kritusius brolius latvius. Grįžome atgal, sulaukėme kitos komandos, keliavusios pėščiomis. Baltų klubo komandos vis dar nėra.

Rikiuotė eitynėms. Žmonių jau daug. R. Sušnekėjo, jog mes būtųmėme priekyje. Pirmosios keturios vėliavos: Latvijos, latvių nacionalistų klubo, LTJS, Lietuvos. Nacionalistų klubo vėliavą nešantis asmuo pasirodo mokėjo lietuviškai. Prakalbėjome visas eitynes. Pradžia itin graži, sunku apsakyti. Žygiuojame tarsi kariškiai, apeiname ratą aplink amžiną ugnį, neatsukdami nugaros jai. Išsirikiuoja žmonės. Uždegamas deglas, nuo jo prisidega kiti deglai ir ugnis siunčiama per visus dalyvius. Sugiedama latviška daina. Eitynės prasideda. Iš esmės eitynės kaip eitynės, nieko itin naujo. Kuo jos skiriasi nuo lietuviškų?
1. Eitynių ilgiu. Ėjome ~6km+. Maždaug dvigubai-trigubai ilgiau, negu kovo 11.
2. Mažai žiniasklaidos, daug policijos.
3. Eitynių dalyviai – visa visuomenė. Proporcingai neformalų(absoliuti mažuma) ir formalų skaičius(absoliuti dauguma).

Žmonių reakcija įvairi. Vietiniai rusai kelis kartus pabando padaryti mini provokacijas, tačiau į šiuos nekreipiama dėmesio. Vieni nusiteikę teigiamai, ypač mums, kiti lieka apatiški. Žmonės klausinėja: kodėl čia lietuvių vėliava? Jie juk nieko nenusipelnė, nekovojo mūsų nepriklausomybės kovose. – Užtat dabar kovoja, kažkas atsakė. Taip pat visiems buvo įdomu kas per vėliava yra LTJS. Kai manęs paklausė kaip sugalvojome atvažiuoti atsakiau, jog norime parodyti solidarumą latvių patriotams. Man paspaudė ranką.

Pirma stotelė – Latvijos paminklas laisvei. Jis - ~6 kartus, o gal ir daugiau didesnis už mūsų Kaune esantį laisvės paminklą. Čia mus pasitinka krūva žmonių, žiurnalistų. Sugiedamas Latvijos himnas. Aš moku žodžius(išmokau per LTJS stovyklą „Mūsų šaknys-baltai), todėl galiu pritarti. Tada judame pagrindine senamiesčio gatve. Užtraukiamos kelios dainos, tarp kurių ir mano viena mokama legionierių daina. Jų dainos skamba nepriekaištingai. Ateiname prie okupacijos muziejaus, ten vyks koncertas. Sveinimo kalba buvo tik viena. Organizacijų vėliavos gali pasitraukti, tuo tarpu valstybinės turi likti rikiuotėje. Taip ir padarome. Pasigaunu saviškius ir sujungiu visus į vieną krūvą. Prisistatė dvi lietuvės, atvažiavusios iš Vilniaus. Mes jau 8! Taip pat susipažinome su Latvijos lietuvių bendruomenės pirmininku(atrodo taip).

Koncerto paklausyti susirenka 2-5tūkstančiai žmonių. Pirmi Vilkači, po jų kelios man nežinamos grupės, rekonstruktoriai , tada: Vilki. Jie, kaip supratau, yra šio koncerto organizatoriai. Atliekama daug dainų, bunkurs 13 dainuoja visa, nepabijosiu to žodžio, tauta. Renginyje dalyvauja bent jau du seimo nariai iš Visu Latvijai. Po vilki pasirodymo vyrai, pagrinde iš Visu Latvijai ir kitų organizacijų neša medinį deglą į Dauguvos upę. Žmonės seka paskui. Nėra vietos visiškai pamatyti deglą, per daug žmonių. Palaukėme, kol jis bus paleistas į upę. Tada pastebėjome. Šis simbolis – nežinomiems kariams atminti.

Vėliau turėjo groti Sid radikal, po jų – skyforger. Mes nuėjome prie pilies sienos, uždegti žvakučių. Iš toli matosi šviesos sienoje. Tai – nuostabus vaizdas. Pilies sienoje daugybė žvakučių. Kiekviena šeima dega žvakutes savo giminės žuvusiems kariams, dažnai ten toje pačioje vietoje kiekvienus metus. Yra nusistovėjusi graži tradicija, jog užgesus vienai žvakutei kiti ją vėl uždega. Vaizdas – įspūdingas. Kažkur šalia traukiamos folklorinės dainos.

Prisiminus, jog tuoj gros skyforger grįžtame į koncerą. Dar nesu matęs tokio grupės palaikymo. Visa minia tiesiog šėlsta. Šią akimirką galima pakalbėti apie tokių renginių publiką. Didžioji dalis – paprasti žmonės. Įvairaus amžiaus, daugiausia turbūt ~30 metų. Kaip tik tada, kai dauguma mūsų žmonių jau galvoja apie pasitraukimą iš tautinės veiklos, turbūt be reikalo. Iš subkultūrų matoma nemažai metalistų, turbūt dėl skyforger ir sid radikal. Itin daug pankų! Jie dalyvavo ir eitynėse. Yra net hipsterių ar tai tokių pusiau rastamanų, aišku jų – vienetai. Visgi akivaizdu, jog Latvijos tautinis judėjimas yra bendras visuomenės atspindys. Skinų – vos keli. Ir tie patys – su rusijos arba whitepower(o dažniau ir tas ir tas) antsiuvais. Per visą buvimo laiką mačiau tik tris skinus, visi jie – su rusiškais simboliais. Keista, lyginant su Lietuva. Skyforger yra apsirengę kaip Xxa kareiviai, programa parinkta atitinkama. Paskutinę dainą atlieka kartu su Vilki – Į priekį, latvi. Koncertas baigiasi. Ryga netemsta.

Po koncerto ėjome vėl į folk klubą ALA. Jis – sausakimšas. Panašiai, kaip underground pubas patriotinių koncertų metu (  ). Vėliau supratome, jog visi jų klubai yra panašiai prigrūsti. Pustuštis tik raudonųjų fašistų klubas „Leninas“. Nusprendėme nueiti pavalgyti, pasėdėt kažkur kitur ir sugrįžti. Nuėjome į kuldūninę. Ten pigiai ir skaniai pavalgėme. Kuldūninė, būtent tokia, kokia buvo ten – puiki verslo idėja Lietuvoje. Tada ėjome į barą, kuriame sėdėjo žmogus, pas kurį nakvojome. Įsivaizdavau, jog einu į metalistų barą, pasirodo – į hipsterių. Alaus nebuvo, vien alaus skonio juppi. Pasiėmėm kažkokių medžiotojų už 1.20 lato. Ne per daug skaniausias, bet neragautas. Pabaigę alų skubėjome į Ala. Atėjome, buvo vietų, tačiau sulaukėme skambučio, jog žmogus, pas kurį nakvosime, nori jau važiuoti. O mes neišgėrėme nei vieno brengulių alaus. Teko apsispręsti: likti bare per naktį ir tranzuoti be miego ar negerti to alaus ir miegoti. Čia aš pateikiau iš karto kelis kontr-pasiūlymus: pasiimti išsinešimui – Latvijoje išsinešimui (bent tam bare) nepila. Pasiūliau prisipilti į plasmasinius bokalus – jie tokių neturi!!! Na nusprendėm miegoti, tačiau neslėpsiu, buvome gana supykę. Įlipome į naktinį autobusą. Bilieto kaina – 1latas!!! = 5lt! Latvijoje įprasta ateinant į svečius atsivežti mažų dovanų. Mes pasirūpinome varniukų alumi, medumi ir šokoladu. Visgi buto šeimininkas, ant kurio buvom įpykę, gavo tik medaus ir šokolado. Palaukėm kol jis užmigo ir alų išgėrėme patys!  O šalia to puikiai praleidome kelias valandas bejuokaudami, juoktis tikrai buvo ko.

Pamiegojome ~2-4h. Kaip kas. Keltis teko 8 ryto. Per daug nieko nelaukę išvažiavome centran, nuėjome prie laisvės pamiklo, padėjome žvakutes, padarėme bendrą nuotrauką. Tada kaip tik ėjome link senamiesčio, Au. pasakė, jog laikrodis – susitikimų vieta Latvijoje. Ten netyčia susitikome dvi vilnietes lietuves. Buvome priversti pasidaryti dar vieną nuotrauką. Toliau jau buvome visi kartu. Nusprendėme papusryčiauti. Visi, išskyrus mane, norėjo eiti į kuldūninę. Aš pasiūliau išgerti kavos, o kas nori – nusipirkti maisto rimi. Visi buvo vis tiek už kuldūninę, tačiau ji nedirbo (cha) Ir vis tiek ėjome į Rimi. Čia galima pakalbėti apie Latvijos pinigų sistemą. Iškeitęs 50lt gauni 5 latus ir dar monetų. O parduotuvėse kainos atrodo apgaulingai – Rygos balzamas kainuoja trys pinigus su centais. Taip galima ir apsigauti. Nusipirkome to balzamo, kavos, saldumynų ir kitokio gėrio, nes reikėjo išsikeisti monetas. Pavalgėme, traukėme į trasą.

Outro
Kelionė atgal buvo didžiausias teamworko pavizdys. Iš 5 a4 lapų pasigaminome plakatą su užrašu Lietuva. Tarp raidžių iš neturėjimo ką veikti pripaišėme priešinėlių. Tranzavom būdami 6 krūvoje, o 2 iškėlę plakatą. Keturi iš mūsų grįžinėjo Šiaulių kryptimi (3 į metalo frontą ir vienas į Panevėžį), 4 – į Kauną. Pirma pasisekė į Šiaulius keliaujantiems. Mašinos stojo kai pasiutusios. Pirmosios iškeliavo merginos vilnietės iki Bauskės, tada du mūsų vyrukai į Šiaulius. Likom keturiese. Sekantys iškeliavome mes, iki pat Kauno. Laikas prabėgo itin greitai. Kita komanda grįžo keliom valandom vėliau.

Va tokia ta kelionė. Abu LTJSininkai nebuvo prieš tai Latvijoje, tačiau užsikrėtė šia šalimi kaip ir aš. Abu patviretino, jog sekantį kartą keliaus taip pat. Visa mūsų šešių žmonių komanda gana neblogai susibendravo ir buvo tikrai gaila išsiskirti. Gavau iš šios kelionės ne tik kalną įspūdžių, tačiau ir tai, ko buvau pasiilgęs – paprastą šiltą bendravimą, draugiškumą, jokio egoizmo ar materializmo. Dėkui jiems! Taip pat dėkui LTJS ambasadoriui Rygoje už pasitikimą nuo sienos, suorganizavimą ėjimo priekyje ir vėliavų kotus. Tai buvo mano LAČPLĖSIS!

I hate the world

You wounder where the aggresion´s comming from
You wounder where the hate is coming from
Take a look around what do you see
People getting dumber everyday
Thinking about money everyday
There´s only the one thing left to say

I hate
I hate the world
So much

Gaila, jog ši daina kuo toliau, tuo labiau atitinka žmonių grupes, su kuriomis bendrauju. Pyktis, kaip jau suvokiau kiek seniau, dažniausiai kyla iš nevilties kažką pakeisti, kaip tam tikra (netinkama) išsiliejimo forma. Iš tiesų, man pikta ir paskutiniu metu vis dažniau būnu piktas ir priekabus dėl to, jog neįsivaizduoju kaip pakeisti situaciją. Keli variantai – pasitraukti arba žiūrėti kas bus toliau, rizikuojant pačiam elgtis taip, kokių žmonių savybių visada nemėgau. Piktas ir ant savęs, kai suvokiu, jog pats kartais elgiuosi kaip prakeiktas materialistas. Trauktis yra beviltiška – visa mūsų visuomenė yra tokia, kuri labiausiai už viską rūpinasi savo gerbūviu. Kuriai daryti kažką už savo pinigus, tačiau ne savo pilvą palepinti yra nesuprantama. Kuri viską daro dėl asmeninės naudos. O jeigu naudos nėra – nedaro nieko. Besirūpinant tik savimi jie po truputi degraduoja. Per silpnai, jog galėtum pastebėti. Blogiausia, jog tokie žmonės gadina naujus, į bendruomenę atėjusius žmones, kurie nėra sugadinti. Likti ir stebėti – rizikuoti pačiam būt per daug įtrauktam į egoizmo kultą ir materializmą, taip pat degraduojant, vietoje darymo kažko naudingo. Kokie juokingi tie kariai už tautos ateitį, jeigu aukščiau už viską laiko save, save-pasaulio centru, pinigus, aukščiau paprasčiausio gerumo, nuoširdumo ir šilto bendravimo.