Diskusijų klaidos

                      Pasidalinau aš feisbuke nuoroda, kuriame yra video su mano interviu žiniasklaidai. Atsirado toks tūlas Kęstutis Kasperavičius (ar bent taip save facebooke užsivadinęs, toliau jį trumpinsiu KK), kuris pasirodo yra nemenkas demagogas. Jis tėškė pliūpsnį keiksmų, tikriausiai dėl to, kad iškeikęs kitus žmones, galėjo pasijausti daug geresniu žmogumi. Tačiau netikėtai gavosi taip, kad įsivyravo diskusija, iš kurios galima šį tą išmokti.

Kontekstas: Anti-imigracinė akcija Kaune ir Šis video. 

Taigi, KK teigia, jog:

Ir čia jis padarė kelias klaidas:

1. Eisenos su fakelais - Eisena buvo be fakelų. Naudojome pirotechniką. Iš kitos pusės visame pasaulyje yra naudojami fakelai eisenoms, nes...NEPATIKĖSITE! tai gerai atrodo. Dėl to, kad ***SENSACIJA*** vakarais būna tamsu, o fakelų ugnis šviečia ir taip sukuria tiesiog nuostabų vaizdą ir šiltą atmosferą, puikų šviesų derinį. Ta prasme remiantis tokia logika reikėtų nenaudoti traukinių, nes Hitleris su jais vežė karius.

2. Hitlerio šukuosena. Nu ta prasme dabar kiekvieną šukuoseną, kuri yra vidutinio ilgumo ir sušukuota ant šono, kažkas vadina Hitlerio šukuosena? Oh. Vargšas tas žmogus. Nesistebiu, kad pyktį lieja feisbuke. Juk išėjus į gatvę jį puola įvairiausi naciai. Kas trečias jaunas vaikinas - su Hitlerjugendo šukuosena! O dar tie TRAUKINIAI, iš kurių visi tie naciai išlipa.

3. Eilinis sumaišymas Hitlerio ir Nacionalsocialistinės Vokietijos su Fašistine Italija. Bet tai čia dar puse velnio, nemažai žmonių vis dar naudoja komunistų retoriką siekiant paaiškinti dalykus, kurių nesupranta.

4. Žmonės, kurie kalba apie kitų žmonių išsilavinimą, nors jų nėra sutikę gyvai, bendravę su jais.  Kaltinti jaunus žmonės, kad jie ne visi turi kažkokį išsilavinimą...nes jie dar yra...jauni, dalis net nepilnamečiai, o kiti - dar studijuoja.  

 Aš džiaugiuosi, jog KK yra toks išsilavinęs, jog kalba mandagiai, pasveria ir argumentuotai pateikia savo nuomonę.  

5. Pabaigai - jis dar pasirodo yra prieš imigraciją ir kvotas. Bet matai, jam yra patogiau feisbuke kovoti, nes į realias demonstracijas eiti nenori. Jis turbūt mano -Geriau jau kaltinsiu asmenis, kurie, šiaip jau negaudami už tai jokio atlygio (priešingai, eilę problemų) bando kovoti už dalykus, kuriais tiki. Ir kaltinsiu remdamasis dalykais, kuriais nelabai išmanau. Taip jausiuosi daug geriau, patenkinsiu savo nepilnavertiškumo kompleksą užvarydamas ant kitų žmonių.

Ta prasme aš tikriausiai labiau gerbiu oponentus, kurie nuoširdžiai tiki, kad tautos nėra reikalingos, negu tokius šiaudinius patriotus. Visad darančius kompromisus. Tokius kaip nuluptus pažįstu. Bijantys pastovėti už vertybes, visad atsitraukiantys. Jūs visų pirma ir esate šių problemų priežastys.

***

Taigi, tam, kad atsakyti kažkokiam internetiniam heiteriui man prireikė išeikvoti laiko daugiau, negu kad jam išvemti savo neargumentuotas sapaliones. Feisbuke aš jam neatsakinėjau, tačiau čia norėjau parodyti pvz. Nereikia taip daryti. Jis nepateikė jokios rimtos kritikos, jo argumentacija yra juokinga. Tokiu atveju reikia kvestionuoti šaltinius ir juoktis iš jo.

Tačiau šį kartą noriu jums pateikti pvz. kaip nereikia daryti. Viena mergina, kurios vardas mums šiuo atveju nėra svarbus, gerais norais vedama, šiek tiek pakenkė pozicijai. Ty padarė taip, kaip nereikia daryti.

KK savo komentare pateikė dalyką, kuris iš viso nėra vertas diskusijos. Tai - absoliuti nesąmonė, nusišnekėjimas. Vien bandymas diskutuoti su ta nuomone jau yra blogai, nes taip nusišnekėjimą, nesąmonę paverti diskutuotinu, svarstytinu objektu. Plačiau apie tai Overtono lango metodikoje apie kurią lietuvių kalba galite paskaityti internetuose arba galite dalyvauti LTJS stovyklose ir akademijose, kur būna paskaitos apie panašius dalykus.

Bet sugrįžkime prie merginos A) pasisakymo. Taigi, ji, diskutuodama su KK, ne tik suteikia DD pozicijai diskutuotiną statusą, tačiau mergina priima dalį KK neargumentuotai primetamos retorikos. Šiuo atveju KK teigė, jog eisena atrodė hitleriška, o A) teigia, jog Hitlerio simbolika pateikiama juokais.

Šiuo atveju A), nors turėjo galvoje visai kitus dalykus(T.Kavolio mokslinį tyrimą ir tai, kad nereikia kaltinti nacionalistų dėl kartais aštresnės simbolikos) tarp eilučių patvirtino nesąmonę, kurią pasakė KK.

KK teigė, jog 2+2=5. Mes visi žinome, kad 2+2=4 ir net nesvarsytumėm KK teorijos rimtai. Kas atsitiko komentare A) , tai kad jis teigia, jog 2+2 ne visada = 5. O iš to išeina , jog kartais 2+2 gali būti = 5.

Antroji A) komentaro dalis yra ta, jog priimama, jog jaunimas padarė kažką blogo, už ką reikėtų atleisti, kad padarė kvailystę. Tai - gynybinė, o kartu ir beveik kapituliacijos pozicija. Žinant, kad KK komentaras buvo absoliučiai neteisingas ir demagoginis, tai tokia A) diskusijos pozicija, gal ir norint gero ar ieškant supratimo, tačiau pasitarnauja tik KK demagogijos įtvirtinimui.

Išvados:

1. Demagogai gonna demagog.

2. Neverta atsakinėti į neargumentuotą kritiką. Iš jos reikia pasijuokti.

3. Nėra verta diskutuoti apie tai, ar balta nėra juoda. Vien diskutavimas su neteisinga(kvaila) pozicija yra žingsnis į pralaimėjimą.

4. Reikia žinoti savo vertybes ir ginti jas. Jokių kompromisų vertybių klausimu būti negali. Čia 1 arba 0 dalykai.

5. Gerais norais kelias į multikultūrinę valstybę grįstas.

O šiaip argumentuota kritika leidžia tobulinti dalykus, leidžia visiems mums augti. Ją svarbu girdėti ir priimti. Bet šis įrašas buvo ne apie tai.

O šiaip čia iš tos pačios diskusijos keli pvz. kaip reikėtų tokioje vietoje elgtis:

Muzika

You complain about the immigration

you really make me sick

it was your vote that opened the border

you filthy hypocrite

You say one thing but do another

just how weak can one man be

You're the reason for our misery

so blame yourself and don't blame me

Kovo 8-oji 1968-aisiais.

KGB agento pranešimas apie "negatyvias apraiškas tarp Kauno miesto jaunimo", 1968-1969 metais:
„Kauno medicinos instituto studentas RAŠKEVIČIUS, priekaištaudamas savo pusseserei, taip pat studentei, dėl to, kad ji švenčia sovietines šventes, kalbėjo:
„Supranti, Egyte, mes - lietuviai, ir mums yra svetimos visos tos šventės (Kovo 8-oji, ir Vasario 23-ioji), nes juk nei vienas mūsų protėvis, nei vienas lietuvis, apie jas nieko nežinojo ir nešventė šių „švenčių“. Jas mums dirbtinai įbruko slavai, okupuodami mūsų Tėvynę ir mus rusifikuodami.
Šios šventės simbolizuoja visa tai, ką mus verčia daryti, kas mums yra svetima. O Tu, juk - lietuvaitė, ir šventi šias datas, svajoji apie jas, kaip artimas Tavo širdžiai. Ir skaudžiausia, kad taip daro visa Tavo grupė. Nejaugi Jūsų grupėje nebuvo tikrų lietuvių?!
Supranti Age, mes privalome neužmiršti, kad mes – l i e t u v i a i!
Dabartinėmis sąlygomis, kai mus visokeriopai stengiasi rusifikuoti, kai su siaubingu greičiu vyksta svetimšalių invazija į Lietuvą, kiekvienas tavo žingsnis, kiekvienas Tavo poelgis privalo būti giliai prasmingas. Tu turi elgtis taip, kad tavo šalis išliktų kuo ilgiau lietuviška, kad mes išsaugotume kiek galima daugiau tautiškumo, kad mes galėtume atsispirti rusų „kultūrai“, kurią mums bruka.
Tu turi mokytis, dirbti ir stengtis vardan to, kad kada nors tu sukursi ką nors tokio, kad ir nedidelio, bet iš tiesų lietuviško. Tavo pareiga yra ne vien tik ignoruoti visas tas „šventes“, bet dargi priešingai – propaguoti visa tai, ką nuo senų laikų šventė lietuviai. Pavyzdžiui Velykas.“
(Ištrauka iš "LSSR KGB rašto LKP CK ir Kauno partijos sekretoriui K. Lengvinui apie negatyvias apraiškas tarp Kauno miesto jaunimo 1968-1969 m.", kurį pasirašė KGB papulkininkis Henrikas Vaigauskas, 1969 m.)
KGB agento pranešimas ar net audio įrašas buvo darytas, žinoma, lietuvių kalba, bet okupantų kolaboranto H. Vaigausko pranešimas kolaborantui K. Lengvinui yra surašytas rusų kalba. (Iš rusų kalbos KGB archyvo dokumento ištrauką vertė - R.Č.)
Informancija iš Kauno KGB archyvo.

Mano aktyviosios narystės LTJS pabaiga

Pastaruoju metu tenka sutikti asmenis, su kuriais itin džiaugiuosi matydamasis. Jie - išminties šaltiniai, kurie linkę pasidalinti ta išmintimi ir su manimi. Vienas iš tokių žmonių kažkada išdėstė savo požiūrį į gyvenimą ir jo virsmą. Tas požiūris, jį sukramčius ir savo galvoje, man atrodo itin priimtinas. Jo esmė - žmogaus gyvenimas susideda iš 4 fazių: 

Vaikystė - kuomet žinios yra imamos iš tėvų.

Jaunystė - kuomet žinios yra imamos iš pasaulio. Tai kartu ir kovos laikas - kuomet ir pats žmogus bando kovoti už teisingesnį pasaulį. 

Tėvystė - kuomet kuriami pagrindai šeimai, šeima, vaikai, būstas ir kita. Laikas, kuomet perduodamos žinios vaikams.

Senatvė/Branda - kuomet perduodamos žinios pasauliui, antrasis kovos laikas, šį kartą - daugiau apgalvotas, išnaudojant sukauptą informaciją. 

Kuo toliau, tuo jaučiu pačiu savimi, kad po truputi pereinu prie trečiosios fazės, kuomet reikia statyti pamatus tolimesniam gyvenimui. Būtent todėl, po ilgų svarstymų, Žalgirio mūšio dieną parašiau laišką bendražygiams Lietuvių tautinio jaunimo sąjungoje, jog pasitraukiu iš Kauno skyriaus pirmininko pareigų visam laikui ir bent jau kuriam laikui - iš aktyvios veiklos pačioje organizacijoje. Atėjo laikas perleisti vadovavimą jaunesniai kartai, kuri pati turi imtis atsakomybės, daryti klaidas ir iš jų mokytis (Tai nereiškia mano kažkokį pasitraukimą iš organizacijos, tautinio judėjimo ar dar ko, tiesiog pasikeitusį veiklos pobūdį).

Pasirinktas laikas tam - turbūt vienas geresnių, kadangi šiuo metu Kaune matau bent 5 stiprius žmones, kurie galėtų užimti mano vietą, įnešdami į tautinę veiklą naujos jėgos, naujos ugnies, kas tautiniam judėjimui išeis tik į naudą.

Kadangi dar vis susilaukiu skambučių, žinučių, kuriuose į mane kreipiamasi pagal buvusias pareigas - jaučiu poreikį apie pareigų pasikeitimą paskelbti viešai. 

Šiai organizacijai paskyriau savo šešerius jaunystės metus, kurių tikrai nesigailiu ir to paties linkėčiau kiekvienam. Pasidalinsiu keliomis nuotraukomis iš kiekvienų veiklos metų.

2009m. sausio 13-osios minėjimas.

2010 m. Diskusija

2011 m. Gimtadienis

2012 m. Eitynės "Daugiau niekada"

2013 m. išvyka į Vilniaus atgavimo minėjimą sostinėje

2014m. 

Turiu palinkėti sėkmės visam Kauno LTJS kolektyviui išsirenkant naują pirmininką. Lietuva - lietuviams! 

 

Romas Kalanta - bekompromisio pasipriešinimo simbolis

Lietuviškoji gamta, suteikianti mums stiprybės ir nuostabų grožį, sukasi darniame rate. Metai keičia metus, o pavasaris - pavasarį.  Šalčio sukaustytą žemę pamažu glamonėja saulės spinduliai ištirpdantys ledą. Mažas upeliukas prasiveržia į nesustabdomą upę griaunančią visas užtvaras.

  Mūsų gamtos raida primena lietuvių tautos istorinį virsmą.  Didvyrių žygdarbiais paženklinta mūsų tautos istorija mums primena naikintą, tačiau visada atsitiesusią mūsų tautą. Nei kryžiuočiai, nei caras, nei bolševikai nepalenkė mūsų gyvasties. To nepavyks padaryti ir dabartiniams liberalams.

Vienas iš tokių pavasariškų sukilimų buvo Romo Kalantos didvyriškas poelgis. Tautinė dvasia, ilgus metus miegojusi bendraamžių sielose, prasiveržė į trumpą, tačiau itin reikšmingą bangą, kuri praskriejo Kauno gatvėmis 1972 metų gegužę. Tai buvo tikras ilgai miegojusios lietuviškos sąmonės pabudimas, kurio užpildyta ugnis ilgam šildė mūsų tėvų ir senelių širdis.

Bėgimas, skirtas R.Kalantai atminti. LTJS ir Romą Kalantą jungia tas pats tikslas - Lietuvos laisvė.

Prireikė kiek daugiau negu 15-os metų tam, kad sulauktumėm vasaros, kuri mums atnešė nepriklausomybę. Tačiau po pavasario, jau mūsų kartai teko pamatyti tiek nepriklausomos valstybės rudenį, tiek ir šaltą žiemą. Dienas, kuomet dorą pakeitė iškrypimai, kuomet lietuvių tauta buvo žeminama, o valstybė - pardavinėjama.

Tačiau istorija apsuko savo ratą. Pirmasis laisvės spindulėlis, lūžio taškas - 2008 metų kovo 11-oji, kuomet būrys jaunuolių nusprendė: GANA. Ir savo radikalia forma, ne mažiau radikalesne negu Romo Kalantos, sujungė lietuvį su lietuvių, vieną būrelį su kitu bendraminčių būreliu. 2013 m. sistema bandė užgniaužti laisvės eitynes savo ledu. Tačiau  jau pavasaris ir ledo luitai sistemoje tirpsta, valdžiai nepavyko sustabdyti tautinės eisenos mūsų sostinėje.

Atgijusi politinė valia ir lietuvių tautos noras išlikti subrendo, surinkus 320 tūkst. gyventojų parašų referendumui dėl Lietuvos žemės. Valdančiųjų visaip stabdomi ir blokuojami Lietuvos piliečiai vis tiek pasiekė savo - parašai surinkti ir referendumas įvyks. Beliko paskutinė kliūtis - referendumo nukėlimas į vasarą, piliečiams nepatogiu metu. Tačiau lietuvių tauta savo istorijoje patyrė dar ne tokių išbandymu. Mes atlaikėme juos visus, išlikome istorijoje ir naują iššūkį pasitinkame pakelta galva.

Mūsų tautos pavasaris jau prasiveržė kol kas dar negausia, vis dar sistemos ledų įkalinta srove. Ar jis virs visas mums pikta linkinčių suręstas užtvaras griaunančia banga priklauso nuo tavęs.

Birželio 29d. ateik į tautos referendumą. Romo Kalantos ir kitų mūsų didvyrių dvasia tegul tave lydį priimant apsisprendimą. Nepraleisk progos - būk tautinio proveržio dalimi! 

Gegužės 1-oji. 10 metų nelaisvės.

Gegužės 1-ają jokios nacionalistų demonstracijos neturėjo būti. Viena demonstracija buvo rengiama, tačiau ji užstrigo Kauno savivaldybės koridoriuose. Tuo tarpu ES propagandistai rengė didžiulius koncertus, kuriuose reikėtų džiaugtis, jog Lietuva nebėra nepriklausoma valstybė, tačiau į juos nelabai kas rinkosi.

Negana blokados iš valdžios struktūrų - gegužės pirmosios demonstracija buvo užpulta ir tų pačių liberaliomis iliuzijomis vis dar tikinčių nacionalistų. Priežastis - tai komunistinė šventė.
Aš net nebandau to neigti. Jos šaknys yra stipriai susijusios su ideologija, kuri mums buvo jėga primesta. Tai yra blogai. Tačiau dar blogiau yra tai, kad kas ketvirtas lietuvis gyvena žemiau skurdo ribos, o valstybę valdo įvairių spalvų liberalai. Už šventę blogiau yra ir tai, kad "demokratiniuose" rinkimuose reikia rinktis tarp vienos ar kitos partijos liberalių pažiūrų asmens. Negana to, didesnė problema yra tai, kad komunizmas niekur nedingo. Komunizmo pati bjauriausia pusė - vertybių transformacija, kuri slėpėsi po "pasaulį naują pastatysim ant senojo pamatų" yra gyva. Ir mes esame įjungti į tokiomis idėjomis gyvenančią euro-sąjungą. Ir pastarieji dalykai, mano akimis, yra šimtą kartų blogiau, negu kažkokios dienos istorinė kilmė.


Prabėgo dešimt metų nuo tos dienos, kada mūsų politinis elitas pardavė lietuvių tautą.
Prieš dešimtį metų visuotinės propagandos pagalba suklaidintos visuomenės, referendumo įstatymo pažeidinėjimo dėka mūsų elitui pavyko įtikinti tautą atsisakyti nepriklausomybės. Nebe fiziniais tankais, kaip tai buvo padaryta 1940 metais, o naujųjų laikų priemonėmis - pinigais ir propaganda. Skirtingos priemonės tam pačiam tikslus - nepriklausomos valstybės eliminavimui.

Po dešimties metų pradeda jaustis tos išdavystės pasekmės - ES įstatymų viršenybė, savarankiškos užsienio politikos neturėjimas, vartotojų visuomenės gimimas, tautos runkelizacija, nekontroliuojama imigracinė politika, artėjantis žemės išpardavimas užsieniečiams, milijono lietuvių neteikimas, lito atsisakymas. Blogiausia, jog piliečiai neteko vilties ir pasitikėjimo, visuomenė suskaldyta ir svaiginasi alkoholizmo ir narkotikų liūne. Vietoje kovos už savo teises ir laisvę - betikslis svaiginimasis ir tūsas prie valstybės kapo, kasant duobę ir lietuvių tautai.

Dėl pastarųjų priežasčių keli asmenys, save vadinantys antiglobalistais-nacionalistais, surengė protesto akciją. Pasirinkome juodos vėliavos simboliką - revoliucijos vėliavą, kuri kartu ir nusako mūsų požiūrį į mus išdavusį elitą - mes juos laikome tokiais pačiais, kaip ir tuos, kurie sveikino Lietuvos okupaciją ir padėjo jai įvykti. Mūsų tikslas - esminis dabartinės santvarkos pakeitimas, grįžtant prie nepriklausomos tautinės valstybės modelio.

Lietuva - lietuviams!

Gegužės 1-osios demonstracija

Bene pirmą kartą antrosios respublikos istorijoje nacionalistai minės Gegužės 1-ąją - tarptautinę darbininkų solidarumo dieną. Šią dieną triukšmingomis demonstracijomis pažymi bene visos Europos nacionalistai. Šiais metais tą darysime ir mes.

Minėdami gegužės pirmąją išreikšime solidarumą su 90% lietuvių, kurie buvo šimtus kartų išduoti, kasdien išduodami dabartinio korumpuoto Elito. Elito, kuriam nusispjauti į savo piliečių nuomone žemės, euro, tradicinių šeimos santykių klausimais. Elito, kuris rūpinasi tik savo gerovę, tam parduodamas viską - Ignalinos atominę elektrinę, naftą, savo medieną, ekonominę nepriklausomybę ir pačią valstybę.

Neabejoju, kad šis renginys sukels šliužų, pasivadinusių konservatoriais ir liberalais pyktį. Tačiau savo neapykanta jie diskredituoja patys save. Tuo tarpu mes einame savo keliu ir įveiksime visas jų metamas užtvaras ir pinkles. Nes tautinė, socialinio teisingumo idėja yra galingesnė už jūsų pinigus, kontroliuojamą kišeninę teisėsaugą ir visą sistemos aparatą.

Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint sau eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,
Nors jį pasveikint tau ir baisu.

Gegužės 1d. 14.40 ateik prie Soboro, prisijunk prie tautinio jaunimo bloko, būk pokyčių dalis.
Už laisvą sąmoningą Lietuvą!

Renginys facebooke.

2013-ieji pokyčių metai

2013-ieji tikriausiai buvo geriausi metai mano gyvenime. Kaip tautiniam judėjimui lemtingi 2008-ieji, taip man - 2013-ieji - permainų metai. Vienos permainos svarbesnės, kitos - mažiau svarbios. Tačiau yra viena - svarbiausia - Alkoholio atsisakymas.  

Tai - bene svarbiausias pokytis ne tik per metus, bet ir turbūt per gyvenimą, nes tai yra visų pirma virsmas iš plevėsos į pilnaverį žmogų - nugalėtoją. Na o taip pat šis virsmas davė ir praktinių rezultatų. Gavau nemažai laisvo laiko, kadangi bereikšmius tūsus pakeičiau kita veikla(nors siekiau išlaikyti bedravimą su draugais).

Likusį laiką investavau pagrinde į dvi sritis: mokslą ir žinias. Šiais metais pavyko pagaliau pajudinti kiek užleistus (gal greičiau dėl kitų veiklų, tačiau ir dėl buvusio įdingo gyvenimo būdo) mokslus universitete. Išsitaisiau susikaupusias skolas ir nusistačiau universitetą kaip prioritetą.

 Žinios. Per šiuos metus gavau tiek informacijos, jog atrodo, kad anksčiau buvau aklas, o dabar - regiu. Susigaudau kas vyksta pasaulio politikoje ir kodėl. Tai laikau turbūt didžiausiu patobulėjimu, į kurį investavau turbūt daugiausia laiko. Galiu pridurti, jog žinojimas ir matymas nėra jau toks didelis džiaugsmas, nes mano pozicija tampa nebepatogi kitų kolegų, draugų komforto zonai, o tai sukelia pykčių ir pan.  Kartais net pagalvoju - ar negeriau yra užsimerkti ir džiaugtis gyvenimu - plaukti pasroviui, gyventi apatijoje, negalvojant apie savo paties bei vaikų ateitį. Bet tokia pozicija ilgai neužsilaiko. Mano mieloji Augustė man pasakė, jog aš negalėčiau taip gyventi ir tikriausiai ji yra teisi.

Beveik kas savaitę - virš 50 kartų šiais metais rašiau savo mintis į tinklaraštį. Kartais tai būdavo mėgstama citata, kartais - užsienio įvykių apžvalga, kartais - puiki daina, o kartais atsišaukimai/ideologiniai tekstukai apie tai, kokioje padėtyje esame. Taip pat per metus parašiau ir kelis rimtesnius straipsnius, taip pat įkėliau, mano galvoje, geriausias Dzūko dienoraščio vietas. 

Per šiuos metus  pirmą kartą skridau lėktuvu, aplankiau mamą Norvegijoje. Ten taip pat išmokau važiuoti dviračiu. Žadėjau aprašyti kelionės įspūdžius, bet taip ir neaprašiau. Kodėl paminėjau tokį menkniekį, kaip išmokti važiuoti dviračiu? Todėl, kad tai buvo kelerių metų pasižadėjimas naujiems, kuriuos (greta su kitais) neišpildžiau iki šių, vidinės revoliucijos metų.

Šiais metais įstojau į L.T.S. Korp! Neo-Lithuania. Visiškai nesigailiu dėl to, nors tai pareikalauja ir nemažai mano turimo laiko, o grąžos ne visada duoda tiek, kiek norėčiau. Tačiau ten susipažinau su puikiais žmonėmis, su visiškai nauja kultūrine aplinka, įgavau žinių. Jeigu žiūrėti į korporacijos ištakas -atėjau į ten, kur ir turėjau būti.

Šiais metais taip pat mečiau man pabodusį darbą, išsilaikiau apsaugos darbuotojo kursus. Truputį sveikiau maitinuosi ir šiais metais truputį daugiau sportavau, tačiau čia tikrai yra kur tobulėti. Šiais metais pradėjau kreipti dėmesį į tai, kaip aš atrodau. Iš neformalaus stiliaus mane vis dažniau buvo galima pamatyti su tvarkinga apranga.

Šiais metais, kaip ir praėjusiais, skyriau nemažai laiko tautinei veiklai. Vis dar vadovauju LTJS Kauno skyriui, jo veiklos ataskaita - čia. Tuo tarpu mano veikla LTJS'e, žinoma, tuo neapsiribojo. Kovo 10d. vyko LTJS visuotinis narių susirinkimas, kuriame savo einamas vicepirmininko ideologijai pareigas perleidau mano itin gerbiamam draugui ir bendražygiui - Edmundui. Pastarasis neseniai išleido knygą, kurią reikia (ne būtų gerai, ne reikėtų, bet REIKIA!) perskaityti. Baigęs šias pareigas - gavau naujas. Buvau Mindaugo Sidaravičiaus valdybos nariu, atsakingu už skyrių veiklą ir narius. Pavyko šį tą nuveikti, šiek tiek kremtuosi, nes nepavyko įgyvendinti veiklos plano (atsirado tokių nenumatytų dalykų kaip referendumas ar pan.), na išbuvau ne pilną kadenciją ten. Taip pat tikiu, jog prisidėjau prie to, jog LTJS išreikšta anti-globalistinė pozicija būtų ne tik deklaracija, tačiau ir realus veiksmas. Tautininkų sąjungoje esu išrinktas į Kauno miesto valdybą, o taip pat - į Tautininkų sąjungos tarybą. Tautininkų taryboje bandysiu atstovauti tautišką jaunimą, o taip pat anti-globalistinę, socialinio nacionalizmo poziciją.

Šiais metais nutiko dar šis tas nepaprasto - pradėjau draugauti su Auguste, kuriai esu itin dėkingas. Ji - geriausia draugė, bendražygė, mylimoji, pozityvi kritikė ir patarėja, ramstis sunkią minutę, filosofijos ir linksmybių kolegė. Ačiū tau, kad esi.

Šie metai buvo iš tiesų įspūdingi, progreso metai. Jaučiuosi stipriai paaugęs bene visose man svarbiose srityse. Norėčiau padėkoti savo mamai, tėvui, Augustei, blaiviems kolegoms (ypač Vaivai, Edmundui, Motiejui), draugams iš alkofronto (kad pakenčiate mane) ir bendražygiams.

Kokie bus kiti metai?

Sveikesni, mažiau laiko nerimtiems darbams ar straipsniams, daugiau laiko ateičiai, šeimos ir ateities kūrimui, ilgalaikę naudą duodančiai veiklai. Iš visuomeninės veiklos daugiau pereisiu į politinę veiklą. Planuoju padaryti keletą darbų, jog prieičiau prie vieno gyvenimo etapo pabaigos metų gale.

Laisvę Lietuvai

Sveiki draugai ir bendražygiai! 
Sveikinu visus, sudalyvavusius demonstracijoje, skirtoje R.Kalantai atminti. Sąmoningai naudoju žodį demonstracija, o ne minėjimas, kadangi tiek žygiu, tiek ir savo kalba, kalbėsiu ne tik apie Romą, jo poelgį, bet tuo pačiu ir apie atitikmenis ir šiems laikams, šių laikų santvarkai ir pasipriešinimui. 
Mūsų kalbos turi būti apie šiuos laikus, apie šių laikų problemas, kad mūsų žvilgsnis būtų visada į priekį, visuomet - su ryžtu. Lygiai kaip ir lietuvių tauta, turi siekti  aukščiausio idealo, kurti savo nacionalinės valstybės kelią, o ne sekti iš paskos kitas tautas į pražūtį. 
"Laisvę Lietuvai" - tokius žodžius ištaręs Romas Kalanta padegė save, taip išreikšdamas bekompromisinę poziciją - geriau jau mirtis, negu vergovė.  Šiuo žingsniu Romas Kalanta pratęsė mūsų partizanų priesaiką - geriau jau žūti, negu gyvam pasiduoti okupantui. Toks didvyriškumas ir pasiaukojimas yra nesuprantamas visai eilei niekšų, kurie, patys būdami menki, niekino tiek partizanus, tiek Romą Kalantą, tiek kitus, vis dar neįvertintus kovotojus už tikrąją laisvę ir tautos pažangą. Ne šliužui suprasti didvyrių pasiaukojimą.
Romo Kalantos žūtis paskatino išsiveržusią laisvės jėgą Kauno miesto gatvėmis. Tai - jauni žmonės, kurie prarado baimę, juose atgimė kelias dešimtis metų okupantų užgniaužta baltojo raitelio - vyties dvasia. Tautinis jaunimas Kauno miesto gatvėmis žygiavo, šaukdami šūkius Laisvę Lietuvai, laisvę suimtiems, trumpai patys tapo laisvi, asmeninėmis pastangomis ištrūkę iš okupanto priespaudos.
Šios jaunimo antisovietinės demonstracijos susilaukė sovietų represijų, jauni žmonės buvo sulaikyti, jų namuose buvo atliktos kratos. Nereikia toli žvelgti, norint atrasti atitikmenų šiems laikams. Prieš savaitę būrys jaunų žmonių taip pat buvo sulaikyti už antisovietinę veiklą, iš jų tyčiojosi, išrengė nuogai. Tai įvykdė jau nebe sovietų okupantas, o "demokratais" pasivadinusi plutokratų valdžia.Norėčiau išreikšti solidarumą su asmenimis, kaltinamais antisovietine veikla.
Būkime atviri patys sau, šūkis Laisvę Lietuvai puikiai tinka ir šiai dienai, jį supranta vis daugiau ir daugiau lietuvių.  Dažnai įvairūs politikai, "ir tada dirbę Lietuvai", kalba apie 23-uosius laisvės metus. Šiais laikais laisvė yra tiems, kurie turi pinigų, teisingumas - tiems, kurie turi pinigų, demokratija - už pinigus.
Tačiau kaip po šio vakaro išauš šviesus rytas, taip nenumaldomai artėja ta diena, kuomet baltasis raitelis vėl pakvies lietuvius į pergalės žygį, pakvies į nacionalinę revoliuciją.
Šiandieną mums nereikia lietuvio besipykstančio su kitu lietuviu dėl smulkmenų, nereikia mums amžinų kritikų, nereikia cinikų ar moralinių nihilistų. Šiandien Lietuvai reikia lietuvio kario, lietuvio nacionalisto.
Tegyvuoja kova - tegyvuoja pergalė.

Nugalėję mirtį

 Pamenu, kuomet tik ~2007 ar 2008-ais metais prisijungiau prie tautinio pasipriešinimo judėjimo, kai tik įsteigėme LTJS Kauno skyrių Kaune - tuo metu buvo itin daug asmenų, kurie prisijungė prie kovos įkvėpti mūsų partizanų. Tada aš buvau dar tik moksleivis, perskaitęs gana nemažai straipsnių iš tuometinio NF puslapio. Visi tuo metu skaitė, domėjosi partizaniniu pasipriešinimu. Aš pagalvojau, jog jeigu 9/10 skaito partizanų literatūrą, tuomet iš to naudos mažai, todėl sąmoningai vengiau jos, domėjausi pagrinde ideologija, politine filosofija. Vėliau atsirado ir ekonominės temos. Na o partizanų tema buvo sąmoningai apleista. Iš kitos pusės žinojau, jog jeigu jau pradėsiu domėtis - tai man taip patiks, jog sunku bus atrasti laiko kažkam kitam, kas yra šiuo metu mūsų judėjimui gal kiek ir svarbiau.

Taip buvo iki visai neseniai, kuomet T.L.S. Korp! Neo-Lithuania, kurios junioras šiuo metu esu, VNS'e  R. man pavedė užduotį - parengti J.Jakavonio - Tigro biografiją. Pradėjau ieškoti informacijos internete, parengiau šiokią tokią išplėstinę biografiją. Benaršydamas internete aptikau didžio žmogaus - Mons. A. Svarinsko tinklapį - http://www.partizanai.org/ . O tinklapyje akys pamatė knygų skiltį. Keista, mano meilė knygoms atėjo jau po mokyklos laikų, ją įkvėpė būtent mūsų judėjimas. Tinklapyje radau visą eilę knygų. Smalsumas nugalėjo ir atsisiunčiau Dzūko dienoraštį. Kodėl jį? Sunku pasakyti. Turbūt dėl to, jog R. prieš kokius 3 metus man geru žodžiu apie jį atsiliepė. Pirmieji puslapiai permesti akimis ir aš jau užsikabinau. Perskaičiau knygą per ~dvi dienas, tuomet skaičiau dar kartą, norėdamas pasidalinti jo mintimis, kurios aktualios ir šiai dienai. Norėjau parodyti to žmogaus stiprybę, idealizmą. Manau, jog atrinkau geriausias jo dienoraščio vietas:

1. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/juodabalta.html
2. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/nepasidalina-sferomis.html
3. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/jam-tevyne-pinigu-terba.html
4. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/parazitas-gali-tik-imti-bet-ne-duoti.html
5. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/pirmosios-partizanu-dienos.html
6. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/zmones-ziuri-i-vakarus.html
7. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/laisve-arba-mirtis.html
8. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/pries-nieksus-bolsevikus-gali-nekovoti.html
9. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/dzukas-apie-socialini-teisinguma.html
10. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/dzukas-apie-socialini-teisinguma.html

Kai kurias jo mintis papildžiau šių laikų iliustracijomis, savomis mintimis. Vis dėl to pačią populiariausią jo mintį pasilikau pabaigai.

„Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš nevažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį“

Pradėjęs skaityti jo dienoraštį tikrai nesitikėjau, jog čia atrasiu tiek daug bendro, tiek daug artimo sau ir šiems laikams. Dzūkas man tapo motyvuojančiu žmogumi. Šiandien dažnai tenka girdėti įvairius nusiskundimus, jog mums sunku, neturime pinigų, pakenks karjerai, nemokame ir pan. O juk jis, o taip pat ir eilė mūsų partizanų turėjo išgyventi dar blogesnes sąlygas. Tuo metu jie nedvejojo. O dabar yra eilė mums, patriotiškai ir tautiškai susivokusiems jauniems žmonėms. Dabar yra mūsų eilė tęsti jų kovą, įdėti savo bent minimalų indėlį. "Tėvynės gerovei jokia auka nėra per didelė. Kiekviena auka yra teisinga ir reikalinga, jeigu ji prisideda prie tėvynės kančių palengvinimo.". Jeigu Dzūkas būtų gyvas - tvirtai tikiu, jis kartu su mumis žygiuotų mūsų šventinėse eisenose, bandytų šių laikų priemonėmis pasiekti tai, kad Lietuva būtų laisva, tautiška, socialiai atsakinga valstybė.

Manau, jog Dzūko dienoraštį verta paskaityti kiekvienam. Tokių asmenų šiais laikais - vienetai. 
"Autoriaus jau seniai nėra gyvo, o jo knygos liks gyvos amžinai..."