Visur ir
visais laikais buvo kalbama apie pasiaukojimą, tačiau darbais įrodyti
pasiaukojimą
yra didelis dalykas. „Tepajaučia kiekvienas pasiaukojimo didingumą..." - sakoma
mūsų LLKS kreipimesi į kovotojus. Kas moka visiškai
ir šventai
pasiaukoti, tas, aš laikau, yra laimingas žmogus, nes jis nugalėjo save, t. y.
didžiausią kliūtį pasaulyje; todėl jis jaučia tikrą laimę, tikrą pasiaukojimo,
kančios saldumą, didingumą, ir visa tai jį iškelia aukščiau kitų.
Šioje kovoje
aš matau tik vieną vienintelį tikslą - laisvę arba mirtį. Bet mirtis nėra visada pilnas pasiaukojimas. Aš noriu ir
stengiuosi eiti visiško pasiaukojimo keliu, bet, deja, tebesu tik pusiaukelėje.
Jau daug ko išsižadėjau, tačiau dar toli gražu ne visko. Aš vis dar tebesu
prisirišęs prie savo asmeninių patogumų, prie savęs... Na, aš nemoku to rašalu
išreikšti...
Audrūnui aš
jau nurašiau daug laiškų, kuriuose kviečiau pereiti pas mus, bet, deja, jis man
aiškaus atsakymo nedavė. Jis turi tvirtą kozirį rankose -tai jo tėvai, ir aš
nieko negaliu atsakyti. Aišku, gaila senų tėvų. Jeigu jis išeis, tėvus ištrems,
ir jie kažin ar galės pakelti tuos vargus Uraluose. Kitaip sakant, pasidarai
tas, kuris tėvų mirtį priartina. Aš toks jau tapau, ir dėl to man sunku,
pasiutusiai sunku kartais būna. Iš kitos pusės, aš jaučiu, kad mano meilė
brangiai, nuvargintai smūtkelių Lietuvai diena iš dienos taip didėja, jog aš
galbūt net per daug mažai apie tėvus pagalvoju. Gal aš sunkiai nusidedu, bet
Dievas, kuris vienas mato mano vidų, gal nesmerks manęs, nes tai, ko aš siekiu,
apima ne vien tik mano šeimą, bet daug lietuviškų šeimų, motinų, tėvų,
brolių...
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą