Tomo Skorupskio blogas

Tomo Skorupskio blogas

2014 m. spalio 9 d., ketvirtadienis

Vilius Bražėnas. Minėjimas su krize

Mūsų draugija neginčijamai yra grynai patriotinė organizacija. Vien tik jos šūkis "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia" tai įrodo. Todėl, kaip iš daugybės straipsnių bei fotografijų spaudoje žinote, ir savo draugijos garbingos veiklos sukaktį paminėjome visai kaip reikiant. Anot valdybos kandidato Liuberkio taiklaus žodžio, paminėjome iš abiejų galų. Tačiau, kaip ir visi didingi istoriniai atsiekimai, mūsų minėjimas neišvengė didžiosios krizės, apie kurią lietuviškoji visuomenė būtinai turėtų būti painformuota.
                             Gal geriausia pradėti nuo specialaus susirinkimo, tai yra nuo susirinkimo pradžios. Nuo atidarymo. Vadinasi - nuo pirmininko Žolpio prakalbos.
                             - Mūsų draugija, be pasigyrimų, galima pasakyti, sėkmingai išgyveno 26 metus purendama dirvonus tautos tarnyboje, net neatsisukant per toli į praeitį, visi prisimename, kad užpraeitais metais, be pasigyrimų galima sakyti, gražiai ir iškilmingai paminėjome 25 metų - reiškia ketvirčio šimtmečio - ūsų draugijos sėkmingos veiklos sukaktį, - dėstė pirmininkas. - Šiemet, gerbiamieji, minėsime dviejų metų sukaktį nuo 25 metų sukakties minėjimo, kuris, tikimės, bus dar sėkmingesnis negu pernykštis, kuriuo, kaip visi prisimename, sėkmingai paminėjome vienų metų sukaktį nuo 25 metų sukakties paminėjimo...
                             Pirmoje eilėje sėdintis Bartušonis kumštelėjo žmoną ir pro ūsą pašnibždėjo:
                             -Jeigu kas ir prisimena sėkmingą paminėjimą, tai tik jau ne pats pirmininkas: mudu su Zabiliejum jį, lyg užgesusią Grabnyčių žvakelę, namo pargabenome...
                             -Tššš!.. - nutildė vyrą Bartušonienė. - Klausykis! - jai buvo įdomu, kaip pirmininkas išdėstys krizę, apie kurią visi žinojo.
                             - Valdyba nutarė, kad iškilmingumui pakelti šiemet minėsime ne tik dviejų metų sukaktį nuo 25 metų jubiliejaus minėjimo, bet ir... - Klausytojus akimis apmetęs Žoplys įsmeigė žvilgsnį į praeities horizontus kur tai virš paskutinėje eilėje sėdinčio Perčiulionio galvos ir pareiškė: - ...minėsime drauge ir 27 metų draugijos gyvavimo sukaktį. Reiškia, bus dvigubo jubiliejaus minėjimas!
                             Susirinkimas nuplojo dvigubo jubiliejaus minėjimui.
                             -Tačiau su liūdesiu širdyje turiu pranešti, kad minėjimo iškilmingumui ir visai mūsų draugijos veiklai gresia netikėtai iškilusi krizė... - Taip pagaliau Žoplys priėjo prie specialaus susirinkimo pagrindinio klausimo, padarė atitinkamą įvadą, pervėrė akimis trečioje eilėje užsislėpusį Papukaitį ir balsiai perskaitė garsųjį laišką.
                             Jau ir prieš susirinkimą niekam nebuvo paslaptis, kad krizę sukėlė naujausias draugijos narys Belezaras Papukaitis su savo pusbrolio iš Lietuvos laišku. Mat Papukaitis parašė pusbroliui pasigirdamas įstojęs į mūsų draugiją ir pasidžiaugdamas nepailstančia jos veikla, tai yra kaip mes viską gražiai, sočiai, sodriai ir iškilmingai minime, ir t.t. O jo pusbrolis, matyt, vienas iš tokių, kurių nei Sibiras nepamokė tinkamai įvertinti mūsų didvyrišką veiklą, galima sakyti, ėmėsi lietuviškos išeivijos skaldymo. Laiške Papukaičiui jis, neįsigilindamas į savo pusbrolio patriotinę veiklą, iškėlė nei šiokį, nei tokį, galima sakyti, provokuojantį klausimą: "Tu man, Belezarai, geriau parašyk, ką jūs ten darote Lietuvai?.."
                             Papukaitis, nebūdamas mūsų draugijos narys veteranas, nežinojo, kaip čia dabar į tokį komplikuotą klausimą atsakyti, tad kreipėsi patarimo į didžiausią autoritetą - į patį pirmininką Žolpį. Laišką perskaitęs pirmininkas labai susijaudino ir sušaukė specialų valdybos posėdį. Valdyba dar labiau susijaudino ir sušaukė specialų narių susirinkimą.
                             Taigi, kaip matote, susipažinęs susirinkimą su laišku, pirmininkas ir toliau sėkmingai gynė mūsų draugijos garbę:
                             -Esu tvirtai įsitikinęs, jog mūsų draugijos kelias buvo ir yra tiesus kaip Anastazijaus Karpuliausko šventinės bričkos dišlius. Mes tvirtai laikėmės patriotinės linijos, griežtai bodami mūsų draugijos šūkio: "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia!". Kadangi tvarkomės demokratiškai, tad ir dėl Papukaičio pusbrolio laiško turime pasisakyti demokratiškai. Šiuomi perleidžiu žodį specialiam susirinkimui. Liaudžiai, taip sakant.
                             Iš liaudies pirmiausia prabilo jau nuo pat susirinkimo atidarymo iškeltą ranką laikiusi Rubežienė.
                             -Negaliu suprasti, kaip kas nors gali užduoti tokį keistą klausimą - ką jūs darote Lietuvai? Juk mes viską darome lietuviškai! Dainuojame lietuviškas dainas, sakome lietuviškas prakalbas, šokame lietuviškus šokius, geriame lietuvišką krupniką, valgome lietuvišką kugelį... Ko dar tas Papukaičio pusbrolis tenai gali norėti?.. - klausimu į klausimą atsakė Rubežienė ir atsisėdo.
                             Po jos balsą gavo minėjimų komisijos antrasis vicepirmininkas Zabiliejus. Iškalbiai ir džentelmeniškai išgyręs Robužienę ir visus jos argumentus, jis ėmėsi apginti mūsų draugijos minėjimų komisijos nuopelnus.
                             -Tiems, kurie manytų, jog mes nepakankamai atliekame savo pareigą Lietuvai, kad mūsų veikla per menka, norėčiau atsakyti čia pat ir visų akivaizdoje, kad minėjimais mes drąsiai galime teigti pralenkią bet kokią kitą mūsų mieste veikiančią draugiją. Pavyzdžiui, jeigu sudėtumėm vienon krūvon vien tik mūsų minėjimams ir piknikams prikeptą kugelį, drąsiai galiu teigti, sukrautumėm Gedimino kalną. Dešromis, jau nekalbant apie kopūstus - jeigu sudėtumėm galą su galu, galėtumėm pasiekti nuo Kauno pilies ligi Vilniaus katedros.
                             -Lietuviškomis dešromis!..- pabrėžė Rubežienė.
                             -Lietuviškomis dešromis, kaip ponia Rubežienė teisingai pastebėjo, - pakartojo Zabiliejus.
                             -Gal tik nugėrimo srityje patyrusių medžiotojų ir meškeriotojų klubas mus pralenkė, - kiek nusileido Zabiliejus.
                             -Prašau balso dėl tvarkos! - šūktelėjo Motiejus Bonkevičius. - Siūlyčiau per lengvai neužleisti garbės ir šioje srityje: atsiminkime, kad medžiotojai ir meškeriotojai mėgsta kai ką padidinti, tai gal padidina ir savo pasiekimus tautinėje viloje...
                             Čia atsistojo moterų lygybę ir teises visada narsiai ginanti Šešerienė:
                             -Gal ir gali būti ginčų dėl išgėrimo, bet negali būti jokios abejonės dėl tortų, kuriais taip tvirtai remiasi mūsų draugijos moterų ratelio veikla. Niekas tenedrįsta pasakyti, kad mūsų draugijos moterys nieko nedaro Lietuvai: Lietuvos labui mūsų prikeptais tortais galėtume Kauno laisvės alėją iškloti!
                             -Mūsų tortai tautinių spalvų kremais padabinti, - prie moterų patriotizmo įrodymų prisidėjo Rubežienė.
                             Susirinkimas, žinoma, pritarė moterų patriotiniams tortams stipriu ir ilgu plojimu.
                             Tada labai energingai balso paprašė revizijos komisijos kandidatas Perčiulionis. Jis vienu atsikvėpimu išrišo visą reikalą:
                             -Akivaizdoje visų šių faktų, įrodančių mūsų draugijos pavyzdingą veiklą, aš siūlau griežtai pasmerkti bet kokius, bet kieno, šiapus ar anapus, skleidžiamus piktus gandus prieš mūsų draugijos gerą vardą.
                             Ir šis pareiškimas susilaukė audringo pritarimo.
                             Sulaukęs stiprios moralinės paramos savo pastangoms išbristi iš krizės, pirmininkas Žolpys lengvai atsiduso ir nusprendė pereiti į priešpuolį.
                             -Sutinku su tamstomis, gerbiamieji: mes galime didžiuotis savo veikla. Atmetus šalin kuklumą, be pasigyrimų galima pasakyti, reikėtų nurodyti visą eilę kitų mūsų atliktų reikšmingų minėjimų: Tėvynės palikimo minėjimai; Amerikon atvykimo minėjimai; valdybos narių gimtadieniai; mūsų draugijos finansinių rėmėjų derlingos visuomeninės veiklos jubiliejų minėjimai ir rezidencijų įsigijimo sukakčių minėjimai...
                             -Jubiliejiniai piknikai! (Pirmojo pikniko sukakčiai paminėti, -iš vietos pašokęs pridėjo Zabiliejus.)
                             -Tiesa - ir piknikai! O kur dar pagerbimai ir atsidėkojimo šventės? - Zabiliejus mintį toliau vystė pirmininkas Žolpys.
                             -Ir viskas lietuviškai. Tautiškoje dvasioje, - iš salės galo šūktelėjo revizijos komisijos pirmininkas Šleputis.
                             -Taigi lietuviškai, - sutiko pirmininkas. - Tad man tenka garbė ginti mūsų draugijos garbę ir atmesti Papukaičio iškeltą kaltinimą mūsų draugijai.
                             -Tai ne mano kaltinimas, - šoko aiškintis Papukaitis. - Tai juk mano pusbrolis Lietuvoje klausia "ką jūs darote Lietuvai?". Kaip girdėjote, pagal ją mes, taip sakant, lyg ir per mažai rūpinamės ateitimi... Ir aš tik... maniau...norėjau...kaip žinote...
                             Neradęs užuojautos užsitarnavusių narių, sumišęs Papukaitis atsisėdo, matyt, susigėdęs dėl savo giminės Lietuvoje.
                             Čia labai jau reikšmingai balso paprašė ligi šiol prie prezidiumo stalo tylomis sėdėjęs ir tik daug pasakančiai stalą pieštuko trintuku baksnojęs mūsų draugijos vicepirmininkas Karulionis.
                             -Man labai įdomus vienas reikalas: kaip toks laiškas su tokiu klausimu perėjo per cenzūrą?
                             Iškėlęs šitokį klausimą vicepirmininkas, paslaptingai šypsodamasis, vėl atsisėdo pieštuko trintuku baksnoti stalą. Tik nebuvo aišku, ar Karulionis tuomi papeikė sovietų cenzorių už blogą pareigų ėjimą, ar įtarė Papukaitį negarbinga visuomenine veikla.
                             Bartušonis vėl alkūne kumštelėjo savo žmoną.
                             -Cenzorius, ko gero, tyčia laišką praleido, - pašnabždėjo jis. - Mūsų draugijai suskaldyti...
                             -O gal Papukaitis pats tą laišką parašė? - atšnibždėjo Bartušonienė - Vos tik įstojęs nariu bando mūsų draugijos valdžią nuversti...
                             Šiuo, galima sakyti, neaiškiu momentu į minėjimų aruodą nelauktai didelį kultūrinį įnašą įžėrė valdybos kandidatas Liuberkis.
                             -Kad ateities kartos žinotų apie mūsų pasišventimą ir galėtų iš mūsų veiklos pasisemti stiprybės, siūlyčiau išleisti specialų leidinį, istorijai paliekant juodu ant balto mūsų protokolų knygose surašytas visas minėjimuose pasakytas prakalbas, - atidarė naujus horizontus Liuberkis.
                             Tai išgirdusi moterų teisių ir lygybės gynėja Šešerienė nepraleido progos įsiterpti:
                             -Mes nuskriaustume ateinančių kartų lietuves moteris, jeigu drauge su prakalbomis nepaliktumėm ir tortų bei kugelių receptų!
                             Protingai pritaręs Šešerienės papildymui, Liuberkis toliau vystė savo istorinį pasiūlymą, kuris iš tikrųjų išvedė mūsų draugiją iš krizės.
                             -Sykį atsisukę veidu į ateitį, turime giliau pažvelgti ir į būsimojo šių metų minėjome esmę ir surišti jį ne tik su praeitimi, bet ir su ateitimi. Šiemet mes turėsime paminėti ne tik 27 metų draugijos veiklos sukaktį, ne tik dviejų metų sukaktį nuo 25 metų veiklos jubiliejaus minėjimo, bet ir trejų metų sukaktį iki būsimojo 30 metų veiklos jubiliejaus minėjimo... Tokiu būdu mes savo minėjimą padarysime dar prasmingesnį ir, surišdami mūsų draugijos praeitį su ateitimi, savo veiklą paminėsime, taip sakant, iš abiejų galų.
                             Susirinkimas, pagautas valdybos kandidato Liuberkio minties gilumo, triukšmingai pritarė istoriniam minėjimų esmės papildymui.
                             Tokiu būdu mūsų draugijos garbė buvo apginta ir ateities veiklos gairės tvirtai nusmaigstytos, nenukrypstant nei į kairę, nei į dešinę nuo tvirto vidurio kelio, grįsto mūsų draugijos šūkiui: "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia!".
                             Išeinant iš susirinkimo sekretorius Ačys metė mums visiems įsidėmėtiną mintį vicepirmininkui Karulioniui:
                             -Tai turėtų būti gera pamoka visoms sklandžiai veikiančioms organizacijoms nepriimti narių nė vieno prieš tai gerai neištyrus, kokios rūšies pusbrolį kandidatas turi Lietuvoje - ramų darnos mylėtoją ar neatsakingą išeivijos skaldytoją.
                             Todėl, kaip skaitėte spaudoje, ir šių metų draugijos veiklos sukakties paminėjimas įvyko patriotinio šūkio dvasioje. Kad ir šis minėjimas praėjo sėkmingai, liudija tai, jog pirmininką Žolpį Bartušonis su Zabiliejumi pargabeno namo lyg užgesusią Grabnyčių žvakelę.