Juozas Jakavonis - Tigras

Iki rezistencijos

Juozas Jakavonis iš Kasčiūnų kaimo Dzūkijos šiluose, šalia Merkio, – vienas pokario laisvės kovų herojų, tragiško XX amžiaus liudininkas. Subrendęs Nepriklausomybės metais iš arti matė Antrojo pasaulinio karo siaubą, kuris neaplenkė ir jo šeimos.

Gimė 1925 m. liepos 10 d. Kasčiūnų kaime, Varėnos rajone, savo tėvų sodyboje, prie pat Lietuvos - Lenkijos demarkacinės linijos tarpukariu, lenkams užgrobus Vilnių.

Patriotiškai užaugino dukras Angelę ir Birutę.

Baigęs tik keturias pradinės mokyklos klases, Juozas Jakavonis stebina apsiskaitymu, nepaprastai aiškiu protu, patriotine savivoka, nes jau vaikystėje ėmė suvokti, kokia ypatinga jam skirta dalia – kovoti už Lietuvos laisvę, nepasiduoti priešų provokacijoms

 Rezistencija

 Motyvacija ir priesaika

J. Jakavonis, bene vienintelis gyvas likęs tokio rango Merkinės apylinkių ir visos Pietų Lietuvos partizanas, vienas iš nedaugelio likusių gyvų partizanų, kuriam teko ne tik ryšininko dalia, bet ir su ginklu kautis prieš okupantą.

J. Jakavonis viename iš savo susitikimų su jaunimu papasakojo, kad išėjo į partizanus, nes negalėjo toliau ramiai žiūrėti, kaip buvo naikinami ir žudomi nieko nekalti Lietuvos žmonės. Vos Dvidešimties davė partizano priesaiką vadui Adolfui Ramanauskui - Vanagui. J.Jakavoniui dar vaikystėje jo bobutė iš Amerikos parvežė kryželį, kurį palaimino jo tėvas, kai jaunuolis sūnus pasirinko partizano kelią, su tuo kryželiu jis ir priėmė partizanų priesaiką. Kryželis lyg talismanas gelbėjo jį nuo Lietuvos ir Sibiro kalėjimuose tykančių nelaimių ir mirties.

Tapo partizanu Tigru, Nuo 1944 m. dvejus metus  dalyvavo Lietuvos išsilaisvinimo kovose. Varėnos rajone 1945-1946 metais buvo Pietų Lietuvos partizanų vadų J. Vitkaus-Kazimieraičio ir A. Ramanausko-Vanago ryšininkas, kovų su NKVD ir Vietiniais Merkinės stribais dalyvis.

Vadavietė

Kai Juo­zu­kui ėjo dvi­de­šim­ti me­tai, jis 1945 me­tų  va­sa­rą kar­tu su ki­tais par­ti­za­nais jo tė­vų so­dy­boj, Kas­čiū­nų kai­me, už tvar­to, prie Mer­kio, ant sta­taus įspū­din­go kran­to ,  iš­ka­sė ir įren­gė tą bun­ke­rį - Ka­zi­mie­rai­čiui ir Va­na­gui, kuriame jie gyveno 1945-1946 metais.

Vadavietėje buvo spausdinami partizanų pogrindinis laikraštis „Laisvės varpas“, štabo dokumentai.

1945 me­tais į so­dy­bą at­ėjo di­de­lis bū­rys ru­sų ka­rei­vių, ne­ti­kė­tai, ir Juo­zo Ja­ka­vo­nio ma­ma be­veik nu­al­po, nes par­ti­za­nai tuo­met bu­vę bun­ke­ry­je, nė už­da­ry­ti jo ne­spė­jo. Bet ūky dir­bę vy­rai kaip tik tuo me­tu iš miš­ko bu­vo par­ve­žę kar­tis, kro­vė iš ve­ži­mo jas ir dė­jo ant slėp­tu­vės, o ka­rei­viai kluo­ne ir lau­ke vis­ką dur­tu­vais ba­dė, ieš­ko­jo, ieš­ko­jo, ne­ra­do...

1945 me­tų gruo­džio pra­džioj Juo­zu­kas nu­ė­jo pa­žiū­rėt, kaip Mer­kiu plau­kia ižo le­dai, upės vin­gy­je jie spau­dė­si prie kran­to, ir ber­nio­kas pa­ma­tė at­vers­tą kny­gą ant pa­kraš­tė­ly­je plau­ku­sios le­do ly­ties, ir su­grie­bė... Tai bu­vo mal­dak­ny­gė, „Šal­ti­nis“, jos at­vers­tuo­se pus­la­piuose mal­da: „Nu­gręž­ki­te akis į dan­gų, nes ma­no kū­ną...“

At­si­mi­ni­muo­se „Dau­gel kri­to sū­nų” Adol­fas Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas vė­liau ra­šys: „Ne­ti­kė­tai at­vy­ko ma­no ad­ju­tan­tas Ge­gu­tis. Jis pra­ne­šė liūd­ną nau­jie­ną: Pu­vo­čių kai­me, po­il­sio me­tu ne­ti­kė­tai prie­šo už­klup­ti žu­vo Mar­cin­ko­nių ba­ta­lio­no va­das Šer­nas (lei­te­nan­tas Kon­dro­tas) su dviem ko­vos drau­gais. Jie lai­kė­si iki pas­ku­ti­nio šo­vi­nio, o pas­kui me­tė­si į srau­nų­jį Mer­kį. Spau­dą ir vis ki­ta, ką su sa­vim tu­rė­jo, taip pat su­me­tė Mer­kin. Tik da­bar mums pa­aiš­kė­jo, kad ta Mer­kiu plau­ku­si mal­dak­ny­gė pri­klau­sė... Bun­ke­ry­je įsi­vieš­pa­ta­vo ty­la... Vi­si drau­ge su­kal­bė­jo­me mal­dą už kri­tu­sius... Nu­ta­rė­me prie­šui at­ker­šy­ti. Pa­siū­liau pul­ti Mer­ki­nę. Iš­dės­čiau sa­vo sam­pro­ta­vi­mus. Ka­zi­mie­rai­tis su tuo su­ti­ko ir da­vė nau­din­gų pa­ta­ri­mų.”

J. Jakavonis buvo vadų pasiuntinys, kai jie rengė garsiojo 1945 m. Merkinės puolimo strategiją ir taktiką, o taip pat dalyvavo Merkinės puolime.

Da­bar aiš­kė­ja, kad Va­na­gui gal ne­tiks­liai bu­vo pra­neš­ta ar vė­liau ra­šy­tuo­se at­si­mi­ni­muo­se kai ku­rios de­ta­lės ga­lė­jo už­si­mirš­ti. Gruo­džio 2 die­ną žu­vo tie par­ti­za­nai ne Pu­vo­čiuo­se, o gre­ti­ma­me Mar­da­sa­vo kai­me, ne­to­li Plu­tu­le­vi­čių so­dy­bos. Vie­nas, pa­šau­tas, pa­ki­bo ant tvo­ros, ki­ti nu­bė­go iki Mer­kio ir... Tai bu­vo To­mas Kon­dro­tas-Brie­dis, Mar­ty­nas Na­vic­kas-Kar­das, bu­vęs mo­ky­to­jas Adol­fas Bi­lins­kas-Jur­gi­nas ir ka­ri­nin­kas Lion­gi­nas Šval­kus-Šer­nas. Pas­ta­ra­sis tuo me­tu bu­vo Va­rė­nos-Rud­nios ba­ta­lio­no va­das ir lai­ki­nai ėjo Ge­le­ži­nio vil­ko rink­ti­nės va­do pa­rei­gas.

1.3 Merkinės mūšis

Ištrauka iš Lietuvos partizanų A apygardos Merkio rinktinės štabo metraščio apie Merkinės miestelio puolimą
1945m. gruodžio mėn. 15d.
Šeštadienis. 15d. Apsistojam pas du ūkininkus. Pasiunčiama žvalgyba Merkinėn. Vyrai ilsisi, ir džiovinami batai. Keliami vyrai apie 9 vai. Tvarkomasi. Galutinai paskirsto Vanagas žmones. Labai sunku, nes vyrai tik susirinkę, sunkiai susigaudo kam kas priklauso ir t.t.
Gauname pranešimus iš Merkinės:  1. Tą patį vakarą istrebiteliai ir rusai nuskubėjo įvykio vieton. 2. Apie jo sugrįžimą nieko nežinoma. 3. Mieste ramu ir rusų bei istrebitelių taip jau nesimato.  Antroje pusėje Nemuno – tyla. Vanagas nuvyksta pas kitą kaimyną ir įspėja  greit tvarky­tis, nes tuo metu jau būta 11 vai. Vanagas vėl sugrįžta prie pirmųjų žmonių. Tuo pat metu pasigirsta užnemunėj kautynių ugnis. Vyrai su­juda. Vanagas įsako tučtuojau judėti.
Skubama plento link. Pranešimas vykti duodamas jo žmonėms, ku­rie randasi pas kaimynus. Nupjaunamas telefono stulpas ir kirviu nu­kertami laidai. Persimetama į naują keliuką šalia plento. Gegutis su keliais vyrais čiumpa pirmus pasitaikiusius arklius ir tuoj čia pat iš malūno pristato daugiau rogių, kuriose sėda visi Vanago vyrai,  ir dumia tiesiai į Merkinę.
Geras pusvalandis nuo duoto ženklo, ir vyrai jau išsidėstę prie pat Merkinės.  Pakeliui laimina vyrai, moterys, seneliai ir senelės bei moksleiviai, nes visi supranta, kas turi tuoj įvykti.
Balta raketa Vanagas duoda ženklą puolimui, ir vyrai sujuda. Uži­mami kapai. Vaidevutis vadovauja antram būriui ir puola kairiau, Vilniaus gatvės link.  Pirmasis būrys tenka vadovauti Vanagui. Būrio vadu šiam būriui priskirtas Gailius. Užėmę kapus Vanago vyrai nesu­stodami puola toliau. Matomumas labai blogas, nes smarkiai sninga. Rusai ir istrebiteliai menkai laikosi ir slepiasi. Užimami rusų namai.  Užimama paštas. Užimama valsčius. Užimama milicija. Užimamas kalėjimas. Kooperatyvas lieka užpakaly. Antrasis būrys užima Vilniaus gatvę, bet blogiausiai – nutraukia ryšį su pirmuoju būriu ir visų kau­tynių metu Vaidevutis lyšiu nesirūpina. Vanagas įsako atnaujinti ryšį, bet vyrai neįgudę, to neįvertina ir nepadaro. Visi eina stati, nežino jokios manevrinės rikiuotės, ir tai labai pykino Vanagą, nors kaltinti ir nebuvo ko, nes apmokymas nebuvo galimas.
Atsišaudoma kulkosvaidžiais iš cerkvės ir bažnyčios bokštų bei vidaus.  Briedžio taikli ugnis nutildo cerkvę, bet bažnyčios liesti Vana­gas nedrįsta, nes tai šventa visų tikinčiųjų vietovė, o taip pat ir visų partizanų.  Sutinkama geriau aukotis, bet bažnyčios neliesti. Šūviai iš bažnyčios, kuria pasinaudoja išgamos, pakerta Senovaitį, Putiną, Milžiną, Siaubą ir Šviedrį – sužeidžia Audrą.
Tuo pat metu gaunamas pranešimas, kad rusai, išsidėstę kituose kapuose, pradeda puolimą. Taip pat pranešama apie triukšmą nuo plen­to pusės. Antrasis būrys be įsakymo pradeda trauktis. Vyrai kaip anks­čiau, taip ir dabar nesilaiko menevrinių rikiuotės formų.  Pasirodo nuo priešo pusės žalia šviesa. Siaubas nerodo jokių ženklų. Vanago duotu įsakymu, paimami sužeisti Siaubas ir Audra ir duodamas įsakymas atsi­traukti į kapus. Čia susijungia abu būriai ir pamažu, nemokant vykdyti komandų ir daugumos net neįsivaizduojant pačio atsitraukimo planin­go, traukiamasi.
Kautynių rezultatai: Partizanų žuvę – 4-i ir 2 (du) sužeisti.  Priešo žuvę -l, o apie kitus tuo tarpu neturima davinių. Daugiausiai tikimasi iš Siaubo pasalų.
Paimta: 2 (dvi) rašomosios mašinėlės, 3 (trys) nauji kulkosvaidžiai, sunaikintas valsčius, apnaikinta milicija ir paštas bei rusų namai.
Pasitraukus apie 4 km., padaromas poilsis.  Surikiuojami žmonės. Trumpas Vanago žodis. Pagerbiami kautynėse kritusieji draugai. Duodamas įsakymas iki atskiro įsakymo išsiskirstyti. Įsakymas tuoj pat įvykdomas.  Vyrai, nors ir apturėjus aukų, išsiskirsto geroje nuotaikoje ir pasiryžę gavus ženklą vėl kovoti.

Ap­mau­du, kad, su pa­ly­gin­ti ma­žais nuos­to­liais, greit už­ėmę Mer­ki­nę, par­ti­za­nai ne­su­spė­jo iš­lauž­ti ma­sy­vių ka­lė­ji­mo du­rų... Nuo kryž­ke­lės iš kul­kos­vai­džio jau šau­dė ru­sų tan­ke­tė... Prieš tai par­ti­za­nai, su Stu­den­tu prie­ša­ky­je, iš pa­sa­los stip­riai su­šau­dė ru­sų ka­rei­vių sunk­ve­ži­mius, sku­bė­ju­sius nuo Aly­taus, ir sunk­ve­ži­miai, ma­tyt, pil­ni žu­vu­sių­jų ir su­žeis­tų­jų, pa­su­ko at­gal... Bet prieš šar­vuo­tą tech­ni­ką par­ti­za­nai gin­klų ne­tu­rė­jo.

 Ne­pa­ten­kin­tas Va­na­gas bu­vo ir sa­vo par­ti­za­nu Jaz­mi­nu (bu­vęs Mer­ki­nės mo­ky­to­jas Juo­zas Le­peš­ka). Jaz­mi­nas, kaip ry­ši­nin­kų vy­riau­sia­sis, pri­va­lė­jo ko­or­di­nuo­ti bū­rių ir gran­džių veiks­mus, bet jis įsi­ver­žė į gim­na­zi­ją ir aukš­tes­nių kla­sių mo­ki­niams iš­rė­žė il­gą kal­bą... Kaip po pen­kias­de­šimt me­tų pa­sa­kys vie­no tų mo­ki­nių sū­nus, pa­spau­dė Jaz­mi­nas ran­ką ir jo bū­si­mam „dziadz­kai“, pa­svei­ki­no su iš­va­da­vi­mu, bet per anks­ti... Pas­kui stri­bai pa­svei­kin­tuo­sius su­re­gist­ra­vo, ir kai ku­rie Si­bi­ro pa­ra­ga­vo.

Sa­vo at­si­mi­ni­mų kny­go­je Va­na­gas, ne­no­rė­da­mas pa­kenk­ti dar gy­viems drau­gams, la­bai daug ką nu­ty­lė­jo. Ne­pa­ra­šė, jog prieš Mer­ki­nės puo­li­mą par­ti­za­nai su­ma­nė pri­ei­ti iš­pa­žin­ties, ir to­dėl iš tos pa­čios Mer­ki­nės slap­tai at­si­ve­žė tuo­me­tį kle­bo­ną Vin­cen­tą Slad­ke­vi­čių, kurs po daug var­gų ir me­tų taps kar­di­no­lu

Įdomi detalė, susijusi su Merkinės puolimu yra ir ta, jog nu­kau­tie­ji stri­bai bus pa­lai­do­ti pu­siau slapčia

  Pasala

Partizaninė kova baigėsi 1946 metų gruodžio 8 dieną, kai savo gimtajame kaime Kasčiūnuose, kaimyno Rimšos namuose, vykdydamas užduotį pakliuvo į NKVD pasalą.

Jaunas ir nepatyręs partizanas Juozas Jakavonis pakliuvo nešdamas į gretimą kaimą pogrindinę spaudą, dainos tekstus ir atsišaukimus, kad padėtų sutartoje vietoje. Bandė bėgti, bet „man su automatu kažkas smogė per galvą. Jie buvo apsupę namus. Kaip vilkai, nutvėrę auką, jie nutempė mane į trobą, pradėjo mušti ir kankinti, rėkė ir reikalavo pasakyti, kur draugai, kur bunkeris. Mačiau, kaip išsisuko šautuvo šampalą, tai yra, plieninę vielą, su kuria taip kirsdavo, kad trūkdavo oda ir bėgdavo kraujas. Nutvėrę grėblio kotą, tol daužė, kol jis sulūžinėjo. Iš pradžių visą kūną beprotiškai skaudėjo, paskui jis pasidarė lyg nesavas. Aš buvau pasiryžęs – tegu užmuša, bet nė žodžio neištarsiu“, – pasakojo senasis partizanas.

 Tardymai

Vė­liau kankintas Merkinės, Varėnos ir Vilniaus KGB rūsiuose, neišdavė nė vieno, kuriuos akis į akį suvesdavo okupacinių struktūrų darbuotojai.

Atvežtas į Merkinės stribų būstinę vėl buvo kankinamas, o iš ten nugabentas į Varėną, kur saugumiečiai Vukolovas ir Zvonovas vėl ėmėsi „darbo“. Pagaliau Jakavonis atsidūrė Vilniaus saugumo rūmuose.

Vil­niaus KGB ka­lė­ji­mo ka­me­roj, po ba­da­vi­mų, po mu­ši­mų, pa­sak pa­ties Juozo Ja­ka­vo­nio, kaž­koks bal­sas lyg iš nie­kur ka­la į są­mo­nę: iš­duok, iš­duok, iš­duok...  Baig­tų­si kan­čios? Tik kū­no kan­ki­ni­mai gal baig­tų­si. O pas­kui?.. Ir sun­kiau­siu mo­men­tu ka­li­nys at­si­min­da­vo tuos vai­kus, ku­riems, ne­ty­čia pa­ste­bė­ju­siems įren­gi­nė­ja­mą bun­ke­rį, Va­na­gas duo­da­vo pa­bu­čiuo­ti kry­že­lį ir liep­da­vo pri­siek­ti.

O jų požemiuose buvo šimtai tokių kaip jis. Tarp suimtųjų atsidūrė ir mirtininkai, nuteisti sušaudyti Tuskulėnuose. „Mus naikina, broliai, praneškite artimiesiems“ , – kažkas pastukseno Morzės abėcėle į kameros sieną. „Gulėjau kameros kampe, apačioje sienoje buvo nedidelė skylutė ir išgirdau lyg alsavimą. Paklausiau, kas čia alsuoja. Man atsakė, kad Jonas Semaška, Žemaitijos partizanų vadas Liepa. Ir paprašė: „Mielas broli, jei liksi gyvas, pranešk žmonai, kad mane šiandien sušaudys“. Šią pavardę Jakavonis išlaikė atmintyje ir po daugelio metų lyg per stebuklą susitiko Jono Semaškos sūnų Alvydą ir papasakojo jam, kaip žuvo jo tėvas.

 Tom nak­tim, kai bū­da­vo nu­ma­ty­ti su­šau­dy­mai, ka­li­niams Vil­niaus ka­me­ro­se įsa­ky­da­vo su­gul­ti ant vie­no šo­no, vie­nam prie ki­to, su­sig­laus­ti, ne­ju­dė­ti

 Lageryje

Po garsiosios „troikos“ - taip buvo vadinamas bolševikinis karo tribunolas -  nuosprendžio, Jakavonis, kaip ir jo likimo draugai, „tėvynės išdavikai“, buvo nuteisti 10 metų lagerio ir 5 metų tremties bausmėmis. Esą jiems buvo padaryta malonė – atleisti nuo mirties bausmės. Traukiniais, laivais, baržomis, net sugedusiais lėktuvais buvo gabenami į Tolimuosius Rytus. Daugelis susirgdavo dizenterija. Numirėliams prie kojos „pririšdavo gelžgalį ir mesdavo į jūrą. Tuos, kurie išliko gyvi, Magadane išlaipino ir kareiviai su automatais ir lojančiais šunimis vedė į lagerio zoną“, – pasakojo Juozas Jakavonis. Jis atsidūrė Zyriankos lageryje, kur dabas buvo labai sunkus, o maistas labai prastas. Vėliau buvo permestas į fabriką, kur nuo perdirbamo mineralo kasterito dulkių ėmė atsikosėti kraujais. Septynerių metų darbas lageriuose, anglių kasyklose, statybose, kenčiant nuolatinį alkį ir žeminimą, pakirto sveikatą. 1953 metais jam buvo pranešta, kad paleidžiamas į laisvę. O iš tikrųjų ta laisvė buvo tremtis, iš kurios gniaužtų „laisvieji“ tremtiniai neturėjo teisės išsivaduoti – palikti vietovės, į kurią buvo nutremti. Kanjono kaimelyje, pramintame Mirties slėniu, dirbo pirito kasykloje. 1955 metais susiekė su tėvu Julium Jakavoniu, kuris buvo ištremtas į Krasnojarsko krašto kaimelį Tanzibėjų, esantį netoli Mongolijos sienos. Šis rašė į Maskvą malonės prašymą: kad sūnui leistų atvykti pas jį. Ligotą tėvą jau globojo iš Lietuvos atvažiavusi vyriausioji duktė Vladislava. Atvykęs į Tanzibėjų, Juozas Jakavonis susitiko su tremtine Zose Jezukevičiūte, susituokė. Čia jiems gimė dukra Birutė. Kita dukra, Angelė, gimė jau Lietuvoje.

 Sugrįžimas į Lietuva

Pagaliau 1958 metais Jakavonių šeimai buvo leista grįžti į Lietuvą be teisės joje prisiregistruoti ir be teisės kur nors įsidarbinti, todėl važiuodavo 50 km dviračiu į Baltarusiją, kad uždirbtų šeimai duonos. Lietuva juos pasitiko lyg pikta pamotė. Bet pasaulis yra ne be gerų žmonių. Rizikuodamas turėti didelių nemalonumų, dzūkų miškininkas Algirdas Valavičius, tuo laiku ėjęs Druskininkų miškų ūkio direktoriaus pareigas, nepabūgo įdarbinti politinį kalinį ir tremtinį Jakavonį. Miškų ūkyje jis dirbo iki pensijos – pjovė medžius. 

Veikla nepriklausomoje Lietuvoje ir apdovanojimai

Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, kol dar buvo gyva Sąjūdžio dvasia, Juozas Jakavonis-Tigras pelnė ne tik žmonių, bet ir oficialios valdžios dėmesį. 1994 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga jį apdovanojo Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi,  1995 metais Tautos fondas (JAV) J.Jakavoniui įteikė padėką už gyvosios istorijos paliudijimus, 1998 m. – padėka už nuopelnus Lietuvai, bei jam suteiktas Lietuvos kario savanorio statusas. Tais pačiais, 1998-aisiais, Prezidento V. Adamkaus dekretu jam įteikiamas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas, o 2000 m. iš Prezidento V. Adamkaus gauna Lietuvos kariuomenės kūrėjų medalį. 1999 m. Tėčiui suteikiamas Alytaus A. Ramanausko-Vanago vidurinės mokyklos (dabar gimnazija) Garbės nario vardas.

Lietuvos kovų sąjūdžio, LPKTS, TS-LKD narys.

 Jaunosios kartos auklėjimas

1988 m., prasidėjus Atgimimui, Jakavonis įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. Šalia namų buvo atkastas ir įrengtas bunkeris, buvusi Pietų Lietuvos partizanų vadavietė, kuri kasmet pritraukia gausų lankytojų būrį ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio.  Slėp­tu­vė, aiš­ku, ne vi­sai to­kia kaip bu­vu­si, pu­siau at­vi­ra - kad di­des­nės eks­kur­si­jos ma­ty­tų po­že­mį iš vir­šaus, nes ne de­šim­tims ko­vo­to­jų su­tal­pin­ti bu­vo tas bun­ke­ris. Jo mas­kuo­tės da­bar nė­ra - po pa­sto­ge juo­duo­ja ne­di­de­lis rū­sys, kur ma­ty­ti sta­las, ba­te­ri­nis ra­di­jas, ra­šo­mo­ji ma­ši­nė­lė, ži­ba­li­nė lem­pa, me­di­niai gul­tai... 
Jakavonį, puikų pasakotoją, Dievo apdovanotą fenomenalia atmintimi, kvietė kalbėti per radiją, apie jį buvo sukurti Lietuvos ir užsienio televizijų videofilmai. Namų šeimininkas visada pasirengęs papasakoti ne tik savo šeimą, bet ir visą lietuvių tautą ištikusių kančių istoriją ir paliudyti, kad niekas negali palaužti žmogaus, tikinčio savo idealais, dvasios.

Knyga

J. Jakavoniui švenčiant aštuoniasdešimtmetį, 2005 metais, išėjo jo knyga „Šalia mirties“. Ši partizano atsiminimų knyga – tarsi tiltas, jungiantis dabartį su praeities istorijos bedugne,  istorijos vadovėlis moksleiviams. Knygą parengė ir suredagavo buvusi „Dienovidžio“ redaktorė Aldona Žemaitytė-Petrauskienė, šitaip išsireiškusi apie pačią knygą: „Tai savotiška legenda, o gal herojinė sakmė apie savo ir savo kaimynų gyvenimą rūsčiais ir neviltimi alsuojančiais sovietinio pokario metais“.

Ištrauka, pasakojimas apie svogūną, iš knygos „Šalia mirties“ .
„Po trijų mėnesių nuo suėmimo pagaliau gavau siuntinėlį iš namų. Negalėjau jo net į rankas paimti, nes verkiau kruvinom ašarom. Žinojau, kad tą maišelį dėjo mama ir verkė, sesutės liūdėjo, bobutė meldėsi. Liepiau Olišauskui ir Stankevičiui imti ir vaišintis, nes jie negaudavo siuntinių iš namų. Prisimenu, kaip nedrąsiai Olišauskas ėmė iš maišelio ir dėjosi ant grindų bandeles, kurios buvo gerokai supelijusios. Siuntinyje buvo įdėta riebaluose išmirkytos ir išdžiovintos duonos, kuri buvo geriausias kalinių maistas. Ten taip pat buvo gal koks kilogramas svogūnų ir gabaliukas lašinių... Tai buvo mūsų paskutinė vakarienė kartu, nes kapitoną Stankevičių greitai išvedė. Atsisveikinant padaviau jam saują svogūnų ir kelias riekutes duonos. Vėlai vakare man užėjo toks liūdnumas, kad atrodė, geriau jau numirčiau, norėjau, kad greičiau sušaudytų arba nuteistų. Kunigas pradėjo raminti. Jis pasiūlė tyliai pagiedoti rožančių, kaip mes darydavome kiekvieną dieną. Pasakiau, kad dar užsinorėjau svogūno. Paėmęs svogūną bandžiau atsikąsti ir neperkandu – jaučiu, kad kažkas įdėta. Ogi žiūriu, kad ten atkirptas žąsies plunksnos gabaliukas, o toje plunksnoje įdėtas susuktas rūkomojo popieriaus raštelis, rašytas sesutės Onutės. Ji rašė: „Mielas broli, pranešu, kad mūsų mylima bobutė mirė sausio mėnesį. Pradėjau taip gailiai verkti, kad kunigas vos nuramino. Kunigas pasakė; „Tai siela prašo maldos“. Mes sukalbėjome rožančių už bobutės vėlę. Visi sakė, kad čia stebuklas – galėjo tas svogūnas papulti ir tam, kuriam padaviau saują svogūnų, ir taip būčiau nesužinojęs apie bobutės mirtį...“ .

Dukra apie Tigrą -  Jo kasdienis gerumas, pagalba žmogui ir gamtai man buvo didžioji pamoka visam gyvenimui. Jo spindinčios akys ir šypsena tekančiai saulei, savo vandenis pro mūsų namus nešančiam Merkiui, už klojimo vėjuje siūruojančiam pušynui, sodo obelims, gyvulėliams ir paukščiams, o svarbiausia mums – savo dukroms – paliko neišdildomą įspūdį ir atsispaudė mūsų veiduose bei širdyse.

Nugalėję mirtį

 Pamenu, kuomet tik ~2007 ar 2008-ais metais prisijungiau prie tautinio pasipriešinimo judėjimo, kai tik įsteigėme LTJS Kauno skyrių Kaune - tuo metu buvo itin daug asmenų, kurie prisijungė prie kovos įkvėpti mūsų partizanų. Tada aš buvau dar tik moksleivis, perskaitęs gana nemažai straipsnių iš tuometinio NF puslapio. Visi tuo metu skaitė, domėjosi partizaniniu pasipriešinimu. Aš pagalvojau, jog jeigu 9/10 skaito partizanų literatūrą, tuomet iš to naudos mažai, todėl sąmoningai vengiau jos, domėjausi pagrinde ideologija, politine filosofija. Vėliau atsirado ir ekonominės temos. Na o partizanų tema buvo sąmoningai apleista. Iš kitos pusės žinojau, jog jeigu jau pradėsiu domėtis - tai man taip patiks, jog sunku bus atrasti laiko kažkam kitam, kas yra šiuo metu mūsų judėjimui gal kiek ir svarbiau.

Taip buvo iki visai neseniai, kuomet T.L.S. Korp! Neo-Lithuania, kurios junioras šiuo metu esu, VNS'e  R. man pavedė užduotį - parengti J.Jakavonio - Tigro biografiją. Pradėjau ieškoti informacijos internete, parengiau šiokią tokią išplėstinę biografiją. Benaršydamas internete aptikau didžio žmogaus - Mons. A. Svarinsko tinklapį - http://www.partizanai.org/ . O tinklapyje akys pamatė knygų skiltį. Keista, mano meilė knygoms atėjo jau po mokyklos laikų, ją įkvėpė būtent mūsų judėjimas. Tinklapyje radau visą eilę knygų. Smalsumas nugalėjo ir atsisiunčiau Dzūko dienoraštį. Kodėl jį? Sunku pasakyti. Turbūt dėl to, jog R. prieš kokius 3 metus man geru žodžiu apie jį atsiliepė. Pirmieji puslapiai permesti akimis ir aš jau užsikabinau. Perskaičiau knygą per ~dvi dienas, tuomet skaičiau dar kartą, norėdamas pasidalinti jo mintimis, kurios aktualios ir šiai dienai. Norėjau parodyti to žmogaus stiprybę, idealizmą. Manau, jog atrinkau geriausias jo dienoraščio vietas:

1. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/juodabalta.html
2. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/nepasidalina-sferomis.html
3. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/jam-tevyne-pinigu-terba.html
4. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/parazitas-gali-tik-imti-bet-ne-duoti.html
5. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/pirmosios-partizanu-dienos.html
6. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/zmones-ziuri-i-vakarus.html
7. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/laisve-arba-mirtis.html
8. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/pries-nieksus-bolsevikus-gali-nekovoti.html
9. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/dzukas-apie-socialini-teisinguma.html
10. http://tautininkas.blogspot.com/2013/04/dzukas-apie-socialini-teisinguma.html

Kai kurias jo mintis papildžiau šių laikų iliustracijomis, savomis mintimis. Vis dėl to pačią populiariausią jo mintį pasilikau pabaigai.

„Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš nevažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį“

Pradėjęs skaityti jo dienoraštį tikrai nesitikėjau, jog čia atrasiu tiek daug bendro, tiek daug artimo sau ir šiems laikams. Dzūkas man tapo motyvuojančiu žmogumi. Šiandien dažnai tenka girdėti įvairius nusiskundimus, jog mums sunku, neturime pinigų, pakenks karjerai, nemokame ir pan. O juk jis, o taip pat ir eilė mūsų partizanų turėjo išgyventi dar blogesnes sąlygas. Tuo metu jie nedvejojo. O dabar yra eilė mums, patriotiškai ir tautiškai susivokusiems jauniems žmonėms. Dabar yra mūsų eilė tęsti jų kovą, įdėti savo bent minimalų indėlį. "Tėvynės gerovei jokia auka nėra per didelė. Kiekviena auka yra teisinga ir reikalinga, jeigu ji prisideda prie tėvynės kančių palengvinimo.". Jeigu Dzūkas būtų gyvas - tvirtai tikiu, jis kartu su mumis žygiuotų mūsų šventinėse eisenose, bandytų šių laikų priemonėmis pasiekti tai, kad Lietuva būtų laisva, tautiška, socialiai atsakinga valstybė.

Manau, jog Dzūko dienoraštį verta paskaityti kiekvienam. Tokių asmenų šiais laikais - vienetai. 
"Autoriaus jau seniai nėra gyvo, o jo knygos liks gyvos amžinai..."

 

Koks velniškai bjaurus tas žmogus

Taigi dabar aš pustrečio šimto gyvų ir apie tūkstančio žuvusių partizanų vadas, gyvųjų ir žuvusiųjų „valdovas"... Nuo manęs pareis visas apygardos veikimas, ant manęs guls visa atsakomybė, ir jeigu atsiras kaltinimai, tai man galbūt jų bus šimtai.

Po visų tų ceremonijų aš pasijutau be galo pavargęs ir toks vienišas kaip niekada. Taip, rodosi, norėtųsi atsidurti kokioj nors ramioj ramioj vietoj, kur visiškai nėra žmonių, o tik žydintieji sodai su dūzgiančiom bitėm, vijokliuose paskendę namai, pilni gražių raminančių knygų... Ach, jūs auksinės pasakos, kodėl tik jumyse gyvas toks gyvenimas, bet ne žemėje?.. Koks velniškai bjaurus tas žmogus! Kam jis turi ėsti, skandinti, žudyti kitus vien vargą kenčiančius žmones? Kam jis pasėjo neapykantą ir klastą, veidmainingumą?.. Vergilijau, Vergilijau, kada grįš tavo apdainuotas auksinis amžius?..

 Kvailas aš svajotojas. Nėra pasaulyje žydinčių sodų su dūzgiančiom bitėm, jei tų sodų tyro grožio ir raminančio bičių dūzgimo pirmiausia nejauti savo sieloje. Kas žmogaus viduje glūdi, tas ir išoriniame pasaulyje atsispindi.

  Lionginas Baliukevičius-Dzūkas

 

Sleipnir - Pasipriešinimas

Į jokį profesionalumą nepretenduoju, naudotas google translatorius, jeigu turite pastabų kaip skambėtų geriau - jas priimu.  

 Sleipnir - Pasipriešinimas

Kiek kartų jau tai girdėjai?
Tu esi nepataisomas, (Taip, žinoma) nusikaltėlis, teroristas (Hahaha)
Kaip dažnai tau sako - tu esi nacių kiaulė?
Taip, tiesa yra skaudi, o mūsų kova nebus maža.

Nanananna - pasipriešinimas auga
Nanananna - per ilgai jūs mus engėte
Nanananna - Dabar mes žengiame, 
Jūs įspraudėte mus į kampą, o mes iš jo išsiveržėme.

Ir mes žinome tai, jog jūs mūsų nemėgstate,
Jūs tiesiog vengiate kai kurių problemų.
Mes žiūrime į pasaulį kitaip, toks mūsų stilius
Ir tai, kaip jūs elgiatės su mumis - to tiesiog per daug. 


Nanananna - pasipriešinimas auga
Nanananna - per ilgai jūs mus engėte
Nanananna - Dabar mes žengiame, 
Jūs įspraudėte mus į kampą, o mes iš jo išsiveržėme.

O Berlyno politikai - jūs išprovokavote tai,
Pasipriešinimas sugrįžo ir yra įsiutęs lyg Perkūnas. 
Jūs galite drausti, įkaltinti, mes jau seniai prie to pripratome, 
Jūsų bjaurys melas yra mūsų kasdienė duona. 


Nanananna - pasipriešinimas auga
Nanananna - per ilgai jūs mus engėte
Nanananna - Dabar mes žengiame, 
Jūs įspraudėte mus į kampą, o mes iš jo išsiveržėme.

Dzūkas apie socialinį teisingumą

Šiandien mes dienavojome pas vieną labai vargingą ūkininkę. Vargas čia įleidęs visas savo šaknis. Šeimininkės vyras miręs. Ji likusi viena su šešiais vaikais, kurių vyriausias vos 12 metų. Šioje gausioje šeimoje tas 12 metų berniukas pagrindinis darbininkas: jis aria, akėja, šeria gyvulius. Kitas berniukas pas svetimus gano. Už visą vasaros sezoną gaus puspenkto pūdo rugių. Kiti vaikai dar maži. Jauniausia mergaitė turi trejus metus. Visa šeima vilki skudurais. Sunkus vaizdas!

Šeimininkė pasakoja mums apie savo gyvenimą. Ji nesiskundžia, bet jos balso gaidoje girdėti didelis skausmas, nusivylimas gyvenimu, o tai mano širdį lyg replėmis gniaužia. Ji laiko ant rankų mergaitę ir kalbasi su mumis tokiu abejingu, tokiu pavargusiu balsu... Dieve tu mano, kokia ji suvargus!

Pusę jos žemės sudaro raistai. Gyvulių beveik jokių nėra. Karvutę turėjo vieną, bet ir ta neseniai padvėsė. Arklys toks menkas ir apšepęs kaip šeimininkė. Pagrindinis jų maistas dabar - kiaušiniai, kuriuos dar deda kelios vištos.

Prie Smetonos, pasakoja šeimininkė, buvę geriau. Turėjusi dvi melžiamas karves, kiaulių... Vėliau prasidėjęs tikras vargas. Vyras pradėjęs sunkiai sirgti. Nieko dirbti negalėjęs. Ji visus ūkio darbus pati dirbusi!

Tas pasakojimas mus giliai sukrečia. Štai koks esti žmogaus gyvenimas!

Šeimininkė dar bando atsiprašyti, kad negalėsianti mūsų pavalgydinti, bet mes ją suraminam, kad tuo nesirūpintų.

Pereitais metais ši šeima gyveno kluone, nes pirkutė sugriuvo. Kluonas buvo

vienintelis padorus trobesys, jei taip galima jį pavadinti. Kluonas atstojo gyvenamąjį namą ir tvartą, ir svirną. Šiaip taip pavyko pasistatyti naują pilkutę.

Vienintelė visos sodybos puošmena - tai didelė šalia trobos kriaušė, dabar baltais žiedais pasipuošusi. Trobelė tarytum skęsta jos šakose.

Namų apyvokos daiktų, išskyrus keletą puodų, nėra. Norėjome pasiskolinti kibiro, bet, deja, jo čia neturėjo. Rankšluosčio neprašėme - nenorėjom šeimininkei širdies užgauti, nes tikėjom, kad rankšluosčio neturi...

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tokios šeimos turėtų būti šelpiamos,

globojamos; priešingu atveju - tai dirva nepasitenkinimui, burnojimams prieš valdžią, nusikaltimams ir pan. Argi šitokiam skurde užaugęs lietuvis gali būti geras patriotas? Vargiai. Jis bus arba komunistas, arba bet kam ryšis, kad gautų vieną kitą grašį. Kaip jis galės įgauti sveiką lietuvišką susipratimą, jei rupios duonos bus mažai ragavęs? Socialinė parama ir globa, pačiai valstybei vadovaujant, sumažintų tą didelį „nesusipratusių" lietuvių skaičių.

Aš palengva susidariau įspūdį, jog į mūsų kaimą valstybė kreipė labai mažai

dėmesio. Kiek talentų čia dingo, kiek gabių žmonių be jokios naudos tautai ir

pražuvo!..

  Lionginas Baliukevičius-Dzūkas

 

Prieš niekšus bolševikus gali nekovoti tik tas, kuris pats niekšas yra.

Lionginas Baliukevičius-Dzūkas



Gegužės mėn. 8 d.

Lygiai prieš ketverius metus, tą patį mėnesį ir dieną, Čekoslovakijoje patekau rusams į nelaisvę. Atmintina diena, ir aš jos, kol gyvas būsiu, neužmiršiu...

...Saulė, rodos, dar buvo nepatekėjusi, kai mes iš vieno nedidelio Čekoslovakijos miestuko pradėjome trauktis Prahos link pasiduoti amerikiečiams.
Aušo puikus rytas. Dangus, žydras kaip rugiagėlė, žadėjo puikią dieną. Buvo gana šalta, ir mes vilkėjome milinėmis. Truputį virpėjome nuo šalčio ir paskubomis rijome cigarečių dūmus.
-Los! Abmarch! -skambėjo kietai ir griežtai feldfebelių komandos.

Mes, dauguma lietuvių, važiavome gurguolėmis kartu su vengrais. Susidarė ilgiausia kolona, bet į priekį judėjome tvarkingai, be jokio grūdimosi. Privažiavom puikų asfaltuotą kelią. Tai autostrada, jungianti Prahą ir Brno.

Arkliams vienas malonumas traukti sunkias gurguoles tokiu keliu. Mes dairėmės į šalis. Čekoslovakija - kultūringas ir civilizuotas kraštas. Tai matai iš pirmo žvilgsnio.
Koks bus toliau mano ir mūsų visų likimas? Kažkas turėjo įvykti neįprasto.
Pro šalį nuolat zujo lengvosios mašinos, ropojo šarvuočiai, tankai, tarškė motociklai, sunkvežimiai...

Na, dabar gaus ruskiai per nosį, nes vokiečiai jau sugniuždyti. Taip tada daugumas galvojo. Anglai ir amerikiečiai, padedami likusios vokiečių kariuomenės dalies, pradės naują karą. Ir tai turėjo būti, kaip mes galvojome, neilgas karas... Skaičiavome mėnesius ir sakėme, jog greit pateksime į savo išsiilgtą tėvynę. Vyruose įsižiebė atsiminimai, visi pradėjo gyventi tėviškės vaizdais, išgyventais jausmais, kūrė ateities planus... Aš galvojau apie paliktus namus, namiškius. Kažin ar jie gyvi?..
Po gero pusvalandžio visos viltys sudužo...

Pro šalį pralėkė nepaprastu greičiu kelios lengvosios mašinėlės. Netrukus praūžė keli motociklai su priekabom. Visi buvo paskendę savuose atsiminimuose, tad į pravažiuojančius nekreipė per daug dėmesio. Staiga vėl pralėkė keli motociklai su kažkokiais baltais skudurais ant stiebų.

-Rusai! -staiga riktelėjo kažkur lietuviškai, ir aš staiga iš pilkų kalinių milinių ir bintuotų kojų atpažinau dar Lietuvoje taip dažnai matytus raudonarmiečius.
Keli mūsų puskarininkiai nusikeikė ir sugriežė dantimis. Visi buvo balti kaip drobė. Turbūt ir aš toks buvau. Visi vieną akimirką pamatė, kas mūsų netolimoje ateityje laukia.

-Mums galas, vyrai, -tyliai ištarė Petras P.
O pro mus jau riedėjo dideli grubiai nukalti tankai, iš kurių kyšojo mongoliški nešvarūs, pikti veidai.
-Voina kaput! -nuolat šaukė mums rusai.

Vengrai, iškėlę rankas, sveikino mongolus. Mes paskubomis sumetėme į balą pistoletus. Dienoraštį suplėšiau ir pabėriau ant kelio. Žiūronus sviedžiau į akmenį. Vokiečiai plėšė antpečius, pasižymėjimo ženklus ir t. t.

Apie pasipriešinimą negalvojome, nes nebuvo prasmės. Visur buvo pilna „nenugalimosios". Kad bent civilinius drabužius turėtume, tada gal lengviau būtų laviruoti. Bet ir drabužiai turi mažai reikšmės, jei nėra atitinkamų dokumentų.
Mongolai pradėjo knistis po mūsų gurguoles. Triaukščiai rusiški keiksmai skambėjo be paliovos...

Tuo metu atsitiko tikra tragikomedija. Ore zvimbė keliasdešimt tarybinių bombonešių. Mongolai pradėjo šaudyti į viršų žaliomis ir raudonomis raketomis, bet tarybiniai lakūnai tarytum nepastebėjo saviškių signalų. Pasigirdo ausį rėžiantis švilpimas.
-Bombarduoja!

Vos spėjome užbėgti už kažkokio namo kampo ir sugriūti vienas ant kito, kai pasigirdo pirmųjų bombų sprogimai. Viena bomba sprogo per keletą metrų nuo mūsų. Pradėjo byrėti stiklai. Girdėti ir sužeistųjų dejavimas. Rusai dar bandė duoti ženklus raketomis, tačiau iš lėktuvų sprogstamųjų ir padegamųjų bombų serijos byra be paliovos. Keiksmai su vaitojimais maišėsi išvien.

-Kas per velniava!? -galvojam mes. -Kodėl rusai saviškius bombarduoja?..
Ant plento liepsnojo uždegti sunkvežimiai su amunicija. Sprogimai kurtino ausis. Arkliai su gurguolėmis kaip pašėlę lakstė po laukus. Daug jų krito.

Pagaliau lėktuvas nuskrido. Tik dabar pastebėjome pakelėje gulinčius užmuštuosius. Daugiausia tai tie patys rusai. Vienam ruseliui skeveldra sužeidė galvą. Jis plovė ją baloje ir, skuduru apsirišęs, numojo į viską ranka. Kažkoks ukrainietis aiškino, jog jiems dažnai tenka nuo saviškių, kai priešakiniai fronto daliniai greitai pasistumia pirmyn.

Šito netikėto bombardavimo įspūdį pakeitė kiti įspūdžiai. Rusai su keiksmais, grūmodami kumščiais, grąžino mus ant kelio.

-Kuryt u tebia jest?
-Davai časy!
-Ur, ur, ur, ur!.. -apspitę mus, lojo raudonieji.
-Ko jie nori, po velnių! -galvojau, nesuprasdamas jų mekenimo. Vienas parodė į ranką. Acha, jie laikrodžių reikalavo. Kurie spėjo, tie paslėpė, gi kitiems tuojau nuo rankų numovė. Iš manęs taip pat norėjo paimti, bet aš pasakiau, kad neturiu, ir parodžiau rankas.

-Kitas jau paėmė, -pasakiau.
-Vrioš!.. mat... mat! -ir tuojau apkrėtė.
Vienas, taip bekrėsdamas, laikrodžio kišenėlėje rado vieną 8 mm šovinį.
-Gde revolver, pistolet?.. mat... mat...! -šoko ant manęs su kumščiais rusai.
Pradėjau aiškintis, teisintis, kad pistoletą atidaviau, tik šitas šovinėlis netyčia užsiliko.
-Ty vlasoviec?
-Ne, lietuvis.

Rodžiau rusui savo studijų knygelę ir lietuvišką pasą ir pastebėjau, kad šis visiškas analfabetas. Gerai pataikiau! Ruskis susiglumijo, pamatęs geltonais viršeliais studijų knygelę, ir, kažką sumurmėjęs, nuėjo.
Pažiūrėjus išilgai plento, vaizdas kaip didžiausiam turguj.
-Snimai sapagi... davai časy... -aidėjo visuose kampuose.

Taip visus apkrėtę, rusai liepė mums grįžti autostrada atgal. Paaiškino, kad kažkur pakeliui būsiąs lageris. Pasiėmę kuprines, žygiavome atgal. Mūsiškiai aptiko gurguoles su maistu. Prisikrovėm į katiliukus marmelado, sviesto, medaus ir, taip apsirūpinę maistu, traukėm tolyn.

Keliu nenutrūkstama srove važiavo rusiškos tanketės. Tai tikros „tačenkos": mažos, iškrypusios. Jose patrankos keli sviediniai maišėsi su, matyt, kažkur pavogtais moteriškais bateliais, pusbačiais, čemodanais...


„Tačenkos" riedėjo be jokios tvarkos, viena kitą pralenkdamos. Sunkvežimiai dėl tokios netvarkos negalėjo pravažiuoti. Šoferiai keikė vežimais važiuojančius kareivius, grūmojo jiems kumščiais.
-Argi čia kariuomenė? -nustebęs pats savęs klausiau. Jokios tvarkos, jokios drausmės, atrodė, kad galvijų banda Azija veržiasi į pasakų šalis. Proletarai skuba pasiplėšti. Kas pirmesnis, tas geresnį grobį ras.

Mūsų adresu, be abejo, grūmojimų ir keiksmų netrūko. Mes, lietuviai, susitarėm rusiškai neatsakinėti. O rusiškai prakalbėti pavojinga, nes tuojau „vlasovcu" palaikys. „Vlasovcų" likimą iškalbingai rodė pakelėse gulį lavonai. Taip į kiekvieno ruso paklausimą atsakydavome:
-Verstehe nicht.
-Ech ty, prakliatyj niemec! -nusikeikdavo vis mongolai, išgirdę vokišką atsakymą.
Iš kiekvieno ruso dvelkė gili neapykanta vokiečiams. Ji lygiai teko ir mums. Mes stengėmės visi būti drauge ir kalbėti retai ir pašnibždomis, kad neįtartų lietuviais esant.

Palengva prie rusiškų keiksmų, tardymų bei grasinimų pripratome ir per daug dėmesio nekreipėme. Mus stebino rusiškų lozungų gausumas ant sunkvežimių:
-Vperiod na Berlyn!
-Smert niemieckim zachvatčikam!
Ir taip toliau...

Kažkokiam miestelyje prie bažnyčios šventoriaus ant žalios vejos sugulėm pailsėti. Girtas rusas ko neužjojo ant mūsų. Sprukom į šalį. Mūsų laimei, atsirado kitas rusas, kuris įtūžusį girtą jojiką nuvijo šalin.
Į bažnyčią ėjo kunigas. Išgirdęs kalbant svetima kalba, sustojo ir pradėjo mus klausinėti. Sužinojęs, kad mes lietuviai, nustebo, kodėl mes prieš komunistus kovojome. Pasitikėdami mes kunigui papasakojome, kas įvyko Lietuvoje 1941metais. Kunigas jokiu būdu nenorėjo tikėti. Juk Tarybų Rusija -tai demokratinė šalis. Toks atsakymas mus lyg verdančiu vandeniu apipylė. Štai tau ir kunigas: komunizme demokratiją įžiūrėjo! Tuos kunigo žodžius aš dar ir dabar puikiai atsimenu. Atsimenu jo susižavėjimą raudonąja armija. Manau, jog dabar tas kunigas jau visiškai kitokios nuomonės. Taip, čekai dabar pamatys, kas yra komunizmas. Jie tikėjo pasaka, o dabar išgyvena juodą
tikrovę, be jokių spalvų, be pagražinimų.

Tai buvo įspūdinga kelionė į Brno miestą. Brno mieste čekai mus apmėtė akmenimis ir lazdomis, nes mes buvome traktuojami kaip vokiečiai. Mums, lietuviams, sunku buvo iškęsti tokią panieką už tai, kad kovojome su didžiausiais savo tėvynės priešais - bolševikais. Fašistai padarė daug nuostolių, bet jokiu būdu ne tiek, kiek tie, kurie šiandien demokratijos vardu taiką „gina" ir yra SNO nariai.

LTJS Vietinės rinktinės minėjimas Paneriuose

Ką gi turėjo lietuvis pasirinkti, jeigu ne kovą? Juk mes žinom, kas įvyko Rainių miškelyje, Pravieniškėse. Gal mes turėjome padėti komunistams kovoti prieš vokiečius, kad vėl panašūs dalykai kartotųsi? Jokiu būdu ne! Vokietis mums toli gražu ne brolis, bet bolševikas buvo ir bus pats didžiausias priešas.

Argi ne ironiškas likimas tų lietuvių, kurie vokiškosios okupacijos metu nuoširdžiai stojo kovon prieš bolševizmą? Galbūt tie lietuviai buvo naivūs politikai, tikėdami, kad, kovojant prieš bolševizmą, galima dėtis į sąjungą su vokiečiu, - pagaliau ir su pačiu velniu, nes ir šis nėra toks baisus kaip bolševikas. Jie troško atsimokėti, atkeršyti už 1941 metų aukas, o visa kita prieš tai nublanko. Šių lietuvių tarpe buvau ir aš...

Plechavičiaus batalionai ir vadinamoji karo mokykla Marijampolėje -tai puikiausias ano meto lietuviškojo jaunimo nuotaikų veidrodis. Kas privertė jaunuolius taip gausiai stoti į Vietinės rinktinės eiles? Gal meilė Hitleriui, o gal prisirišimas prie „fa-terliando?.." Deja, ne! Hitlerininkų šunaujai čia virė taip pat neapykanta, bet ją nustelbė dar didesnė neapykanta bolševizmui. Kas gali pasmerkti tokius jaunuolius, kurių buvo tūkstančiai? Kas gali pasakyti, kad jie buvo hitlerininkai, nors galbūt ir prisidėjo prie vokiečių vedamos kovos? Kodėl lietuviai nestojo į SS legionus ir kodėl vokiečiams nepavyko suformuoti gausių SS pulkų Lietuvoje, kaip kad jie tai padarė Latvijoje ir Estijoje? Bet ir estai, ir latviai buvo tūkstantį kartų teisūs, nes kur jie galėjo dingti, kai komunistinis žvėris jau buvo ant jų tėvynės slenksčio. Visi į Vakarus išbėgti negalėjo, o likti ir pasiduoti aklai komunistinei tironijai buvo daugiau negu beprasmiška. Prieš niekšus bolševikus gali nekovoti tik tas, kuris pats niekšas yra.

Pabaltijiečiai galbūt buvo menki politikai. Jie nemokėjo pirkti ir parduoti savo tėvynės. Jie nemokėjo prekiauti savo jausmais. Užtat jie buvo geri kariai, kurie pavojui ištikus nebijojo paguldyti savo galvų už tėvynę.

Ta moralinė [skriauda -A. Kašėta.],kurią mes patyrėme Brno mieste, kaip žaizda degino krūtinę. Bolševikinis žvėris triumfavo, o mes... mes buvome laikomi „kariniais nusikaltėliais"! Čekai spjaudė į belaisvius, bet apspjovė patys save. Jie dabar tikriausiai tai pajuto. Žinoma, jie nepažino bolševikų, bet užtat dabar žinos, kad dažnai pasmerkti yra labai lengva. Nesmerkime lengvabūdiškai kitų, kad patys nebūtume pasmerkti...

 

***

 Kiekvienus metus (nuo 2008 m.) LTJS nariai atiduoda duoklę latvių legionieriams, kovojusiems prieš bolševizmą. Pastaraisiais metais mūsų patriotų pagerbimas susilaukia nemažai visuomenės, žiniasklaidos dėmesio ir smerkimo. O smerkimas kyla iš nežinojimo. Nežinojimo nei to, jog JAV pripažino baltijos šalių legionus nedalyvavusiais karo nusikaltimuose, neįsigilinant į Baltijos šalių to meto situacija, pasiduodant rusiškai propagandai. Aš šiame minėjime dalyvauju nuo 2009 metų. Man yra gerokai svarbiau tai, kas yra teisinga, net jeigu ir dauguma sako priešingai. Nuo to, jog visuomenė sako, jog balta yra juoda, baltas netampa juodu. Būtent todėl ir toliau važiuosiu aš kovo mėnesį į Rygą, būtent todėl ir atiduosiu pagarbą Baltijos šalių didvyriams, kovojusiems prieš niekšus bolševikus. Nes "Prieš niekšus bolševikus gali nekovoti tik tas, kuris pats niekšas yra." Šlovė didvyriams!

2013 metų nuotrauka.