Pirmiausia jie atėjo skinheadų, bet aš jų negyniau, nes pats nebuvau skinas.
Tada jie atėjo tautininkų, bet aš jų negyniau, nes jokiai partijai nepriklausiau.
Tada jie atėjo katalikų, bet aš jų negyniau, nes buvau pagonis.
Ir kai jie atėjo manęs, manęs ginti nebebuvo kam.
Perfrazuojant vieno asmens mintis.
Būkime vieningi! Vienas kumštis - mes visi!
Tomo Skorupskio blogas
2011 m. birželio 5 d., sekmadienis
2011 m. birželio 4 d., šeštadienis
Imagine no liberals
Beskaitydamas studijų medžiagą apie vaiko auklėjimą radau gana įdomią vietą, kuria norėčiau pasidalinti su visais.
2011 m. birželio 2 d., ketvirtadienis
Naktiniai filosofavimai
Turiu puikią pašnekovę(Įvardinta kaip V.), su kuria kartais naktimis pafilosofuojame. Kalba pataisyta, neiškreipiant minčių, tačiau iš skaipo stiliaus perteikiant į blogo stilių.
2010 11 16-17 naktis.
T.S:Aš nei kairysis, nei dešnysis - aš visų pirma lietuvis. Čia perfrazuota prancūzų tautininkų mintis. Šalia jos dera M. Ghandžio (mano mėgstamiausias nacionalistas) mintis, pabrėžianti, kad aš ir judaistas, ir krikščionis, ir musulmonas, ir pagonis etc. , jeigu to reikia tautos vienybei pasiekti. Nieko nėra tautai blogiau, kaip susiskaldyti religiniu pagrindu.
V : Žinai, aš visų pirma esu žmogus ir myliu žemę kaip planetą. O paskui - lietuvė. Pratęsiant pasakyčiau, kad galiu būti bet kuo, kad tik žmonėms ir žemei būtų geriau.
***
2010 12 20-21 naktis.
V: Aš turiu įdomią paskaitą apie advento laikotarpį. Tai apie viso susilaikymo nuo mėsos ir linksmybių prasmę, apie tai, kad ir žmogus turi išgyventi tam tikra sukrėtimą, kad kartu su visa gamta pereitu į kitą, šviesiąją būtį. Metuose būna du tokie laikotarpiai: Joninės ir Kalėdos.
T.S.: Tai - visiškai krikščioniškas dalykas, taip?
V : Nė velnio. Kiek su lietuviškom tradicijom esi susipažinęs?
T.S.: Čia ilga istorija. Pas mane yra labai savitas tikėjimas. Aš nemanau, kad yra teisinga žmogui, kuris save laiko pagonimi, skaityti kažkokią literatūrą. Senais laikais literatūros niekas neskaitė. Stengiuosi viską pats pajausti, patirti, išgirsti iš krivių, patys susidėlioti pasaulėžiūrą ir tikėjimą. Žinoma, už tokį savo požiūrį dažnai būnu išvadintas idiotu :) .
V. : Tiesa, gali perskaityti šimtus knygų, bet jei ten kažkur giliai nesuspurdės, ir liesdamas žemę nieko nejausi, tai joks ten netikėjimas. Pas mane tai gyva, aš žinau, kad mano proseneliai buvo pagonys. Jie dar krivulę po kaimą nešiojo ir žinojo ką kiekvienas ženklas reiškia.
T.S.: Va va, o dar sako, kad pagonybė buvo išnykus :)
V. : Ji ir dabar gyva, tik labiau reikia savo sąmonę patyrinėti. Net tokiuose sapnuose labai archetipai atsiskleidžia.
***
2011 01 17
V. : Kuriam folk grupę, to reikia, manau.
T.S: Aš manau, kad ne tiek folk reikia, kiek apskritai tautinių, patriotinių dainų - kultūra užsiimti ir eiti per pozityvą.
V. :Kas yra tautiškumas, Tomai? Tai daugiau pasaulėžiūros ir vertybės, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Folkloras tai ir duoda. Antraip liksit tik politikuojantis ir postringauantis jaunimas.
T.S: Aš sutinku su tavimi. Mūsų šaknys - tarpukario jaunalietuviai - labai stipriai "ėjo" per kultūros dalykus - parengti teatro pasirodymai ir kt. Kultūrinio veiksmo kiekis - didelis.
V. : Tautai reikalingas dvasingumas, o jai jis siekiamas per meną ar kultūrą, tai yra dvi kryptys - profesionalusis menas ir folkloras. Iš folko turi imti vertybes, kad galėtų plėtotis profesionali kūryba. Tačiau sutinku, kad ne vien folkloru galima to siekti.
T.S.:Gerai, aš iš esmės esu už. Ypač dabar, kai jau mes turime dainuojančių žmonių - tave, <..>, <..>. Savęs tokiu nelaikau.
V.: Bet pas tave noro daug.
T.S: Tai taip. Aš folką labiau klausau, negu bet metalą ar dar ką. Patinka visa ta tokia dvasia, kūryba, patinka ir dalyvavimas renginiuose, surištuose su folkloru. O ir šiaip, pasižiūri Sąjūdžio mitingus - visi dainuoja ir tai daro gerai. Manau, kad lietuvis turi dainuoti.
V. : Kartą paskaitoje dėstė apie baltų kultūrą, tai ėmė ir išsakė vieną gerą mintį, kad jei gerai pastebėjote, lietuviai sunkiu tautai metu dainuoja. Man kažkaip tai tiesiog gera atlikti, jautiesi kažkoks pakylėtas.
***
2011 05 17-18 naktis
T.S.:
Kuomet nutrūksta kanklių stygos
Ir baltinius nuspalvina vaidilos kraujas
Kuomet artojas ardamas sudeginta rugių lauką žemėje randa kalaviją
Kuomet grižusį iš kelionės namo sūnų pasitinka degėsių kvapas ir artimųjų vėlės
Kuomet nualintoj ir iškankintoj žemėj
Plyti dykra
Kuomet gal net baisiau nualintoj ir iškankintoj širdy
Plyti tuštuma
Nelieka nieko kito, tik griebtis ginklo ir lėkt su vėju
žemių pavergtų teriot!
T.S.: vat ir paaiškina tam tikrų asmenų agresiją ir jos priežastis - kai nebelieka nieko kito.
V. : Kai karas baigdavos, jie sugrįždavo į savo namus, vėl pjaudavo sėdavo ir žemę mylėdavo. Tokie buvo Vyčiai. Nepatikėsi, bet tai keičia daugiau, nei kalavias
T.S.: Kai karas baigdavos, būtent.
V. : Dabar labiau skleisti, o ne kariauti reikia.
T.S: O čia jau nuo požiūrio priklauso.
V.: Bandai perauklėti?
T.S.: Bandau paaiškinti, kad suprastum. Matai, nemažai skinų, kuriuos pažįstu, seniau veikė pozityviai, kaip kad mes dabar, dalyvaudavo masiškai Darom ir panašiose akcijose. Na ir nusivylė, suprato, jog nieko nebus, ir išėjo kovoti. Nėra viskas taip juoda/balta.
V.: Aš ir nesakau, kad juoda-balta. Kiekvienas žmogus ir kiekviena situacija yra savita. Žmones tvirtais daro jų tikėjimas, pirma pats turi suvokti lietuviškumą, o kai tai supranti - negali jausti neapykantos.
T.S.: Labai jau krikščioniškai žiūri. Krivis kai sakė kalbą - argi nebuvo piktas?
V.: Jis man labiau priminė politiką, o ne etnologą. Paskui labai dviprasmiškai jaučiausi.
T.S.: pagonybė nėra kažkokia tai dogmatizuota ir nėra didesnių ir mažesnių pagonių, ji suprantama individualiai. Kita vertus nusistovėję tam tikri bruožai.
V.: Va individualumą aš pripažįstu, ir tie bruožai: darna, meilė, vienovė, žemė, gamta, kitimas ir amžinumas.
T.S.: Pagonybė teigia meilę savam, o ne svetimam. Tuo ir skiriasi nuo krikščionybės, teigiančios meilę visiems.
V.: Žinok, jei žiemą matysiu, kad į leda įlūžo juodaodis, tai tikrai bėgčiau gelbėt, bet tai nereiškia, kad paskui nešiosiu dredus.
T.S: O žinai ką partizanai darydavo tiems, kurie čia atsikėlė - kolonistams? Tai negražu, tai agresija, tai nesuprantama, tačiau tai duoda rezultatų. Palygink latvius, kovousius už svetimą vėliavą ir tuo tarpu lietuvius, kurie nors ir negražiai prieš tuos kolonistus, tačiau veiksmingai. Rezultatai po 50m akivaizdūs. Čia puikus pavyzdys, kad reikia kovoti už savo, o ne svetimą vėliavą.
V.:Sutinku, kartais gintis reikia, tačiau bet kokia kova neša daugiau nuostolių, nei naudos.
T.S.: Kad skinų kovos metodai pasirinkti ne geriausi - sutinku, žinoma, tačiau smerkti kažkaip nereikia. Jie yra geriau, negu 90% visuomenės, kuri visiškai apatiška.
V.:Jie(ta 90% visuomenės) nesupranta. Daryti reikia, sutinku. Tomai, kaip tu pats tapai tautišku?
T.S.: Gavau į galvą nuo skinų kai pankavau, kai buvo 13 ar 14 metų. Tada jų nekenčiau, vėliau pradėjau domėtis, patiko idėjos. Tada pasidaviau į visišką radikalumą. Vėliau pamažu beskaitydamas Smetoną, Maceiną ir daaaaug filosofuodamas kaip aš vadinau "su cigarete ir kava" pas save balkone beveik kiekvieną vakarą - taip ir tapau. Niekad nebuvau nacis, bet buvau nemažas rasistas. Dabar jau 3-4 metai per daug pažiūros nesikeičia, apart tobulėjimo ir akiračio praplėtimo. Per metus nuo 2010 03 11 iki 2011 03 11 daug patobulėjau. Gaila, kad to nelabai realizavau - tobulėjimo nesimato. Visgi pats principas išlieka:
religija - senovės lietuvių, pažiūros į rasę: rasės egzistuoja, jos yra skirtingos, vieni turi pranašumų ir yra geresni vienur, kiti - kitur, tačiau yra lygios kaip pačios , tauta - panašiai kaip ir rasė - šeimų šeima, materializmą- velniop ir panašiai . Dėl ko labai džiaugiuosi, tai jog nepasidariau kažkoks tai kostiumuotas dėdė, kuris yra baisai politkorektiškas ar panašiai.
V.: Aš taip ir maniau, kad tavo tautiškumas subkultūrinis - knyginis. Matai aš mergaitė, kuri turėjo dainuojančia dzūkę močiutę kaime, mano prosenelis buvo savanoris, prosenelė ateitininkė, proprosenelė slėpė knygnešių knygas, apskritai buvo pamąstymu laikoarpis kas kur kaip kodėl, gyvenau labai lietuviškoj šeimoj ir turėjau pakankamai lietuvišką aplinką. Žodžiu esu tas geras pavyzdys, kur iš kartos į kartą.
T.S.: Na va, šaunu. O aš esu gatvės vaikas. Niekas nepiršo savo idėjų, savo kelią pasirinkau pats.
***
2011 05 28
T.S.: Mėsos nenustosiu valgyt aš .
V.: Nenustok, čia svarbu suvokti bendrumą. Planeta - šeima.
T.S.: Šita mintis mane yra tikėjimo dalis, jog kiekviena gyvybė yra lygiavertė. Įskaitant ir augalus, beje.
V.: Tada ką reiškia tavo abortai( tarp skirtingų rasės atstovų(jų sulyginimas su išprievartaimo atveju - išimtimi) T.S.: Čia yra gamtos klaida. Visiškai suniokojamas žmogus. Jis tampa nieku. Kur tu matei, jog dvi gyvūnų rūšys daugintųsi tarpusavyje ir gautųsi kažkas panašaus? Vilkas+lapė=nei vilkas, nei lapė.
V.: Dievas klaidų nedaro. Naikini pasekmes, bet ne priežastis. Aš gerbiu gybybę.
T.S: Žmogus daro klaidą, bandydamas būti aukščiau dievų, ko pasekoje jam duodama bausmė - išsigimęs palikuonis.
V.: Tavo pavyzdys toks, kad būtų tas pats, jei žmogus daugintųsi su beždžione.
T.S.: Taip.
V.: Bet taip nėra. Rasės lygios, žmonės lygūs, tik turi gerbti savo protėvius ir žemę, kad nedarytų žemėje betvarkės.
T.S.: Gyvūnai irgi lygūs, tačiau tai nepriveda prie skirtingų gyvūnų rūšių (kad ir žinduolių) dauginimosi tarpusavyje. Žuvys, tarkim, yra panašios, lygiai kaip ir rasės yra panašios. Jos yra lygios tarpusavyje, tačiau jos nesimaišo uk.
V.: Aš ir nepasisakau už maišymąsi,tiesiog manau,kad tokiu atveju, jei atsiranda gyvybė reikia ją gerbti , o naikinti reikia priežastis ir čia tu teisus sakydamas, kad reikia drausti... Na gal ne drausti , nes draudimais nieko nepasiekiama, tiesiog skiepyti nuo mažumės pagarbą tėvų vertybėms (čia turiu galvoj tikras šeimos tradicines vertybes)
T.S.: Aišku, kad reikia, čia aš nesiginčiju.Tačiau ne visi taip galvoja. Va toks daug maž požiūris. Jis yra mano asmeninis, neverčiu kitų taip pat galvoti. Jis stipriai susikerta su krikščionybės idealais, o aš suinteresuotas krikščionybės ir pagonybės bendravimu prieš žmogaus dvasios praradimą - besaikį vartojimą, liberalizmą, ateizmą, vertybinį nihilizmą. Aš taip pat džiaugiuosi, jog tu, būdama pagonė, nesi iš tų "krikščionis visus karti" tipo, kas yra nesveika.
V.: Yra dieviškumas - tos bendros vienoves, planetos kaip šeimos suvokimas, ir koks skirtumas kaip ateini prie šio tikslo - būdamas pagoniu ar kriščioniu ar apskritai per savo asmenines patirtis.
T.S.: Bet jeigu žmogus nesuvokia bendros vienovės šeimoje, bendruomenėje, tautoje, rasėje - kaip jis gali ją suvokti pasaulyje? Ar skelbimasis vien tik pasaulio vienovės šalininkais, nebūnant prieš tai išvardintiems - nėra veidmainiavimas, siekiant pridengti savo egoizmą?
V.: Žinai, kartais man atrodo, kad suvokimas ateina būtent per artimą ryšį su supančiu pasauliu, per gamtą, taip iš lėto slenkant į vienovę pasaulyje... Atvirkstinė situacija, kada suvoki pirma pasaulio vienovę, o tik paskui artimos aplinkos, aš nežinau ar imanoma ...Matai, daugiau ar mažiau gali kalbėti tik apie tai,ką pats esi išgyvenęs
T.S.: Teoriškai tada tektų pripažinti abu galimus variantus: tiek iš pasaulio vienovės supratimo į tautą, tiek iš individo ir šeimos suvokimą į pasaulį.
2010 11 16-17 naktis.
T.S:Aš nei kairysis, nei dešnysis - aš visų pirma lietuvis. Čia perfrazuota prancūzų tautininkų mintis. Šalia jos dera M. Ghandžio (mano mėgstamiausias nacionalistas) mintis, pabrėžianti, kad aš ir judaistas, ir krikščionis, ir musulmonas, ir pagonis etc. , jeigu to reikia tautos vienybei pasiekti. Nieko nėra tautai blogiau, kaip susiskaldyti religiniu pagrindu.
V : Žinai, aš visų pirma esu žmogus ir myliu žemę kaip planetą. O paskui - lietuvė. Pratęsiant pasakyčiau, kad galiu būti bet kuo, kad tik žmonėms ir žemei būtų geriau.
***
2010 12 20-21 naktis.
V: Aš turiu įdomią paskaitą apie advento laikotarpį. Tai apie viso susilaikymo nuo mėsos ir linksmybių prasmę, apie tai, kad ir žmogus turi išgyventi tam tikra sukrėtimą, kad kartu su visa gamta pereitu į kitą, šviesiąją būtį. Metuose būna du tokie laikotarpiai: Joninės ir Kalėdos.
T.S.: Tai - visiškai krikščioniškas dalykas, taip?
V : Nė velnio. Kiek su lietuviškom tradicijom esi susipažinęs?
T.S.: Čia ilga istorija. Pas mane yra labai savitas tikėjimas. Aš nemanau, kad yra teisinga žmogui, kuris save laiko pagonimi, skaityti kažkokią literatūrą. Senais laikais literatūros niekas neskaitė. Stengiuosi viską pats pajausti, patirti, išgirsti iš krivių, patys susidėlioti pasaulėžiūrą ir tikėjimą. Žinoma, už tokį savo požiūrį dažnai būnu išvadintas idiotu :) .
V. : Tiesa, gali perskaityti šimtus knygų, bet jei ten kažkur giliai nesuspurdės, ir liesdamas žemę nieko nejausi, tai joks ten netikėjimas. Pas mane tai gyva, aš žinau, kad mano proseneliai buvo pagonys. Jie dar krivulę po kaimą nešiojo ir žinojo ką kiekvienas ženklas reiškia.
T.S.: Va va, o dar sako, kad pagonybė buvo išnykus :)
V. : Ji ir dabar gyva, tik labiau reikia savo sąmonę patyrinėti. Net tokiuose sapnuose labai archetipai atsiskleidžia.
***
2011 01 17
V. : Kuriam folk grupę, to reikia, manau.
T.S: Aš manau, kad ne tiek folk reikia, kiek apskritai tautinių, patriotinių dainų - kultūra užsiimti ir eiti per pozityvą.
V. :Kas yra tautiškumas, Tomai? Tai daugiau pasaulėžiūros ir vertybės, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Folkloras tai ir duoda. Antraip liksit tik politikuojantis ir postringauantis jaunimas.
T.S: Aš sutinku su tavimi. Mūsų šaknys - tarpukario jaunalietuviai - labai stipriai "ėjo" per kultūros dalykus - parengti teatro pasirodymai ir kt. Kultūrinio veiksmo kiekis - didelis.
V. : Tautai reikalingas dvasingumas, o jai jis siekiamas per meną ar kultūrą, tai yra dvi kryptys - profesionalusis menas ir folkloras. Iš folko turi imti vertybes, kad galėtų plėtotis profesionali kūryba. Tačiau sutinku, kad ne vien folkloru galima to siekti.
T.S.:Gerai, aš iš esmės esu už. Ypač dabar, kai jau mes turime dainuojančių žmonių - tave, <..>, <..>. Savęs tokiu nelaikau.
V.: Bet pas tave noro daug.
T.S: Tai taip. Aš folką labiau klausau, negu bet metalą ar dar ką. Patinka visa ta tokia dvasia, kūryba, patinka ir dalyvavimas renginiuose, surištuose su folkloru. O ir šiaip, pasižiūri Sąjūdžio mitingus - visi dainuoja ir tai daro gerai. Manau, kad lietuvis turi dainuoti.
V. : Kartą paskaitoje dėstė apie baltų kultūrą, tai ėmė ir išsakė vieną gerą mintį, kad jei gerai pastebėjote, lietuviai sunkiu tautai metu dainuoja. Man kažkaip tai tiesiog gera atlikti, jautiesi kažkoks pakylėtas.
***
2011 05 17-18 naktis
T.S.:
Kuomet nutrūksta kanklių stygos
Ir baltinius nuspalvina vaidilos kraujas
Kuomet artojas ardamas sudeginta rugių lauką žemėje randa kalaviją
Kuomet grižusį iš kelionės namo sūnų pasitinka degėsių kvapas ir artimųjų vėlės
Kuomet nualintoj ir iškankintoj žemėj
Plyti dykra
Kuomet gal net baisiau nualintoj ir iškankintoj širdy
Plyti tuštuma
Nelieka nieko kito, tik griebtis ginklo ir lėkt su vėju
žemių pavergtų teriot!
T.S.: vat ir paaiškina tam tikrų asmenų agresiją ir jos priežastis - kai nebelieka nieko kito.
V. : Kai karas baigdavos, jie sugrįždavo į savo namus, vėl pjaudavo sėdavo ir žemę mylėdavo. Tokie buvo Vyčiai. Nepatikėsi, bet tai keičia daugiau, nei kalavias
T.S.: Kai karas baigdavos, būtent.
V. : Dabar labiau skleisti, o ne kariauti reikia.
T.S: O čia jau nuo požiūrio priklauso.
V.: Bandai perauklėti?
T.S.: Bandau paaiškinti, kad suprastum. Matai, nemažai skinų, kuriuos pažįstu, seniau veikė pozityviai, kaip kad mes dabar, dalyvaudavo masiškai Darom ir panašiose akcijose. Na ir nusivylė, suprato, jog nieko nebus, ir išėjo kovoti. Nėra viskas taip juoda/balta.
V.: Aš ir nesakau, kad juoda-balta. Kiekvienas žmogus ir kiekviena situacija yra savita. Žmones tvirtais daro jų tikėjimas, pirma pats turi suvokti lietuviškumą, o kai tai supranti - negali jausti neapykantos.
T.S.: Labai jau krikščioniškai žiūri. Krivis kai sakė kalbą - argi nebuvo piktas?
V.: Jis man labiau priminė politiką, o ne etnologą. Paskui labai dviprasmiškai jaučiausi.
T.S.: pagonybė nėra kažkokia tai dogmatizuota ir nėra didesnių ir mažesnių pagonių, ji suprantama individualiai. Kita vertus nusistovėję tam tikri bruožai.
V.: Va individualumą aš pripažįstu, ir tie bruožai: darna, meilė, vienovė, žemė, gamta, kitimas ir amžinumas.
T.S.: Pagonybė teigia meilę savam, o ne svetimam. Tuo ir skiriasi nuo krikščionybės, teigiančios meilę visiems.
V.: Žinok, jei žiemą matysiu, kad į leda įlūžo juodaodis, tai tikrai bėgčiau gelbėt, bet tai nereiškia, kad paskui nešiosiu dredus.
T.S: O žinai ką partizanai darydavo tiems, kurie čia atsikėlė - kolonistams? Tai negražu, tai agresija, tai nesuprantama, tačiau tai duoda rezultatų. Palygink latvius, kovousius už svetimą vėliavą ir tuo tarpu lietuvius, kurie nors ir negražiai prieš tuos kolonistus, tačiau veiksmingai. Rezultatai po 50m akivaizdūs. Čia puikus pavyzdys, kad reikia kovoti už savo, o ne svetimą vėliavą.
V.:Sutinku, kartais gintis reikia, tačiau bet kokia kova neša daugiau nuostolių, nei naudos.
T.S.: Kad skinų kovos metodai pasirinkti ne geriausi - sutinku, žinoma, tačiau smerkti kažkaip nereikia. Jie yra geriau, negu 90% visuomenės, kuri visiškai apatiška.
V.:Jie(ta 90% visuomenės) nesupranta. Daryti reikia, sutinku. Tomai, kaip tu pats tapai tautišku?
T.S.: Gavau į galvą nuo skinų kai pankavau, kai buvo 13 ar 14 metų. Tada jų nekenčiau, vėliau pradėjau domėtis, patiko idėjos. Tada pasidaviau į visišką radikalumą. Vėliau pamažu beskaitydamas Smetoną, Maceiną ir daaaaug filosofuodamas kaip aš vadinau "su cigarete ir kava" pas save balkone beveik kiekvieną vakarą - taip ir tapau. Niekad nebuvau nacis, bet buvau nemažas rasistas. Dabar jau 3-4 metai per daug pažiūros nesikeičia, apart tobulėjimo ir akiračio praplėtimo. Per metus nuo 2010 03 11 iki 2011 03 11 daug patobulėjau. Gaila, kad to nelabai realizavau - tobulėjimo nesimato. Visgi pats principas išlieka:
religija - senovės lietuvių, pažiūros į rasę: rasės egzistuoja, jos yra skirtingos, vieni turi pranašumų ir yra geresni vienur, kiti - kitur, tačiau yra lygios kaip pačios , tauta - panašiai kaip ir rasė - šeimų šeima, materializmą- velniop ir panašiai . Dėl ko labai džiaugiuosi, tai jog nepasidariau kažkoks tai kostiumuotas dėdė, kuris yra baisai politkorektiškas ar panašiai.
V.: Aš taip ir maniau, kad tavo tautiškumas subkultūrinis - knyginis. Matai aš mergaitė, kuri turėjo dainuojančia dzūkę močiutę kaime, mano prosenelis buvo savanoris, prosenelė ateitininkė, proprosenelė slėpė knygnešių knygas, apskritai buvo pamąstymu laikoarpis kas kur kaip kodėl, gyvenau labai lietuviškoj šeimoj ir turėjau pakankamai lietuvišką aplinką. Žodžiu esu tas geras pavyzdys, kur iš kartos į kartą.
T.S.: Na va, šaunu. O aš esu gatvės vaikas. Niekas nepiršo savo idėjų, savo kelią pasirinkau pats.
***
2011 05 28
T.S.: Mėsos nenustosiu valgyt aš .
V.: Nenustok, čia svarbu suvokti bendrumą. Planeta - šeima.
T.S.: Šita mintis mane yra tikėjimo dalis, jog kiekviena gyvybė yra lygiavertė. Įskaitant ir augalus, beje.
V.: Tada ką reiškia tavo abortai( tarp skirtingų rasės atstovų(jų sulyginimas su išprievartaimo atveju - išimtimi) T.S.: Čia yra gamtos klaida. Visiškai suniokojamas žmogus. Jis tampa nieku. Kur tu matei, jog dvi gyvūnų rūšys daugintųsi tarpusavyje ir gautųsi kažkas panašaus? Vilkas+lapė=nei vilkas, nei lapė.
V.: Dievas klaidų nedaro. Naikini pasekmes, bet ne priežastis. Aš gerbiu gybybę.
T.S: Žmogus daro klaidą, bandydamas būti aukščiau dievų, ko pasekoje jam duodama bausmė - išsigimęs palikuonis.
V.: Tavo pavyzdys toks, kad būtų tas pats, jei žmogus daugintųsi su beždžione.
T.S.: Taip.
V.: Bet taip nėra. Rasės lygios, žmonės lygūs, tik turi gerbti savo protėvius ir žemę, kad nedarytų žemėje betvarkės.
T.S.: Gyvūnai irgi lygūs, tačiau tai nepriveda prie skirtingų gyvūnų rūšių (kad ir žinduolių) dauginimosi tarpusavyje. Žuvys, tarkim, yra panašios, lygiai kaip ir rasės yra panašios. Jos yra lygios tarpusavyje, tačiau jos nesimaišo uk.
V.: Aš ir nepasisakau už maišymąsi,tiesiog manau,kad tokiu atveju, jei atsiranda gyvybė reikia ją gerbti , o naikinti reikia priežastis ir čia tu teisus sakydamas, kad reikia drausti... Na gal ne drausti , nes draudimais nieko nepasiekiama, tiesiog skiepyti nuo mažumės pagarbą tėvų vertybėms (čia turiu galvoj tikras šeimos tradicines vertybes)
T.S.: Aišku, kad reikia, čia aš nesiginčiju.Tačiau ne visi taip galvoja. Va toks daug maž požiūris. Jis yra mano asmeninis, neverčiu kitų taip pat galvoti. Jis stipriai susikerta su krikščionybės idealais, o aš suinteresuotas krikščionybės ir pagonybės bendravimu prieš žmogaus dvasios praradimą - besaikį vartojimą, liberalizmą, ateizmą, vertybinį nihilizmą. Aš taip pat džiaugiuosi, jog tu, būdama pagonė, nesi iš tų "krikščionis visus karti" tipo, kas yra nesveika.
V.: Yra dieviškumas - tos bendros vienoves, planetos kaip šeimos suvokimas, ir koks skirtumas kaip ateini prie šio tikslo - būdamas pagoniu ar kriščioniu ar apskritai per savo asmenines patirtis.
T.S.: Bet jeigu žmogus nesuvokia bendros vienovės šeimoje, bendruomenėje, tautoje, rasėje - kaip jis gali ją suvokti pasaulyje? Ar skelbimasis vien tik pasaulio vienovės šalininkais, nebūnant prieš tai išvardintiems - nėra veidmainiavimas, siekiant pridengti savo egoizmą?
V.: Žinai, kartais man atrodo, kad suvokimas ateina būtent per artimą ryšį su supančiu pasauliu, per gamtą, taip iš lėto slenkant į vienovę pasaulyje... Atvirkstinė situacija, kada suvoki pirma pasaulio vienovę, o tik paskui artimos aplinkos, aš nežinau ar imanoma ...Matai, daugiau ar mažiau gali kalbėti tik apie tai,ką pats esi išgyvenęs
T.S.: Teoriškai tada tektų pripažinti abu galimus variantus: tiek iš pasaulio vienovės supratimo į tautą, tiek iš individo ir šeimos suvokimą į pasaulį.
2011 m. birželio 1 d., trečiadienis
LTJS – Apolitiška organizacija?
Tomas Skorupskis
Vasario 4, 2011
Beieškant savojo kelio mūsų sąjungai laikas nuo laiko tenka susidurti su klausimu: Ar mes esame politinė organizacija? Ar esame visiškai apolitiški? Matant, kad šis klausimas yra vertas atskiro straipsnio, pabandysiu į šią temą įnešti šiek tiek aiškumo, kas, galbūt, pasitarnaus kuriant ilgalaikę organizacijos strategiją, pagelbės mūsų veikloje ir išplės mūsų galimybes.
Rudenį turėjome užsiėmimą, kuriame bandėme gilintis į LTJS vertybes. Šalia kitų vertybių, tą dieną išgirdome ir apie apolitiškumą bei lankstumą. Siekiant geriau suprasti apolitiškumą, reiktų įsigilinti į šias sąvokas. Žodis politika yra kilęs nuo žodžio polis, reiškiančio miestą-valstybę. Žodis pilietis – dar ir pareigą valstybei – jos gynybą, dalyvavimą valstybės gyvenime. Pilietis visada yra politiškas.
Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga vargu ar galėtų vadintis nepolitine organizacija, kadangi mes nesame abejingi mūsų valstybės ir tautos ateičiai. Mūsų vertybė yra lankstumas. Mes nesame priklausomi nuo nei vienos politinės jėgos, taip leidžiame sau bendradarbiauti su visomis jėgomis, siekiančiomis mūsų tautai ir valstybei gerovės. Virš mūsų nėra vyresniojo brolio, kuris mums nurodytų, ką ir kaip reikia daryti. Mes patys žinome, mes patys jaučiame, mes esame nepriklausomi. Laisvė, lankstumas, nepriklausomybė – tikrų tikriausios vertybės.
Tai kodėl vis nenorime vartoti žodį „politinė“, apibūdinant LTJS? Šiais laikais, ypač jaunimo tarpe, žodis politika tapo kone keiksmažodžiu. Politika yra siejama su valdžia, korupcija, mūsų politikų nesėkmėmis. Jaunimas yra nusivylęs mūsų politikais, skęsta apatijos liūne. Save įvardindami politine organizacija mes atbaidytumėme nuo savęs žmones. Save įvardinant apolitiška organizacija mes atbaidysime akademinę visuomenę. Tai kaip gi save vadinti ?
Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga turėtų laikyti save kaip nepartine organizacija, o jeigu galime save pristatyti su detaliu paaiškinimu – galima pridėti ir žodį „politiška“. Mes atstovaujame politinę jėgą – visos Lietuvos patriotus, tautininkus, kartu būdami ir tos jėgos dalis. Būti apolitiškais mums – per didelė prabanga. Tautiškai susipratę žmonės visada buvo politiški, matydami šiandienos problemas. Mūsų siekis – sugražinti žmonėms pasitikėjimą Lietuva. Pradėkime tai nuo šio mažo žingsnio – žodžio „politika“ reabilitavimo. Sakote – sunku? Prisiminkime šviesaus atminimo Viliaus Bražėno žodžius: „Jeigu būtų lengva, tai bet koks kvailys galėtų tai padaryt, o kai sunku – reikia tokių žmonių kaip mes“.
Šaltinis: LTJS blogas
Blaivybė nelygu abstinencijai
Tomas Skorupskis
Liepos 6, 2010
Lietuvių tautinio jaunimo sąjungoje Edmundo iniciatyva susikūrė šaunus klubas – Valančiaus legionas, taip pratęsdamas Lietuvai svarbaus veikėjo – Motiejaus Valančiaus veiklą. Turbūt niekas net nebandytų prieštarauti šio klubo idėjoms: patriotai už blaivybę, už stiprią tautą be alkoholizmo. Klausimų čia daug kilti ir neturėtų, bet vis gi – jų kyla.
Reiktų suprasti vieną – blogis yra ne pats alkoholis, o alkoholizmas – pastovus, liguistas alkoholio vartojimas. Taip pat, vargu, ar alkoholį galime laikyti didžiausiu mūsų tautos blogiu, jis neturėtų būti išskirtas aukščiau už narkomaniją, egoizmą ir vartotojišką kultūrą, kosmopolitizmą, doros normų pakrikimą.
Kuo skiriasi blaivybė ir abstinencija?
Motiejaus Valančiaus Blaivybės sąjūdis skiria šiuos du reiškinius. „Blaivybės draugijų tikslas – atpratinti valstiečius nuo degtinės vartojimo. Blaivybė nebuvo suprantama kaip visiška abstinencija – net davę priesaikas ir įšventinti blaivininkai galėjo saikingai gerti alų, midų ir vyną. „
Valančiaus legionas neturėtų krypti į radikalią pusę. Vietoje eilinių žmonių puolimo už tai, kad jie būdami gamtoje, su bendražygiais, vakare prie laužo nori atsigerti alaus, reiktų skatinti sportą, propaguoti sveiką, tautišką gyvenimo būdą. Nereikėtų alkoholizmu vadinti net ir minimalaus alkoholio vartojimo, tarkime bokalo alaus sporto varžybų metu ar vyno taurės per pietus. Vargu ar teisinga būtų sakyti, kad patriotizmas ir alkoholis, o ne alkoholizmas (!) – nesuderinami.
Lietuviai nuo seno savo pergales vainikuodavo švente su alumi bei midumi! Tai yra mūsų tautos tradicijų dalis. Yra žinoma apie alkoholio sakralinę reikšmę, tarkime folklore alaus, užstalės dainos užima atskirą svarbią terpę, yra išleisti netgi alaus dainų dainynai. Radikalai, kaip blogį įvardindami alkoholį, o ne alkoholizmą, kerta per jautrią mūsų tautos vietą – tradicijas. Keli režimai bandė pakeisti žmogų – rudasis – kurdamas naują, vienodą žmogų – ariją, raudonasis – sakydamas, kad visa kas buvo iki jų – pasenę, kad praeitį, tradicijas reikia išmesti, žydrasis – skatindamas vertybinį nihilizmą. Visų jų retorika buvo panaši – aiškus įvardintas priešas, jo demonizavimas – ar tai būtų žydas, ar buržuaziniai nacionalistai ar tautinės valstybės idėja, religija, moralė.
Nepamirškime, kad esame jaunimo sąjunga, kad visi turime atskirus gyvenimus, į kuriuos neturėtumėme kištis. LTJS pozicija neturėtų būti prieš alkoholį, LTJS turėtų būti prieš alkoholizmą, tikrojo alkoholizmo prasme. Visiems mums nepatinka iki žemės graibymo nusitašęs lietuvis, ypač su tautine simbolika. Vietoj to, kad jį išvadintumėme visais bjauriais žodžiais – geriau nuveskime jį namo. Taip pat neturėtų būti alkoholio vartojimo su LTJS simbolika. Tai daro sąjungai antireklamą, ypač jeigu jos pozicija – už blaivybę, prieš alkoholizmą. Vis gi nereikia patapti radikalais. Jeigu žmogus uždarame renginyje, su simbolika, išgers taurę vyno – nematau nieko blogo tame.
Nebūkime fanatikai! Alkoholio klausimas nėra vertas mūsų pykčių. Tai – jėgų švaistymas. Geriau prižadėkime sau, kad už kiekvieną gerą šventę su alkoholiu – padarysime gerą darbą tautai. Taip mūsų idėjos tik laimės.
Šaltinis: LTJS blogas
Liepos 6, 2010
Lietuvių tautinio jaunimo sąjungoje Edmundo iniciatyva susikūrė šaunus klubas – Valančiaus legionas, taip pratęsdamas Lietuvai svarbaus veikėjo – Motiejaus Valančiaus veiklą. Turbūt niekas net nebandytų prieštarauti šio klubo idėjoms: patriotai už blaivybę, už stiprią tautą be alkoholizmo. Klausimų čia daug kilti ir neturėtų, bet vis gi – jų kyla.
Reiktų suprasti vieną – blogis yra ne pats alkoholis, o alkoholizmas – pastovus, liguistas alkoholio vartojimas. Taip pat, vargu, ar alkoholį galime laikyti didžiausiu mūsų tautos blogiu, jis neturėtų būti išskirtas aukščiau už narkomaniją, egoizmą ir vartotojišką kultūrą, kosmopolitizmą, doros normų pakrikimą.
Kuo skiriasi blaivybė ir abstinencija?
Motiejaus Valančiaus Blaivybės sąjūdis skiria šiuos du reiškinius. „Blaivybės draugijų tikslas – atpratinti valstiečius nuo degtinės vartojimo. Blaivybė nebuvo suprantama kaip visiška abstinencija – net davę priesaikas ir įšventinti blaivininkai galėjo saikingai gerti alų, midų ir vyną. „
Valančiaus legionas neturėtų krypti į radikalią pusę. Vietoje eilinių žmonių puolimo už tai, kad jie būdami gamtoje, su bendražygiais, vakare prie laužo nori atsigerti alaus, reiktų skatinti sportą, propaguoti sveiką, tautišką gyvenimo būdą. Nereikėtų alkoholizmu vadinti net ir minimalaus alkoholio vartojimo, tarkime bokalo alaus sporto varžybų metu ar vyno taurės per pietus. Vargu ar teisinga būtų sakyti, kad patriotizmas ir alkoholis, o ne alkoholizmas (!) – nesuderinami.
Lietuviai nuo seno savo pergales vainikuodavo švente su alumi bei midumi! Tai yra mūsų tautos tradicijų dalis. Yra žinoma apie alkoholio sakralinę reikšmę, tarkime folklore alaus, užstalės dainos užima atskirą svarbią terpę, yra išleisti netgi alaus dainų dainynai. Radikalai, kaip blogį įvardindami alkoholį, o ne alkoholizmą, kerta per jautrią mūsų tautos vietą – tradicijas. Keli režimai bandė pakeisti žmogų – rudasis – kurdamas naują, vienodą žmogų – ariją, raudonasis – sakydamas, kad visa kas buvo iki jų – pasenę, kad praeitį, tradicijas reikia išmesti, žydrasis – skatindamas vertybinį nihilizmą. Visų jų retorika buvo panaši – aiškus įvardintas priešas, jo demonizavimas – ar tai būtų žydas, ar buržuaziniai nacionalistai ar tautinės valstybės idėja, religija, moralė.
Nepamirškime, kad esame jaunimo sąjunga, kad visi turime atskirus gyvenimus, į kuriuos neturėtumėme kištis. LTJS pozicija neturėtų būti prieš alkoholį, LTJS turėtų būti prieš alkoholizmą, tikrojo alkoholizmo prasme. Visiems mums nepatinka iki žemės graibymo nusitašęs lietuvis, ypač su tautine simbolika. Vietoj to, kad jį išvadintumėme visais bjauriais žodžiais – geriau nuveskime jį namo. Taip pat neturėtų būti alkoholio vartojimo su LTJS simbolika. Tai daro sąjungai antireklamą, ypač jeigu jos pozicija – už blaivybę, prieš alkoholizmą. Vis gi nereikia patapti radikalais. Jeigu žmogus uždarame renginyje, su simbolika, išgers taurę vyno – nematau nieko blogo tame.
Nebūkime fanatikai! Alkoholio klausimas nėra vertas mūsų pykčių. Tai – jėgų švaistymas. Geriau prižadėkime sau, kad už kiekvieną gerą šventę su alkoholiu – padarysime gerą darbą tautai. Taip mūsų idėjos tik laimės.
Šaltinis: LTJS blogas
Ko mes siekiame? Pamąstymai.
Tomas Skorupskis
Gegužės 6, 2010
Jeigu manęs paprašytų vienu žodžiu pasakyti ko mes, tautininkai, siekiame – tai būtų tautovalda.
Dvejais žodžiais: Tautinė valstybė.
Trimis: Lietuvis lietuviškoje Lietuvoje.
Keturiais: Tautinė valstybė tautų pasaulyje.
Penkiais: Doros ir tautos klestėjimas lietuviškoje Lietuvoje.
Sakiniu: Doras, tautiškas lietuvis tautinėje valstybėje, sandraugoje su kitomis tautomis tautų pasaulyje.
Pastraipa: Individo, šeimos, tėviškės, tautos, tėvynės ir pasaulio neatsiejamos jungties. Individo, kaip asmens, sutarimo su tradicine lietuviška šeima, pagarbos savo tėvams ir protėviams, jų namams – tėviškei, savo tradicijoms, savai žemei. Tautinio sąmoningumo, pasididžiavimo tauta ir savigarbos. Valstybės, kurią valdo tautą, kuri valstybę suformavo, o ne imperijos, kuriai vadovauja svetimi ar įstatyti vietiniai klapčiukai. Pasaulio, kuriame kiekviena tauta turi teisę sukurti tautines valstybes, kuriame nebėra tautas engiančių imperijų, kuriame tautos sugyvena taikoje ir harmonijoje.
Žmogus visų pirma yra individas, šeimos narys, turintis savo tėviškę, tautos narys, valstybės pilietis. Tik tada jis gali vadintis pasaulio piliečiu, pilnaverčiu žmogumi, jeigu pripažįsta visus šiuos elementus. Žmogus nebus žmogiškas, jeigu nepripažins, kad turi kraują, turi protėvų perleistą genetinę informaciją, turi savo namus ir tautą, su kuria jį sieja bendra istorija, kalba. Toks žmogus nebus žmogiškas. Jis bus pasimetęs, nelaimingas.
Norėčiau, kad ir mes, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, vadovautumėmės šiais principais. Į LTJS galima žiūrėti keliais aspektais: kaip į valstybę ir kaip į šeimą. Tarkime, kad tautinė sąjunga yra maža valstybė, kurioje individas – tai tautietis, tai tu, skaitytojau, kuris savo asmeniniais pasiekimais ir darbais darai gera tautai. Šeima – tai tavo bendraminčiai, draugai ar klubas. Tėviškė – tai tavo filialas. Daryk gera savo kraštui, daryk gera tautiečiams, gyvenantiems čia! Tautiškumas kyla iš tautos, todėl tautininkai turi būti artimi savo tautiečiams ir jų poreikiams. Tauta – tai visi mes, nariai. Valstybė – tai organizacija. Iškilus valstybinės svarbos reikalui, visos tautos – visų narių pareiga yra prisijungti į darbą. Čia jau negalioja skyrių interesai, čia svarbu susitelkimas ir vienybė. Pasaulis – tai mus supanti visuomenė. Gal ji ir nėra tobula, tačiau tu, kaip individas, kaip šeimos ir tautos narys gali ją pakeisti. Būk tautiškas, rodyk pavyzdį visuomenei!
Galima į LTJS žiūrėti ir realistiškai, kaip į bendraminčių šeimą, bendruomenę. Mūsų pareiga yra nešti tautiškumo vėliavą, puoselėti tautines vertybes jaunimo tarpe. Mūsų simbolis – ugnis, deganti lietuvio širdyje, šeimoje, tautoje ir valstybėje per šimtmečius. Tu, LTJS nary, esi tos ugnies prižiūrėtojas, tu lietuvybės vėliavnešys. Nešk vėliavą iškėlęs galvą, būk išdidus! Kartu su tavimi – tūkstančiai lietuvių, kurie kovojo už nepriklausomą tautinę valstybę! Būk vertas jų vardo! Siek savų tikslų! Dabar tik laiko klausimas, kada pasieksime pergalę. Tačiau jokia pergalė neiškovojama lengvai, tam reikia kiekvieno mūsų darbo ir pasiaukojimo. Jeigu nesi LTJS šeimos narys – tapk juo! Tik kartu mes galėsime išvysti naują tautų pavasarį – stiprų tiek fiziškai, tiek dvasiškai lietuvį lietuviškoje Lietuvoje, tautų pasaulyje!
Gegužės 6, 2010
Dvejais žodžiais: Tautinė valstybė.
Trimis: Lietuvis lietuviškoje Lietuvoje.
Keturiais: Tautinė valstybė tautų pasaulyje.
Penkiais: Doros ir tautos klestėjimas lietuviškoje Lietuvoje.
Sakiniu: Doras, tautiškas lietuvis tautinėje valstybėje, sandraugoje su kitomis tautomis tautų pasaulyje.
Pastraipa: Individo, šeimos, tėviškės, tautos, tėvynės ir pasaulio neatsiejamos jungties. Individo, kaip asmens, sutarimo su tradicine lietuviška šeima, pagarbos savo tėvams ir protėviams, jų namams – tėviškei, savo tradicijoms, savai žemei. Tautinio sąmoningumo, pasididžiavimo tauta ir savigarbos. Valstybės, kurią valdo tautą, kuri valstybę suformavo, o ne imperijos, kuriai vadovauja svetimi ar įstatyti vietiniai klapčiukai. Pasaulio, kuriame kiekviena tauta turi teisę sukurti tautines valstybes, kuriame nebėra tautas engiančių imperijų, kuriame tautos sugyvena taikoje ir harmonijoje.
Žmogus visų pirma yra individas, šeimos narys, turintis savo tėviškę, tautos narys, valstybės pilietis. Tik tada jis gali vadintis pasaulio piliečiu, pilnaverčiu žmogumi, jeigu pripažįsta visus šiuos elementus. Žmogus nebus žmogiškas, jeigu nepripažins, kad turi kraują, turi protėvų perleistą genetinę informaciją, turi savo namus ir tautą, su kuria jį sieja bendra istorija, kalba. Toks žmogus nebus žmogiškas. Jis bus pasimetęs, nelaimingas.
Norėčiau, kad ir mes, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, vadovautumėmės šiais principais. Į LTJS galima žiūrėti keliais aspektais: kaip į valstybę ir kaip į šeimą. Tarkime, kad tautinė sąjunga yra maža valstybė, kurioje individas – tai tautietis, tai tu, skaitytojau, kuris savo asmeniniais pasiekimais ir darbais darai gera tautai. Šeima – tai tavo bendraminčiai, draugai ar klubas. Tėviškė – tai tavo filialas. Daryk gera savo kraštui, daryk gera tautiečiams, gyvenantiems čia! Tautiškumas kyla iš tautos, todėl tautininkai turi būti artimi savo tautiečiams ir jų poreikiams. Tauta – tai visi mes, nariai. Valstybė – tai organizacija. Iškilus valstybinės svarbos reikalui, visos tautos – visų narių pareiga yra prisijungti į darbą. Čia jau negalioja skyrių interesai, čia svarbu susitelkimas ir vienybė. Pasaulis – tai mus supanti visuomenė. Gal ji ir nėra tobula, tačiau tu, kaip individas, kaip šeimos ir tautos narys gali ją pakeisti. Būk tautiškas, rodyk pavyzdį visuomenei!
Galima į LTJS žiūrėti ir realistiškai, kaip į bendraminčių šeimą, bendruomenę. Mūsų pareiga yra nešti tautiškumo vėliavą, puoselėti tautines vertybes jaunimo tarpe. Mūsų simbolis – ugnis, deganti lietuvio širdyje, šeimoje, tautoje ir valstybėje per šimtmečius. Tu, LTJS nary, esi tos ugnies prižiūrėtojas, tu lietuvybės vėliavnešys. Nešk vėliavą iškėlęs galvą, būk išdidus! Kartu su tavimi – tūkstančiai lietuvių, kurie kovojo už nepriklausomą tautinę valstybę! Būk vertas jų vardo! Siek savų tikslų! Dabar tik laiko klausimas, kada pasieksime pergalę. Tačiau jokia pergalė neiškovojama lengvai, tam reikia kiekvieno mūsų darbo ir pasiaukojimo. Jeigu nesi LTJS šeimos narys – tapk juo! Tik kartu mes galėsime išvysti naują tautų pavasarį – stiprų tiek fiziškai, tiek dvasiškai lietuvį lietuviškoje Lietuvoje, tautų pasaulyje!
Įkvėpimas atėjo skaitant A.Maceinos “Tautinis auklėjimas”
Šaltinis: LTJS blogas
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)