Z

Kiekvieno žmogaus viduje egzistuoja riba. Riba jausmų. Riba skausmo. Riba neapykantos. Riba atleidimų.
Todėl žmonės kartais gali ilgai kentėti. Ilgai tylėti. Ilgai daryti išvadas. O paskui išeiti - be žodžių, be paaiškinimų...
Neperženkite ribos.

Sistema draudžia patriotines eitynes Vilniuje

Vos prieš savaitę davus preliminarų leidimą kasmetinėms tradicinėms Kovo 11 patriotų eitynėms, šiandiena, gruodžio 12 d. Vilniaus miesto savivaldybė vėl pasikvietė renginio organizatorius ir pareiškė, kad 2013 kovo 11 dieną Gedimino prospekte visą dieną bus rengiami valstybinės reikšmės renginiai ir patriotinėms organizacijoms jame vietos nebus. Pasiteiravus kokie tai bus renginiai, kas ir kuriuo tiksliai laiku juos organizuoja, savivaldybės biurokratė atsakyti nesiteikė. - http://julius.panka.lt/vilniaus-miesto-savivaldybe-veja-patriotini-jaunima-is-gedimino-prospekto/

Nieko tokio, eitynės 10 metų vyko be leidimo, o jeigu šita sistema neleidžia per valstybinę šventę žygiuoti patriotams - ar ji yra teisėta ir legali? Ar ji atstovauja lietuvių tautos interesus?

 Si Deus nobiscum quis contra nos!
 

2 str. "Lietuvos nacionalinį saugumą užtikrina Lietuvos Respublikos piliečiai, JŲ bendrijos ir organizacijos, ...".

Nacionalinį saugumą užtikrina :
b) PILIEČIAI:
- saugodami tautines vertybes ir ugdydami pasiryžimą ginti Lietuvos laisvę;
- RENGDAMIESI visuotiniam pilietiniam PASIPRIEŠINIMUI.

LR Seimas, nustatydamas Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus, vadovaujasi nuostatomis:
- prieš daugelį amžių susikūrusi Lietuvos valstybė, besiremianti Tautos sukurtomis etninėmis kultūros vertybėmis...
- lietuvių tauta niekada nesutiko su jokia okupacija ir pavergimu, priešinosi visais įmanomais būdais ir siekė išsivadavimo, ir šis tautos nusistatymas yra nekintamas;
- lietuvių tauta siekė ir tebesiekia išsaugoti savo laisvę, garantuoti saugią ir laisvą raidą savo etninėje žemėje, puoselėti tautinį tapatumą ir savimonę, ugdyti prigimtines kūrybos galias...
- nepriklausoma demokratinė Lietuvos valstybė privalo užtikrinti saugų Tautos gyvavimą,...

NACIONALINIO SAUGUMO POLITIKOS TIKSLAS IR BENDROSIOS NUOSTATOS

Nacionalinio saugumo politikos tikslas - sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, ATGRASYTI KIEKVIENĄ POTENCIALŲ UŽPUOLIKĄ, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę,...

Lietuvos nacionalinio saugumo sistema remiasi valstybės institucijų veikla ir KIEKVIENO Lietuvos piliečio dalyvavimu, /.../ visuomene, suvokiančia pavojus ir savo atsakomybę, pilietiškai susipratusia ir pasirengusia ginti Lietuvos laisvę.

Stiprinti nacionalinį saugumą yra AUKŠČIAUSIAS Lietuvos vidaus ir užsienio politikos TIKSLAS.

Lietuvos nacionalinio saugumo politiką sudaro valstybės užsienio, gynybos, ekonominės, viešojo saugumo, socialinės, kultūros, sveikatos, aplinkos apsaugos, švietimo ir mokslo bei kitos valstybės politikos nuostatos, užtikrinančios nacionalinį saugumą. Atskirų valstybės sričių ilgalaikio funkcionavimo STRATEGIJOS ir DOKTRINOS REMIASI ŠIUO ĮSTATYMU ir Nacionalinio saugumo strategija.

TAUTINĖ POLITIKA

Valstybė PRIVALO UŽTIKRINTI lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą saugodama Lietuvos teritorijos vientisumą, KALBĄ, ETNINĘ KULTŪRĄ, KULTŪROS SAVITUMĄ ir PAPROČIUS, KULTŪROS PAVELDĄ ir puoselėdama tradicinę šeimą.

Lietuvos gynimas yra visuotinis ir besąlyginis,...

Gynybos visuotinumas reiškia, kad /.../ KIEKVIENAS PILIETIS ir Tauta priešinasi visais pagal tarptautinę teisę leistinais būdais.

Gynybos besalyginumas reiškia, kad Lietuvos gynyba nėra saistoma jokių sąlygų ir kad niekas negali varžyti Tautos ir KIEKVIENO PILIEČIO teisės priešintis agresoriui, okupantui ir bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.

Lietuvos gynybinė galia grindžiama:
- Tautos apsisprendimu ir pasiryžimu priešintis kiekvienam užpuolikui;
- piliečių pasirengimu visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui bei pilietinei gynybai;
Lietuva priešinsis agresoriui visomis jai prieinamomis priemonėmis: karine gynyba ir partizaniniais veiksmais, civilių piliečių NEPAKLUSNUMU, nekolaboravimu bei kitais būdais.

Agresijos ar kitu prievartos prieš Lietuvos valstybę atveju piliečiai ir jų susivienijimai priešinasi bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Kiekvienam pasipriešinimo dalyviui taikomas kombatanto statusas pagal tarptautinės teisės aktus.

Tautos ir valstybės gynybai vadovauja laisvai ir teisėtai veikiančios valstybės institucijos, o jei jos negali veikti, - Tautos sukurtos arba jos pripažįstamos vadovavimo pasipriešinimui institucijos.

PILIETINIS PASIPRIEŠINIMAS

Pilietinio pasipriešinimo jėgą lemia Tautos valia ir apsisprendimas kovoti už savo laisvę, kiekvieno piliečio, nesvarbu, koks jo amžius ir profesija, pasiryžimas VISAIS ĮMANOMAIS BŪDAIS priešintis užpuolikui ar okupantui,...

Piliečiai mokomi ĮVAIRIŲ PASIPRIEŠINIMO ir civilinės saugos būdų. Valstybė juos aprūpina būtinomis techninėmis priemonėmis.

Patriotizmo ugdymas yra ir MOKYKLOS PRIVALOMOSIOS lavinimo programos sudėtinė dalis.

VALSTYBĖ REMIA savaveiksmes visuomenės organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui ar gynybinės galios stiprinimo.

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=404206

Korumpuoti politikai,

jūsų sistema mus nuvylė. 

Jums nepavyks uždrausti mūsų nacionalinio pasipriešinimo. 

Kovo 11-osios eitynės vyks, norite jūs to, ar ne!

 

Kruvina Lenkijos futbolo chuliganų istorija: nuo kovos prieš komunistus iki karo stadionuose

Šis straipsnis ir visos teisės į jį priklauso www.15min.lt. Šiuo metu neina pasiekti jo per nuorodą, tačiau turėjau jį išsisaugojęs, todėl kviečiu paskaityti dar kartą. Straipsnis tikrai įdomus.

15min.lt

„Scanpix“ nuotr.  / Lenkijos futbolo sirgaliai

Artėjant Europos futbolo čempionatui, vis garsesnės tampa diskusijos apie Lenkijos ir Ukrainos futbolo chuliganus. Ar jie savo išsišokimais neaptemdys futbolo spektaklio, klausia Lenkijos žurnalas „Saturdays Heroes“ tyrime, skirtame futbolo fanų kultūrai analizuoti.

Ištakos – aštuntajame dešimtmetyje

Organizuotos futbolo sirgalių grupės Lenkijoje ėmė kurtis praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Pirmosios pasirodė Bytomo „Polonia“, Lodzės LKS, Varšuvos „Legia“ ir Gdansko „Lechia“ komandų rungtynėse. 

Iš pradžių skirtingos sirgalių grupuotės nebuvo priešiškai nusiteikusios viena prieš kitą. Vienintelė išimtis – Varšuvos „Legia“ fanai, kurie buvo nekenčiami beveik visoje šalyje. Mat „Legia“ buvo armijos komanda, kuri iš kitų ekipų perimdavo geriausius žaidėjus. Dėl to Varšuvos klubo fanams gyvenimas nebuvo lengvas – kitų ekipų fanai mėgindavo juos nubausti už armijos vykdomą politiką. 

Būtent Varšuvos „Legia“ fanai buvo pirmoji organizuota sirgalių grupuotė, keliaujanti palaikyti savo ekipos į išvykos varžybas. Beveik visur šių fanų laukdavo nemalonumai, nes tų laikų milicija nesaugodavo atvykstančių fanų, o stadione jiems nebūdavo atskirų tribūnų. Todėl kiekvienas išvykos mačas „Legia“ fanams buvo tarsi mūšis.

Bene didžiausias susirėmimas įvyko 1980 metais Čenstachavoje, kur Varšuvos „Legia“ ir Poznanės „Lech“ žaidė Lenkijos taurės finalą Į varžybas atvyko daug abiejų ekipų fanų, neramumai vyko tiek mieste, tiek stadiono tribūnose. Milicija prarado situacijos kontrolę. Žuvo mažiausiai vienas žmogus. Neapykanta tarp šių ekipų fanų jaučiama iki pat dabar.

Augantis priešiškumas

Devintajame dešimtmetyje priešiškumas tarp skirtingų komandų sirgalių augo. Komunistiniais laikais stadionai tapo bene vienintele vieša erdve, kurioje buvo reiškiamas nusivylimas komunistiniu režimu. Čia ypač išsiskyrė Gdansko „Lechia“ ekipos sirgaliai, kurie rungtynių metu neretai skanduodavo: „Šalin komunizmą!“. Nemaža dalis nelegalios opozicijos aktyvistų, gatvės kovotojų taip pat buvo ir Gdansko ekipos sirgaliai.

1989 metais komunizmas žlugo, tačiau augo nusivylimas, kurį stiprino nedarbas ir menka alga.

Būtent tokiomis sąlygomis Lenkijoje susikūrė modernus futbolo chuliganų judėjimas. Jei dauguma kitų Europos šalių rinkosi itališką ultrų judėjimo modelį, tai lenkai labiau žavėjosi kietu, smurto kupinu Anglijos futbolo chuliganų stiliumi. 

Chuliganai netrukus užvaldė Lenkijos stadionus. Dešimtajame XX a. dešimtmetyje susikūrė tokios futbolo chuliganų grupuotės kaip „Teddy Boys“ (Varšuvos „Legia“), „Brigada Banici“ (Poznanės „Lech“), „Mlode Orly“ (Gdansko „Lechia“), „Destroyers“ (Lodzės „Widzew“), „Barra Bravas‘ 97“ (Sasnovieco „Zaglebie“), „Anti Wisla“ (Krokuvos „Cracovia“), „Young Freaks‘ 98“ (Poznanės „Lech“) ar „Sharks“ (Krokuvos „Wisla“). Chožuvo „Ruch“, Gdynės „Arka“ bei Lodzės LKS taip pat turėjo stiprias grupuotes.

Daugėjo susirėmimų įvyko ne tik stadionuose, bet ir traukiniuose. Į traukinį įlipdavo kamikadze vadinamas priešiškos grupuotės narys, kuris sutartoje vietoje patraukdavo avarinį stabdį. Tuomet traukinys būdavo užpuolamas – svaidomi akmenys, daužomi langai. 

Jei priešininkus pavykdavo pričiupti netikėtai, puolantieji praktiškai išvengdavo nuostolių. Tuo metu užpultiesiems dažniausiai būdavo riesta.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Lenkijos sporto sirgaliai vieni aršiausių

Lenkijos futbolo chuliganai savo santykius aiškindavosi net ir nacionalinės ekipos rungtynėse. 1993 metais, kai Lenkija Chožuve žaidė su Anglija, visų rungtynių metu tribūnose skirtingos lenkų chuliganų grupuotės aiškinosi savo santykius. Policija buvo bejėgė ir galiausiai turėjo apleisti tribūnas. Anglai tiesiog žiūrėjo, kaip lenkai mušasi tarpusavyje. 

1999 metais nukentėjo ir anglai. Prieš Varšuvoje vykusias rungtynes viename miesto parkų buvo surengta iš anksto suplanuota Lenkijos ir Anglijos futbolo chuliganų dvikova. Patys britai teigia, kad tuomet jie patyrė vieną gėdingiausių visų laikų savo pralaimėjimų.

Lemtingu tapo muštynės, kai pakeliui į stadioną Krokuvos „Cracovia“ ekipos chuliganas mirtinai peiliu subadė Ščecino „Pogon“ ekipos faną Andrzejų Kujawą. Po šio įvykio taika tribūnose tapo neįmanoma. Bene rimčiausias bandymas pasiekti paliaubas vyko 1995 metais salės futbolo turnyre Gdynėje. Visų didžiausių grupuočių fanai atvyko į susitikimą, tačiau jame nebuvo „Cracovia“ atstovų. 

Visa tai lėmė, kad susitarimas galiojo vos trejas rungtynes. 1995 metų rugpjūtį Paryžiuje susivieniję „Pogon“ ir Varšuvos „Legia“ fanai užpuolė „Cracovia“ atstovus. 

Chuliganų aljansai

Chuliganai ėmė burti aljansus. Gdynės „Arka“, Poznanės „Lech“ ir „Cracovia“ chuliganai susivienijo ir sukūrė bendrą aljansą, geriau žinomą Triados vardu. Net aštuonerius metus šis aljansas buvo nenugalimas ir kėlė milžiniškus neramumus stadionuose. 

Kitą aljansą suformavo Vroclavo „Slask“, Gdansko „Lechia“ ir Krokuvos „Wisla“ chuliganai. Dar vieną – Varšuvos „Legia“, Ščecino „Pogon“ ir Sosnovieco „Zaglebie“. Tiesa, pastarasis aljansas gyvavo trumpai, nes „Pogon“ ir „Zaglebie“ chuliganai ėmė mųtis tarpusavyje. Nepaisant to, abiejų ekipų chuliganų firmos iki šiol palaiko gerus santykius su „Legia“ chuliganais.

Galiausiai 1999 metais Lenkijos futbolo rinktinės rungtynės tapo dviejų didelių aljansų kovos lauku. Didesnį, tačiau nebūtinai stipresnį aljansą sudarė Varšuvos „Legia“, Ščecino „Pogon“, Sosnovieco „Zaglebie“, Vroclavo „Slask“, Krokuvos „Wisla“, Gdansko „Lechia“, Lodzės „Widzew“, Liublino „Motor“, Balstogės „Jagiellonia“, Gdynės „Baltyk“, ir Olštino „Stomyl“ chuliganai. 

Taip atsirado vadinamoji Didžioji koalicija. Šio aljanso įkūrėjai paskelbė, kad jų tikslas yra kovoti su visais, kurie nesilaiko paliaubų, taigi su Triados atstovais ir jų rėmėjais. Tačiau nesutarimų kildavo ir pačios Didžiosios koalicijos viduje. 1999 metais Gdynės „Baltyk“ grupuotę užpuolė formalūs jų sąjungininkai – Varšuvos „Legia“ chuliganai.

Kitą didžiulį chuliganų aljansą sudarė Triados nariai ir jiems prijaučiantys Chožuvo „Ruch“, Lubino „Zaglebie“, Bytomo „Polonia“, Valbžycho „Gornik“, Košalino „Gwardia“, Tychų GKS ir kelių kitų mažesnių klubų chuliganai. Jie pasivadino Opozicija.

1995 metais per Lenkijos taurės finalą tarp Katovicų GKS ir Varšuvos „Legia“ ekipų pastarosios komandos chuliganai įbėgo į aikštę ir puolė policininkus. Buvo puolami net raitosios policijos žirgai, kuriuos labai gąsdino petardos.  Didelės muštynės tarp chuliganų ir policijos kildavo ir per „Legia“ ir Poznanės „Lech“ rungtynes.

Būtent pastarosios ekipos chuliganai ilgą laiką pirmavo neoficialioje „Chuliganų lygos“ įskaitoje. „Lech“ chuliganai laimėdavo beveik visas kovas tiek stadionuose, tiek už jų ribų. Nė viena kita gauja negalėjo prilygti gerai pasirengusiems „Lech“ kovotojams.

Daug neramumų kildavo per komandų derbius. Tai ypač pasakytina apie Varšuvą ar Trimiesčio derbį. 1997-1998 metų sezone per Gdynės „Arka“ ir Gdansko „Lechia“ derbį policija pirmą kartą panaudojo gumines kulkas. 

Kovodami tarpusavyje, lenkų chuliganai kartais pamiršdavo išorės priešininkus. 1995 metais Zabžėje vykusios Lenkijos ir Vokietijos rungtynės prisimenamos kaip viena didžiausių Lenkijos chuliganų patirtų gėdų. 

Įnikę į tarpusavio kovas, lenkai nė nepastebėjo, kad kautis su jais atvyko gausi vokiečių chuliganų, daugiausiai neonacių iš buvusios Rytų Vokietijos, grupuotė. Vokiečiai užvaldė miestą ir lenkai buvo priversti bėgti, dalis buvo smarkiai sumušti.

Susitarimas

Susitarimą dėl kruvinų muštynių nacionalinės rinktinės mačuose nutraukimo Lenkijos futbolo chuliganams pavyko pasiekti tik 2004 metais Poznanėje. 

Buvo sutarta nesikauti per rinktinės mačus, be to, sutarta, kad kitu laiku vyksiančiuose susirėmimuose nebūtų naudojami jokie ginklai. 

Muštynės ne sezono metu

Eriko Ovčarenko nuotr./Lenkijos stadiono

1997-1998 metai išsiskyrė ir tuo, kad konfliktai tarp skirtingų grupuočių vyko net žiemos metu, kai jokios rungtynės nebuvo žaidžiamos. 1998 metų sausį Slupsko mieste kilo masiniai neramumai, kai po krepšinio rungtynių nuo policininko banano žuvo trylikametis Slupsko „Czarni“ fanas Przemekas Czaja. Policija fanus puolė dėl to, kad šie nepakluso reikalavimams neiti per gatvę degant raudonam signalui.

Po įvykio Slupske kilo riaušės, kurios truko kelias dienas iki pat berniuko laidotuvių. Riaušėse daugiausia dalyvavo Gdansko „Lechia“ ir Gdynės „Arka“ chuliganai, kurie degino policijos automobilius. Prie kovos su policija prisijungė ir kitų komandų chuliganai.

Pagal nerašytą chuliganų kodeksą kiekvienos grupuotės pagrindinis priešas yra policija. Tokiu atveju, jei kuri nors gauja turi rimtų bėdų su policija, kitos grupuotės yra įpareigotos padėti net ir tokiu atveju, jei ta chuliganų gauja jiems yra priešiška. 

Kovos iš stadionų keliasi į greitkelius

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Lenkijos chuliganų judėjimas išgyveno pakilimą. Tačiau policija pakeitė taktiką ir netrukus kelti muštynes stadione tapo jau ne taip paprasta. Svečių komandos fanus apsupdavo policijos ar apsaugininkų žiedas, sektoriai buvo atskirti tvirtomis užkardomis. 

Lenkijos keliuose prasidėjo gaudynės, kurios primindavo scenas iš filmų apie Džeimsą Bondą.

Tad netrukus chuliganai savo priešininkus ėmė pulti jiems keliaujant namo. Policijos eskortas svečių fanus dažniausiai lydėdavo tik iki miesto, kuriame vyko rungtynės, ribos. Be to, dauguma chuliganų grupuočių traukinius iškeitė į mikroautobusus. Lenkijos keliuose prasidėjo gaudynės, kurios primindavo scenas iš filmų apie Džeimsą Bondą. Per išpuolius būdavo stengiamasi iš varžovų atimti jų atributiką. Tačiau netrukus ir tokia taktika tapo sunkiau įgyvendinama, nes policija neretai nuspręsdavo svečių ekipą lydėti visą kelią. Bet susirėmimų keliuose pasitaiko iki dabar.

Pokyčiai XXI amžiuje

XXI amžiaus pradžioje Lenkijos futbolo chuliganų judėjimas išgyveno svarbias permainas. Elitinių chuliganų grupuočių nariai visiškai atsisakė alkoholio ir vis dažniau ėmė lankytis sporto klubuose, praktikuoti kovos menus, naudoti raumenis užsiauginti padedančius preparatus. Visa tai tik tam, kad bet kokia kaina būtų iškovota pergalė prieš konkurentų grupuotę.

Futbolo chuliganai netrukus buvo imti sieti ir su organizuotu nusikalstamumu. Grupuočių gretas vis dažniau papildydavo žmonės, kuriems futbolas visiškai nerūpėjo.

Be to, Lenkijos stadionuose po truputį prigijo ultrų kultūra, didesnį dėmesį skirianti vaizdiniam ir garsiniam ekipos palaikymui. Ultros rūpinosi savais dalykais, o dažniausiai atskirame stadiono sektoriuje įsikūrę chuliganai – visai kitais reikalais. Futbolo chuliganai netgi nustojo eiti į mažiau svarbius mačus. Futbolas jiems praktiškai neberūpėjo, svarbios buvo tik muštynės.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Lenkijos futbolo aistruoliai

Vidiniai konfliktai

Neramumai kartais kildavo ir tarp to paties klubo skirtingų chuliganų grupuočių. 2005 metais Balstogė buvo tapusi tikra karo zona, kai tarpusavyje santykius aiškinosi dvi grupuotės – vadinamieji skinhedai ir „Pretorians“ grupė. 

Kovoje buvo naudojamos visos priemonės, įskaitant ir peilius bei kirvius. Net tarp konkuruojančių skirtingų to paties miesto komandų chuliganų niekada nebuvo kilę tokių didelių neramumų kaip Balstogėje. Per riaušes čia žuvo vienas žmogus, o „Pretorians“ chuliganai apskritai pasitraukė iš stadiono. .

Nuo 1999 metų vis didesnį populiarumą ėmė įgyti iš anksto suplanuotos kovos. „Barbekiu“, „grybavimas“, „regbis be kamuolio“ – taip futbolo chuliganai vadindavo iš anksto suplanuotas kovas. Jos vykdavo atokiose vietose, dažniausiai būdavo sutariamas konkretus dalyvių skaičius ir amžiaus kategorijos, tačiau kartais paprasčiausiai gauja kaudavosi su kita gauja.  Šią idėją Lenkijos chuliganai perėmė iš Vakarų Europos.

Stipriausios grupuotės titulas atiteko „Lech“ chuliganams, kurie dukart įveikė „Legia“ chuliganus, be to, nugalėjo ir Chožuvo „Ruch“ (susirėmime iš viso dalyvavo apie 530 žmonių), Lodzės „Widzew“ (vienas Lodzės chuliganas per susirėmimą žuvo ir tai, neoficialiais duomenimis, yra vienintelė iki šiol tokių susirėmimų auka), Sosnovieco „Zaglebie“ ir kitų ekipų chuliganus. 

Tiesa, ne visos kovos būdavo planuojamos iš anksto. 1999 metais Lodzėje LKS ir „Widzew“ chuliganai kovojo viename parkų, tačiau nuo to laiko ėmė daugėti spontaniškų neplanuotų susidūrimų. Kartą „Widzew“ chuliganai užpuolė LKS atstovus šiems keliaujant į salės futbolo turnyrą. Incidentas vyko miške ir per jį žuvo vienas užpuolikų. Teigiama, kad jokie ginklai kovoje nebuvo naudojami.

Kovoja ginklais

Dauguma chuliganų grupuočių Lenkijoje pritaria draudimui kovose naudoti ginklus. Tačiau taip yra ne visur. Štai Krokuvoje kovojantys „Wisla“ ir „Cracovia“ chuliganai nesibodi jokių priemonių. Mieste ne kartą pasitaikė nužudymų, siejamų su futbolo chuliganais. Ne paslaptis, kad dalis šių grupuočių narių yra paprasčiausi gangsteriai. 

„Cracovia“ chuliganai, iškilę dešimtojo dešimtmečio pradžioje, buvo pirmieji kovoje pradėję naudoti peilius, kirvius ir net mačetes.

„Cracovia“ chuliganai, iškilę dešimtojo dešimtmečio pradžioje, buvo pirmieji kovoje pradėję naudoti peilius, kirvius ir net mačetes. „Wisla“ chuliganai, kurie norėjo išlaikyti savo dominavimą mieste, perėmė šį stilių ir taip pat pradėjo kovoti ginklais.

 Pastaruoju metu aršiausios kovos vyksta tarp „Cracovia“ atstovaujančių grupuočių „Anti Wisla“ ir „Jude Gang“ bei „Wisla“ palaikančių chuliganų iš „Sharks“ ir „Devils“ grupuočių. Kiekvienais metais mieste mirtinai subadomi 1-2 futbolo chuliganai. Išpuolio taikiniu neretai gali tapti pašalinis žmogus, dėvintis kurio nors klubo atributiką. 

Dauguma lenkų chuliganų grupuočių nenori turėti nieko bendro su atstovais iš Krokuvos. Šio miesto chuliganai yra vieninteliai, kurie neprisijungė prie Poznanės pakto, draudžiančio kovas naudojant ginklus.

Teigiama, kad, medžiodami savo oponentus, Krokuvos chuliganai netgi sudaro specialias kompiuterines duomenų bazes su priešų nuotraukomis, adresais, darbo ar mokslo įstaigų adresais.

 http://www.15min.lt/naujiena/sportas/euro-2012/kruvina-lenkijos-futbolo-chuliganu-istorija-nuo-kovos-pries-komunistus-iki-karo-stadionuose-579-223508#ixzz2C8oYGXVc

Ukrainos nacionalistų partijos „Laisvė“ pergalės priežastys

Neseniai vykusiuose parlamento rinkimuose Ukrainos nacionalistų partija „Laisvė“ pasiekė stulbinamus rezultatus. Puikiai pamenu, kaip vėlyvą vakarą man susijaudinęs paskambino vienas iš lietuvių tautinio judėjimo lyderių ir su džiaugsmu pasakė – jiems pavyko, pavyks ir mums. Norėdami ir patys pasiekti pergalę turime pasimokyti iš sėkmingai pasirodžiusių kolegų. Straipsnyje analizuojamos problemos, situacija gal ir ne visiškai atitinka Lietuvos aplinką, tačiau nemaža dalimi mūsų ir Ukrainos padėtis panaši. Garantuoju, jog šis straipsnis sukels itin reikalingą diskusiją apie tautininkų politinę strategiją. Būtent to ir siekiau jį išversdamas. Diskusija padeda surasti sprendimus, kurie veda į pergalę.
Vertėjas Tomas Skorupskis
Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vicepirmininkas

APIE UKRAINOS SENSACIJĄ
Kuomet žmogus papuola į iš tiesų pavojingą situaciją, pavyzdžiui, tamsiame skersgatvyje susiduria su akivaizdžiai stipresniu plėšiku, jis arba pasyviai paklūsta, arba užbėga įvykiams už akių – griebia pačią stipriausią lazdą, kuri pasitaiko po ranka. Pilietinio pasipriešinimo Ukrainoje sąlygomis nacionalistų partija „Svoboda“ („Laisvė“) kaip tik ir prisiėmė tokios lazdos vaidmenį.
Galimos kritinės šio žingsnio pasekmės rinkėjams daugiau nei aiškios, bet, kaip sakoma, kur aš, mano gyvybė, o kur rytojus. Koks skirtumas, kaip šis poelgis atsilieps rytoj, jeigu rytojus gali ir nebeišaušti. Rinkimų išvakarėse situacija atrodė taip: arba ukrainiečiai parodo Janukovičiui ir Regionų partijai, kas yra šeimininkas, arba čia galutinai įsitvirtina Rusijos pavyzdžio oligarchinė kvazidiktatūra. Tokios perspektyvos fone radikalių nacionalistų frakcija parlamente – tik nedidelis šokas.
Reikia suvokti, kad nacionalistai Ukrainos parlamente buvo nuo pat pirmosios Ukrainos parlamento dienos. Bet anksčiau tai buvo arba atskiri veikėjai kitų frakcijų sudėtyje, arba nedidelės partijos svetimų blokų koalicijose. Parlamente esančių nacionalistų charakteris paprastai inteligentiškai tautiškas, išsiuvinėtas liaudiškais raštais. Jų politika (su retomis išmintimis) nuo pradžios iki galo kabinetinė. „Svoboda“ – pirmoji partija, įsiveržusi į Aukščiausiąją Radą tiesiai iš gatvės, iš karto surinkdama 10,44% ukrainiečių balsų.


Regionų partija (valdančioji, Janukovičiaus) 30%; „Batkivščina“ (lietuviškai „Tėvynė“, Julijos Tymošenko partija) 25,53%; „Udar“ (lietuviškai „Smūgis“, boksininko Vladimiro Kličko partija) 13,96%; Ukrainos komunistų partija 13,18%; „Svoboda“ 10,44%; „Ukraina, pirmyn!“ 1,58%.

Kvaili rusų nacionalistai, sužinoję apie „Svobodos“ sėkmę, pradėjo purkštauti tradiciniais prakeiksmais chocholams-rusofobams. Tuo tarpu protingi ėmėsi tyrinėti politinę programą, tikėdamiesi surasti raktą, kuris jiems patiems atvertų kelią į didžiąją politiką.

Ukrainiečių sėkmės paslaptis slypi visai ne programoje. Be to, kad didžioji rinkėjų dalis šios programos tradiciškai neskaito, daugelis, atvirkščiai, balsavo už „Svobodą“, tikėdamiesi, jog oficialios partijų programos rašomos tik tam, kad būtų parašytos, bet realiai šiais programiniais punktais niekas neužsiiminės. Koks dar abortų draudimas? Kam ta tautybės grafa pase? Nejaugi rankos pasieks šiuos klausimus? Ir taip problemų iki kaklo.
Už ukrainiečių nacionalistus balsavo rusakalbiai, balsavo tautinės mažumos (tame tarpe nemažai tarsi šiuo atveju vilties nekeliančių žydų), balsavo netgi dalis gėjų su lesbietėmis bei kosmopolitinė pažangioji inteligentija.
Ir štai dėl ko:
NUOSAIKUMAS
„Svoboda“ net nebandė vaizduot iš savęs liberalų ir tai davė jai didelį pliusą. Visas liberalizmas baigėsi viešu pervadinimu ir Olego Tiagniboko (partijos lyderis) pareiškimu: „...nacionalizmas – tai meilė“. Kai kažkas sako, kad Tiagnibokas su metais tapo nuosaikesnis, reikia suprasi – nuosaikesnis žodžiuose.
Bendrai, kada gatvės nacionalistai bando patikti plačiosioms masėms ir bando vaidinti nuosaikius, jie iš karto pralošia dvejuose frontuose. Dauguma postsovietinio elektorato, nors tu juos karštai išbučiuok, vis tiek priima dešiniuosius išskirtinai per „Sieg-Heil-Rudolf-Hess-Hitlerjugend-SS“ prizmę, ir niekaip netiki jokiu nuosaikumu. Užtai tautinių idėjų rėmėjui nuosaikūs nacionalistai – tai seni ūsuoti ruchovskai (Lietuvoje būtų sąjūdininkai), kurie mitinguose dainuoja liaudies dainas. Kuomet viskas jau sudirbta ir dainos nebepadeda, žmonės lengvai pastebi už nuosaikumo kaukės slypintį bailumą ir neryžtingumą. (Žiūrėkite eksprezidento Juščenkos likimą).
„Svoboda“ nebando kiekvienam išaiškinti, kad jie nėra nacių smogikai, teisingai suprasdami, kad komunistinė propaganda priklijavo šituos baubus iki gyvenimo galo. Taigi jei šios baimės neįmanoma atsikratyti – reikia ją išnaudoti. Stiprūs, netolerantiški gatvės chuliganai iškilo kaip vienintelė jėga, sugebanti kaip lygūs su lygiais kalbėti su „regionalų“ bratanais. Iš esmės rinkėjai balsavo ne už programą, o už jos metodus.

Kaip parodė paskutiniai rinkimai, sugebėjimas organizuotis ir daužyti snukius tikrai reikalingas postsovietinės demokratijos sąlygomis. Kumščiai labai padėjo apginti rinkėjų balsus, kada prasidėjo atvira konfrontacija. Teko muštis ir su milicija, ir su banditais, ir su samdytais sportininkais – imtynininkais, teko organizuoti mobilias brigadas, kurios rinkimų dieną (ir naktį) suko ratus aplink miestą, aplankydamos tai vieną, tai kitą karštąjį tašką.

Nuotraukoje Pasaulio sumo vicečempionas Dimitrijus Slepčenko. Jis uždarbiauja valdančiosios Regionų partijos kandidato Viktoro Pilipišino palaikymo grupėje.
Ant žaidimų lentos pastatyta reali valdžia ir beprotiškai daug milijonų pinigų, mestų į priešrinkimines kampanijas. Šitie indėliai buvo ginami visais įmanomais būdais. Kaip sakė Benjaminas Franklinas: „Demokratija – nepriklausomų, ginkluotų vyrų susitarimų erdvė.“
IDEOLOGIJA
Būdinga Ukrainos ypatybė – istoriniai didvyriai, padėję galvas už Ukrainos nepriklausomybę, kurie vis dar oficialiai laikomi karo nusikaltėliais. Ukrainos Švietimo ministerijai vadovauja žmogus, kuris atvirai nekenčia Ukrainos ir nepripažįsta ukrainiečių teisės egzistuoti. Čia gimtajai kalbai yra vis dar iškilusi grėsmė kaip ir imperijos laikais. Kitais žodžiais tariant, užsitęsusi neteisybė tiesiogiai sudarė sąlygas nacionaliniam proveržiui, ypač tarp jaunimo, kuris nebuvo paveiktas tiesioginės sovietų propagandos. Ši banga labai gerai jautėsi oranžinės revoliucijos metu 2004-aisiais, bet tuomet nei viena nacionalistų partija nepasiekė tokio triumfo, kokį pasiekė „Svoboda“, tačiau sudarė palankias galimybes tam.

Nuotraukoje iš kairės į dešinę: 1. E. Konovalecas, 2. S. Bandera, 3. R. Šuchevičius
Ideologinė „Svobodos“ platforma susiformavo dar žiaurių kautynių su lenkais ir karo prieš Sovietų Sąjungą Vakarų Ukrainoje metu dvidešimto amžiaus viduryje: Tauta – aukščiau visko, tauta – tai kraujo ir kultūros jungiama bendruomenė, bet kraujas pirmoje vietoje. Mes gyvename Dievo mums duotoje žemėje, kiti turi arba žaisti pagal mūsų taisykles, arba nešdintis velniop. Komunistus – į giljotiną, su mumis Dievas ir Ukraina!
...Švelnios dvasios žmonės, net tautiškai mąstantiems, tokios kvadratinės formuluotės nesuprantamos. Užtat paprastą kaip kastetas nacionalizmą tauta supranta puikiai.

„Svoboda“ yra vienintelė ideologiškai suformuota didelė ukrainiečių partija. Kada demokratai elgiasi kaip diktatoriai, o komunistai kaip buržujai, „Svobodos“ nuoseklumas nacionalizmo klausimu labai naudingai išryškėja. Partijoje iš tikrųjų užtenka nuoširdžių fanatikų. Kada šalyje taip beviltiškai viskas paperkama ar prigąsdinama, pradedant eiliniais rinkėjais, baigiant rinkimine komisija, bent dešimtis tokių fanatikų reikalingi kaip oras. „Vienas idėją turintis žmogus galia prilygsta šimtui tūkstančių tiesiog suinteresuotų.“
Didžioji dalis rinkėjų, šįkart balsavusių už „Svobodą“, už jokius pinigus nebalsuotų už Olegą  Tiagniboką prezidento rinkimuose. Bet kad parlamente turi būti nors viena tvirta frakcija, supranta visi.
TAKTIKA
„Svoboda“ – pirmoji gatvės partija, kuri suprato, jog nepriklausoma Ukraina yra faktas. Tai reiškia, kad galima nevargti su visokiais antisisteminiais šūkiais, nesvajoti apie kokią kitą išeitį, o tiesiog, žinant kad Ukraina yra nepriklausoma, imtis politikos. Bendrai visa partijos veikla buvo nukreipta į tai, kaip patekti į oficialią valdžią, dėl ko kai kurie bendraminčiai kreivai šypsojosi. Dabar, kai už nugaros liko įvairiausių lygmenų rinkimai, „Svoboda“ atstovaujama įvairiose valdžios sluoksniuose Vakarų Ukrainoje, o taip pat turi savo merą Ternopolyje. Už tokį patekimą į valdžią kai kurie kolegos tradiciškai kaltina „Svobodą“ kaip parsidavėlius. Klausimas apie finansavimo šaltinius – mėgstamas, versijų daug.
Tarp „Svoboda“ narių nėra nei vieno politinio kalinio, išskyrus tuos, kurie prisijungė jau sėdėdami kalėjime. Tačiau jų gretose: solidūs verslininkai, išsilavinę jauni specialistai, nemažai pasiekę žmonės. „Svoboda“ sugebėjo nusiklijuoti nuo savęs žodelį „marginalai“. Į pirmą partijos penketuką patenka tautos numylėtinis aktorius Bohdanas Beniukas. Bėgant laikui dauguma gatvės dešiniųjų suprato, jog turint tokį užnugarį galima drąsiau vykdyti gerus darbus.
„Svoboda“ naudojo griežtą partinį principą – su savo vėliavomis jie išdygdavo bet kurioje pilietinėje akcijoje, populiarino savo vardą, tiesiogine ta žodžio prasme alkūnėmis stumdė konkurentus. Ir šiuo metu jie palenkė po savimi visą dešinįjį sparną, likusios patriotinės organizacijos arba nebeveikia, arba buvo valdžios sutriuškintos („Trizubas“, „Ukrainos patriotas“).
ŽMONĖS
„Svoboda“ – vienintelė partija, vienmandatėse apygardose neiškėlusi nei vieno milijonieriaus (palyginti – pas darbininkiškai valstietiškus komunistus tokių, jei neklystu, buvo 9).

„Svoboda“ turi tikrą partijos žemutinės grandies aktyvistų sluoksnį, o ne samdomus vėliavų mojuotojus, tikrą vidutinę grandį, o ne apmokamus jaunus perspektyvius karjeristus, tikrą viršūnę, o ne interesų vienijamą verslo klubą. Į „Svobodą“ išties galima ateiti iš gatvės ir tapti politiku. Jie – vienintelė partija Ukrainoje, kuri be pinigų gali surengti masinį mitingą sostinėje, kurios aktyvistai metų metus (!) be užmokesčio agituoja gatvėse. Kai rinkėjas eina gatve ir mato agitacinę „Svobodos“ palapinę, didžiulė tikimybė, kad toje palapinėje žmogus, kuris atvažiavo čia už savo pinigus ir savo laisvu laiku. Apie kitas ukrainietiškas partijas to niekaip negalima pasakyti. Vadinasi, kad „Svoboda“ neša rinkėjams naujos kokybės politiką. Tai brangiai kainuoja.
Kad surinktų visus šiuos žmones, Olegas Tiagnibokas ir jo komanda atliko milžinišką, daugelį metų trukusį organizacinį darbą. Galų gale jam pavyko įtikinti piliečius – jeigu kas nors ir gali išplėšti iš valdžios pergalę, tai – nacionalistai.

reznichenko-d.livejournal.com

Publikuota : Patriotai.lt

Istoriją apie Demoną Kratijų

Lėtais žingsniais vergai eina vienas paskui kitą, ir kiekvienas neša savo nušlifuotą akmenį. Keturias jų voras, kurių kiekviena po pusantro kilometro ilgumo, nuo akmenskaldžių ligi tos vietos, kur prasidėjo tvirtovės ir miesto statyba, saugo sargybiniai: kas dešimt vergų – vienas juos saugantis ginkluotas karys. Atokiai nuo einančių vergų, ant trylikos metrų aukščio kalno, sukrauto iš nušlifuotų akmenų, ant pačios to kalno viršūnės sėdi Kratijus – vienas iš vyriausiųjų žynių; štai jau keturis mėnesius jis tylėdamas stebi vergų darbą. Niekas jo dėmesio neatitraukia, niekas nei žvilgsniu nedrįsta išblaškyti jo minčių. Vergams ir sargybiniams dirbtinis kalnas su sostu ant viršūnės – tai neatskiriama gamtovaizdžio dalis. Ir į žmogų, kuris tai nejudėdamas sėdi soste, tai vaikštinėja po aikštelę ant kalno viršūnės, jau niekas nekreipia dėmesio. Kratijus yra užsibrėžęs tikslą pertvarkyti valstybę, tūkstančiui metų sustiprinti žynių valdžią taip, kad jų klausytų visi Žemės žmonės, padaryti visus tuos žmones, taigi ir valstybių valdovus, žynių vergais.

Kartą Kratijus nusileido žemyn, palikęs soste savo antrininką, persivilko kitais drabužiais, nusiėmė peruką. Paliepė sargybos viršininkui, kad jį sukaustytų grandinėmis ir kaip paprastą vergą pastatytų į vorą iš paskos jaunam ir stipriam vergui, vardu Nardas. Įsižiūrėdamas į vergų veidus, Kratijus buvo pastebėjęs, kad šito jauno žmogaus žvilgsnis tiriantis ir vertinantis, o ne abuojas, nuo visko nutolęs kaip daugelio kitų. Nardo veidas buvo tai susikaupęs ir susimąstęs, tai išduodantis susijaudinimą. „Vadinasi, jis puoselėja kažkokį planą“, - suprato žynys, tačiau norėjo pasitikrinti, ar stebėdamas tikrai neklysta.

Dvi dienas Kratijus stebėjo Nardą, tylėdamas nešė akmenis, sėdėjo greta jo, kai būdavo paduota valgyt, ir miegojo šalia jo ant gultų. O trečią naktį, kai tik pasigirdo komanda „Miegoti“, Kratijus atsisuko į jaunąjį vergą ir pakuždom su kartėliu ir neviltim balse, paklausė nesikreipdamas į nieką: „Nejaugi šitaip ir gyvensime lig pat mirties?“

Žynys pamatė: jaunasis vergas suvirpėjo ir tučtuojau atsigręžė, o jo akys švietė, tiesiog blizgėjo netgi blausioje didelės pašiūrės spingsulių šviesoje.

-          Ilgai taip nebetruks. Aš baigiu apmąstyti planą. Ir tu, tėvuk, gali prie jo prisidėti, - sušnabždėjo jaunasis vergas.

-          Kokį planą? – abejingai paklausė žinys ir atsiduso.

Nardas karštai ir tvirtai pradėjo aiškinti:

-          Ir tu, tėvuk, ir aš, ir mes visi netrukus būsime laisvi žmonės, nebe vergai. Pats apskaičiuok: Kiekvienai dešimčiai vergų – vienas sargybinis. Ir kiekvieną būrelį penkiolikos vergių, kurios taiso valgyti, siuva drabužius, taip pat saugo tik vienas sargybinis. Jeigu sutartu laiku mes visi užpulsime sargybą, tai ją įveiksime. Na ir kas, kad srgybiniai ginkluoti, o mes sukaustyti grandinėmis. Mūsų dešimt kiekvienam, be to, mes grandines taip pat galime panaudoti kaip ginklą, atremdami jomis kardo smūgį. Mes nuginkluosime visus sargybinius, surišim juos ir jų ginklai bus mūsų.

-          Ak, jaunikaiti, - vėl atsiduso Kratijus ir tarytum abejingai tarė: - tavo planas ne visai apgalvotas: sargybinius, kurie mus stebi, nuginkluoti galime, bet netrukus valdovas atsiųs naujų, galbūt net visą kariuomene, ir išžudys sukilusius vergus.

-          Aš ir apie tai pagalvojau, tėvuk. Reikia pasirinkti tokį laiką, kai kariuomenės čia nebus. O toks laikas nebetoli. Mes visi matome, kad kariuomenė ruošiama žygiui. Maisto prigabenta trims mėnesiams, vadinasi po trijų mėnesių kariuomenė nužygiuos į numatytą vietą ir stos į mūšį. Per mūšį ji nusilps, tačiau laimės ir grįš su daugybe naujų vergų. Jiems jau statomos naujos pašiūrės. Mes privalome pradėti sargybos nuginklavimą, kai tik mūsų valdovo kariuomenė ims kautis su priešo kariuomene. Žygūnams prireiks mėnesio, kol nuneš žinią, kad būtina nedelsiant grįžti. Nusilpusi kariuomenė neįstengs grįžti greičiau kaip per tris mėnesius. O mes per tuos keturis mėnesius spėsime pasiruošti jų sutikimui. Mūsų bus ne mažiau kaip kareivių. Pagrobtieji vergai stos mūsų pusėn, kai pamatys, kas atsitiko. Aš viską teisingai numačiau, tėvuk.

-          Taip, jaunikaiti, tu mąstai išmintingai. Tavo planas padės tau nuginkluoti sargybinius ir nugalėti kariuomenę, - atsakė žynys jau padrąsindamas ir pridūrė: - Bet ką paskui vergai darys ir kas nutiks valdovams, sargybiniams ir kareiviams?

-          Apie tai aš beveik negalvoju. Kol kas į galvą ateina tik viena mintis: visi, kurie buvo vergai, taps ne vergais. Visi kurie šiandien ne vergai, taps vergais, - tarytum balsu mąstydamas, ne visai tvirtai atsakė Nardas.

-          O nugalėjęs, jaunikaiti, prie ko priskaičiuosi žynius?

-          Prie vergų ar prie ne vergų?

-          Žynius? Apie tai aš irgi negalvojau. Tačiau dabar manau, kad žyniai tegu lieka kaip buvę. Jų klauso vergai, valdovai, nors tarpais sudėtinga juos suprasti. Tikriausiai jie mums nepridarytų žalos. Tegu pasakoja visiems apie dievus, o kaip savo gyvenimą geriau nugyventi, mes žinom patys.

-          Puiku, kad galvoji, kaip geriau, - atsakė žynys ir apsimetėm kad baisiai nori miego.

 Tačiau tą naktį Kratijus nemiegojo. Jis mąstė. „Žinoma, - galvojo Kratijus, - paprasčiausia būtų apie sąmokslą pranešti valdovui, ir jaunasis vergas būtų nubaustas, o jis, aišku, didžiausias visų kitų įkvėpėjas. Tačiau problema liktų neišspręsta. Vergai visuomet trokš išsilaisvinimo iš vergijos. Atsiras naujų vadų, bus kuriami nauji planai, vadinasi, didžiausias pavojus valstybei visada glūdės valstybės viduje“.

 Kratijus buvo iškėlęs sau užduotį: sukurti viso pasaulio pavergimo planą. Jisai suprato: pasiekti tikslą vien tik naudojant fizinę prievartą nepasiseks. Būtinas psichologinis poveikis kiekvienam žmogui, ištisoms tautoms. Reikia transformuoti žmonių mintis, įteigti kiekvienam, kad vergija yra aukščiausia gerovė. Būtinai reikia paleisti veikti programą, kuri toliau vystysis pati, kuri dezorientuos ištisas tautas sąvokų prasme bet kur ir bet kada. Ir svarbiausia, kad tikrovė būtų priimama adekvačiai...

 Kratijaus mintys sukosi vis greičiau, jis liovėsi jautęs kūną, sunkias grandines ant rankų ir kojų. Ir ūmai tarytum žaibo plykstelėjimas radosi jam prieš akis programa. Dar nedetalizuota ir nevisai aiški, bet jau tikra ir tvilkinanti savo mastais. Kratijus pasijuto esąs pasaulio viešpats.

 Gulėdamas ant gultų, sukaustytas grandinėmis, jisai žavėjosi savimi: „Ryt rytą, kai sargyba visus ves į darbą, aš duosiu sutartą ženklą, ir sargybos viršininkas palieps išvesti mane iš vergų voros ir nuimti grandines. Aš detalizuosiu savo programą, ištarsiu keletą žodžių, ir pasaulis ims keistis. Neįtikėtina! Tik keletas žodžių, ir visas pasaulis paklus man, mano minčiai. Dievas iš tiesių davė žmogui tokią galią, kuriai nėra lygios Visatoje, ir ta galia – žmogaus mintis. Iš jos randasi žodžiai, ji keičia istorijos eigą.

 Sąlygos susiklostė nepaprastai palankiai. Vergai yra paruošę sukilimo planą. Jis racionalus, tasai planas, ir, aš ne vien juos, bet ir šiandieninių vergų palikuonius, taip pat ir žemiškuosius valdovus, ištaręs tik kelis sakinius, priversiu būt vergijoje per amžių amžius“.

 Iš ryto, Kratijui davus ženklą, sargybos viršininkas nuėmė jam grandines. Ir jau rytojaus dieną į jo stebėjimo aikštelę buvo pakviesti kiti penki žyniai ir faraonas. Jiems susirinkus, Kratijus pradėjo savo kalbą:

-          Tai, ką jūs dabar išgirsite, neturi būti niekur užrašyta nei žodžiais persakyta. Aplink mus nėra sienų ir mano žodžių niekas neišgirs, tik jūs. Aš sugalvojau būdą, kaip visus žemėje gyvenančius žmones paversti mūsų faraono vergais. To padaryti neįstengtų nei didžiuliai kareivių pulkai, nei alinantys karai. O aš tai padarysiu keliais sakiniais. Po to praeis vos pora dienų ir jūs pamatysite kaip pradės keistis pasaulis. Žiūrėkite: ten, žemai, ilgos voros sukaustytų grandinėmis vergų neša po vieną akmenį. Juos saugo daugybė kareivių. Kuo daugiau vergų, tuo geriau valstybei – mes visada laikėmės tokio požiūrio. Tačiau kuo daugiau vergų, tuo didesnė jų maišto grėsmė. Taigi stipriname sargybą. Be to, savo vergus turime gerai maitinti, kitaip jie negalės dirbti sunkaus fizinio darbo. O jie vis tiek vangūs ir linkę maištauti. Žiūrėkite kaip lėtai jie sliūkina, o aptingę sargybiniai neragina jų rimbais, nečaižo net stiprių ir sveikų vergų. O nuo šiol jie judės kur kas sparčiau. Jiems nereikės sargybos. Sargybiniai irgi pavirs vergais. Tegu šiandien, prieš saulei nusileidžiant, šaukliai apskelbia tokį faraono įsakymą: „Sulig kitos dienos aušra vergams dovanojama visiška laisvė. Už kiekvieną akmenį, atgabentą į statomą miestą, laisvas žmogus gaus vieną pinigą. Pinigus galima išmainyti į valgį, drabužius, būstą, į rūmus mieste ir į patį miestą. Vergai, nuo šiol jūs – laisvi žmonės“.

  Kai žyniai suvokė, kas Kratijaus pasakyta, vienas jų, pats seniausias, tarė:

-          Tu demonas, Kratijau. Ir tavo demonizmas apkrės žemėje daugybę tautų.

-          Taip, aš demonas Kratijus ir tai, ką sugalvojau, tegu ateities žmonės vadina demokratija.

 Saulei leidžiantis įsakymas buvo apskelbtas vergams. Jie tiesiog apstulbo, ir dauguma nemiegojo visą naktį, - mąstė apie naują laimingą gyvenimą.

 Kita rytą žyniai ir faraonas vėl susirinko dirbtinio kalno aikštelėje. Vaizdas, atsivėręs jiems prieš akis, buvo tiesiog stulbinantis. Tūkstančiai žmonių, buvusių vergų, vienas per kitą nešė tuos pačius akmenis kaip ir anksčiau. Apsipylę prakaitu, daugelis nešė po du akmenis. Kiti, kurie nešė po vieną, bėgo taip, kad net žemė dulkėjo. Kai kurie sargybiniai irgi tempė akmenis. Žmonės, įsitikinę, kad jie laisvi – juk jiems buvo nuimtos grandinės – geidė gauti kiek galima daugiau pinigų, kad galėtų sukurti sau laimingą gyvenimą.

 Kratijus dar keletą mėnesių praleido savo aikštelėje, su pasitenkinimu stebėdamas, kas dedasi žemai. O permainos buvo milžiniškos. Dalis vergų susijungė į grupeles, susikalė vežimėlius ir, juos pilnus prisidėję akmenų, stūmė negailėdami prakaito.

 „Jie dar daug įtaisų išras, -  su pasitenkinimu mąstė Kratijus, - štai jau ir paslaugų vieni kitiems prisigalvojo: atsirado kas išnešioja vandenį ir maistą. Dalis vergų valgo neatsitraukdami nuo darbo, mat nenori gaišti laiko ėjimui valgyti į pašiūrę ir atnešusiems valgio užsimoka gautais pinigais. Tik pamanykite, tarp jų atsirado ir gydytojų: susižeidusiems tuoj pat suteikia pagalbą – irgi už pinigus. Ir kelio reguliuotojų sau išsirinko. Netrukus išsirinks sau viršininkus, teisėjus. Tegu renka: juk manosi esą laisvi, o esmė nepasikeitė: kaip ir anksčiau jie tempia akmenis...“

 Taip ir bėga jie per tūkstančius metų – dulkini, apsipildami prakaitu, tempdami sunkius akmenis. Ir šiandien tų vergų palikuonys beprasmingai vis bėga ir bėga...

CasaPound okupuoja sporto centrą "Delle Vittorie"

Italų nacionalistinis judėjimas "Casapound" 2012 metų spalio 12 dieną laikinai "okupavo" Romoje esantį sporto centrą "Delle Vittorie". Nepaisant daugybės susikompromitavusius sistemos politikų pažadų šis sporto centras yra apleistas ir nenaudojamas. CasaPound smerkia tokią sporto centro padėtį ir reikalauja atsakingų institucijų už mažą mokestį atverti sporto centrą visuomenei. Jeigu nebus imtasi priemonių pakeisti esamą situaciją, CasaPound sako, jog yra pasirengusi vėl okupuoti šį sporto centrą ir ateityje jį naudoti savo reikmėms.

Apie tautiškumą globaliai ir individualiai + pankus

Per tokį vieną portalą ask.fm gavau klausimą.

Kadangi neužteko skaitmenų atsakyti ten, tai perkėliau mintis į blogą. Norintys anonimiškai užduoti klausimų man gali tai padaryt čia: http://ask.fm/AsEsuTomas

Ar nemanai, kad tautiškumas formuoja vienalytį pasaulį, kuriame sunku pasireikšti įvairesnėms žmogaus dvasios formoms ? Juk ir tamsta, buvote kažkada panku... Ar niekda nekilo noras galvoti kitaip ?

Tautiškumas formuoja ne vienalytį, o priešingai - įvairiaspalvį pasaulį. Mano suvokimu tautiškumo ideologija apima tiek vieną tautą, tiek ir globali - viso pasaulio tautas. XXIa. tautiškumas pasisako už spalvotą pasaulį, kuriame kiekviena tauta turi išlikti, išlaikyti savo nacionalinę kultūrą, savo skirtumus, nes būtent toks pasaulis ir žavi visus. Tautiškumas nepritaria vienalyčio pasaulio modeliui, kuriame būtų viena tauta -žmonių tauta, viena valstybė ir viena pilna (vartotojų) visuomenė. Tautų skirtumai, o ne vienodumas yra raktas išspręsti globalias problemas, mat per skirtumus galima diskusija, o per diskusiją - sprendimas. Svarbu atsisakyti klaidingo šovinizmo, niekinančio kitas tautas. Tai - ne mažesnis tautiškumo priešas, negu kosmopolitizmas. 

Plačiau:Nationia filosofija

Jeigu apžvelgiau tautiškumą per globalią prizmę, tai dabar galima apžvelgti ir per individualią. Tautinė ideologija yra priešprieša bet kokiai imperijai, smaugiančiai tautas ir individus. Tarkime Indijoje Ghandi tautinis sąjūdis ėjo kartu su liberaliom idėjom. Lygiai kaip ir mūsų Sąjūdžio metais. Tautiškumas pasisako už individo laisvę tiek, kiek to reikia, tačiau neperspaudžia, kaip tai daro dabartiniai neoliberalai ir neoconai, atimdami iš laisvės pareigą. Tautinė idėja individui leidžia atsiskleisti pasauliui per tautą, ją atstovaujant. Puikus to pavyzdys - įvairios tarptautinės varžymos, kur individai atstovauja valstybę/tautą. Iš kitos pusės tautoje tautiškumas siekia bendrumo, ko taip pat trūksta mūsų visuomenėje. Būti geru žmogumi, būti geru šeimos nariu, būti geru darbuotoju ir bendruomenės nariu, būti geru tautiečiu ir per tai - pasaulio piliečiu. Toks asmeninės laisvės suvokimas, bent jau man, gerokai artimesnis negu liberalusis - individas -> pasaulio pilietis, peršokant visus jungiančius junginius, kaip bendruomenė, šeima ir t.t. Dažnai už šio luberalaus suvokimo slepiasi ne pasaulio pilietis, o visiškas egoistas, kuriam nerūti pasaulio reikalai, priešingai - jam į juos - nusispjauti. Jam terūpi jo pilvas, jo alga ir sofa. Toks požiūris man nepriimtinas.

O pankai ir tautinės idėjos yra labai artimos. Man šiek tiek gaila, jog dabartinė pankų linija kiek iškrypo, prisigaudė visokių politinių naujosios kairės nesąmonių, tokių kaip antifašizmas , tolerancija ir panašiai. O juk tautinio atgimimo laikais pankai, kartu su tautininkais, ėjo koja kojon prieš neteisybę, prieš komunistinę sistemą. Dabar vietoje ėjimo prieš sistemą, jie tapo sistemos žaisliukais. Yra tokia neotrockizmo teorija, labai paranki dabartinei kapitalistų sistemai. Jos idėja - neigti bet kokią bendrą tapatybę, tokią kaip tauta, šeima, visuomenė, piliečiai ir t.t, daryti jų skaldymą ir priešpriešas. Matome, kaip skyla įvairūs teisingi judėjimai, kokia susiskaldžiusi visuomenė tokiais, sakyčiau, visiškai neesminiais klausimais. Nacionalistas niekada neis su kokiu anarchistu koja kojon prieš bendrą priešą, smaugianti abu - globalizmą,kapitalizmą, o greičiau gatvėse kaposis tarpusavyje, nuo ko dėdės bankininkai tik šypsosi. Skaldyk ir valdyk. Aš manau, jog pankų subkultūra (arba apskritai galėtų atsirasti kokia nauja judėjimo forma) galėtų grįžti prie savo šaknų ir tapti jungiančiuoju dariniu. Atmesti visokias svetimas idėjas, grįžti prie šaknų - kovos prieš sistemą. Pankai prieš KKK - kapitalizmą, komunizmą, kosmopolitizmą.

 

Psichologai apie homoseksualizmą

Žymiausi psichologijos klasikai - Zigmundas Froidas, Alfredas Adleris, Karlas G. Jungas, Karen Horni, Erichas Fromas, Erikas Eriksonas ir kt. laikė, kad homoseksualus potraukis yra susijęs su psichologine kančia. <..>

 Karlas G.Junas rašė, kad "(Vyro) homoseksualumas yra susijęs su nuslopintu ir neišvystytu vyriškumo pradu ... kuris, vietoje to, kad būtų išvystytas ... iš savo paties psichikos gelmių, yra ieškomas biologinėje plotmėje per "susiliejimą" ("fusion") su kitu vyru" (pagal J. Jakobi, Journal of Analytical Psichology, 1969, 14: 48-64). Panašiai, remdamasi patyrimu, manė Ana Froid: ji aprašo sėkmingus terapijos atvejus, kada vyro homoseksualus potraukis pasikeisdavo įsisąmoninus, kad už jo glūdi nepatirtos tėvo meilės ilgesys ( The International Journal of Psichonanalysis, 30: 195). Alfredas Adleris homoseksualumo priežastis sieja su bendrystės jausmo ("gemeinschaftsgefuhl") stoka ankstyvoje vaikystėje ir pastanga jį kompensuoti santykyje su tos pačios lyties asmenimis (plg. Das Problem der Homosexualitat, iš H.L. Ansbacher, The Individual Psychology of Alfred Adler). Zygmundas Froidas daugiausia dėmesio kreipė į kenčiančią bei prie sūnaus per daug prisirišusią motiną, nenoromis sustabdančią berniuko vyriškumo vystymąsi (žymiajame veikale "Trys esė apie seksualumo teoriją").

 G.Vaitoška "Kas iš vaikų pagrobė Gandrą?".

Bus daugiau (: