Gegužės 1-osios demonstracija Mariupolyje

Ukrainos patriotai surengė tarptautinės darbininkų dienos demonstaciją Mariupolyje. Nacionalistai nusprendė atimti šios šventės monopolį iš sovietų sąjungos nostalgija sergančių asmenų, todėl suorganizavo savo demonstraciją - nacionalistų eitynes.

Demonsracijoje buvo nešamas baneris su Jaroslavo Stetsko atvaizdu ir jo citata: Negali būti socialinės revoliucijos, be nacionalinės. J.Stetsko buvo ilgametis anti-bolševikinio tautų bloko - tarptautinės skėtinės anti-komunistinės organizacijos vadas.

Markus Wilinger: Jungtinės Europos Valstijos ar tautų Europa?

2014 05 21

Markus Wilinger: Jungtinės Europos Valstijos ar tautų Europa?

Ukrainos krizė parodė, jog ne tik senas Amerikos-Rusijos konfliktas tebevyksta, o taip pat, kad Europa yra konflikto šerdis, tačiau neturinti nepriklausomos jėgos, kad galėtų daryti įtaką jam. Rusai ir amerikiečiai kalbasi apie Europos sienų perbraižymą, nekreipdami dėmesio ką apie tai galvoja europiečiai. Jiems nerūpi pirmiausiai dėl to, kad jiems nėra dėl ko rūpintis.  "Velniop Europą" - gana taiklus situacijos apibendrinimas. "Neklausyk europiečių. Viskas, ką jie gali padaryti - šnekos. Jie nėra svarbūs."

Ir kadangi Europa neturi savos galios, Ukraina turi tik du pasirinkimus: ji gali būti dalis Rusijos arba Amerikos įtakos zonos. Jie niekada neturėjo pasirinkimo būti dalimi Europos, kadangi nepriklausoma Europa neegzistuoja.

Kaip taip atsitiko, kad visiems nusispjauti į europiečių nuomonę? Europos tautos, kartu sudėjus, turi armiją, kuri dvigubai lenkia Rusijos armiją, o taip pat - stipresnę ekonomiką už JAV. Nepaisant to, mes vis dar esame dominuojami užsienio jėgų. Iš to kyla klausimas: ar mums reikia Europos pokyčių? Taip, jie mums būtini išlikti!

Mums reikia nepriklausomos Europos. Mes neturėtumėm viltis, kad rusai ar amerikiečiai kada nors gerbs mus. Kodėl jie turėtų tai daryti? Tai mūsų užduotis saugoti savo kontinentą. Ir jų užduotis rūpintis savo šalimis. Tiesiog jie mato, kad mes neatliekame savo darbo.

Šiandien mes, europiečiai, esame JAV vasalai. Tokia yra nepatogi realybė.

Jeigu mes norime vėl būti laisvi, nepriklausomi, patys priimti sprendimus dėl to, kas vyksta Europoje, jeigu mes norime nustoti būti rytų ir vakarų pajuokos objektais, mes privalome rasti būda perorganizuoti turimą Europos jėgą.

 Kodėl Europos valstybė būtų klaida?

Būsiu atviras. Aš atmetu Europos-supervalstybės idėją.  Aš netikiu, kad Europos valstybė galėtų veikti, ar bent jau būtų patraukli.

Imperijos ir supervalstybės niekada nebuvo sukurtos be smurto. O tam padaryti reikalinga jėga ( tiksliau - daug jėgos), kad sunaikinti bet kokias maištaujančias grupės, kurios sieks nepriklausomybės savo regionuose. O taip tikrai įvyktų, jeigu bandytumėm sujungti daugiau kaip 20 tautų į vieną valstybę. Priežastis, kodėl vis dar nėra Europos valstybės yra ta, kad jokia valstybė neturėjo pakankamai jėgos, galinčios sukurti tokią imperiją. Habsburgų dinastija, Napaleonas, net ir vokiečiai nebuvo pakankamai stiprūs, kad įveiktų visus savo priešus Europoje. Sukurti imperijai reikalinga jėga. Net "demokratinė" Europos Sąjunga suprato tą. Štai kodėl mums, europiečiams, neleidžiama balsuoti dėl "Europos klausimų". Jeigu būtų paklausta Europos žmonių nuomonės, tuomet nebūtų jokio euro ar Lisabonos sutarties, o rytų Europos šalys tikrai nepriklausytų ES.

Moderni demokratija ir tautinės valstybės istorijoje atsirado greta viena kitos. Taip atsitiko dėl to, kad moderniai demokratijai reikalinga tauta. Demokratinė Europos valstybė yra utopija. Jeigu mes kada nors sulauksime Europos valstybės, tai bus diktatūra (net jeigu ji ir vadins save "demokratine") ir ji bus sunaikinta iš kart, kai žmonės atgaus valdžią.

Jeigu kažkas nėra patenkintas dėl modernios liberalios demokratijos, bet yra Šveicarijos tiesioginės demokratijos modelio šalininkas, kaip kad esu aš, toks žmogus būtinai atmes Europos valstybės idėją.

Europoje yra tiek daug tautų ne šiaip sau. Taip įvyko dėl to, kad mes, europiečiai, mylime savo laisvę. Ir kiekvienas mūsų kontinento regionas visada gynė savo nepriklausomybę. Diena, kuomet šios tautos atiduos  savo laisvę, kad būtų dalis vienos didžios imperijos, bus ta diena, kada Europa nustos egzistuoti ir taps vakarų Azija.

Tautų Europa

Aš nesu nacionalistas. Aš esu prisiekęs europietis, ir dėl to, aš priimu tai, kad Europa yra niekas be savo tautų. Jeigu mes norime atpažinti Europą, mes turime žinoti, kad Europa skiriasi nuo JAV ar Kinijos. Ir kadangi ji yra tokia unikali - jai reikia unikalaus savi-organizacinio metodo.

Europos Sąjunga akivaizdžiai neveikia. Ji mums kasdien sako ką daryti ir kaip gyventi, bet nesugeba suvienyti europiečių ar ginti savo interesų prieš užsienio jėgas. Europos Sąjunga visiškai žlugo. Ji pasiėmė mūsų laisvę, o mainais mes net negavome privalumų, kuriuos jungtinė Europos jėga atneštų.

Aš noriu eiti kitu keliu. Aš noriu Europos, kuri būtų vieninga išorės grėsmių akivaizdoje, bet nemėgintų suvienodinti tautų. Europai nereikia vieningos valiutos. Europai nereikia bendrų reguliavimų ir kvailų ES įstatymų. Jai reikia karinio aljanso, bendros sienų apsaugos ir viduržiemio gynybos prieš įsibrovėlius iš Afrikos (kuriuos medija mėgsta vadinti prieglobsčio prašytojais).

Europos karinis aljansas yra reikalingas pakeisti NATO. Per šaltąjį karą, mums, europiečiams, reikėjo JAV apsiginti prieš galimą Rusijos invaziją. Šiandien mes galėtumėm apsiginti patys, todėl nėra reikalo dalyvauti Amerikos karuose. Europos kariniui aljansui yra būtina suformuoti stiprią europiečių kariuomenę, kuri sujungtų kiekvienos šalies privalumus. Kas galėtų būti geresni žiemos kariai jeigu ne skandinavai? Kas gamina geresnius tankus už vokiečių? O kas gamina geresnius laivus už britų? Kartu mes, Europiečiai, esame stiprūs, todėl nėra reikalo mums bijoti užsienio grėsmių.

Mums nereikėtų bijoti, kad tokia nauja Europos jėga būtų naudojama pradėti nereikalingus karus, kadangi aš noriu, jog Europos žmonės turėtų daug didesnę įtaką savo šalių užsienio politikai. Mums, europiečiams,  reikalinga institucija, kur mūsų tautos susitiktų diskutuoti ir nuspręsti, kaip jie nori elgtis pasaulyje. Europos parlamentas galėtų būti išnaudotas tam, ypač dėl to, kad mano vizijoje, jis prarastų galią reguliuoti eilinių žmonių kasdienį gyvenimą. Europos rinkimuose europiečiai galėtų tiesiogiai nuspręsti ar jie sutinka ar ne su Europai siūloma užsienio politika, arba, jeigu jie nori, galėtų siūlyti kitą jiems priimtiną kelią. Tai mums duotų galimybę balsuoti už savo vidaus politiką per nacionalinius rinkimus, o taip pat - Europos užsienio politiką per Europos rinkimus. Mes, europiečiai, galėtumėm geriau apibrėžti ką mūsų politikai turėtų daryti. 

Aš tikiu, kad šiuo keliu mes turėtumėm eiti. Aš esu tikras, kad tik tautų Europa (arba Tėvynių Europa, kaip mes tai vadiname Vokietijoje) galėtų mums suteikti tiek laisvę, tiek jėgą. Šiandien mes neturime nei vieno, nei kito. Štai kodėl mes turėtumėm panaikinti Europos sąjungą ir pabandyti sukurti vieningą ir laisvą Europą. 

Mums reikia tai padaryti tam, kad tokios šalys kaip Ukraina galėtų vieną dieną pasakyti: mes nesirenkame nei Maskvos, nei Vašingtono. 

Mes renkamės Europą. 

Šaltinis: motpol.nu

Varg Vikernes: Blôð auk Ôðal (Kraujas ir žemė)

Žmogus yra gyvūnas, todėl ir mums reikėtų į žmogų ir žiūrėti kaip į tokį. Bežvelgiant iškyla klausimas: ar yra poliarinių meškų Sacharos dykumoje? Skorpionų  - Arktyje? Zebrų - Europoje ar Amerikoje? Kengūrų - kur nors už Australijos? Banginių - upėse ir ežeruose? Ir kodėl vilkai užauga didesni Kanadoje, negu Europoje? Kodėl Afrikos drambliai skiriasi nuo Azijos drablių? Todėl, kad visus gyvūnus veikia gamtos įstatymas gyventi kažkurioje konkrečioje vietoje, kurioje jie yra per tūkstančius metų prisitaikė gyventi. Jiems netinka būti kur nors kitur; Jie neprisitaikę gyvenimui svetur, arba jeigu jums labiau patinka - jie nėra sukurti gyventi svetur.

Kodėl šios gamtos taisyklės turėtų būti skirtingos daugybei žmonių rūšių ir rasių?

Jūs galite priversti tigrą ir liūtę susilaukti palikuonių, tačiau tą jūs galite padaryti tik laikant juos nelaisvėje, narve, laikant juos ankštoje vietoje siaubingai nenatūraliomis sąlygomis. Panašiai kaip žmones miestuose. Gyvūnų palikuonys bus nei tigrai, nei liūtai - jie nebeturės savo vietos po saule. Jo gyvenimą lydės problemos, kurias sukėlė hibridizacija. Gamtoje gyvūnai nesiporuoja su kitų rasių ar rūšių gyvūnais, nebent jie būna priversti ir nebeturi jokio kito pasirinkimo.

Kodėl žmogus turėtų būti kitoks?

***

Kultūros, papročiai ir religijos, tradicijos ir pasaulėžiūra: jie kuria tautas ir nekinta. Priešingai, šie dalykai kyla iš pačios tautos ir atlieka harmonijos su pačiu individu funkciją.

Šių žmonių prigimtis įtakojama kraštovaizdžio, miškų, laukų, vandenynų ir kalnų aukščio, slėnių, fjordų, besikeičiančių metų laikų, augalų ir žolelių, gyvūnų, gyvenančių tame regione; maisto, kurį tie žmonės valgo ir oro, kuriuo kvėpuoja, temperatūros ir drėgmės. Kiekviena žmonių gentis per metų metus tampa įpatinga ir gerai prisitaikiusi prie ją supančios aplinkos.

Kai kurios gentys yra panašios viena į kitą, o kai kurios - labai skiriasi nuo visų kitų. Kelios yra visiškai unikalios kiekviename savo bruože.

Gentys turėjo įtakos viena kitai, daugiausia per sūnų ir dukterų santuokų mainus arba priimant užkariautų genčių kūdikius, taip sukeliant hibridizaciją, kurią mokslas apibrėžia kaip mutaciją. Kai kurios genčių grupės vystėsi izoliuotos nuo likusio pasaulio taip ilgai, kad jos tapo nesuderinamos su kitomis gentimis. Trečios genčių grupės buvo taip hibridizuotos, kad jos tiesiog nebetiko savo aplinkai, todėl buvo priverstos klajoti po pasaulį, bet kur, be savo šankų, pavydūs ir kupini neapykantos tiems, kurie yra ne tokio pat likimo. Jos neteko ryšio su natūraliu gyvenimu ir planeta, kurioje jie gyvena, todėl yra linkusios pirmenybę teikti mirčiai ir destrukcijai, kurdami idėjas, skatinančias abu šiuos dalykus.

***

Kiekviena nesugadinta žmonių gentis yra prisirišusi prie savo Ôðal (žemės) taip, kaip kad protas prisirišęs prie kūno. Jis gali veikti pagal paskirtį tik taip.  Arba jeigu jums labiau patiks: Jis negali sveikai, natūraliai egzistuoti pagal savo paskirtį kur nors kitur. Gentis, palikusi savo Ôðal, čia palieka kažką itin svarbaus ir bus prastesnė, kažko stokojanti savo kelyje. Kai kurios gentys ilgesis savo tėvynės, jaus jai trauką ir galiausiai sugrįš namo, bet gentis, negyvenanti pagal savo Ôðal valią, iki kol sugrįš, bus skurdesnė ir sumišusi; Tai bus mirštanti gentis. Pvz. Europiečiai Amerikoje, arba azijiečiai ir afrikiečiai Europoje. Jie elgsis kaip laukiniai įkalinti nenatūralioje aplinkoje ir dažnai smurtaus ir elgsis neracionaliai. Jie nėra blogi žmonės; Jie nėra antrarūšiai šikniai; Jie nėra supuvę savo vidumi, nors ir kartais elgiasi tarsi tokie būtų. Jie paprasčiausiai ne namuose. Jie nėra ten, kur gamta norėjo, kad jie būtų. Jie neturi ryšio su žeme, kurioje jie gyvena.

***

Nieko gero gyventi savo Ôðal, jeigu nepriimi savo Ôðal įstatymų, jeigu neprisiimi savo gamtos dėsnių. Jeigu tu esi poliarinė meška - geriau nebandyk ėsti  vėžiagyvių arba nerti į Arkties vandenyno gelmes; Geriau tau ir toliau medžioti ruonius. Nesvarbu ar dėl tokio sukūrimo, ar dėl prisitaikymo - tai yra tai, ką poliarinės meškos daro geriausiai.

Mano protėviai medžiojo ir rinko miško gėrybes šimtus tūkstančių metų žmogaus nepaliestoje Europos gamtoje. Juos suformavo tai ir, laikui begant, jie išreiškė savo prigimtį poezija ir muzika, piešiniais ant uolų ir savo rankdarbiais, filosofija ir matematika, nuostabia mitologija ir spalvingais Dievų panteonais, gražiomis šventyklomis ir įstabiais medžio drožiniais. Visa tai buvo unikalios Europiečio minties ir dvasios kūriniai - jų unikalus Europietiškas kraujas. Kraujas ir žemė.

Kodėl aš turėčiau norėti kažko atklystančio iš kitur?

Aš esu europietis, todėl aš atmetu kiekviena idėją ir idealą, kuris nėra iš Europos. Aš nesakau, kad tai yra bevertis šlamštas ar pan. , bet tai tiesiog nėra skirta man ar kitiems europiečiams, kaip kad dykuma nėra skirta poliariniai meškai. Vietoje to aš pripažįstu savo pačio kilmę, ir tik savo paties kilmę ir viską, kas ateina iš manosios kilmės. Atmesti tai būtų kvaila, neigti tai būtų savižudybė. Kaip kad bandymas gyventi dykumoje būtų savižudybė poliarinei meškai.

Europa, pabusk, priimk ir prikelk save. Nėra kito kelio į laimę, harmoniją, klestėjimą ar įvairovę. Europa, pabusk! HailaR WôðanaR!

Versta iš thuleanperspective.com

Rusijos griūtis man kelia šypseną

Kelias dienas buvau nutolęs nuo internetų ir visų pasaulio įvykių. Grįžus namo, paskaitinėjus spaudą, mane aplankė puiki nuotaika. Ją sukėlė įvykiai pasaulyje, o visų pirma - Rusijos griūtis. Taip, aš tikrai džiaugiuosi, jog ši valstybė patiria ekonominį krachą, kurio pasekoje turėtų įvykti pokyčiai ir politikoje.

Žinoma, esu nacionalistas, todėl suprantu ir įvykius pasaulyje. Negana to - esu antiglobalistas. Tačiau ne ta prasme, su kuria dažnai siejami antiglobalistų judėjimai pasaulyje, ty su Rusijos veiksmų pateisinimų. Aš nelaikau antiglobalizmu tokios pozicijos, kuomet vieną pasaulio tironą (JAV) pakeičiame kitu (Rusija).

Taip, jeigu žiūrėsime į pasaulį pagal klasikinę antiglobalistinę poziciją, tuomet pamatysime tokią realybę: JAV yra pasaulio dominantė, kuri iš esmės kontroliuoja(vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis) bene visą pasaulį, tarp jų ir Lietuvą. Taip, JAV yra imperialistinė valstybė, kuri įsiveržė ne į vieną šalį, pradėjo ne vieną karą, atliko teroro išpuolius prieš savo piliečius tam, kad pateisint tuos karus. Ir taip, Rusija - šalis, kuri bando priešintis šiai vieno galios centro politikai.

Jeigu matome tik vieną pusę - teisingas elgesys atrodytų remti Rusiją, kaip tai daro kai kurie save nacionalistais vadinantys asmenys, taip tikintis atgauti nepriklausomybę. Tačiau taip galima teigti tik tuomet, kada nematai arba nenori matyti, ką daro Rusija.

Rusija galėjo būti stipri Europos tautų sąjungininkė kovoje už laisvę. Tačiau tokia netapo. Ir dėl to yra kalta tik pati Rusija. Būtent pastaroji, iš aukšto žiūrėdama į kitas kaimynines valstybės, sugriovė savo, kaip galimo kovos partnerio, šansus. Rusija į buvusias Sovietų sąjungos šalis, buvusias draugiškas jai šalis (kokia buvo Ukraina) žiūrėjo kaip į savo nuosavybę, ty lygiai taip pat, kaip į jas žiūri ir JAV. Rusija elgiasi kaip mažas vaikas - jeigu tu nepadėsi man statyti smėlio pilies, tai aš pasiimsiu lazdą ir tau trenksiu. Tokia lazdos politika pasireiškė Krymo užgrobimu, o jos elgesio modelis prognozuoja tai, kad Rusijai pakeitus Ameriką - vieną drakoną pakeistų kitas.

Identiškas elgesys kartojasi ne vien su Ukraina, bet ir su kitomis kaimyninėmis šalimis. Jeigu Rusija norėjo, kad NATO neslinktų arčiau Rusijos sienų - ji visų pirma galėjo pagarbiau elgtis su savo kaimynais. O dabar - su visais savo piliečių gynimais užsienio valstybėse (nepripažįstant, kad Latvija - latviams, Estija - estams, Lietuva - lietuviams), su visais grasinimais karu - Rusija gali eiti velniop. Ji tikrai nebus man antiglobalistinės kovos draugas. Nes man nereikia tokio draugo, kuris man grasina - jeigu tu ne su manimi, tai aš pradėsiu karą, numesiu bombą, užimsiu dalį teritorijos.

Dėl tokio elgesio Rusija pati suteikia pretekstą neapykantai jai. Jei kažkada tai galima buvo pavadinti kvaila rusofobija, tai dabar Putinas pats suteikė neapykantai argumentų. Ir tuo pasinaudojo mūsų šoko meistrai - visur padidėjusi kontrolė, policinės valstybės, lyderio kultai, maksimali integracija į euroatlantines struktūras- visa tai nesunkiai skinasi kelią Lietuvoje, o taip pat tikriausiai ir dar eilėje Europos šalių. Laisvės likučius iškeitėme dėl saugumo, nes globalistai turėjo kur baksnoti pirštu - pažiūrėkite į Ukrainą. Jeigu nesiintegruosime - ir čia taip bus. Blogiausia, jog jiems atsakyti nebuvo ką. Krymo, Donecko pavyzdžiai kalbėjo patys už save.

Todėl labai džiaugiuosi, jog Rusija po truputi primena Afrikos šalis. Tikiuosi, kad ši šalis  nugarmės velniop. Ir kuo greičiau - tuo geriau. Ir tegul būna ten tol, kol nesusitvarkys savo didžiavalstybinio mentaliteto ir imperializmo. Kai Rusija taip padarys - galima bus pradėti ilgą išsilaisvinimo darbą. Bus gerokai sunkiau, nes turėsime neribojamą globalizmą savo aukštumoje, tačiau tuomet bent jau atsiras lašas vilties. Kuomet nebeliks priešo už vartų - daugiau žmonių turėtų pamatyti vakarų integracijos padarinius. Tuomet turėsime dar vieną, gal jau paskutinį šansą bendram Europos tautų kovos frontui. Už laisvas, nacionalines-socialines valstybes, už tikrą europietišką Europą, už senąjį pasaulį!

Tomas Skorupskis. Dinozaurų dvikova

Mano, kol kas dar gana trumpame, gyvenime man teko garbė susipažinti su daug nuostabių žmonių. Tarp jų  teko matyti ar net bendrauti su tokiais asmenimis kaip V. Bražėnas, A. Svarinskas, A. Patackas ar R.Paulauskas. Dažnai tautinio jaunimo tarpe tokius asmenis vadiname dinozaurais - šiais laikais nykstančia rūšimi, kovotojais už tiesą, vis dar neatsisakiusiais amžinų vertybių vardan modernizmo madų.

Jūs buvote radikalai, kurie sakydavo savo nuomonę, nepaisant to, kad ji kam nors atrodė netinkama, jūs nebijojote tapti pajuokos objektais dėl to, kad ginate tai, kas yra teisinga, jūs atsisakėte taikstytis prie vyraujančios nuomonės. Dėl visų šių priežasčių aš jus itin gerbiu ir džiaugiuosi, jog turėjau galimybę pabendrauti su jumis.

Dinozaurų gyvenimo būdas dažnai neįtinka moderniajam pasauliui. Jų dideli, gremėzdiški kūnai maišo dangoraižių statybai, jie užkemša  vartoti skubančių moderniųjų piliečių gatves. Iš dinozaurų dažnai bandoma pasišaipyti, o kartais - prieš juos kovojama tiesiogiai.

 Tačiau jūsų, Sąjūdžio kartai, būdinga viena problema, kuri, mano požiūriu, privertė mūsų tautą sumokėti nemažą kainą. Tai - amžinos intrigos, konfliktai tarp asmenų, kurie šiaip jau stovi toje pačioje barikadų pusėje - už lietuvišką Lietuvą, už tradicinę šeimą, už nepriklausomybę. Vienas tautinio judėjimo narys mėgo kartoti, jog vargu ar Sąjūdžio karta susivienytų net tuomet, kada mūsų gatvėmis važinėtų tankai.

"Sąjūdis išsibarsto, apdainuota vienybė ima sklaidytis, nacionalistai pasklinda po gausybę judėjimų ir partijėlių, pradeda gimti vėžinis reiškinys - vadizmas. Vadizmas - reiškinys, kada vienos idėjos žmonės išsibarsto po gausybę organizacijų ir judėjimų, kuriems atstovauja vietiniai vadukai, nekenčiantys savo bendraminčių konkurentų labiau nei bendro priešo."  - Edmundas Girskis, "Keturi".

Visai neseniai liberalai, save vadinantys konservatoriais, šaipėsi iš jūsų, gerb. A.Patackai. Kiek vėliau, delfi portale, nuaidėjo šlykštus purvas prieš a.a. monsinjorą A.Svarinską. Šiomis dienomis puolamas nepriklausomybės akto signataras R. Paulauskas. Ir visus tris kartus man nepatiko skaityti tuos puolimus, bandžiau ginti jus internete, kadangi jūs man esate kaip tinkamas pavyzdys. Šiam atvejui norėčiau skirti papildomą dėmesį, kadangi R.Paulauską kritikuoja ir asmenys, su kuriais esu vienoje organizacijoje, todėl matau reikalą pareikšti ir atskirą nuomonę.

Portalas lrytas.lt, seniau garsėjęs išpuoliais prieš įvairius tautinės minties atstovus, dabar ėmėsi R.Paulausko. Pastarasis yra vienas iš nedaugelio, kuris argumentuotai sugeba informuoti visuomenę apie JAV vykdomą monetarinę politiką, apie tos pačios valstybės ekspansinę politiką, apie Europos sąjungą. Tačiau svarbiausia yra tai, kad R.Paulauskas pasisako už litą, žemę, tradicinį vyro-moters santykį ir už nepriklausomybę. Šalia to R.Paulauskas iš tiesų greičiausiai leido iš jo paskaitos sumontuoti filmą, kurio turiniui pats nepritariu, tačiau nemanau, kad tai yra priežastis tokio puolimo, kurį dabar patiria R.Paulauskas.

Lryto straipsnio paskelbimo metu, vienam po kito įvairiems patriotams - J.Pankai ar A.Patackui  ir keliems Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos nariams skelbiant atsiribojimus arba visokius šiek tiek pasenusius faktus iš Sąjūdžio laikų, senąją Europą ir toliau transformuoja kultūrinio marksizmo ir vartotojiško kapitalizmo sąjunga. Vyksta vertybių transformacija, kuri negrįžtamai keičia senojo žemyno veidą. Didžiulio mąsto jėga, turinti daugumą ne tik Lietuvos, tačiau ir daugelio Europos šalių parlamentuose, po truputį diegia šias antivertybes. Tuo tarpu tradicinį požiūrį atstovaujantys politikai ar visuomenės veikėjai beveik visur yra mažuma, o  Eurointegracija tik stiprėja. Vos kelios valstybės Europoje, kur tautininkams pavyko perimti valstybės kontrolę ir pasiekti bent dalinę nepriklausomybę. 

Tarp tų valstybių, kurios sugebėjo atsitiesti nėra Lietuvos. Lietuva, augančių tautinių jėgų kontekste, tikriausiai yra viena Europos "outsiderių". Permainos mūsų šalyje atrodo nepasiekiamos. Viena iš tų priežasčių, kodėl mes to padaryti negalime - jau minėtasis skaldymasis.

Aš suprantu daugelio mūsų tautiečių susirūpinimą Ukrainos reikalais. Aš asmeniškai pažįstu kelis asmenis, kurie šiuo metu kovoja už teritorinį Ukrainos vientisumą, o taip pat dalyvavo pavojingiausiuose susirėmimuose su Berkut revoliucijos įkarštyje. Kiti gal Ukrainoje turi artimuosius, treti bijo, kad jeigu neapginsime Ukrainos, rusai ateis pas mus. Ir viskas yra gerai dėl tokio požiūrio. Bėda yra tuomet, kada tai pereina į isteriją - dėl negalėjimo kažkaip padėti ukrainiečiams - pradedama ieškoti priešų tarp tų pačių tautinės valstybės šalininkų. Asmenys, kurie turi kitokią nuomonę Ukrainos įvykių kontekste pradedami vadinti koloradais, Putiną šlovinančiais, prorusiškais. Dar dažnai priduriama, jog koloradus reikia išnaikinti.Naikinamųjų taikinyje atsiduria tie patys tautinės valstybės šalininkai, kovojantys už tą patį, už ką dalis ukrainiečių kovojo revoliucijoje. Negana to - tai pačiai Ukrainai dėl to niekuo nepadedama, tačiau tik susilpninamos realios galimybės perimti valdžią Lietuvoje, o neperėmus valdžios mes ir negalime niekaip padėti spręsti Ukrainos įvykių. Gaunasi užburtas ir pykčio kupinas ratas, kuomet siekiant gerų tikslų pereinama į isteriją, kuri ir trukdo tiems patiems tikslams. Tačiau negana to - tautinės valstybės šalininkai pasidalina į mažas ir nereikšmingas grupeles, susiskaldo tarpusavyje, o taip padaroma reali žala Lietuvos, kaip lietuvių tautos, valstybės išlikimui.

Ironiška, tačiau jeigu ukrainiečiai elgtųsi taip pat - nebūtų nei Maidano, nei revoliucijos, nei antiteroristinės operacijos. Janukovičius vis dar būtų likęs valdžioje. Ukrainoje žmonės, turintys gerokai didesnius pažiūrų skirtumus, negu tarp A.Patacko ir R.Paulausko -radikalūs nacionalistai su kraštutiniais liberalais ar net anarchistais susijungė dėl bendro tikslo - pokyčių. Nes jiems šalia stovintis kitų pažiūrų bendramintis atrodė mažesnė bėda, negu status quo išlaikymas Ukrainoje. Iš to kyla klausimas Juliui Pankai, Algirdui Patackui ar tiems keliems LTJS nariams, išplatinusiems atsiribojimą (be tarybos nutarimo!) visų vardu - kas jums rūpi labiau: Lietuva, lietuvių tautos išlikimo galimybė, tautinė valstybė, tradiciniai šeimos santykiai - ar neapykanta R.Paulauskui ar jo pažiūroms? Ukrainiečiai pasirinko Ukrainos vientisumą. Tikiuosi, jog tą patį pasirinktų ir mano minėti asmenys, kurie gal nepagalvoję pasidavė lryto provokacijai.

Tiek A.Patacko, tiek J.Pankos, tiek ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pareiškimai , mano galva, nėra visai garbingi. Kritikuojama R.Paulausko pozicija, kurią jis išdėstė argumentų kalba. Tačiau kritikuojantys net nebando pateikti kontr-argumentus. Čia būtų tas pats, kas į Juliaus Pankos puikų straipsnį, kuriame jis kritikuoja liberalų ir socialdemokratų pozicijas dėl darželių Vilniuje, o taip pat pateikia neblogus savo siūlymus, kas nors atsakytų - tu, storas ir su barzda - iš viso neaiškink. A.Patackas savo straipsnyje pateikė keletą mitų, kurie sklando apie R.Paulauską. Pirmą kartą su juo susitikęs aš turėjau pokalbį, kuriame uždaviau klausimus apie kiekvieną iš jų ir gavau logiškus atsakymus, kurie mane įtikino. Jų - pilnas internetas. Kad ir šis - apie desovietizaciją. Man ypač nepatiko radikali ir su LTJS taryba (kurios narys esu aš) nederinta kelių LTJS narių pozicija, kur R.Paulauskas yra net įžeidinėjamas ir skelbiamas atsiribojimas. Koks LTJS santykis su R.Paulausku? Ženkli dalis narių jį mėgsta ir palaiko, o R.Paulauskas dalyvavo uždraustose eitynėse kovo 11-ają, kuomet viskas galėjo baigtis ir bananų baliumi. Kada mums reikėjo pagalbos sunkią valandą - R.Paulauskas buvo kartu su mumis. Kada jį pradėjo pulti sistema - mes atsidėkojam jam prisidėdami prie sistemos puolimo. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl parašiau šį straipsnį. Toks kelių LTJS narių elgesys prasilenkia su mano moralinėmis vertybėmis. Tai nėra visos organizacijos pozicija. LTJS vis dar išlieka ta organizacija, kuri pasisako už tautinių jėgų vienybę, o jos šūkis sutampa su R.Paulausko dažnai kartojamu: Ne rytams ar vakarams, Lietuva - Lietuvos vaikams. 

P.s. Šis straipsnis yra mano asmeninė pozicija, kurį man užtikrina konstitucija. Jos nevertėtų tapatinti su kurios nors organizacijos, partijos ar dar kieno nors pozicija. 

Gegužės 1-osios demonstracija

Bene pirmą kartą antrosios respublikos istorijoje nacionalistai minės Gegužės 1-ąją - tarptautinę darbininkų solidarumo dieną. Šią dieną triukšmingomis demonstracijomis pažymi bene visos Europos nacionalistai. Šiais metais tą darysime ir mes.

Minėdami gegužės pirmąją išreikšime solidarumą su 90% lietuvių, kurie buvo šimtus kartų išduoti, kasdien išduodami dabartinio korumpuoto Elito. Elito, kuriam nusispjauti į savo piliečių nuomone žemės, euro, tradicinių šeimos santykių klausimais. Elito, kuris rūpinasi tik savo gerovę, tam parduodamas viską - Ignalinos atominę elektrinę, naftą, savo medieną, ekonominę nepriklausomybę ir pačią valstybę.

Neabejoju, kad šis renginys sukels šliužų, pasivadinusių konservatoriais ir liberalais pyktį. Tačiau savo neapykanta jie diskredituoja patys save. Tuo tarpu mes einame savo keliu ir įveiksime visas jų metamas užtvaras ir pinkles. Nes tautinė, socialinio teisingumo idėja yra galingesnė už jūsų pinigus, kontroliuojamą kišeninę teisėsaugą ir visą sistemos aparatą.

Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint sau eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,
Nors jį pasveikint tau ir baisu.

Gegužės 1d. 14.40 ateik prie Soboro, prisijunk prie tautinio jaunimo bloko, būk pokyčių dalis.
Už laisvą sąmoningą Lietuvą!

Renginys facebooke.

[1939]Filiae Lithuaniae: Lietuva - lietuvėms!

„Korporantė turi gilinti savo širdies ir proto kultūrą. Mūsų tauta nedidelė, todėl turim kelis kart daugiau dirbti, kaip kitų tautų jaunimas, kad galėtumėm kitų tautų eilėje pasireikšti savo kultūrinėmis vertybėmis.

Turim kurti savą tautinę kultūrą. Tautinės kultūros problema ypatingai yra mums svarbi, nes šių dienų mūsų inteligentai dar vis linkę pasiduoti nevertai svetimų kultūrų įtakai, o mūsų visuomenėj dar pasitaiko svetimo elemento. Mišrių šeimų moterys - svetimtautės nemėgsta šešėlį palikt, jos siekia pirmaujančių vietų Lietuvoj, reikalauja sau pagarbos, kurios neužsitarnavo nei savo darbais nei nuopelnais Lietuvai. Jos visos privalo suprasti, kad Lietuva lietuvėms ir pirmaujančios vietos tik joms priklauso. Lietuvė turi skelbti kovą visam tam, kas yra svetima jos širdžiai ir žalinga Lietuvai. "

Akademikas – Lietuvos akademinio jaunimo žurnalas, leidžiamas tautinės lietuvių studentų korporacijos „Neo-Lithuania", 1939m. 10 numeris, skirtas „Filiae Lithuaniae“ dešimtmečiui.

Būk sveika, auksine saule!

Sveiks, mėnuli, vėl suspindęs,

Dailų veidą vėl parodęs,

Būk sveika, auksine saule,

Vėl pakilus, patekėjus!

Mėnuo iš akmens ištrūko,

Iš uolos išėjo saulė,

Aukso gegute pakilo,

Balandžiu sidabraplunksniu

Grįžo vėl į savo vietą,

Į ankstesnį kelią savo.

Patekėk kas rytą, saule,

Šviesk nuo šios dienos per amžius!

Neški mums visiems sveikatą,

Į rankas pasiųsk mums lobį,

Duok laimikį mums tarp pirštų,

Laimę siųsk ant valo galo!

Tai keliauk dabar laimingai,

Eik sveika keliu savuoju

Ir, gražiai išrietus lanką,

Vakare džiaugsmingai leiskis!

Žengus žingsnį į sveiką gyvenimą, man Edmundas ir Vaiva padovanojo knygą, atspindinčią mūsų rasės didybę. Tai - Kalevala. Kelios jos eilutės susišaukė su šia diena. Būk pasveikinta, auksine saule!

Informacijos amžius

Nežinau kaip kiti mano amžiaus aktyvistai tautiniame judėjime, tačiau aš paskutiniu metu turiu šiokią tokią problemą: straipsnių, kitos informacijos perteklių. Kai tik viskas Lietuvoje užsimezgė, ~2008 metais, buvo du portalai, kur galima būtų kas savaitę paskaityti gerą straipsnį. Tada veikė nacionalinio fronto portalas (naujų straipsnių beveik nebeleido) ir patriotai.lt, kas savaitę išleidžiantis po ilgą ir gerą straipsnį. Dar keli blogai, tačiau šiaip jau buvo informacijos vakumas.

Ilgas informacijos blokados laikotarpis, išsiplėtęs judėjimas lėmė tai, jog mūsų spaudos kanalai gerokai prasiplėtė. Vien ko vertas Pro patria portalas. Tačiau iškilo kita problema - informacijos kiekis yra toks didžiulis, jog nemažai dirbančių žmonių, arba aktyviai leidžiančių savo laisvalaikį asmenų, norėdami gauti informaciją, turi valandų valandas praleisti skaitant straipsnius.

Kita problema yra ta, jog tik kas trečias straipsnis yra kažkas tokio, kas iš tiesų sugeba praplėsti pasaulio suvokimą. O perskaičius tuos straipsnius jie užsimiršta interneto platybėse. Negana to, kai kurie portalai (tarkime nacionalinio fronto) užsidaro, ištrinami seni straipsniai, o kartu su jais dingsta ir visas informacinis turtas.

Būtent todėl pradėjau kaupti tam tikrą duomenų-argumentų bazę savo kompiuteryje ir kitose laikmenose. Planuoju jį praplėsti ne tik straipsniais, bet ir knygom, jų citatom. Jau matau, kaip į pederastų temą įterpsiu citatas iš G.Vaitoškos "Kas iš vaikų atėmė gandrą" knygos...

Velniop sistemą!

Prieš skaitant šį straipsnį, labai rekomenduočiau perskaityti pirmajį ir antrajį straipsnius. 

Nuo 1990 metų iki dabar gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,7 iki 2,9 milijonų (čia tik oficiali statistika).
Nuo 1990 metų gimstamumo ir mirtingumo skalė visada nepalanki gimstamumui. T.y augimui.
Nuo 2004 metų nebeturime nepriklausomos valstybės.
Nuo 1990 metų vis mažėjo daugumos gyventojų perkamoji galia.
Šalyje virš 30% gyvena virš skurdo ribos. Beveik visada bedarbystė buvo 10% ir didesnė. Nepaisant nenormalaus tempo emigracijos.
Valstybės skola - 52 mlrd. lt, eiliniam piliečiui - virš 17 tūkst. litų.
Mūsų prezidentė atvirai deklaruoja priešiškumą nacionalizmui. Taip, tam pačiam, kurio dėka 1990 03 11 Lietuva atkūrė nepriklausomą valstybę, kurią turėjome 14 metų.
2012 -ais - 128 mln žydų aferistams.
2013-ais - 190 mln Afrikai, prisidedant prie "skolos" juodajam žemynui už europiečių kolonijas.  Mažytis bet - Lietuva tokių kolonijų neturėjo, skirtingai negu badaujančių žmonių.
Mūsų vaikai pirmą kartą parūko ir apgirsta nuo alkoholio 12-13-os metų.
Lietuvoje per 55 metus išžudyta ~2mln. vaikų.
Artimiausiuose planuose - dar labiau tautiečius nuskurdinantis euro projektas, o taip pat - žemės pardavimas užsieniečiams.
Mūsų žiniasklaida sėkmingai plauna smegenis mūsų tautiečiams, augina konformistų klasę.
Mūsų jaunoji karta 9/10 didžiuojasi sakydami, jog yra apolitiški nesuvokiant, jog arba tu dalyvauji politikoje su sava ideologija, arba politikai valdo tave.
Kiekvieną dieną lietuviai pralaimi kovą dėl mūsų tautos išlikimo. Vietoje organizavimosi išliedami pykti interneto komentaruose, aludėje ar sporto varžybose. 

Ir jūs sakote, jog aš, būdamas patriotu, turiu apsiriboti vien tik istorinių datų minėjimais ir žvakučių deginimu? Atleiskite, tačiau aš neketinu būti nuosaikesnis vien dėl to, jog jūs, būdami prisitaikėliai, geriau jaustumėtės.

Sakote, jog mes esame prieš sistemą? Mes dar tik dabar pradedame diskusijas, ar verta kovoti su sistema. Tuo tarpu sistema jau kuris laikas kariauja prieš mus, prieš lietuvius.

 

XXI amžiaus nacionalizmo iššūkis

Gerbiamieji (Rimtai, aš jus abu itin gerbiu), mane gal ne visai supratote. Pabandysiu paaiškinti neaiškumus. Nesitikiu, jog sutiksite su mano mintimis, bet tikiuosi, jog bent priimsite kaip kitokį požiūrį.

Vakar dienos blogo įrašas Laisvas, tautiškas, radikalus sukėlė nemažas diskusijų audras facebook socialiniame tinkle. Pagrinde jos kilo dėl to, kad sulyginau mūsų dienų kovą su partizaniniu pasipriešinimu. Pabandysiu paaiškinti ką turėjau galvoje. Galvojau tai padaryti komentare, tačiau išsiplėčiau ir manau, jog toks įrašas gali turėti kažkiek išliekamosios vertės.


XXI amžiaus karai vyksta ne vien tik ginklo būdu, tačiau lygiai taip pat ir ekonominiu, informaciniu ir kitais būdais. Laikai keičiasi, keičiasi ir priemonės. Minėtame kare, ypač Lietuvoje, iš tiesų rimtai kariauja tik viena pusė - mūsų priešai. Mes, tuo tarpu, to net neįvardiname kaip karo.

Kas yra tie, kuriuos įvardinau kaip priešus? Mano asmenine nuomone, tai yra globalizmas. Kad nebūčiau apkaltintas sąmokslų teoretiku (mat tokių, apie šį žodį (globalizmas) yra itin daug) - paaiškinu kaip aš suprantu šią sąvoką.

 Globalizmas - siekis visais įmanomais būdais (o ekonominis būdas čia groja pirmu smuikui) sutelkti kontrolę, galią pasaulyje į vienas rankas. Kapitalizmas ir globalizmas, šiuo atveju, yra geriausi draugai. Na ir siekiant pasaulinės kontrolės ir valdžios, tokie dalykai, kaip nacionalinės valstybės, gyvos ir besipriešinančios tautos - kliūtis. O kliūtims pašalinti naudojamas platus mastas priemonių: pradedant alkoholiu, ekonominėm sankcijom, baigiant plutokratija(vietoje realios demokratijos), fiziniu teroru.

Normalu, jog tuomet, kada lietuvių tauta realiai nesipriešina - nenaudojama ir fizinė prievarta. Ten, kur priešinasi (tarkime Turkija šiomis dienomis) - naudojama visų pirma "savos" valstybės represinės struktūros. Jeigu ir jos nepadeda - turime artimųjų rytų "demokratijos" eksporto pavyzdžius.

 Mūsų priešui negalioja nacionalinės sienos, jie veikia globaliai, todėl lengva nuslopinti pavienius atvejus, tokius kaip Turkijoje. Būtent todėl XXI amžiaus nacionalizmo uždaviniai ir skiriasi nuo XXa. Šiai dienai būtinas tarptautiškas bendradarbiavimas, o ne kova tarpusavyje. Būtent todėl 9/10 kartų kritikuoju tiek mūsų, tiek ir lenkų šovinizmo atvejus, kadangi šiuo metu neturėtumėme pyktis tarpusavyje, o kiekvieną kartą kai tą darome - tautų Europos priešai trina rankomis.

LAISVAS - TAUTIŠKAS - RADIKALUS!

 "Aš neaukosiu savo karjeros dėl nacionalistinė organizacija/partija/kt X". Tokią frazę kartais turbūt tenka išgirsti nemažai daliai nacionalistų aktyvistų. Atsakymą daug maž turėjau galvoje jau kurį laiką, tačiau šiandien išgirdau jš iš kito žmogaus, o tai padėjo jį tinkamai ir aiškiai suformuluoti, ko pasekoje galiu juo pasidalinti.

 Tol, kol eiliniai įvairių tautinių-patriotinių-nacionalistinių organizacijų/partijų/kt nariai tas organizacijas ir tautinį judėjimą laikys kaip dar vieną laisvalaikio praleidimo formą, pramogą, tačiau nesupras, kad vyksta karas, lygiai toks pat, kaip 1949, tik kad su kitom priemonėm ir kad mes tą karą dėl lietuvių valstybės ir tautos išlikimo pralaimime - ryškaus progreso nebus.

Aš neaukosiu savo karjeros dėl idėjų, kuriomis tikiu. Taip išsiverstų šis šūkis, jeigu asmuo yra nuoširdus patriotas, nuoširdus nacionalistas, ir į ideologinę organizaciją/partiją/kt atėjo ne dėl draugų kompanijos, o organizacijos idėjos ir jo - sutampa. Perkelkime tai į 1949 metus - Aš neisiu partizanauti, nes tai pakenktų mano karjerai komunistų partijoje. Arba šiandien aš neisiu į operaciją, kad gautumėm spausdinimo mašinėlę ir leistumėm pasipriešinimo spaudą, kadangi aname va kaime neblogi šokiai juk vyksta.

Lygiai ta pati taisyklė galioja ir minėtosioms organizacijoms. Tol, kol organizacijos savęs neapibrėš kaip radikaliomis ir revoliucinėmis (ty siekiančiomis ESMINIŲ reformų), tol jos negalės mobilizuoti masių, kurios tą suvokia. Tol jos negalės savo suvokimu dalintis ir skleisti alternatyvą dabartinei mirties kultūrai.

Mūsų tikslas turi būti ne įtakoti valdžią, kad ji priimtų mažiau tautai skausmingus sprendimus, kadangi net ir padaręs gerą sprendimą vienur, plutokratų režimas yra vis tiek plutokratų režimas.

Gaila, kad tenka tik dabar pasidaryti tokias išvadas. Gaila prarasto laiko. Lieku skolingas savo idealams ir savo vertybėms tuos iššvaistytus metus.

Abortų šalininkų argumentas #1 - Vaikų namai gamina asocialius asmenis

Į temą apie tai, kaip abortų šalininkai pasakoja pasakas, jog geriau nužudyti vaiką, negu atiduoti jį į vaikų namus, nes ten jį pavers visuomenės pabaisa:

Ar šiandieninė auka tikrai bus rytdienos nusikaltėlis? Ne. Nors dauguma smurtautojų patys yra patyrę smurtą, dauguma vaikų, su kuriais buvo netinkamai elgtasi, netampa nusikaltėliais ar žiauriais tėvais. Dauguma vaikų, augusių nepalankiomis sąlygomis (tą rodo ir //holokaustą// patyrusių vaikų pavyzdys), geba atsitiesti ir tampa normaliais suaugusiais žmonėmis (Helmreich, 1992; Masten, 2001). Vieno tyrimo metu stebėti 1000 jaunuolių, su kuriais buvo blogai elgtasi. Tyrimo išvadose teigiama, kad jei toks elgesys patirtas ankstyvojoje vaikystėje, smurto kaip nukrypimo nuo normos apraiškos išnyksta iki vėlyvosios paauglystės (Ireland ir kiti, 2002).

ES duoda, ES atima

Kai kalbame apie ES, visada atsiranda dar nuo referendumo laikų išlikęs argumentas - ES mums duoda krūva pinigų, tik imkite ir darykite su jais ką tik norite. Pabandysiu kiek pralaužti informacinę blokadą ir sugriauti ES - gerosios fėjos įvaizdį.

Ar žinote, jog kas metus Lietuva už narystę sumoka Europos Sąjungai ~1mlrd litų? :) Tai yra daugiau, negu skiriame kultūrai, poilsiui. Tai yra daugiau, negu 3 kartus didesnė suma, negu Lietuva skiria aplinkos apsaugai. Tai yra atimama iš visuomenės. Kol kas Lietuva iš ES vis dar gauna paramą (tačiau ji nėra amžina), tačiau kiek % jos būna panaudota visuomenės reikmėms, o ypač tokiai Europai nelabai svarbiai daliai, kaip lietuvių tauta? O kiek jie nusėda stambiajam kapitalui ir įvairiem korumpuotiem valdininkam? Ar bent jau šiuo metu, kol dar gauname kažką ir atgal, išeiname ant nulio/pliuso?
Skiriama parama mums - 36mlrd per 7 metus. Įsisavinome ~50% = 18 mlrd. 7 sumokame atgal į ES. Parama septyniems metams - 11 mlrd. lt.

Na bet prie to gauname nemokamus bonusus: Nepriklausomybės praradimą; antitautinių, antivalstybinių kontorų finansavimą(iš tos pačios ES "paramos"); šv. laisvają rinką; homoseksualizmo ir kitų iškrypimų primetinėjimą; žemės pardavimą užsieniečiams; nacionalinės valiutos atsisakymą, kuris turėtų sąlygoti blogesnį tos pačios visuomenės gyvenimą ir t.t

Taip, ES tikrai duoda. Duoda ji sočiai stambiajam kapitalui. Bet kartu ir atima. O atima iš tautos ir visuomenės.

Šlovingoji, nenugalima
Žvaigždėtoji Europos Sąjunga
Čia savivaldybė - Lietuva
"Tarp lygių - lygi ir laisva".

Laisvę Lietuvai

Sveiki draugai ir bendražygiai! 
Sveikinu visus, sudalyvavusius demonstracijoje, skirtoje R.Kalantai atminti. Sąmoningai naudoju žodį demonstracija, o ne minėjimas, kadangi tiek žygiu, tiek ir savo kalba, kalbėsiu ne tik apie Romą, jo poelgį, bet tuo pačiu ir apie atitikmenis ir šiems laikams, šių laikų santvarkai ir pasipriešinimui. 
Mūsų kalbos turi būti apie šiuos laikus, apie šių laikų problemas, kad mūsų žvilgsnis būtų visada į priekį, visuomet - su ryžtu. Lygiai kaip ir lietuvių tauta, turi siekti  aukščiausio idealo, kurti savo nacionalinės valstybės kelią, o ne sekti iš paskos kitas tautas į pražūtį. 
"Laisvę Lietuvai" - tokius žodžius ištaręs Romas Kalanta padegė save, taip išreikšdamas bekompromisinę poziciją - geriau jau mirtis, negu vergovė.  Šiuo žingsniu Romas Kalanta pratęsė mūsų partizanų priesaiką - geriau jau žūti, negu gyvam pasiduoti okupantui. Toks didvyriškumas ir pasiaukojimas yra nesuprantamas visai eilei niekšų, kurie, patys būdami menki, niekino tiek partizanus, tiek Romą Kalantą, tiek kitus, vis dar neįvertintus kovotojus už tikrąją laisvę ir tautos pažangą. Ne šliužui suprasti didvyrių pasiaukojimą.
Romo Kalantos žūtis paskatino išsiveržusią laisvės jėgą Kauno miesto gatvėmis. Tai - jauni žmonės, kurie prarado baimę, juose atgimė kelias dešimtis metų okupantų užgniaužta baltojo raitelio - vyties dvasia. Tautinis jaunimas Kauno miesto gatvėmis žygiavo, šaukdami šūkius Laisvę Lietuvai, laisvę suimtiems, trumpai patys tapo laisvi, asmeninėmis pastangomis ištrūkę iš okupanto priespaudos.
Šios jaunimo antisovietinės demonstracijos susilaukė sovietų represijų, jauni žmonės buvo sulaikyti, jų namuose buvo atliktos kratos. Nereikia toli žvelgti, norint atrasti atitikmenų šiems laikams. Prieš savaitę būrys jaunų žmonių taip pat buvo sulaikyti už antisovietinę veiklą, iš jų tyčiojosi, išrengė nuogai. Tai įvykdė jau nebe sovietų okupantas, o "demokratais" pasivadinusi plutokratų valdžia.Norėčiau išreikšti solidarumą su asmenimis, kaltinamais antisovietine veikla.
Būkime atviri patys sau, šūkis Laisvę Lietuvai puikiai tinka ir šiai dienai, jį supranta vis daugiau ir daugiau lietuvių.  Dažnai įvairūs politikai, "ir tada dirbę Lietuvai", kalba apie 23-uosius laisvės metus. Šiais laikais laisvė yra tiems, kurie turi pinigų, teisingumas - tiems, kurie turi pinigų, demokratija - už pinigus.
Tačiau kaip po šio vakaro išauš šviesus rytas, taip nenumaldomai artėja ta diena, kuomet baltasis raitelis vėl pakvies lietuvius į pergalės žygį, pakvies į nacionalinę revoliuciją.
Šiandieną mums nereikia lietuvio besipykstančio su kitu lietuviu dėl smulkmenų, nereikia mums amžinų kritikų, nereikia cinikų ar moralinių nihilistų. Šiandien Lietuvai reikia lietuvio kario, lietuvio nacionalisto.
Tegyvuoja kova - tegyvuoja pergalė.