Bauska declaration - alliance of Baltic states nationalists

2013 08 26 Bauska declaration was signed by three main Baltic nationalists parties from each country. 

Lithuania - Tautininkų Sajunga ( eng. Nationalists union)
Latvia - Nacionālā apvienība Visu Latvijai! ( eng. National Alliance All For Latvia!)
Estonia - Eesti Konservatiivne Rahvaerakond ( eng. Conservative People's Party of Estonia)



Actual text of the declaration in English:

We affirm the supremacy of our national sovereignty over the supranational institutions and we stand against any attempt to absorb our independent nation states by any kind of European Super State.

We see the immigration policies of Western Europe as a warning example. The demographic situation in our countries does not allow any new massive immigration into our lands.

We hold the values of family and patriotism to be fundamental, despite of the looming ideas of cultural Marxism, postmodernistic multiculturalism and destructive liberalism. Our honour and love for our homelands will not let us walk the path of cosmopolitanism.

We consider the independence of our economies to be just as important as our political independence. We are ready to combat the foreign financial influence in our countries and we see only Estonian, Latvian and Lithuanian capital as a basis of our national prosperity.

We demand from our governments an upright and straight answer to any violation of our sovereignty and any intrusion to our internal affairs, which are continually undertaken especially by Russian authorities and followed by other effectors of imperialistic policy as well. Our national languages, borders and glory of our heroes are sacred and cannot be subjects to negotiation.

We stand firm to the demand of compensations for occupation by Soviet communist regime. Acknowledgement of the occupation and full compensation for it should serve as a fundamentum for more confidence between neighbours and as a guarantee against any other occupation and aggression to recur.

We aknowledge the necessity of physical defence of our peoples against armed violence and the need to build three strong military forces, encouraged by national defence spirit, able for independent combat, but always ready to assist each other.

We believe however that a fight against external dangers and global challenges would be in vain until our national pride, spiritual unity and faith into ourselves have been restored. Only that way can we solve the demographic problems that threaten us from inside.

We are ready to stand as vanguard to a new national awakening that must restore this strength in our veins. We will heed the call of nationalism, convey its positive meaning, and spread it within our living nations, within national education and creative culture, in particular.

We pledge to cooperate in our passions and actions, for our unity is a key to invincibility. We will visit our events, make joint statements if necessary, support information exchange, cultural and economic cooperation programs, and stand together against external threats. Our close and warm relations can build a bridge between different languages to share common feelings while we lie besides on the shore of Baltic sea.

Let the signing of this declaration be a symbol of our heartfelt and flaming relationship!

Wake up, Baltic states!

Eesti Konservatiivse Rahvaerakonna esimees Mart Helme
Eesti Konservatiivse Rahvaerakonna juhatuse nimel Ruuben Kaalep
„Visu Latvijai!“ līdzpriekšsēdētājs Raivis Dzintars
„Visu Latvijai!“ valdes loceklis Jānis Iesalnieks
„Visu Latvijai!“ valdes loceklis Jānis Dombrava
Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila
Tautininkų sąjungos vicepirmininkas Julius Panka

Lietuviškai

Svajojant apie Valstybę

Valstybės diena. Šią dieną nuo pat mažumės suvokiau ne tiek esamos valstybės, su visais teismais, politikais ir institucijom, kiek greičiau mūsų svajonių valstybės – idealo diena. Gražiausias kraštas prie Baltijos, nuspalvintas nenusakoma gamta, kur prisiglaudus prie medžio jautiesi, tarsi būtum susitikęs su seniai nematytu draugu, turi tūkstančius jaunų žmonių, svajojančio apie idealą, apie didžią mūsų valstybę, kokia yra verta mūsų didžių protėvių vardo.  Su šūkiu - Tautai jaunąsias jėgas! – šie jauni žmonės pakels mus į naują kokybinį lygį, nebekartodami praeities klaidų. Pilnas idėjų, energijos ir talento Lietuvos jaunimas, įkvėptas mūsų baltojo raitelio – Vyties idealo, sukurs naują Lietuvą, kuri bus verta mūsų didžių protėvių ir nepalaužiamos tautos vardo. Prisijunkime prie jaunimo žygio! 

Ištrauka iš V.Alanto "Žygiuojanti tauta":
Baltasis raitelis skrieja per Lietuvos klonius, miestus ir kalnus. Jis moja artojui greičiau ir gilesnę varyti vagą, jis ragina šviesuolį spartinti kūrybinį žingsnį, jis skatiną jaunimą vis tvirčiau mylėti savo tėvynę ir jai savo jauną energiją aukoti. Visiems, visiems lietuviams Baltasis Raitelis rodo su kokiu veržlumu ir energija reikia dirbti šiandie, kada Lietuva yra pradėjusi naują gadynę.
Baltasis Raitelis, skriedamas per Lietuvos klonius, miestus ir sodybas mums visiems moja į vieningą darbą, į milžinišką, lietuvišką talką, kuri ant senovės šimtmečių pilių pamatų pastatytų naujosios Lietuvos modernų kūną. Turi išnykti sąvokos senoji Lietuva ir naujoji Lietuva: turi palikti tik viena tūkstančius metų gyvenusi ir su pasitikėjimu žengianti į garbingą ateitį Lietuva. Baltasis Raitelis atskriejo iš amžių gilumos ir veržliu šuoliu jis turi skristi į amžių gilumą, nuolat mums rodydamas Lietuvos gerovės, didybės ir garbės kelią...

Bendražygiai,

Su Valstybės diena!

Salus Patriae - suprema lex est!

Mintys kyla įvairios

Konservatoriai ir socialdemokratai. Atrodytų, amžini varžovai politikoje. Dvi grandiozinės politinės jėgos, dešinieji ir kairieji, savotiška alfa ir omega Lietuvos politikoje. Vieni pozicijoje, kiti opozicijoje. Vieni komunistai, kiti vagys. Kiekvienas yra verčiamas pasirinkti pusę. O ar tu, Lietuvos pilieti, turi nuomonę apie laisvės premiją V.Landsbergiui/Visagino Atominę elektrinę/Druskininkų aferą/Mažeikių naftą/Landsbergienės darželius?
Šiaip viskas gerai turbūt, bet mintys kyla įvairios.

1.

Kas galėtų paneigti, jog abi šios tradicinės jėgos, yra stipriai susitepusios, ir tiesiog pasidalinusios įtakos zonomis valstybėje? Juk abiejų grupių žmonės dalyvavo laukinėje privatizacijoje, tikriausiai visi žino tam tikrus korupcinius oponentų žygius. Ir laikosi gražaus susitarimo - netrukdyti vieni kitiems dirbti. O jeigu kažką paviešina vieni, kaip tarkime Druskininkų aferą, tai kiti atsilygina tuo pačiu , pvz. Landsbergienės turtai. Vėliau arba randa nuteistuosius, arba sukuriamos specialiosios komisijos ir visi pamiršta tyrimus.

Tačiau įsivaizduokite, jog į smėlio dėžę bando patekti nauji žaidėjai. Jie - nei kiek nėra geresni savo esme. Gal tik naglesni, tačiau neturi tokių stiprių galios svertų, todėl retkarčiais turi iš tikro kažką ir naudingo padaryti, siekiant išsaugoti savo įtaką. Bet jie irgi nori savo korupcinio pyrago dalies. Ką daro politinė klika? Susijungia prieš juos. Kas galėtų paneigti, kad būtent taip buvo su Darbo partija ir Tvarka ir teisingumu. Dabar tos partijos laikomos susitepusiomis, o va tradicinės - šventos.

O žmonės ir tiki, nes mieliau vietoje knygos renkasi televizorių, o žiniasklaidą skaito tik didžiausią. Jeigu iš viso skaito ir domisi kažkuo daugiau, negu kokiai degtinei maximoje taikomos nuolaidos.

2. Kas galėtų paneigti, jog abi šios partijos yra tampomos už virvučių kokių trečiųjų asmenų? Panašiai juk yra Amerikoje, kur Respublikonai ir Demokratai yra finansuojami tų pačių korporacijų. Man kartais mūsų politika kelia įtarimų. Užsienio politikoje mes, kaip Europiečiai, retai kada atstovaujame Europos interesus. Greičiau - JAV. Nieko nesakau, eilėje atvejų tai nėra labai jau blogas dalykas. Bet minčių apie savarankiškumą kyla įvairių.

Kartais atrodo, kad politinė Lietuvos smėlio dėžė palikta savieigai, tačiau kuomet yra rimtesnis reikalas - tuoj abi partijos būna patraukiamos už virvučių ir balsuoja sutartinai. Taip jie balsavo dėl Euro, dėl Žemės referendumo. O štai šiandien, kol Lietuvos visuomenė svarstė, ar suteikti laisvės premiją vienam politikui ir dabinosi tautinėmis juostelėmis, mūsų dešinieji ir kairieji vėl eilinį kartą sujungė jėgas ir kartu bendru balsavimu atvėrė sienas imigrantams, taip išduodami mūsų valstybės ir visuomenės interesus. Kuomet reikia gintis nuo nacionalinių interesų - LSDP ir TS-LKD visada dirba išvien.

Galbūt teisingai sako John Morgan, kad nėra dešinės ir kairės. Yra tik liberalai ir nelibeberalai.

3.
Vakarų Europos jaunimas dabar keikia tuos, kurie atvėrė vartus imigracijai. Nemažai tenka bendrauti ir stebėti augančias tautiškumo gretas. Aišku pilna ten procesų, kurie man nepatinka, bet nepastebėti augimo tarp progresyviausio europiečių sluoksnio tiesiog negalima. Nacionalizmas tampa bene pažangiausia  platforma, jungianti jaunimą. Turbūt to ir buvo galima laukti, kuomet kairuoliškas liberalizmas patiria vieną pralaimėjimą po kito.

Europa jau gyvena tautinėmis nuotakomis, nacionalizmas seniai užkariavo internetus. Mūsų kaimynėse vyksta daugiatūkstantinės demonstracijos. Anksčiau, arba greičiausiai - vėliau, šios idėjos bus aiškiai išreikštos ir mano Tėvynėje. Juk politinė klika negali visą laiką mulkinti žmonių. Žinau, kad mes patys darome eilę klaidų ir turėtumėm labiau mokėti jas priimti. Nesu tikras dėl formos, kuria Lietuvoje triumfuos pažangiosios tautinės idėjos. Tačiau kad jos triumfuos - abejonių lieka vis mažiau.

Šiemet Lenkijoje - 70 tūkst. žmonių pasisakė už nacionalinę valstybę. Pernai dalyvavau demonstracijoje Latvijoje, kurioje dalyvavo 14 tūkst. latvių. Buvo ramus vakaras. Šiais metais buvo itin vėluoja ir tiesiog pliaupė lietus. Raivis Dzintars buvo permirkęs nuo lietaus. Bet žmonių buvo dar tūkstančiu daugiau, negu praėjusiais metais. Atėjo mūsų laikas.

Kuomet kapitalizmas patiria vieną po kitos ekonomines krizes, kuomet liberalizmą susprogdino masinė imigracija ir teroro aktai, nacionalizmas sako: Čia yra mūsų Europa, mes ginsimės! Aš visada pavydėjau savo tėvų kartai, kad jie galėjo pamatyti tautinį atgimimą 1988-1990 metais. Tačiau po truputi pamatau tai, kad mūsų laukia stulbinantis reginys. Tautų Europa, lyg šiol buvusi nustumta šalin ir prispausta, kyla ir laužo visas atgyvenusių liberalių ideologijų užtvaras. Aukščiausi idealai prisikelia.

Tomas Skorupskis. Dinozaurų dvikova

Mano, kol kas dar gana trumpame, gyvenime man teko garbė susipažinti su daug nuostabių žmonių. Tarp jų  teko matyti ar net bendrauti su tokiais asmenimis kaip V. Bražėnas, A. Svarinskas, A. Patackas ar R.Paulauskas. Dažnai tautinio jaunimo tarpe tokius asmenis vadiname dinozaurais - šiais laikais nykstančia rūšimi, kovotojais už tiesą, vis dar neatsisakiusiais amžinų vertybių vardan modernizmo madų.

Jūs buvote radikalai, kurie sakydavo savo nuomonę, nepaisant to, kad ji kam nors atrodė netinkama, jūs nebijojote tapti pajuokos objektais dėl to, kad ginate tai, kas yra teisinga, jūs atsisakėte taikstytis prie vyraujančios nuomonės. Dėl visų šių priežasčių aš jus itin gerbiu ir džiaugiuosi, jog turėjau galimybę pabendrauti su jumis.

Dinozaurų gyvenimo būdas dažnai neįtinka moderniajam pasauliui. Jų dideli, gremėzdiški kūnai maišo dangoraižių statybai, jie užkemša  vartoti skubančių moderniųjų piliečių gatves. Iš dinozaurų dažnai bandoma pasišaipyti, o kartais - prieš juos kovojama tiesiogiai.

 Tačiau jūsų, Sąjūdžio kartai, būdinga viena problema, kuri, mano požiūriu, privertė mūsų tautą sumokėti nemažą kainą. Tai - amžinos intrigos, konfliktai tarp asmenų, kurie šiaip jau stovi toje pačioje barikadų pusėje - už lietuvišką Lietuvą, už tradicinę šeimą, už nepriklausomybę. Vienas tautinio judėjimo narys mėgo kartoti, jog vargu ar Sąjūdžio karta susivienytų net tuomet, kada mūsų gatvėmis važinėtų tankai.

"Sąjūdis išsibarsto, apdainuota vienybė ima sklaidytis, nacionalistai pasklinda po gausybę judėjimų ir partijėlių, pradeda gimti vėžinis reiškinys - vadizmas. Vadizmas - reiškinys, kada vienos idėjos žmonės išsibarsto po gausybę organizacijų ir judėjimų, kuriems atstovauja vietiniai vadukai, nekenčiantys savo bendraminčių konkurentų labiau nei bendro priešo."  - Edmundas Girskis, "Keturi".

Visai neseniai liberalai, save vadinantys konservatoriais, šaipėsi iš jūsų, gerb. A.Patackai. Kiek vėliau, delfi portale, nuaidėjo šlykštus purvas prieš a.a. monsinjorą A.Svarinską. Šiomis dienomis puolamas nepriklausomybės akto signataras R. Paulauskas. Ir visus tris kartus man nepatiko skaityti tuos puolimus, bandžiau ginti jus internete, kadangi jūs man esate kaip tinkamas pavyzdys. Šiam atvejui norėčiau skirti papildomą dėmesį, kadangi R.Paulauską kritikuoja ir asmenys, su kuriais esu vienoje organizacijoje, todėl matau reikalą pareikšti ir atskirą nuomonę.

Portalas lrytas.lt, seniau garsėjęs išpuoliais prieš įvairius tautinės minties atstovus, dabar ėmėsi R.Paulausko. Pastarasis yra vienas iš nedaugelio, kuris argumentuotai sugeba informuoti visuomenę apie JAV vykdomą monetarinę politiką, apie tos pačios valstybės ekspansinę politiką, apie Europos sąjungą. Tačiau svarbiausia yra tai, kad R.Paulauskas pasisako už litą, žemę, tradicinį vyro-moters santykį ir už nepriklausomybę. Šalia to R.Paulauskas iš tiesų greičiausiai leido iš jo paskaitos sumontuoti filmą, kurio turiniui pats nepritariu, tačiau nemanau, kad tai yra priežastis tokio puolimo, kurį dabar patiria R.Paulauskas.

Lryto straipsnio paskelbimo metu, vienam po kito įvairiems patriotams - J.Pankai ar A.Patackui  ir keliems Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos nariams skelbiant atsiribojimus arba visokius šiek tiek pasenusius faktus iš Sąjūdžio laikų, senąją Europą ir toliau transformuoja kultūrinio marksizmo ir vartotojiško kapitalizmo sąjunga. Vyksta vertybių transformacija, kuri negrįžtamai keičia senojo žemyno veidą. Didžiulio mąsto jėga, turinti daugumą ne tik Lietuvos, tačiau ir daugelio Europos šalių parlamentuose, po truputį diegia šias antivertybes. Tuo tarpu tradicinį požiūrį atstovaujantys politikai ar visuomenės veikėjai beveik visur yra mažuma, o  Eurointegracija tik stiprėja. Vos kelios valstybės Europoje, kur tautininkams pavyko perimti valstybės kontrolę ir pasiekti bent dalinę nepriklausomybę. 

Tarp tų valstybių, kurios sugebėjo atsitiesti nėra Lietuvos. Lietuva, augančių tautinių jėgų kontekste, tikriausiai yra viena Europos "outsiderių". Permainos mūsų šalyje atrodo nepasiekiamos. Viena iš tų priežasčių, kodėl mes to padaryti negalime - jau minėtasis skaldymasis.

Aš suprantu daugelio mūsų tautiečių susirūpinimą Ukrainos reikalais. Aš asmeniškai pažįstu kelis asmenis, kurie šiuo metu kovoja už teritorinį Ukrainos vientisumą, o taip pat dalyvavo pavojingiausiuose susirėmimuose su Berkut revoliucijos įkarštyje. Kiti gal Ukrainoje turi artimuosius, treti bijo, kad jeigu neapginsime Ukrainos, rusai ateis pas mus. Ir viskas yra gerai dėl tokio požiūrio. Bėda yra tuomet, kada tai pereina į isteriją - dėl negalėjimo kažkaip padėti ukrainiečiams - pradedama ieškoti priešų tarp tų pačių tautinės valstybės šalininkų. Asmenys, kurie turi kitokią nuomonę Ukrainos įvykių kontekste pradedami vadinti koloradais, Putiną šlovinančiais, prorusiškais. Dar dažnai priduriama, jog koloradus reikia išnaikinti.Naikinamųjų taikinyje atsiduria tie patys tautinės valstybės šalininkai, kovojantys už tą patį, už ką dalis ukrainiečių kovojo revoliucijoje. Negana to - tai pačiai Ukrainai dėl to niekuo nepadedama, tačiau tik susilpninamos realios galimybės perimti valdžią Lietuvoje, o neperėmus valdžios mes ir negalime niekaip padėti spręsti Ukrainos įvykių. Gaunasi užburtas ir pykčio kupinas ratas, kuomet siekiant gerų tikslų pereinama į isteriją, kuri ir trukdo tiems patiems tikslams. Tačiau negana to - tautinės valstybės šalininkai pasidalina į mažas ir nereikšmingas grupeles, susiskaldo tarpusavyje, o taip padaroma reali žala Lietuvos, kaip lietuvių tautos, valstybės išlikimui.

Ironiška, tačiau jeigu ukrainiečiai elgtųsi taip pat - nebūtų nei Maidano, nei revoliucijos, nei antiteroristinės operacijos. Janukovičius vis dar būtų likęs valdžioje. Ukrainoje žmonės, turintys gerokai didesnius pažiūrų skirtumus, negu tarp A.Patacko ir R.Paulausko -radikalūs nacionalistai su kraštutiniais liberalais ar net anarchistais susijungė dėl bendro tikslo - pokyčių. Nes jiems šalia stovintis kitų pažiūrų bendramintis atrodė mažesnė bėda, negu status quo išlaikymas Ukrainoje. Iš to kyla klausimas Juliui Pankai, Algirdui Patackui ar tiems keliems LTJS nariams, išplatinusiems atsiribojimą (be tarybos nutarimo!) visų vardu - kas jums rūpi labiau: Lietuva, lietuvių tautos išlikimo galimybė, tautinė valstybė, tradiciniai šeimos santykiai - ar neapykanta R.Paulauskui ar jo pažiūroms? Ukrainiečiai pasirinko Ukrainos vientisumą. Tikiuosi, jog tą patį pasirinktų ir mano minėti asmenys, kurie gal nepagalvoję pasidavė lryto provokacijai.

Tiek A.Patacko, tiek J.Pankos, tiek ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pareiškimai , mano galva, nėra visai garbingi. Kritikuojama R.Paulausko pozicija, kurią jis išdėstė argumentų kalba. Tačiau kritikuojantys net nebando pateikti kontr-argumentus. Čia būtų tas pats, kas į Juliaus Pankos puikų straipsnį, kuriame jis kritikuoja liberalų ir socialdemokratų pozicijas dėl darželių Vilniuje, o taip pat pateikia neblogus savo siūlymus, kas nors atsakytų - tu, storas ir su barzda - iš viso neaiškink. A.Patackas savo straipsnyje pateikė keletą mitų, kurie sklando apie R.Paulauską. Pirmą kartą su juo susitikęs aš turėjau pokalbį, kuriame uždaviau klausimus apie kiekvieną iš jų ir gavau logiškus atsakymus, kurie mane įtikino. Jų - pilnas internetas. Kad ir šis - apie desovietizaciją. Man ypač nepatiko radikali ir su LTJS taryba (kurios narys esu aš) nederinta kelių LTJS narių pozicija, kur R.Paulauskas yra net įžeidinėjamas ir skelbiamas atsiribojimas. Koks LTJS santykis su R.Paulausku? Ženkli dalis narių jį mėgsta ir palaiko, o R.Paulauskas dalyvavo uždraustose eitynėse kovo 11-ają, kuomet viskas galėjo baigtis ir bananų baliumi. Kada mums reikėjo pagalbos sunkią valandą - R.Paulauskas buvo kartu su mumis. Kada jį pradėjo pulti sistema - mes atsidėkojam jam prisidėdami prie sistemos puolimo. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl parašiau šį straipsnį. Toks kelių LTJS narių elgesys prasilenkia su mano moralinėmis vertybėmis. Tai nėra visos organizacijos pozicija. LTJS vis dar išlieka ta organizacija, kuri pasisako už tautinių jėgų vienybę, o jos šūkis sutampa su R.Paulausko dažnai kartojamu: Ne rytams ar vakarams, Lietuva - Lietuvos vaikams. 

P.s. Šis straipsnis yra mano asmeninė pozicija, kurį man užtikrina konstitucija. Jos nevertėtų tapatinti su kurios nors organizacijos, partijos ar dar kieno nors pozicija. 

Mano aktyviosios narystės LTJS pabaiga

Pastaruoju metu tenka sutikti asmenis, su kuriais itin džiaugiuosi matydamasis. Jie - išminties šaltiniai, kurie linkę pasidalinti ta išmintimi ir su manimi. Vienas iš tokių žmonių kažkada išdėstė savo požiūrį į gyvenimą ir jo virsmą. Tas požiūris, jį sukramčius ir savo galvoje, man atrodo itin priimtinas. Jo esmė - žmogaus gyvenimas susideda iš 4 fazių: 

Vaikystė - kuomet žinios yra imamos iš tėvų.

Jaunystė - kuomet žinios yra imamos iš pasaulio. Tai kartu ir kovos laikas - kuomet ir pats žmogus bando kovoti už teisingesnį pasaulį. 

Tėvystė - kuomet kuriami pagrindai šeimai, šeima, vaikai, būstas ir kita. Laikas, kuomet perduodamos žinios vaikams.

Senatvė/Branda - kuomet perduodamos žinios pasauliui, antrasis kovos laikas, šį kartą - daugiau apgalvotas, išnaudojant sukauptą informaciją. 

Kuo toliau, tuo jaučiu pačiu savimi, kad po truputi pereinu prie trečiosios fazės, kuomet reikia statyti pamatus tolimesniam gyvenimui. Būtent todėl, po ilgų svarstymų, Žalgirio mūšio dieną parašiau laišką bendražygiams Lietuvių tautinio jaunimo sąjungoje, jog pasitraukiu iš Kauno skyriaus pirmininko pareigų visam laikui ir bent jau kuriam laikui - iš aktyvios veiklos pačioje organizacijoje. Atėjo laikas perleisti vadovavimą jaunesniai kartai, kuri pati turi imtis atsakomybės, daryti klaidas ir iš jų mokytis (Tai nereiškia mano kažkokį pasitraukimą iš organizacijos, tautinio judėjimo ar dar ko, tiesiog pasikeitusį veiklos pobūdį).

Pasirinktas laikas tam - turbūt vienas geresnių, kadangi šiuo metu Kaune matau bent 5 stiprius žmones, kurie galėtų užimti mano vietą, įnešdami į tautinę veiklą naujos jėgos, naujos ugnies, kas tautiniam judėjimui išeis tik į naudą.

Kadangi dar vis susilaukiu skambučių, žinučių, kuriuose į mane kreipiamasi pagal buvusias pareigas - jaučiu poreikį apie pareigų pasikeitimą paskelbti viešai. 

Šiai organizacijai paskyriau savo šešerius jaunystės metus, kurių tikrai nesigailiu ir to paties linkėčiau kiekvienam. Pasidalinsiu keliomis nuotraukomis iš kiekvienų veiklos metų.

2009m. sausio 13-osios minėjimas.

2010 m. Diskusija

2011 m. Gimtadienis

2012 m. Eitynės "Daugiau niekada"

2013 m. išvyka į Vilniaus atgavimo minėjimą sostinėje

2014m. 

Turiu palinkėti sėkmės visam Kauno LTJS kolektyviui išsirenkant naują pirmininką. Lietuva - lietuviams! 

 

Žygiuojanti Lietuva

Šis straipsnis yra parašytas po 2013 metų kovo 11-osios eisenos. Eisenos, kuriai miesto valdžia neišdavė leidimo. Tvarkydamas failus netyčiom aptikau šį straipsnį. Kiek jis turi išliekamosios vertės nesiimsiu prognozuoti, tačiau įkeliu jį į blogą jau vien todėl, kad norėčiau čia turėti visus kada nors parašytus savo tekstus.

Tomas Skorupskis

ŽYGIUOJANTI  LIETUVA

2013-03-15

                      Prieš kelis mėnesius informacijos technologijų gigantė "google" leido visam pasauliui pažiūrėti į Lietuvą per savo programą "google street view". Kadangi domiuosi panašiomis naujienomis, kelias valandas šiai naujovei skyriau ir aš. Pradžioje žiūrėjau savo mylimą miestą - Kauną, tikėdamasis pamatyti save, vėliau pasinaudojau galimybę pamatyti ir kitas šalis. Tai, ką išvydau, privertė susimastyti: ar tai būtų Lietuva, ar kokia Azijos šalis, Šiaurės ar Pietų Amerika - visur mačiau gana panašų vaizdą - didžiulius prekybos centrus, beveik identiškas reklamas, jaunimą, susirinkusi prie klubų. Galvoje iškilo klausimai - o kuo mes skiriamės? Kai kurie tai vadintu judančiu pasauliu, globalizacija. Aš tai vadinu tautinių kultūrų, identiteto mirtimi ir nacionalinės savimonės pakeitimu vartotojiška savimone.

                      Prieš savaitę turėjau galimybę patirti visai kitokias emocijas, tačiau išvados buvo panašios - dalyvavau kovo 11-osios eitynėse Vilniuje. Į eitynes, kurių pagrindinis šūkis buvo Lietuva - lietuviams, lietuviai - Lietuvai, susirinko tūkstančiai patriotų. Buvo gražu žiūrėti į šimtus vėliavų, tūkstančius žmonių. Kai kurių veidus atpažinau iš žiniasklaidos, kuri rodė apie svarbius įvykius tautinio atgimimo metais. Dalį senolių mačiau iš kitų renginių, kad ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio Ariogaloje. Veiduose nebuvo itin daug šypsenų, jie apimti nerimo. Nerimo apimtas buvau ir aš. Ši kovo 11-osios šventė buvo uždrausta valdančiųjų. Daugeliui, o turbūt ir man kilo klausimai - kas atsitiko su mūsų valstybe? O gal ji jau nebėra mūsų, jeigu sostinėje nebegalima eiti su tautine vėliava? Šventė pavyko, lietuviai šventė savo laisvės dieną, tačiau nerimas išliko. Išliko ir klausimai.

                      Prieš kokius 5 metus Lietuvoje buvo kilusi Japonijos kultūros susižavėjimo banga. Tuomet aš dar buvau eilinis miesto vaikis, kuris nelabai buvo linkęs laužyti galvą panašiais reiškiniais, o verčiau rinkosi tuomet populiarų kompiuterinį žaidimą Lineage2. Bet būtent tuo metu atkreipiau dėmesį į šį Japonijos atvejį. Japonija - tautinė valstybė, kuri didžiuojasi savo išskirinumu, kuri turi aukštą savo tautinę kultūrą. Būtent todėl ji ir yra įdomi visam pasauliui. Tai - kažkas nematyto, neatrasto, gražaus. Į tokią valstybę noriu nuvažiuoti ir ją apžiūrėti. Visai nenorėčiau ten važiuoti, jeigu pamatyčiau ten tuos mačius hesburgerius, tas pačias MTV nesąmones, primityvią pop kultūrą. Panašios aš norėčiau ir Lietuvos, išsaugojusios ir skatinančios savo unikalumą, savo gražią kalbą, savo gražiausias merginas ir puikų žalią kraštą. Būtent todėl ir dalyvauju panašiose eitynėse, kaip kovo 11-osios eitynės Vilniuje. Man šūkis Lietuva - lietuviams reiškia, jog mes esame didi tauta, kuri turi teisę į neperkonstruotą pasaulį, kur lietuvis lietuviui yra ne vagis, o draugas. Mūsų, lietuvių, yra itin mažai šiame pasaulyje, todėl tautiškumas mums yra gyvybiškai būtinas. Priešingu atveju mūsų tauta nebesulauks 23-iojo amžiaus. O tuomet, kada yra keliamas išlikimo klausimas, tauta turi teisę imtis ir nepatogių, radikalių sprendimų savo valstybėje. Juk Lietuva - vienintelė vieta, kur lietuviai gali jaustis kaip namuose, kaip šeimininkai.

                      Prieš 26 metus Lietuvos laisvės lygos mitingu Lietuvoje prasidėjo dainuojanti revoliucija, iškėlusi demokratijos ir tautinės nepriklausomos valstybės tikslus. Prieš 23 metus atgauta nepriklausomybė ir turbūt tuomet niekas nebūtų galėjęs pagalvoti, jog laisvoje Lietuvoje lietuviams bus draudžiama švęsti tautos šventes. Šiomis dienomis žmonės vėl renkasi į tokius pačius mitingus, kaip ir tomis dienomis, mat ne visi darbai buvo iki galo atlikti. Jeigu demokratinę valstybę mes pasiekėme, tai dabar atėjo metas naujam pakilimui - tautinei revoliucijai.

                      Priešas šiuo metu ne toks ryškiai matomas, neapsiginklavęs automatais ir tankais, ne kitos šalies. Didžiausias priešas yra mūsų pačių baimė išsakyti tai, kuo tikime, mat kažkam ši pozicija gali pasirodyti nepatogi. Tautinės valstybės siekį reikia kelti kiekvienam iš mūsų, o ne laukti, kol bus kokia geresnė situacija ar kol tai padarys kažkas kitas.  Lietuvos partizanas Dzūkas rašė: „Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį“ . Renginiuose, skirtuose jam ir kitiems partizanams atminti daug kalbama apie istoriją, uždegamos žvakutės jo atminimui. Aš manau, jog didžiausia pagarba jam yra ne žvakių deginimas, o jo darbų pratęsimas. Žygiuojanti Lietuva - būtent toks pavadinimas labiausiai tinka apibūdinti šiam judėjimui ir ateities valstybei.  Tai gyvos, ambicingos ir ryžtingos tautos, tai yra mūsų svajonių Lietuvos idėja.  Lietuvos, kuri būtų mūsų piliečių, mylinčių ir lojalių Lietuvai valstybė, o lietuvių tauta - išsaugojusi savo tautinį identitetą, ryžtingai stovinti kartu su kitomis laisvomis Europos tautomis, pasiruošusį atremti bet kokį naują geopolitinį išbandymą.

                      Prieš penktis metus, kuomet įsiliejau į lietuvių tautinį judėjimą, netikėjau, jog Katedros aikštėje susirinks tūkstančiai bendraminčių. Šių metų kovo 11-ają čia mačiau tūkstančius žmonių. Būtent dabar metas visiems mums patikėti, jog mes galime, jog mes pasieksime pergalę. Lietuva - lietuviams, lietuviai - Lietuvai! 

Romas Kalanta - bekompromisio pasipriešinimo simbolis

Lietuviškoji gamta, suteikianti mums stiprybės ir nuostabų grožį, sukasi darniame rate. Metai keičia metus, o pavasaris - pavasarį.  Šalčio sukaustytą žemę pamažu glamonėja saulės spinduliai ištirpdantys ledą. Mažas upeliukas prasiveržia į nesustabdomą upę griaunančią visas užtvaras.

  Mūsų gamtos raida primena lietuvių tautos istorinį virsmą.  Didvyrių žygdarbiais paženklinta mūsų tautos istorija mums primena naikintą, tačiau visada atsitiesusią mūsų tautą. Nei kryžiuočiai, nei caras, nei bolševikai nepalenkė mūsų gyvasties. To nepavyks padaryti ir dabartiniams liberalams.

Vienas iš tokių pavasariškų sukilimų buvo Romo Kalantos didvyriškas poelgis. Tautinė dvasia, ilgus metus miegojusi bendraamžių sielose, prasiveržė į trumpą, tačiau itin reikšmingą bangą, kuri praskriejo Kauno gatvėmis 1972 metų gegužę. Tai buvo tikras ilgai miegojusios lietuviškos sąmonės pabudimas, kurio užpildyta ugnis ilgam šildė mūsų tėvų ir senelių širdis.

Bėgimas, skirtas R.Kalantai atminti. LTJS ir Romą Kalantą jungia tas pats tikslas - Lietuvos laisvė.

Prireikė kiek daugiau negu 15-os metų tam, kad sulauktumėm vasaros, kuri mums atnešė nepriklausomybę. Tačiau po pavasario, jau mūsų kartai teko pamatyti tiek nepriklausomos valstybės rudenį, tiek ir šaltą žiemą. Dienas, kuomet dorą pakeitė iškrypimai, kuomet lietuvių tauta buvo žeminama, o valstybė - pardavinėjama.

Tačiau istorija apsuko savo ratą. Pirmasis laisvės spindulėlis, lūžio taškas - 2008 metų kovo 11-oji, kuomet būrys jaunuolių nusprendė: GANA. Ir savo radikalia forma, ne mažiau radikalesne negu Romo Kalantos, sujungė lietuvį su lietuvių, vieną būrelį su kitu bendraminčių būreliu. 2013 m. sistema bandė užgniaužti laisvės eitynes savo ledu. Tačiau  jau pavasaris ir ledo luitai sistemoje tirpsta, valdžiai nepavyko sustabdyti tautinės eisenos mūsų sostinėje.

Atgijusi politinė valia ir lietuvių tautos noras išlikti subrendo, surinkus 320 tūkst. gyventojų parašų referendumui dėl Lietuvos žemės. Valdančiųjų visaip stabdomi ir blokuojami Lietuvos piliečiai vis tiek pasiekė savo - parašai surinkti ir referendumas įvyks. Beliko paskutinė kliūtis - referendumo nukėlimas į vasarą, piliečiams nepatogiu metu. Tačiau lietuvių tauta savo istorijoje patyrė dar ne tokių išbandymu. Mes atlaikėme juos visus, išlikome istorijoje ir naują iššūkį pasitinkame pakelta galva.

Mūsų tautos pavasaris jau prasiveržė kol kas dar negausia, vis dar sistemos ledų įkalinta srove. Ar jis virs visas mums pikta linkinčių suręstas užtvaras griaunančia banga priklauso nuo tavęs.

Birželio 29d. ateik į tautos referendumą. Romo Kalantos ir kitų mūsų didvyrių dvasia tegul tave lydį priimant apsisprendimą. Nepraleisk progos - būk tautinio proveržio dalimi! 

2013-ieji pokyčių metai

2013-ieji tikriausiai buvo geriausi metai mano gyvenime. Kaip tautiniam judėjimui lemtingi 2008-ieji, taip man - 2013-ieji - permainų metai. Vienos permainos svarbesnės, kitos - mažiau svarbios. Tačiau yra viena - svarbiausia - Alkoholio atsisakymas.  

Tai - bene svarbiausias pokytis ne tik per metus, bet ir turbūt per gyvenimą, nes tai yra visų pirma virsmas iš plevėsos į pilnaverį žmogų - nugalėtoją. Na o taip pat šis virsmas davė ir praktinių rezultatų. Gavau nemažai laisvo laiko, kadangi bereikšmius tūsus pakeičiau kita veikla(nors siekiau išlaikyti bedravimą su draugais).

Likusį laiką investavau pagrinde į dvi sritis: mokslą ir žinias. Šiais metais pavyko pagaliau pajudinti kiek užleistus (gal greičiau dėl kitų veiklų, tačiau ir dėl buvusio įdingo gyvenimo būdo) mokslus universitete. Išsitaisiau susikaupusias skolas ir nusistačiau universitetą kaip prioritetą.

 Žinios. Per šiuos metus gavau tiek informacijos, jog atrodo, kad anksčiau buvau aklas, o dabar - regiu. Susigaudau kas vyksta pasaulio politikoje ir kodėl. Tai laikau turbūt didžiausiu patobulėjimu, į kurį investavau turbūt daugiausia laiko. Galiu pridurti, jog žinojimas ir matymas nėra jau toks didelis džiaugsmas, nes mano pozicija tampa nebepatogi kitų kolegų, draugų komforto zonai, o tai sukelia pykčių ir pan.  Kartais net pagalvoju - ar negeriau yra užsimerkti ir džiaugtis gyvenimu - plaukti pasroviui, gyventi apatijoje, negalvojant apie savo paties bei vaikų ateitį. Bet tokia pozicija ilgai neužsilaiko. Mano mieloji Augustė man pasakė, jog aš negalėčiau taip gyventi ir tikriausiai ji yra teisi.

Beveik kas savaitę - virš 50 kartų šiais metais rašiau savo mintis į tinklaraštį. Kartais tai būdavo mėgstama citata, kartais - užsienio įvykių apžvalga, kartais - puiki daina, o kartais atsišaukimai/ideologiniai tekstukai apie tai, kokioje padėtyje esame. Taip pat per metus parašiau ir kelis rimtesnius straipsnius, taip pat įkėliau, mano galvoje, geriausias Dzūko dienoraščio vietas. 

Per šiuos metus  pirmą kartą skridau lėktuvu, aplankiau mamą Norvegijoje. Ten taip pat išmokau važiuoti dviračiu. Žadėjau aprašyti kelionės įspūdžius, bet taip ir neaprašiau. Kodėl paminėjau tokį menkniekį, kaip išmokti važiuoti dviračiu? Todėl, kad tai buvo kelerių metų pasižadėjimas naujiems, kuriuos (greta su kitais) neišpildžiau iki šių, vidinės revoliucijos metų.

Šiais metais įstojau į L.T.S. Korp! Neo-Lithuania. Visiškai nesigailiu dėl to, nors tai pareikalauja ir nemažai mano turimo laiko, o grąžos ne visada duoda tiek, kiek norėčiau. Tačiau ten susipažinau su puikiais žmonėmis, su visiškai nauja kultūrine aplinka, įgavau žinių. Jeigu žiūrėti į korporacijos ištakas -atėjau į ten, kur ir turėjau būti.

Šiais metais taip pat mečiau man pabodusį darbą, išsilaikiau apsaugos darbuotojo kursus. Truputį sveikiau maitinuosi ir šiais metais truputį daugiau sportavau, tačiau čia tikrai yra kur tobulėti. Šiais metais pradėjau kreipti dėmesį į tai, kaip aš atrodau. Iš neformalaus stiliaus mane vis dažniau buvo galima pamatyti su tvarkinga apranga.

Šiais metais, kaip ir praėjusiais, skyriau nemažai laiko tautinei veiklai. Vis dar vadovauju LTJS Kauno skyriui, jo veiklos ataskaita - čia. Tuo tarpu mano veikla LTJS'e, žinoma, tuo neapsiribojo. Kovo 10d. vyko LTJS visuotinis narių susirinkimas, kuriame savo einamas vicepirmininko ideologijai pareigas perleidau mano itin gerbiamam draugui ir bendražygiui - Edmundui. Pastarasis neseniai išleido knygą, kurią reikia (ne būtų gerai, ne reikėtų, bet REIKIA!) perskaityti. Baigęs šias pareigas - gavau naujas. Buvau Mindaugo Sidaravičiaus valdybos nariu, atsakingu už skyrių veiklą ir narius. Pavyko šį tą nuveikti, šiek tiek kremtuosi, nes nepavyko įgyvendinti veiklos plano (atsirado tokių nenumatytų dalykų kaip referendumas ar pan.), na išbuvau ne pilną kadenciją ten. Taip pat tikiu, jog prisidėjau prie to, jog LTJS išreikšta anti-globalistinė pozicija būtų ne tik deklaracija, tačiau ir realus veiksmas. Tautininkų sąjungoje esu išrinktas į Kauno miesto valdybą, o taip pat - į Tautininkų sąjungos tarybą. Tautininkų taryboje bandysiu atstovauti tautišką jaunimą, o taip pat anti-globalistinę, socialinio nacionalizmo poziciją.

Šiais metais nutiko dar šis tas nepaprasto - pradėjau draugauti su Auguste, kuriai esu itin dėkingas. Ji - geriausia draugė, bendražygė, mylimoji, pozityvi kritikė ir patarėja, ramstis sunkią minutę, filosofijos ir linksmybių kolegė. Ačiū tau, kad esi.

Šie metai buvo iš tiesų įspūdingi, progreso metai. Jaučiuosi stipriai paaugęs bene visose man svarbiose srityse. Norėčiau padėkoti savo mamai, tėvui, Augustei, blaiviems kolegoms (ypač Vaivai, Edmundui, Motiejui), draugams iš alkofronto (kad pakenčiate mane) ir bendražygiams.

Kokie bus kiti metai?

Sveikesni, mažiau laiko nerimtiems darbams ar straipsniams, daugiau laiko ateičiai, šeimos ir ateities kūrimui, ilgalaikę naudą duodančiai veiklai. Iš visuomeninės veiklos daugiau pereisiu į politinę veiklą. Planuoju padaryti keletą darbų, jog prieičiau prie vieno gyvenimo etapo pabaigos metų gale.

Tomas Skorupskis. Vilnius mūsų buvo, yra ir bus!

Tomo Skorupskio kalba, pasakyta 2013m. Spalio 28d., LTJS renginyje, skirtame Lietuvos kariuomenės įžengimo į Vilnių dienai paminėti.

Sveiki draugai ir bendražygiai

Dėkui visiems, atsiliepusiems į kvietimą susiburti čia tam, jog paminėtume lietuvių karių žygį į Lietuvos sostinę - Vilnių. Susirinkome čia pasakyti, jog virš Gedimino pilies plevesuoja mūsų tautos vėliava ir ji čia plėvesuos per amžius, o Vilnius mūsų yra, buvo ir bus visados.

Šią dieną kai kurie politikai sako: „Jūs, sakydami, jog Vilnius yra lietuvių, kiršinate mus su lenkais“. Jie teigia, jog Vilnių mums tarsi kažkas padovanojo.  Iš tiesų lietuvių tauta sumokėjo kraujo kainą už Vilnių. Sumokėta nepriklausomybės kovų dalyvių aukomis, birželio 23-osios sukilimu, partizaniniu pasipriešinimu ir net ta pačia sausio 13-ąja.

Vilniaus pripažinimas kaip lietuvių sostine, yra ta sąlyga, nuo kurios galime pradėti dialogą su lenkų nacionalistais. Todėl šis renginys ne tik kad neskatina tautų priešpriešos, tačiau kviečia pradėti dialogą bendrų interesų vardan. Šiandien iš lietuvių - lenkų nacionalistų konfliktų laimi Europos tautų ir tautinių valstybių priešai - internacionalinis kapitalas, po vieną smaugiantis laisvas Europos tautas. Vengrijos pavyzdys tą mums aiškiai rodo. Šį priešą galime įveikti bendradarbiaudami tarpusavyje, suprasdami, jog už lietuvių-lenkų nesutarimus yra atsakinga lenkų rinkimų akcija ir anti-lietuviškos, anti-lenkiškos vyriausybės. Tomaševskis yra tiek lietuvių, tiek lenkų nacionalistų priešas ir pasiekę pergalę mes jį integruosime už grotų.

Tačiau pergalę pasiekti galime bendradarbiaudami vardan naujos, tautų Europos, vardan lietuviškos Lietuvos ir lenkiškos Lenkijos, o tam reikalingas Vilniaus pripažinimas ir šovinizmo pasmerkimas iš lenkų nacionalistų pusės.

Kai kurie politikai ir jiems antrinantys „Facebooko“ kariai teigia, jog mes už Vilnių esame tarsi kažkam skolingi. Tokį teiginį tegali teigti tie, kurie patys buvo okupantų santvarkos funkcionieriai, arba šių laikų konformistai, kurių vergiškas mentalitetas mažai kuo skiriasi nuo tų laikų stribų. Vargšai šie žmonės, nepatiriantys to vienybės jausmo, kurį patiriame mes, būdami čia.

Mes tvirtai stovime ant savo žemės, mes žinome, kas mes esame ir mes didžiuojamės, jog esame lietuviai. Ir čia yra mūsų žemės centras, ir iš čia lietuviui pasaulis atrodo kitaip, negu tiems, žiūrintiems iš Briuselio, Maskvos, Varšuvos ar Izraelio. Ir tvirtai stovint ant savo žemės, prisimenant visus kritusius kovose ir savo dvasia dabar esančius kartu su mumis, mes drasiai tariame - Vilnius mūsų buvo, yra ir bus!

Nacionalizmas - dvasinė revoliucija

Iš visų pusių susidurdamas su neteisingumu ir išnaudojimu eilinis ţmogus skundžiasi: „Ką gali padaryti?“ Atsakymas yra siaubingai paprasta: „KOVOTI, KOVOTI IR DAR KARTĄ KOVOTI!“ Atsikratykite mūsų amžiui būdingu bestuburiškumu ir bailumu. Išskleiskite tiesos, heroizmo ir pasiaukojimo vėliavas. Tapkite kadaise šią šalį vertą meilės ir pagarbos padariusiais karţygiais ir šventaisiais. Gyvenkite savo gyvenimą, kad galėtų gyventi kiti ir gyvenk didingai. Paskelbkite mūsų sielą apvalantį, mūsų protą išgryninantį ir amžinai iš mūsų gretų išdavikus ir bailius pašalinantį Šventąjį karą! Kaukitės su narsa, akmeniniu pasiryžimu ir laiminga širdimi iki galutinės pergalės!