Iki
rezistencijos
Gimė 1925 m. liepos 10 d. Kasčiūnų kaime, Varėnos
rajone, savo tėvų sodyboje, prie pat Lietuvos - Lenkijos demarkacinės linijos
tarpukariu, lenkams užgrobus Vilnių.
Patriotiškai užaugino dukras Angelę ir Birutę.
Baigęs tik keturias
pradinės mokyklos klases, Juozas Jakavonis stebina apsiskaitymu,
nepaprastai aiškiu protu, patriotine savivoka, nes jau vaikystėje ėmė suvokti,
kokia ypatinga jam skirta dalia – kovoti už Lietuvos laisvę, nepasiduoti priešų
provokacijoms
Rezistencija
Motyvacija ir priesaika
J.
Jakavonis, bene vienintelis gyvas likęs tokio rango Merkinės apylinkių ir visos
Pietų Lietuvos partizanas, vienas iš nedaugelio likusių gyvų partizanų, kuriam
teko ne tik ryšininko dalia, bet ir su ginklu kautis prieš okupantą.
J. Jakavonis viename iš savo susitikimų su jaunimu papasakojo, kad išėjo į partizanus, nes negalėjo toliau
ramiai žiūrėti, kaip buvo naikinami ir žudomi nieko nekalti Lietuvos žmonės. Vos
Dvidešimties davė partizano priesaiką
vadui Adolfui Ramanauskui - Vanagui. J.Jakavoniui dar vaikystėje jo bobutė
iš Amerikos parvežė kryželį, kurį palaimino jo tėvas, kai jaunuolis sūnus
pasirinko partizano kelią, su tuo kryželiu jis ir priėmė partizanų priesaiką. Kryželis
lyg talismanas gelbėjo jį nuo Lietuvos ir Sibiro kalėjimuose tykančių nelaimių
ir mirties.
Tapo
partizanu Tigru, Nuo 1944 m. dvejus metus
dalyvavo Lietuvos išsilaisvinimo kovose. Varėnos rajone 1945-1946 metais
buvo Pietų Lietuvos partizanų vadų J. Vitkaus-Kazimieraičio ir A. Ramanausko-Vanago
ryšininkas, kovų su NKVD ir Vietiniais Merkinės stribais dalyvis.
Vadavietė
Kai Juozukui ėjo dvidešimti metai, jis 1945 metų
vasarą kartu su kitais partizanais
jo tėvų sodyboj, Kasčiūnų kaime, už tvarto, prie Merkio, ant stataus
įspūdingo kranto , iškasė ir įrengė
tą bunkerį - Kazimieraičiui ir Vanagui, kuriame jie gyveno 1945-1946
metais.
Vadavietėje buvo spausdinami partizanų
pogrindinis laikraštis „Laisvės varpas“,
štabo dokumentai.
1945 metais į sodybą
atėjo didelis būrys rusų kareivių, netikėtai, ir Juozo Jakavonio
mama beveik nualpo, nes partizanai tuomet buvę bunkeryje, nė uždaryti
jo nespėjo. Bet ūky dirbę vyrai kaip tik tuo metu iš miško buvo parvežę
kartis, krovė iš vežimo jas ir dėjo ant slėptuvės, o kareiviai kluone
ir lauke viską durtuvais badė, ieškojo, ieškojo, nerado...
1945 metų gruodžio pradžioj
Juozukas nuėjo pažiūrėt, kaip Merkiu plaukia ižo ledai, upės vingyje
jie spaudėsi prie kranto, ir berniokas pamatė atverstą knygą ant pakraštėlyje
plaukusios ledo lyties, ir sugriebė... Tai buvo maldaknygė, „Šaltinis“,
jos atverstuose puslapiuose malda: „Nugręžkite akis į dangų, nes mano
kūną...“
Atsiminimuose „Daugel
krito sūnų” Adolfas Ramanauskas-Vanagas vėliau rašys: „Netikėtai
atvyko mano adjutantas Gegutis. Jis pranešė liūdną naujieną: Puvočių
kaime, poilsio metu netikėtai priešo užklupti žuvo Marcinkonių bataliono
vadas Šernas (leitenantas Kondrotas) su dviem kovos draugais. Jie laikėsi
iki paskutinio šovinio, o paskui metėsi į sraunųjį Merkį. Spaudą ir
vis kita, ką su savim turėjo, taip pat sumetė Merkin. Tik dabar mums paaiškėjo,
kad ta Merkiu plaukusi maldaknygė priklausė... Bunkeryje įsiviešpatavo
tyla... Visi drauge sukalbėjome maldą už kritusius... Nutarėme
priešui atkeršyti. Pasiūliau pulti Merkinę. Išdėsčiau savo samprotavimus.
Kazimieraitis su tuo sutiko ir davė naudingų patarimų.”
J.
Jakavonis buvo vadų pasiuntinys, kai jie rengė garsiojo 1945 m. Merkinės puolimo strategiją ir taktiką,
o taip pat dalyvavo Merkinės puolime.
Dabar aiškėja, kad Vanagui
gal netiksliai buvo pranešta ar vėliau rašytuose atsiminimuose
kai kurios detalės galėjo užsimiršti. Gruodžio 2 dieną žuvo tie partizanai
ne Puvočiuose, o gretimame Mardasavo kaime, netoli Plutulevičių
sodybos. Vienas, pašautas, pakibo ant tvoros, kiti nubėgo iki Merkio
ir... Tai buvo Tomas Kondrotas-Briedis, Martynas Navickas-Kardas, buvęs
mokytojas Adolfas Bilinskas-Jurginas ir karininkas Lionginas Švalkus-Šernas.
Pastarasis tuo metu buvo Varėnos-Rudnios bataliono vadas ir laikinai
ėjo Geležinio vilko rinktinės vado pareigas.
1.3
Merkinės mūšis
1945m. gruodžio mėn. 15d.
Šeštadienis. 15d. Apsistojam pas du ūkininkus. Pasiunčiama žvalgyba Merkinėn. Vyrai ilsisi, ir džiovinami batai. Keliami vyrai apie 9 vai. Tvarkomasi. Galutinai paskirsto Vanagas žmones. Labai sunku, nes vyrai tik susirinkę, sunkiai susigaudo kam kas priklauso ir t.t.
Gauname pranešimus iš Merkinės: 1. Tą patį vakarą istrebiteliai ir rusai nuskubėjo įvykio vieton. 2. Apie jo sugrįžimą nieko nežinoma. 3. Mieste ramu ir rusų bei istrebitelių taip jau nesimato. Antroje pusėje Nemuno – tyla. Vanagas nuvyksta pas kitą kaimyną ir įspėja greit tvarkytis, nes tuo metu jau būta 11 vai. Vanagas vėl sugrįžta prie pirmųjų žmonių. Tuo pat metu pasigirsta užnemunėj kautynių ugnis. Vyrai sujuda. Vanagas įsako tučtuojau judėti.
Skubama plento link. Pranešimas vykti duodamas jo žmonėms, kurie randasi pas kaimynus. Nupjaunamas telefono stulpas ir kirviu nukertami laidai. Persimetama į naują keliuką šalia plento. Gegutis su keliais vyrais čiumpa pirmus pasitaikiusius arklius ir tuoj čia pat iš malūno pristato daugiau rogių, kuriose sėda visi Vanago vyrai, ir dumia tiesiai į Merkinę.
Geras pusvalandis nuo duoto ženklo, ir vyrai jau išsidėstę prie pat Merkinės. Pakeliui laimina vyrai, moterys, seneliai ir senelės bei moksleiviai, nes visi supranta, kas turi tuoj įvykti.
Balta raketa Vanagas duoda ženklą puolimui, ir vyrai sujuda. Užimami kapai. Vaidevutis vadovauja antram būriui ir puola kairiau, Vilniaus gatvės link. Pirmasis būrys tenka vadovauti Vanagui. Būrio vadu šiam būriui priskirtas Gailius. Užėmę kapus Vanago vyrai nesustodami puola toliau. Matomumas labai blogas, nes smarkiai sninga. Rusai ir istrebiteliai menkai laikosi ir slepiasi. Užimami rusų namai. Užimama paštas. Užimama valsčius. Užimama milicija. Užimamas kalėjimas. Kooperatyvas lieka užpakaly. Antrasis būrys užima Vilniaus gatvę, bet blogiausiai – nutraukia ryšį su pirmuoju būriu ir visų kautynių metu Vaidevutis lyšiu nesirūpina. Vanagas įsako atnaujinti ryšį, bet vyrai neįgudę, to neįvertina ir nepadaro. Visi eina stati, nežino jokios manevrinės rikiuotės, ir tai labai pykino Vanagą, nors kaltinti ir nebuvo ko, nes apmokymas nebuvo galimas.
Atsišaudoma kulkosvaidžiais iš cerkvės ir bažnyčios bokštų bei vidaus. Briedžio taikli ugnis nutildo cerkvę, bet bažnyčios liesti Vanagas nedrįsta, nes tai šventa visų tikinčiųjų vietovė, o taip pat ir visų partizanų. Sutinkama geriau aukotis, bet bažnyčios neliesti. Šūviai iš bažnyčios, kuria pasinaudoja išgamos, pakerta Senovaitį, Putiną, Milžiną, Siaubą ir Šviedrį – sužeidžia Audrą.
Tuo pat metu gaunamas pranešimas, kad rusai, išsidėstę kituose kapuose, pradeda puolimą. Taip pat pranešama apie triukšmą nuo plento pusės. Antrasis būrys be įsakymo pradeda trauktis. Vyrai kaip anksčiau, taip ir dabar nesilaiko menevrinių rikiuotės formų. Pasirodo nuo priešo pusės žalia šviesa. Siaubas nerodo jokių ženklų. Vanago duotu įsakymu, paimami sužeisti Siaubas ir Audra ir duodamas įsakymas atsitraukti į kapus. Čia susijungia abu būriai ir pamažu, nemokant vykdyti komandų ir daugumos net neįsivaizduojant pačio atsitraukimo planingo, traukiamasi.
Kautynių rezultatai: Partizanų žuvę – 4-i ir 2 (du) sužeisti. Priešo žuvę -l, o apie kitus tuo tarpu neturima davinių. Daugiausiai tikimasi iš Siaubo pasalų.
Paimta: 2 (dvi) rašomosios mašinėlės, 3 (trys) nauji kulkosvaidžiai, sunaikintas valsčius, apnaikinta milicija ir paštas bei rusų namai.
Pasitraukus apie 4 km., padaromas poilsis. Surikiuojami žmonės. Trumpas Vanago žodis. Pagerbiami kautynėse kritusieji draugai. Duodamas įsakymas iki atskiro įsakymo išsiskirstyti. Įsakymas tuoj pat įvykdomas. Vyrai, nors ir apturėjus aukų, išsiskirsto geroje nuotaikoje ir pasiryžę gavus ženklą vėl kovoti.
Apmaudu, kad, su palyginti
mažais nuostoliais, greit užėmę Merkinę, partizanai nesuspėjo išlaužti
masyvių kalėjimo durų... Nuo kryžkelės iš kulkosvaidžio jau šaudė
rusų tanketė... Prieš tai partizanai, su Studentu priešakyje, iš pasalos
stipriai sušaudė rusų kareivių sunkvežimius, skubėjusius nuo Alytaus,
ir sunkvežimiai, matyt, pilni žuvusiųjų ir sužeistųjų, pasuko atgal...
Bet prieš šarvuotą techniką partizanai ginklų neturėjo.
Nepatenkintas
Vanagas buvo ir savo partizanu Jazminu (buvęs Merkinės mokytojas
Juozas Lepeška). Jazminas, kaip ryšininkų vyriausiasis, privalėjo
koordinuoti būrių ir grandžių veiksmus, bet jis įsiveržė į gimnaziją
ir aukštesnių klasių mokiniams išrėžė ilgą kalbą... Kaip po penkiasdešimt
metų pasakys vieno tų mokinių sūnus, paspaudė Jazminas ranką ir jo
būsimam „dziadzkai“, pasveikino su išvadavimu, bet per anksti... Paskui
stribai pasveikintuosius suregistravo, ir kai kurie Sibiro paragavo.
Savo atsiminimų knygoje
Vanagas, nenorėdamas pakenkti dar gyviems draugams, labai daug ką nutylėjo.
Neparašė, jog prieš Merkinės puolimą partizanai sumanė prieiti išpažinties,
ir todėl iš tos pačios Merkinės slaptai atsivežė tuometį kleboną
Vincentą Sladkevičių, kurs po daug vargų ir metų taps kardinolu
Įdomi detalė, susijusi su Merkinės puolimu yra ir ta, jog nukautieji
stribai bus palaidoti pusiau slapčia
Pasala
Partizaninė
kova baigėsi 1946 metų gruodžio 8 dieną, kai savo gimtajame kaime
Kasčiūnuose, kaimyno Rimšos namuose, vykdydamas užduotį pakliuvo į NKVD pasalą.
Jaunas ir nepatyręs partizanas Juozas
Jakavonis pakliuvo nešdamas į gretimą kaimą pogrindinę spaudą, dainos tekstus
ir atsišaukimus, kad padėtų sutartoje vietoje. Bandė bėgti, bet „man su
automatu kažkas smogė per galvą. Jie buvo apsupę namus. Kaip vilkai, nutvėrę
auką, jie nutempė mane į trobą, pradėjo mušti ir kankinti, rėkė ir reikalavo
pasakyti, kur draugai, kur bunkeris. Mačiau, kaip išsisuko šautuvo šampalą, tai
yra, plieninę vielą, su kuria taip kirsdavo, kad trūkdavo oda ir bėgdavo
kraujas. Nutvėrę grėblio kotą, tol daužė, kol jis sulūžinėjo. Iš pradžių visą
kūną beprotiškai skaudėjo, paskui jis pasidarė lyg nesavas. Aš buvau pasiryžęs
– tegu užmuša, bet nė žodžio neištarsiu“, – pasakojo senasis partizanas.
Tardymai
Vėliau kankintas
Merkinės, Varėnos ir Vilniaus KGB rūsiuose, neišdavė nė vieno, kuriuos akis į akį suvesdavo okupacinių
struktūrų darbuotojai.
Atvežtas į Merkinės stribų būstinę vėl buvo kankinamas, o iš ten
nugabentas į Varėną, kur saugumiečiai Vukolovas ir Zvonovas vėl ėmėsi „darbo“.
Pagaliau Jakavonis atsidūrė Vilniaus
saugumo rūmuose.
Vilniaus KGB kalėjimo
kameroj, po badavimų, po mušimų, pasak paties Juozo Jakavonio, kažkoks
balsas lyg iš niekur kala į sąmonę: išduok, išduok, išduok... Baigtųsi kančios? Tik kūno kankinimai
gal baigtųsi. O paskui?.. Ir sunkiausiu momentu kalinys atsimindavo
tuos vaikus, kuriems, netyčia pastebėjusiems įrenginėjamą bunkerį,
Vanagas duodavo pabučiuoti kryželį ir liepdavo prisiekti.
O jų požemiuose buvo šimtai tokių kaip
jis. Tarp suimtųjų atsidūrė ir mirtininkai, nuteisti sušaudyti Tuskulėnuose.
„Mus naikina, broliai, praneškite artimiesiems“ , – kažkas pastukseno Morzės
abėcėle į kameros sieną. „Gulėjau kameros kampe, apačioje sienoje buvo nedidelė
skylutė ir išgirdau lyg alsavimą. Paklausiau, kas čia alsuoja. Man atsakė, kad
Jonas Semaška, Žemaitijos partizanų vadas Liepa. Ir paprašė: „Mielas broli, jei
liksi gyvas, pranešk žmonai, kad mane šiandien sušaudys“. Šią pavardę Jakavonis
išlaikė atmintyje ir po daugelio metų lyg per stebuklą susitiko Jono Semaškos
sūnų Alvydą ir papasakojo jam, kaip žuvo jo tėvas.
Tom naktim, kai būdavo numatyti sušaudymai,
kaliniams Vilniaus kamerose įsakydavo sugulti ant vieno šono, vienam
prie kito, susiglausti, nejudėti
Lageryje
Po garsiosios „troikos“ - taip buvo
vadinamas bolševikinis karo tribunolas -
nuosprendžio, Jakavonis, kaip ir jo likimo draugai, „tėvynės išdavikai“,
buvo nuteisti 10 metų lagerio ir 5 metų
tremties bausmėmis. Esą jiems buvo padaryta malonė – atleisti nuo mirties
bausmės. Traukiniais, laivais, baržomis, net sugedusiais lėktuvais buvo gabenami
į Tolimuosius Rytus. Daugelis susirgdavo dizenterija. Numirėliams prie kojos
„pririšdavo gelžgalį ir mesdavo į jūrą. Tuos, kurie išliko gyvi, Magadane
išlaipino ir kareiviai su automatais ir lojančiais šunimis vedė į lagerio
zoną“, – pasakojo Juozas Jakavonis. Jis atsidūrė Zyriankos lageryje, kur dabas
buvo labai sunkus, o maistas labai prastas. Vėliau buvo permestas į fabriką,
kur nuo perdirbamo mineralo kasterito dulkių ėmė atsikosėti kraujais.
Septynerių metų darbas lageriuose, anglių kasyklose, statybose, kenčiant
nuolatinį alkį ir žeminimą, pakirto sveikatą. 1953 metais jam buvo pranešta,
kad paleidžiamas į laisvę. O iš tikrųjų ta laisvė buvo tremtis, iš kurios
gniaužtų „laisvieji“ tremtiniai neturėjo teisės išsivaduoti – palikti vietovės,
į kurią buvo nutremti. Kanjono kaimelyje, pramintame Mirties slėniu, dirbo
pirito kasykloje. 1955 metais susiekė su tėvu Julium Jakavoniu, kuris buvo
ištremtas į Krasnojarsko krašto kaimelį Tanzibėjų, esantį netoli Mongolijos
sienos. Šis rašė į Maskvą malonės prašymą: kad sūnui leistų atvykti pas jį.
Ligotą tėvą jau globojo iš Lietuvos atvažiavusi vyriausioji duktė Vladislava.
Atvykęs į Tanzibėjų, Juozas Jakavonis susitiko su tremtine Zose Jezukevičiūte,
susituokė. Čia jiems gimė dukra Birutė. Kita dukra, Angelė, gimė jau Lietuvoje.
Sugrįžimas į Lietuva
Pagaliau 1958 metais Jakavonių šeimai
buvo leista grįžti į Lietuvą be teisės joje prisiregistruoti ir be teisės kur
nors įsidarbinti, todėl važiuodavo 50 km dviračiu į Baltarusiją, kad uždirbtų
šeimai duonos. Lietuva juos pasitiko lyg pikta pamotė. Bet pasaulis yra ne be
gerų žmonių. Rizikuodamas turėti didelių nemalonumų, dzūkų miškininkas Algirdas
Valavičius, tuo laiku ėjęs Druskininkų miškų ūkio direktoriaus pareigas,
nepabūgo įdarbinti politinį kalinį ir tremtinį Jakavonį. Miškų ūkyje jis dirbo
iki pensijos – pjovė medžius.
Veikla
nepriklausomoje Lietuvoje ir apdovanojimai
Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, kol
dar buvo gyva Sąjūdžio dvasia, Juozas Jakavonis-Tigras pelnė ne tik žmonių, bet
ir oficialios valdžios dėmesį. 1994 m. Lietuvos politinių kalinių ir
tremtinių sąjunga jį apdovanojo Pasipriešinimo
dalyvio kryžiumi, 1995 metais Tautos
fondas (JAV) J.Jakavoniui įteikė padėką už gyvosios istorijos paliudijimus, 1998 m. –
padėka už nuopelnus Lietuvai, bei jam suteiktas Lietuvos kario savanorio
statusas. Tais pačiais, 1998-aisiais, Prezidento V. Adamkaus dekretu jam
įteikiamas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas, o 2000 m. iš Prezidento
V. Adamkaus gauna Lietuvos kariuomenės kūrėjų medalį. 1999 m. Tėčiui
suteikiamas Alytaus A. Ramanausko-Vanago vidurinės mokyklos (dabar
gimnazija) Garbės nario vardas.
Lietuvos kovų sąjūdžio, LPKTS, TS-LKD narys.
Jaunosios kartos auklėjimas
Jakavonį, puikų pasakotoją, Dievo apdovanotą fenomenalia atmintimi, kvietė kalbėti per radiją, apie jį buvo sukurti Lietuvos ir užsienio televizijų videofilmai. Namų šeimininkas visada pasirengęs papasakoti ne tik savo šeimą, bet ir visą lietuvių tautą ištikusių kančių istoriją ir paliudyti, kad niekas negali palaužti žmogaus, tikinčio savo idealais, dvasios.
Knyga
J. Jakavoniui švenčiant
aštuoniasdešimtmetį, 2005 metais, išėjo jo knyga
„Šalia mirties“. Ši partizano atsiminimų knyga – tarsi tiltas, jungiantis
dabartį su praeities istorijos bedugne, istorijos vadovėlis moksleiviams.
Knygą parengė ir suredagavo buvusi „Dienovidžio“ redaktorė Aldona
Žemaitytė-Petrauskienė, šitaip išsireiškusi apie pačią knygą: „Tai savotiška
legenda, o gal herojinė sakmė apie savo ir savo kaimynų gyvenimą rūsčiais ir
neviltimi alsuojančiais sovietinio pokario metais“.
Ištrauka, pasakojimas
apie svogūną, iš knygos „Šalia mirties“
.
„Po trijų mėnesių nuo suėmimo pagaliau gavau siuntinėlį iš namų. Negalėjau jo net į rankas paimti, nes verkiau kruvinom ašarom. Žinojau, kad tą maišelį dėjo mama ir verkė, sesutės liūdėjo, bobutė meldėsi. Liepiau Olišauskui ir Stankevičiui imti ir vaišintis, nes jie negaudavo siuntinių iš namų. Prisimenu, kaip nedrąsiai Olišauskas ėmė iš maišelio ir dėjosi ant grindų bandeles, kurios buvo gerokai supelijusios. Siuntinyje buvo įdėta riebaluose išmirkytos ir išdžiovintos duonos, kuri buvo geriausias kalinių maistas. Ten taip pat buvo gal koks kilogramas svogūnų ir gabaliukas lašinių... Tai buvo mūsų paskutinė vakarienė kartu, nes kapitoną Stankevičių greitai išvedė. Atsisveikinant padaviau jam saują svogūnų ir kelias riekutes duonos. Vėlai vakare man užėjo toks liūdnumas, kad atrodė, geriau jau numirčiau, norėjau, kad greičiau sušaudytų arba nuteistų. Kunigas pradėjo raminti. Jis pasiūlė tyliai pagiedoti rožančių, kaip mes darydavome kiekvieną dieną. Pasakiau, kad dar užsinorėjau svogūno. Paėmęs svogūną bandžiau atsikąsti ir neperkandu – jaučiu, kad kažkas įdėta. Ogi žiūriu, kad ten atkirptas žąsies plunksnos gabaliukas, o toje plunksnoje įdėtas susuktas rūkomojo popieriaus raštelis, rašytas sesutės Onutės. Ji rašė: „Mielas broli, pranešu, kad mūsų mylima bobutė mirė sausio mėnesį. Pradėjau taip gailiai verkti, kad kunigas vos nuramino. Kunigas pasakė; „Tai siela prašo maldos“. Mes sukalbėjome rožančių už bobutės vėlę. Visi sakė, kad čia stebuklas – galėjo tas svogūnas papulti ir tam, kuriam padaviau saują svogūnų, ir taip būčiau nesužinojęs apie bobutės mirtį...“ .
„Po trijų mėnesių nuo suėmimo pagaliau gavau siuntinėlį iš namų. Negalėjau jo net į rankas paimti, nes verkiau kruvinom ašarom. Žinojau, kad tą maišelį dėjo mama ir verkė, sesutės liūdėjo, bobutė meldėsi. Liepiau Olišauskui ir Stankevičiui imti ir vaišintis, nes jie negaudavo siuntinių iš namų. Prisimenu, kaip nedrąsiai Olišauskas ėmė iš maišelio ir dėjosi ant grindų bandeles, kurios buvo gerokai supelijusios. Siuntinyje buvo įdėta riebaluose išmirkytos ir išdžiovintos duonos, kuri buvo geriausias kalinių maistas. Ten taip pat buvo gal koks kilogramas svogūnų ir gabaliukas lašinių... Tai buvo mūsų paskutinė vakarienė kartu, nes kapitoną Stankevičių greitai išvedė. Atsisveikinant padaviau jam saują svogūnų ir kelias riekutes duonos. Vėlai vakare man užėjo toks liūdnumas, kad atrodė, geriau jau numirčiau, norėjau, kad greičiau sušaudytų arba nuteistų. Kunigas pradėjo raminti. Jis pasiūlė tyliai pagiedoti rožančių, kaip mes darydavome kiekvieną dieną. Pasakiau, kad dar užsinorėjau svogūno. Paėmęs svogūną bandžiau atsikąsti ir neperkandu – jaučiu, kad kažkas įdėta. Ogi žiūriu, kad ten atkirptas žąsies plunksnos gabaliukas, o toje plunksnoje įdėtas susuktas rūkomojo popieriaus raštelis, rašytas sesutės Onutės. Ji rašė: „Mielas broli, pranešu, kad mūsų mylima bobutė mirė sausio mėnesį. Pradėjau taip gailiai verkti, kad kunigas vos nuramino. Kunigas pasakė; „Tai siela prašo maldos“. Mes sukalbėjome rožančių už bobutės vėlę. Visi sakė, kad čia stebuklas – galėjo tas svogūnas papulti ir tam, kuriam padaviau saują svogūnų, ir taip būčiau nesužinojęs apie bobutės mirtį...“ .
Dukra apie Tigrą -
Jo kasdienis gerumas, pagalba žmogui ir gamtai man buvo didžioji pamoka
visam gyvenimui. Jo spindinčios akys ir šypsena tekančiai saulei, savo vandenis
pro mūsų namus nešančiam Merkiui, už klojimo vėjuje siūruojančiam pušynui, sodo
obelims, gyvulėliams ir paukščiams, o svarbiausia mums – savo
dukroms – paliko neišdildomą įspūdį ir atsispaudė mūsų veiduose bei
širdyse.