Vakar dienos blogo įrašas Laisvas, tautiškas, radikalus sukėlė nemažas diskusijų audras facebook socialiniame tinkle. Pagrinde jos kilo dėl to, kad sulyginau mūsų dienų kovą su partizaniniu pasipriešinimu. Pabandysiu paaiškinti ką turėjau galvoje. Galvojau tai padaryti komentare, tačiau išsiplėčiau ir manau, jog toks įrašas gali turėti kažkiek išliekamosios vertės.
XXI amžiaus karai vyksta ne vien tik ginklo būdu, tačiau lygiai taip pat ir ekonominiu, informaciniu ir kitais būdais. Laikai keičiasi, keičiasi ir priemonės. Minėtame kare, ypač Lietuvoje, iš tiesų rimtai kariauja tik viena pusė - mūsų priešai. Mes, tuo tarpu, to net neįvardiname kaip karo.
Kas yra tie, kuriuos įvardinau kaip priešus? Mano asmenine nuomone, tai yra globalizmas. Kad nebūčiau apkaltintas sąmokslų teoretiku (mat tokių, apie šį žodį (globalizmas) yra itin daug) - paaiškinu kaip aš suprantu šią sąvoką.
Globalizmas - siekis visais įmanomais būdais (o ekonominis būdas čia groja pirmu smuikui) sutelkti kontrolę, galią pasaulyje į vienas rankas. Kapitalizmas ir globalizmas, šiuo atveju, yra geriausi draugai. Na ir siekiant pasaulinės kontrolės ir valdžios, tokie dalykai, kaip nacionalinės valstybės, gyvos ir besipriešinančios tautos - kliūtis. O kliūtims pašalinti naudojamas platus mastas priemonių: pradedant alkoholiu, ekonominėm sankcijom, baigiant plutokratija(vietoje realios demokratijos), fiziniu teroru.
Mūsų priešui negalioja nacionalinės sienos, jie veikia globaliai, todėl lengva nuslopinti pavienius atvejus, tokius kaip Turkijoje. Būtent todėl XXI amžiaus nacionalizmo uždaviniai ir skiriasi nuo XXa. Šiai dienai būtinas tarptautiškas bendradarbiavimas, o ne kova tarpusavyje. Būtent todėl 9/10 kartų kritikuoju tiek mūsų, tiek ir lenkų šovinizmo atvejus, kadangi šiuo metu neturėtumėme pyktis tarpusavyje, o kiekvieną kartą kai tą darome - tautų Europos priešai trina rankomis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą