Žygiuojanti Lietuva

Šis straipsnis yra parašytas po 2013 metų kovo 11-osios eisenos. Eisenos, kuriai miesto valdžia neišdavė leidimo. Tvarkydamas failus netyčiom aptikau šį straipsnį. Kiek jis turi išliekamosios vertės nesiimsiu prognozuoti, tačiau įkeliu jį į blogą jau vien todėl, kad norėčiau čia turėti visus kada nors parašytus savo tekstus.

Tomas Skorupskis

ŽYGIUOJANTI  LIETUVA

2013-03-15

                      Prieš kelis mėnesius informacijos technologijų gigantė "google" leido visam pasauliui pažiūrėti į Lietuvą per savo programą "google street view". Kadangi domiuosi panašiomis naujienomis, kelias valandas šiai naujovei skyriau ir aš. Pradžioje žiūrėjau savo mylimą miestą - Kauną, tikėdamasis pamatyti save, vėliau pasinaudojau galimybę pamatyti ir kitas šalis. Tai, ką išvydau, privertė susimastyti: ar tai būtų Lietuva, ar kokia Azijos šalis, Šiaurės ar Pietų Amerika - visur mačiau gana panašų vaizdą - didžiulius prekybos centrus, beveik identiškas reklamas, jaunimą, susirinkusi prie klubų. Galvoje iškilo klausimai - o kuo mes skiriamės? Kai kurie tai vadintu judančiu pasauliu, globalizacija. Aš tai vadinu tautinių kultūrų, identiteto mirtimi ir nacionalinės savimonės pakeitimu vartotojiška savimone.

                      Prieš savaitę turėjau galimybę patirti visai kitokias emocijas, tačiau išvados buvo panašios - dalyvavau kovo 11-osios eitynėse Vilniuje. Į eitynes, kurių pagrindinis šūkis buvo Lietuva - lietuviams, lietuviai - Lietuvai, susirinko tūkstančiai patriotų. Buvo gražu žiūrėti į šimtus vėliavų, tūkstančius žmonių. Kai kurių veidus atpažinau iš žiniasklaidos, kuri rodė apie svarbius įvykius tautinio atgimimo metais. Dalį senolių mačiau iš kitų renginių, kad ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio Ariogaloje. Veiduose nebuvo itin daug šypsenų, jie apimti nerimo. Nerimo apimtas buvau ir aš. Ši kovo 11-osios šventė buvo uždrausta valdančiųjų. Daugeliui, o turbūt ir man kilo klausimai - kas atsitiko su mūsų valstybe? O gal ji jau nebėra mūsų, jeigu sostinėje nebegalima eiti su tautine vėliava? Šventė pavyko, lietuviai šventė savo laisvės dieną, tačiau nerimas išliko. Išliko ir klausimai.

                      Prieš kokius 5 metus Lietuvoje buvo kilusi Japonijos kultūros susižavėjimo banga. Tuomet aš dar buvau eilinis miesto vaikis, kuris nelabai buvo linkęs laužyti galvą panašiais reiškiniais, o verčiau rinkosi tuomet populiarų kompiuterinį žaidimą Lineage2. Bet būtent tuo metu atkreipiau dėmesį į šį Japonijos atvejį. Japonija - tautinė valstybė, kuri didžiuojasi savo išskirinumu, kuri turi aukštą savo tautinę kultūrą. Būtent todėl ji ir yra įdomi visam pasauliui. Tai - kažkas nematyto, neatrasto, gražaus. Į tokią valstybę noriu nuvažiuoti ir ją apžiūrėti. Visai nenorėčiau ten važiuoti, jeigu pamatyčiau ten tuos mačius hesburgerius, tas pačias MTV nesąmones, primityvią pop kultūrą. Panašios aš norėčiau ir Lietuvos, išsaugojusios ir skatinančios savo unikalumą, savo gražią kalbą, savo gražiausias merginas ir puikų žalią kraštą. Būtent todėl ir dalyvauju panašiose eitynėse, kaip kovo 11-osios eitynės Vilniuje. Man šūkis Lietuva - lietuviams reiškia, jog mes esame didi tauta, kuri turi teisę į neperkonstruotą pasaulį, kur lietuvis lietuviui yra ne vagis, o draugas. Mūsų, lietuvių, yra itin mažai šiame pasaulyje, todėl tautiškumas mums yra gyvybiškai būtinas. Priešingu atveju mūsų tauta nebesulauks 23-iojo amžiaus. O tuomet, kada yra keliamas išlikimo klausimas, tauta turi teisę imtis ir nepatogių, radikalių sprendimų savo valstybėje. Juk Lietuva - vienintelė vieta, kur lietuviai gali jaustis kaip namuose, kaip šeimininkai.

                      Prieš 26 metus Lietuvos laisvės lygos mitingu Lietuvoje prasidėjo dainuojanti revoliucija, iškėlusi demokratijos ir tautinės nepriklausomos valstybės tikslus. Prieš 23 metus atgauta nepriklausomybė ir turbūt tuomet niekas nebūtų galėjęs pagalvoti, jog laisvoje Lietuvoje lietuviams bus draudžiama švęsti tautos šventes. Šiomis dienomis žmonės vėl renkasi į tokius pačius mitingus, kaip ir tomis dienomis, mat ne visi darbai buvo iki galo atlikti. Jeigu demokratinę valstybę mes pasiekėme, tai dabar atėjo metas naujam pakilimui - tautinei revoliucijai.

                      Priešas šiuo metu ne toks ryškiai matomas, neapsiginklavęs automatais ir tankais, ne kitos šalies. Didžiausias priešas yra mūsų pačių baimė išsakyti tai, kuo tikime, mat kažkam ši pozicija gali pasirodyti nepatogi. Tautinės valstybės siekį reikia kelti kiekvienam iš mūsų, o ne laukti, kol bus kokia geresnė situacija ar kol tai padarys kažkas kitas.  Lietuvos partizanas Dzūkas rašė: „Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį“ . Renginiuose, skirtuose jam ir kitiems partizanams atminti daug kalbama apie istoriją, uždegamos žvakutės jo atminimui. Aš manau, jog didžiausia pagarba jam yra ne žvakių deginimas, o jo darbų pratęsimas. Žygiuojanti Lietuva - būtent toks pavadinimas labiausiai tinka apibūdinti šiam judėjimui ir ateities valstybei.  Tai gyvos, ambicingos ir ryžtingos tautos, tai yra mūsų svajonių Lietuvos idėja.  Lietuvos, kuri būtų mūsų piliečių, mylinčių ir lojalių Lietuvai valstybė, o lietuvių tauta - išsaugojusi savo tautinį identitetą, ryžtingai stovinti kartu su kitomis laisvomis Europos tautomis, pasiruošusį atremti bet kokį naują geopolitinį išbandymą.

                      Prieš penktis metus, kuomet įsiliejau į lietuvių tautinį judėjimą, netikėjau, jog Katedros aikštėje susirinks tūkstančiai bendraminčių. Šių metų kovo 11-ają čia mačiau tūkstančius žmonių. Būtent dabar metas visiems mums patikėti, jog mes galime, jog mes pasieksime pergalę. Lietuva - lietuviams, lietuviai - Lietuvai!