Tomo Skorupskio blogas

Tomo Skorupskio blogas

2013 m. birželio 10 d., pirmadienis

Velniop sistemą!

Prieš skaitant šį straipsnį, labai rekomenduočiau perskaityti pirmajį ir antrajį straipsnius. 

Nuo 1990 metų iki dabar gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,7 iki 2,9 milijonų (čia tik oficiali statistika).
Nuo 1990 metų gimstamumo ir mirtingumo skalė visada nepalanki gimstamumui. T.y augimui.
Nuo 2004 metų nebeturime nepriklausomos valstybės.
Nuo 1990 metų vis mažėjo daugumos gyventojų perkamoji galia.
Šalyje virš 30% gyvena virš skurdo ribos. Beveik visada bedarbystė buvo 10% ir didesnė. Nepaisant nenormalaus tempo emigracijos.
Valstybės skola - 52 mlrd. lt, eiliniam piliečiui - virš 17 tūkst. litų.
Mūsų prezidentė atvirai deklaruoja priešiškumą nacionalizmui. Taip, tam pačiam, kurio dėka 1990 03 11 Lietuva atkūrė nepriklausomą valstybę, kurią turėjome 14 metų.
2012 -ais - 128 mln žydų aferistams.
2013-ais - 190 mln Afrikai, prisidedant prie "skolos" juodajam žemynui už europiečių kolonijas.  Mažytis bet - Lietuva tokių kolonijų neturėjo, skirtingai negu badaujančių žmonių.
Mūsų vaikai pirmą kartą parūko ir apgirsta nuo alkoholio 12-13-os metų.
Lietuvoje per 55 metus išžudyta ~2mln. vaikų.
Artimiausiuose planuose - dar labiau tautiečius nuskurdinantis euro projektas, o taip pat - žemės pardavimas užsieniečiams.
Mūsų žiniasklaida sėkmingai plauna smegenis mūsų tautiečiams, augina konformistų klasę.
Mūsų jaunoji karta 9/10 didžiuojasi sakydami, jog yra apolitiški nesuvokiant, jog arba tu dalyvauji politikoje su sava ideologija, arba politikai valdo tave.
Kiekvieną dieną lietuviai pralaimi kovą dėl mūsų tautos išlikimo. Vietoje organizavimosi išliedami pykti interneto komentaruose, aludėje ar sporto varžybose. 

Ir jūs sakote, jog aš, būdamas patriotu, turiu apsiriboti vien tik istorinių datų minėjimais ir žvakučių deginimu? Atleiskite, tačiau aš neketinu būti nuosaikesnis vien dėl to, jog jūs, būdami prisitaikėliai, geriau jaustumėtės.

Sakote, jog mes esame prieš sistemą? Mes dar tik dabar pradedame diskusijas, ar verta kovoti su sistema. Tuo tarpu sistema jau kuris laikas kariauja prieš mus, prieš lietuvius.





 

2013 m. birželio 5 d., trečiadienis

XXI amžiaus nacionalizmo iššūkis

Gerbiamieji (Rimtai, aš jus abu itin gerbiu), mane gal ne visai supratote. Pabandysiu paaiškinti neaiškumus. Nesitikiu, jog sutiksite su mano mintimis, bet tikiuosi, jog bent priimsite kaip kitokį požiūrį.

Vakar dienos blogo įrašas Laisvas, tautiškas, radikalus sukėlė nemažas diskusijų audras facebook socialiniame tinkle. Pagrinde jos kilo dėl to, kad sulyginau mūsų dienų kovą su partizaniniu pasipriešinimu. Pabandysiu paaiškinti ką turėjau galvoje. Galvojau tai padaryti komentare, tačiau išsiplėčiau ir manau, jog toks įrašas gali turėti kažkiek išliekamosios vertės.


XXI amžiaus karai vyksta ne vien tik ginklo būdu, tačiau lygiai taip pat ir ekonominiu, informaciniu ir kitais būdais. Laikai keičiasi, keičiasi ir priemonės. Minėtame kare, ypač Lietuvoje, iš tiesų rimtai kariauja tik viena pusė - mūsų priešai. Mes, tuo tarpu, to net neįvardiname kaip karo.

Kas yra tie, kuriuos įvardinau kaip priešus? Mano asmenine nuomone, tai yra globalizmas. Kad nebūčiau apkaltintas sąmokslų teoretiku (mat tokių, apie šį žodį (globalizmas) yra itin daug) - paaiškinu kaip aš suprantu šią sąvoką.

 Globalizmas - siekis visais įmanomais būdais (o ekonominis būdas čia groja pirmu smuikui) sutelkti kontrolę, galią pasaulyje į vienas rankas. Kapitalizmas ir globalizmas, šiuo atveju, yra geriausi draugai. Na ir siekiant pasaulinės kontrolės ir valdžios, tokie dalykai, kaip nacionalinės valstybės, gyvos ir besipriešinančios tautos - kliūtis. O kliūtims pašalinti naudojamas platus mastas priemonių: pradedant alkoholiu, ekonominėm sankcijom, baigiant plutokratija(vietoje realios demokratijos), fiziniu teroru.

Normalu, jog tuomet, kada lietuvių tauta realiai nesipriešina - nenaudojama ir fizinė prievarta. Ten, kur priešinasi (tarkime Turkija šiomis dienomis) - naudojama visų pirma "savos" valstybės represinės struktūros. Jeigu ir jos nepadeda - turime artimųjų rytų "demokratijos" eksporto pavyzdžius.

 Mūsų priešui negalioja nacionalinės sienos, jie veikia globaliai, todėl lengva nuslopinti pavienius atvejus, tokius kaip Turkijoje. Būtent todėl XXI amžiaus nacionalizmo uždaviniai ir skiriasi nuo XXa. Šiai dienai būtinas tarptautiškas bendradarbiavimas, o ne kova tarpusavyje. Būtent todėl 9/10 kartų kritikuoju tiek mūsų, tiek ir lenkų šovinizmo atvejus, kadangi šiuo metu neturėtumėme pyktis tarpusavyje, o kiekvieną kartą kai tą darome - tautų Europos priešai trina rankomis.


2013 m. birželio 4 d., antradienis

LAISVAS - TAUTIŠKAS - RADIKALUS!

 "Aš neaukosiu savo karjeros dėl nacionalistinė organizacija/partija/kt X". Tokią frazę kartais turbūt tenka išgirsti nemažai daliai nacionalistų aktyvistų. Atsakymą daug maž turėjau galvoje jau kurį laiką, tačiau šiandien išgirdau jš iš kito žmogaus, o tai padėjo jį tinkamai ir aiškiai suformuluoti, ko pasekoje galiu juo pasidalinti.

 Tol, kol eiliniai įvairių tautinių-patriotinių-nacionalistinių organizacijų/partijų/kt nariai tas organizacijas ir tautinį judėjimą laikys kaip dar vieną laisvalaikio praleidimo formą, pramogą, tačiau nesupras, kad vyksta karas, lygiai toks pat, kaip 1949, tik kad su kitom priemonėm ir kad mes tą karą dėl lietuvių valstybės ir tautos išlikimo pralaimime - ryškaus progreso nebus.

Aš neaukosiu savo karjeros dėl idėjų, kuriomis tikiu. Taip išsiverstų šis šūkis, jeigu asmuo yra nuoširdus patriotas, nuoširdus nacionalistas, ir į ideologinę organizaciją/partiją/kt atėjo ne dėl draugų kompanijos, o organizacijos idėjos ir jo - sutampa. Perkelkime tai į 1949 metus - Aš neisiu partizanauti, nes tai pakenktų mano karjerai komunistų partijoje. Arba šiandien aš neisiu į operaciją, kad gautumėm spausdinimo mašinėlę ir leistumėm pasipriešinimo spaudą, kadangi aname va kaime neblogi šokiai juk vyksta.

Lygiai ta pati taisyklė galioja ir minėtosioms organizacijoms. Tol, kol organizacijos savęs neapibrėš kaip radikaliomis ir revoliucinėmis (ty siekiančiomis ESMINIŲ reformų), tol jos negalės mobilizuoti masių, kurios tą suvokia. Tol jos negalės savo suvokimu dalintis ir skleisti alternatyvą dabartinei mirties kultūrai.

Mūsų tikslas turi būti ne įtakoti valdžią, kad ji priimtų mažiau tautai skausmingus sprendimus, kadangi net ir padaręs gerą sprendimą vienur, plutokratų režimas yra vis tiek plutokratų režimas.

Gaila, kad tenka tik dabar pasidaryti tokias išvadas. Gaila prarasto laiko. Lieku skolingas savo idealams ir savo vertybėms tuos iššvaistytus metus.