Kaune penktadienio vakare patriotui nėra vietos

Šiandien undergrounde teko netyčia susidurti su vietiniais antifa. Buvo jų koncertas. Dalyvavo jų, kaip aš suprantu, visa grietinėlė. Žmonės, kurie nešiojo prie drabužių prisiūtas trispalves mažų mažiausiai pasijuto nelaukiami tame bare. Dalyvavo ir asmenys, kurie pasikėsino nužudyti T.Kavolį.Kol 3min nuėjome parūkyti jie užėmė mūsų stalą, prie kurio sėdėjome, o savo alaus neberadome. Žinoma, tai nebus paskutinis tokio tipo koncertas tame bare, o įžeistų už muziką ir publikos elgesį niekas neatsiprašys, kaip po vieno kitokio koncerto. Tendencijos nekokios, gaila tik labai fainų žmonių, kurie dirba ten ir dėl kurių mes ateiname. Atėjus po kiek laiko pamatėme suplėšytą jaunimo ugnį ant žemės (mano kuprinė buvo prasgta kai grįžau iš parūkymo).

Patraukėme laimės ieškoti kitur. Išeidamas paklausiau vieno buvusio organizacijos nario (B.) ar liksi ir kaip koncertas? Jis atsakė, jog nekas, tačiau liks. Tada išgirdau nepasitenkinimo šūkius iš publikos, jog jis "fašistas", ir ko jam tai nepatinka. Pasiūliau išeiti kartu su mumis, tačiau jis nusprendė likti bent jau lauke. Pakeliui sutikome kitą Kauno patriotą, tačiau jį pavyko įkalbinti neiti į tą koncertą, kur jam galėjo pasibaigti blogai, tikiuosi ne taip, kaip Tautvilui.

Reikia suprasti, jog Kaune visgi nėra tinkamos vietos penktadienio vakare patriotui.
Galima prisiminti kitą mano blogo įrašą, dainą:

Kiek kartų tu jau tai išgyvenai,kaip greitai visa tai įvyksta.
Kažkoks nepažįstamasis su strypu staiga išdygsta prieš tave.
Jis praneša:tos gatvės,kuriuose tu gyveni,tau daugiau nepriklauso.
Nespėjus tau pasitraukti jie pradeda lysti iš visų kampų.

Kiek kartu tu jau spėjai tai išgyventi:
Tu sugalvoji atsipalaiduoti vakare ir stovi prie įėjimo į klubą,
Nedrįsdamas užeiti vidun.
Tau leidžiama suprasti, kad tu šiame klube esi nepageidaujamas,
Nes tu esi ne toks vokietis kaip čia esantieji,ir paprašo tavęs palikti šią vietą.

Ironiška, tačiau tu vadini mane naciu,apgailėtinu fašistu,rasistų pasekėju...
http://tautininkas.blogspot.com/2011/09/sleipnir-ausgerechnet-du-lietuviskas.html

LTJS dešimtmetį minint

LTJS švenčia pirmajį savo dešimtmetį. Tai – puiki proga apmąstymams ir sveikinimams. Būtent šia proga ir ketinu pateikti savo sveikinimą-raginimą, kad sulauktumėm dar ne vienos tokios šventės.

LTJS susikūrimas buvo labai gražus simbolinis žingsnis Lietuvoje – kol įvairūs tautiniai judėjimai pykosi – jaunimas pajautė, jog vien tarpusavio pykčiais nebus galima kažko pasiekti. Tautiškas jaunimas susijungė tam, jog savo aktyvia veikla rodytų pavyzdį kitiems. Tai buvo jaunimo žinia: negalima ginčytis dėl smulkmenų, kurios mus skiria, reikia žiūrėti kas mus jungia. Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje, siekiant bendro tikslo – lietuvių tautos gerovės. O ir Lietuvai laukiantys išbandymai buvo tikrai rimti, reikėjo veikti.

Aš LTJS‘e jau ketvirti metai. Atėjau prieš pat LTJS pakilimą iš pelenų, kuomet turėjome vos dvi dešimtis ne itin aktyvių narių, vieną teritorinį skyrių – Vilnių. Gražu žiūrėti kiek nuveikėme nuo to laiko gero mūsų šaliai ir tautai, o taip pat – lietuvių tautiniam judėjimui.

LTJS tapo žmonių, kurie patriotizmą suprantą ne kaip rašymą komentarų ar palaikymą Lietuvos per krepšinio rungtynes, o kaip patriotinį veiksmą. Cituojant vieną mūsų narį: šiais laikais tiesiog būti patriotu nebeužtenka.

LTJS pastaraisiais metais tampa ir viso lietuvių tautinio jaunimo judėjimo vėliavnešiu. LTJS gretose gimsta progresyvios idėjos, kurios pritaikomos visam judėjimui. Gal ir nesame vieninteliai naujo tautininkystės vėjo nešėjai, tačiau mūsų indėlis – tikrai svarbus.

Tačiau minėjau, jog vien sveikinimu ir geru žodžiu neapsiribosiu. Neretai pasigirsta tokių, mano manymu klaidingų minčių, jog vienas ar kitas asmuo yra jau per senas LTJS‘ui, jog jam reikėtų pasitraukti iš mūsų gretų. Nė velnio. Jūs esate reikalingi dabar ir būsite reikalingi ateityje ne mažiau. Per seno LTJS‘ui nebūna. Lygiai kaip ir seno skauto. Nebent jaučiatės visai nusenę ne tiek metais, kiek širdimi. Tikiu, jog taip nėra.

Sakote neturite laiko? Atsirado atsakingas darbas, šeima ir vaikai? O ar mažiau buvote užimti savo veiklos studijų metais, nemiegodami kelias naktis, nes reikia ne tik kad straipsnį į LTJS puslapį parašyti, tačiau dar ir egzaminui pasiruošti? Nemanau. Tuo labiau, jog tiek darbas, o ypač šeima yra suderinama, atsivedant savo vaikus į LTJS.

Suprantu, jog vyresnio amžiaus žmonės gali nesudalyvauti visose akcijose, ypač jaunatviškose, skirtose būtent jiems. Tačiau jūsų užduotis – itin kilni. Jūs turite būti sąjungos sargyboje, darant kilnų tikslą – ugdant naują tautininkų kartą dorais lietuviais, gerbiančiais savo praeitį ir tradicijas, kurie sukurs dideles ir gražias lietuviškas šeimas. Lygiai taip pat turite juos ir pamokyti, kad sąjungos kursas nenukryptų nei į rytus, nei į vakarus. Remti ir visaip padėti LTJS‘ui, taip sukuriant mūsų tautos ir valstybės ateitį.

Tikiu, jog mūsų ateitis yra šviesi. Dar už dešimties metų galime būti tokie, kokie buvo mūsų primtakai – tarpukario jaunalietuviai. Tada ir jūs, vyresnieji broliai, galbūt turėsite papildomą finansinį šaltinį savo šeimoms, už šį kilnų darbą – jaunimo auklėjimą tautiška dvasia. Išdidžiai nešiokime tą liepsną, kurią įgijome davę sąjungos priesaiką. Jeigu ne mūsų ženkliuke, tai širdyje.

Nuoširdūs sveikinimai visiems esamiems ir buvusiems LTJS nariams organizacijos dešimtmečio proga!

Tomas Skorupskis,
Vicepirmininkas ideologijai

Tai buvo mano LAČPLĖSIS!

Intro

Turbūt viską reikėtų pradėti nuo priešistorės. Viskas prasidėjo gūdžiais 2009-aisiais. Tada su Karuže buvome pakviesti koncertuoti Rygos folk klube „Ala“, kartu su Vilkači ir Vilki grupėmis. Sudalyvavome ir legionierių dienos minėjime. Iki tol mano pažintis su Latvija nebuvo itin didelė, vertinau mūsų braliukus, tačiau gal vos daugiau, negu statistinis lietuvis. Ryga ir latvių tauta mane pakerėjo, pajutau, jog mes ne šiaip „braliukai“, o tikrų tikriausi kraujo broliai, pamačiau mūsų tautų panašumus. „Latviją lietuvis įsimyli vos tik kartą ten atvažiavęs“. Taip nutiko ir man. Panaši kalba, panašus mąstymas(tiesa, latviai man vis dar yra tokie „nurauti“, bet tas irgi žavi), lygiai toks pats skanus alus, folkloras, didžiulis tautinis judėjimas, lyg Sąjūdžio dvasia niekada nebūtų užgesusi Latvijoje.

Na ir nuo tada vis norėjau ten sugrįžti. Ne, tai nėra taip gerai, kaip Lietuvoje, tačiau vis tiek ši šalis – puiki vieta svečiuotis. Na ir šį rugsėjį VDU baltų klubo susirinkime iškėliau idėją: surinkime masę žmonių dar vienam žygiui per Rygą. Pradžioje tikėjomės itin daug žmonių, galvojau apie du ekipažus iš LTJS, vieną iš tos pačios Karužės, vieną iš baltų klubo. Daug kas sutiko važiuoti ir beveik pažadėjo. Paskutinę akimirką atsiradę darbai ar tingulys neleido pasiekti tokio skaičiaus.

Galiausiai į Rygą išsiruošėme šešiese: 3 VDU baltų klubo ar jiems prijaučiantys asmenys ir trys LTJS ar jiems prijaučiantys asmenys. Sukūrėme bendrą skype konferenciją, kurioje derinome detales. Turėjome važiuoti vienu ekipažu (4 žmonės) ir dar du žmonės – tranzu. Gavosi taip, jog mūsų automobilis kelionės išvakarėse sugedo. Dilema: važiuoti tranzu ar nevažiuoti. Nusprendėme bandyti keliauti. 3-4h iki darbo.

Kelionė į priekį

Ekipažus suskirstėme taip: 2 LTJS nariai, 2 baltų klubo nariai, 2 vienas kito nematę ir nepažįstami žmonės. Pastarieji ištranzavo anksti ryte(8-9). Aš turėjau dirbti iki 12h, todėl LTJS ir Lietuvos vėliavas perdaviau merginos ir vaikino komandai, tikėdamasis, jog jie bus ten gerokai greičiau už mus, o mums nepavykus pasiekti numatytos vietos laiku – iškels šias vėliavas ir sudalyvaus eitynėse. Mano tranzavimo bendražygis E. atvyko anksčiau, o aš nuo pat darbo pradžios dirbau dvigubai našiau, negu įprastai. Su jo pagalba man pavyko pabaigti darbą 11h.

Tranzavimas nuo 9 forto. Ne į Klaipėdą. Į Rygą, via baltika keliu. Jeigu tranzuojate, tai turbūt žinote, koks mirties taškas yra ši vieta. Stoja tik tie, kurie važiuoja link klaipėdos. Pirmasis susitranzavimas būna ~veltui. Užtrukome dvi valandas, jog nuvažiuotumėme ~20km iki via baltika kelio. Tačiau džiaugiuosi, jog sustojo gana geros nuotaikos fūristas, o taip pat buvome gana stipriai sušąlę. Nuo via baltika vėl susitranzavome fūristą. Ir vėl – labia gerą žmogų. LABAI! Jis važiavo iki Rygos žiedo (iki centro ~20km)!!! Įsėdus pradėjome kalbėtis, radome kalbą. Man paskambino latvis, kuris sakė, jog jeigu strigsime Latvijoje –jis mus pasiims su savo mašina. Susiskambinau su kitomis grupėmis, paklausiau kaip sekasi. Geriausiai – nepažįstamųjų grupei. Jie tada buvo Pasvalyje ir nusigaus 40km iki Rygos. Tuo tarpu baltų grupė strigo Panevėžyje. Priartėjus prie panevėžio paklausiau vairuotojo, ar negalėtų stabtelti ir paimti iš jų vėliavą, nes tapo akivaizdu, jog Rygą pasieksime pirmi. Vairuotojas sako: aš galiu ir juos paimti. Taip ir buvo. Fūroje, kurioje galima vežti vieną keleivį, važiavome keturiese. Buvo itin smagu. Juokavome, vaišinomės kas kokį maistą turėjo, slėpėmės po savo rūbais nuo policijos ir t.t

Visgi laikas ėjo mūsų nenaudai. O mūsų latvis, LTJS ambasadorius Rygoje buvo labai nekantrus. Susitarėmė, jog bus greičiau, jeigu jis mus pasiims Bauskėje. Kai važiavome link Pasvalio , o nuo Pasvalio iki sienos jis dar paskambino gal 4 kartus iš nekantrumo. Rezultate jis mus pasiėmė nuo sienos. Baltų komanda važiavo iki ~Rygos su fūristu toliau, nes buvo tik dvi laisvos vietos.

Slaunas miestas Rygužė

Ryga. Susiginčijome su latviu R. , kada prasidės eitynės nuo brolių kapų. Aš sakiau, jog puse 6, jis – kad 5. Įlipome į tramvajų. Pirmasis pastebėjimas: Rygoje kainos susisiekimo yra nesveikos. Už autobusą/tramvajų – 3.5 litai!!! (70s). Pakeliui mums pamojavo nepažįstamų žmonių komanda. Jie keliavo pėščiomis. Atvykus prie brolių kapų pamatėme ~10 žmonių. Sakiau, jog nuo puse 6! Mums atėjus jau su išskleistom vėliavom tapome dėmesio centru. Visi tik kalbėjo apie tai, kad žiūrėkit – lietuviai! Turėjome laiko apžiūrėti brolių kapus. Jie – tikrai įspūdingi. R. Trumpai papasakojo pagrindinio paminklo simbolius ir reikšmę. Nuleidome vėliavas, pagerbdami kritusius brolius latvius. Grįžome atgal, sulaukėme kitos komandos, keliavusios pėščiomis. Baltų klubo komandos vis dar nėra.

Rikiuotė eitynėms. Žmonių jau daug. R. Sušnekėjo, jog mes būtųmėme priekyje. Pirmosios keturios vėliavos: Latvijos, latvių nacionalistų klubo, LTJS, Lietuvos. Nacionalistų klubo vėliavą nešantis asmuo pasirodo mokėjo lietuviškai. Prakalbėjome visas eitynes. Pradžia itin graži, sunku apsakyti. Žygiuojame tarsi kariškiai, apeiname ratą aplink amžiną ugnį, neatsukdami nugaros jai. Išsirikiuoja žmonės. Uždegamas deglas, nuo jo prisidega kiti deglai ir ugnis siunčiama per visus dalyvius. Sugiedama latviška daina. Eitynės prasideda. Iš esmės eitynės kaip eitynės, nieko itin naujo. Kuo jos skiriasi nuo lietuviškų?
1. Eitynių ilgiu. Ėjome ~6km+. Maždaug dvigubai-trigubai ilgiau, negu kovo 11.
2. Mažai žiniasklaidos, daug policijos.
3. Eitynių dalyviai – visa visuomenė. Proporcingai neformalų(absoliuti mažuma) ir formalų skaičius(absoliuti dauguma).

Žmonių reakcija įvairi. Vietiniai rusai kelis kartus pabando padaryti mini provokacijas, tačiau į šiuos nekreipiama dėmesio. Vieni nusiteikę teigiamai, ypač mums, kiti lieka apatiški. Žmonės klausinėja: kodėl čia lietuvių vėliava? Jie juk nieko nenusipelnė, nekovojo mūsų nepriklausomybės kovose. – Užtat dabar kovoja, kažkas atsakė. Taip pat visiems buvo įdomu kas per vėliava yra LTJS. Kai manęs paklausė kaip sugalvojome atvažiuoti atsakiau, jog norime parodyti solidarumą latvių patriotams. Man paspaudė ranką.

Pirma stotelė – Latvijos paminklas laisvei. Jis - ~6 kartus, o gal ir daugiau didesnis už mūsų Kaune esantį laisvės paminklą. Čia mus pasitinka krūva žmonių, žiurnalistų. Sugiedamas Latvijos himnas. Aš moku žodžius(išmokau per LTJS stovyklą „Mūsų šaknys-baltai), todėl galiu pritarti. Tada judame pagrindine senamiesčio gatve. Užtraukiamos kelios dainos, tarp kurių ir mano viena mokama legionierių daina. Jų dainos skamba nepriekaištingai. Ateiname prie okupacijos muziejaus, ten vyks koncertas. Sveinimo kalba buvo tik viena. Organizacijų vėliavos gali pasitraukti, tuo tarpu valstybinės turi likti rikiuotėje. Taip ir padarome. Pasigaunu saviškius ir sujungiu visus į vieną krūvą. Prisistatė dvi lietuvės, atvažiavusios iš Vilniaus. Mes jau 8! Taip pat susipažinome su Latvijos lietuvių bendruomenės pirmininku(atrodo taip).

Koncerto paklausyti susirenka 2-5tūkstančiai žmonių. Pirmi Vilkači, po jų kelios man nežinamos grupės, rekonstruktoriai , tada: Vilki. Jie, kaip supratau, yra šio koncerto organizatoriai. Atliekama daug dainų, bunkurs 13 dainuoja visa, nepabijosiu to žodžio, tauta. Renginyje dalyvauja bent jau du seimo nariai iš Visu Latvijai. Po vilki pasirodymo vyrai, pagrinde iš Visu Latvijai ir kitų organizacijų neša medinį deglą į Dauguvos upę. Žmonės seka paskui. Nėra vietos visiškai pamatyti deglą, per daug žmonių. Palaukėme, kol jis bus paleistas į upę. Tada pastebėjome. Šis simbolis – nežinomiems kariams atminti.

Vėliau turėjo groti Sid radikal, po jų – skyforger. Mes nuėjome prie pilies sienos, uždegti žvakučių. Iš toli matosi šviesos sienoje. Tai – nuostabus vaizdas. Pilies sienoje daugybė žvakučių. Kiekviena šeima dega žvakutes savo giminės žuvusiems kariams, dažnai ten toje pačioje vietoje kiekvienus metus. Yra nusistovėjusi graži tradicija, jog užgesus vienai žvakutei kiti ją vėl uždega. Vaizdas – įspūdingas. Kažkur šalia traukiamos folklorinės dainos.

Prisiminus, jog tuoj gros skyforger grįžtame į koncerą. Dar nesu matęs tokio grupės palaikymo. Visa minia tiesiog šėlsta. Šią akimirką galima pakalbėti apie tokių renginių publiką. Didžioji dalis – paprasti žmonės. Įvairaus amžiaus, daugiausia turbūt ~30 metų. Kaip tik tada, kai dauguma mūsų žmonių jau galvoja apie pasitraukimą iš tautinės veiklos, turbūt be reikalo. Iš subkultūrų matoma nemažai metalistų, turbūt dėl skyforger ir sid radikal. Itin daug pankų! Jie dalyvavo ir eitynėse. Yra net hipsterių ar tai tokių pusiau rastamanų, aišku jų – vienetai. Visgi akivaizdu, jog Latvijos tautinis judėjimas yra bendras visuomenės atspindys. Skinų – vos keli. Ir tie patys – su rusijos arba whitepower(o dažniau ir tas ir tas) antsiuvais. Per visą buvimo laiką mačiau tik tris skinus, visi jie – su rusiškais simboliais. Keista, lyginant su Lietuva. Skyforger yra apsirengę kaip Xxa kareiviai, programa parinkta atitinkama. Paskutinę dainą atlieka kartu su Vilki – Į priekį, latvi. Koncertas baigiasi. Ryga netemsta.

Po koncerto ėjome vėl į folk klubą ALA. Jis – sausakimšas. Panašiai, kaip underground pubas patriotinių koncertų metu (  ). Vėliau supratome, jog visi jų klubai yra panašiai prigrūsti. Pustuštis tik raudonųjų fašistų klubas „Leninas“. Nusprendėme nueiti pavalgyti, pasėdėt kažkur kitur ir sugrįžti. Nuėjome į kuldūninę. Ten pigiai ir skaniai pavalgėme. Kuldūninė, būtent tokia, kokia buvo ten – puiki verslo idėja Lietuvoje. Tada ėjome į barą, kuriame sėdėjo žmogus, pas kurį nakvojome. Įsivaizdavau, jog einu į metalistų barą, pasirodo – į hipsterių. Alaus nebuvo, vien alaus skonio juppi. Pasiėmėm kažkokių medžiotojų už 1.20 lato. Ne per daug skaniausias, bet neragautas. Pabaigę alų skubėjome į Ala. Atėjome, buvo vietų, tačiau sulaukėme skambučio, jog žmogus, pas kurį nakvosime, nori jau važiuoti. O mes neišgėrėme nei vieno brengulių alaus. Teko apsispręsti: likti bare per naktį ir tranzuoti be miego ar negerti to alaus ir miegoti. Čia aš pateikiau iš karto kelis kontr-pasiūlymus: pasiimti išsinešimui – Latvijoje išsinešimui (bent tam bare) nepila. Pasiūliau prisipilti į plasmasinius bokalus – jie tokių neturi!!! Na nusprendėm miegoti, tačiau neslėpsiu, buvome gana supykę. Įlipome į naktinį autobusą. Bilieto kaina – 1latas!!! = 5lt! Latvijoje įprasta ateinant į svečius atsivežti mažų dovanų. Mes pasirūpinome varniukų alumi, medumi ir šokoladu. Visgi buto šeimininkas, ant kurio buvom įpykę, gavo tik medaus ir šokolado. Palaukėm kol jis užmigo ir alų išgėrėme patys!  O šalia to puikiai praleidome kelias valandas bejuokaudami, juoktis tikrai buvo ko.

Pamiegojome ~2-4h. Kaip kas. Keltis teko 8 ryto. Per daug nieko nelaukę išvažiavome centran, nuėjome prie laisvės pamiklo, padėjome žvakutes, padarėme bendrą nuotrauką. Tada kaip tik ėjome link senamiesčio, Au. pasakė, jog laikrodis – susitikimų vieta Latvijoje. Ten netyčia susitikome dvi vilnietes lietuves. Buvome priversti pasidaryti dar vieną nuotrauką. Toliau jau buvome visi kartu. Nusprendėme papusryčiauti. Visi, išskyrus mane, norėjo eiti į kuldūninę. Aš pasiūliau išgerti kavos, o kas nori – nusipirkti maisto rimi. Visi buvo vis tiek už kuldūninę, tačiau ji nedirbo (cha) Ir vis tiek ėjome į Rimi. Čia galima pakalbėti apie Latvijos pinigų sistemą. Iškeitęs 50lt gauni 5 latus ir dar monetų. O parduotuvėse kainos atrodo apgaulingai – Rygos balzamas kainuoja trys pinigus su centais. Taip galima ir apsigauti. Nusipirkome to balzamo, kavos, saldumynų ir kitokio gėrio, nes reikėjo išsikeisti monetas. Pavalgėme, traukėme į trasą.

Outro
Kelionė atgal buvo didžiausias teamworko pavizdys. Iš 5 a4 lapų pasigaminome plakatą su užrašu Lietuva. Tarp raidžių iš neturėjimo ką veikti pripaišėme priešinėlių. Tranzavom būdami 6 krūvoje, o 2 iškėlę plakatą. Keturi iš mūsų grįžinėjo Šiaulių kryptimi (3 į metalo frontą ir vienas į Panevėžį), 4 – į Kauną. Pirma pasisekė į Šiaulius keliaujantiems. Mašinos stojo kai pasiutusios. Pirmosios iškeliavo merginos vilnietės iki Bauskės, tada du mūsų vyrukai į Šiaulius. Likom keturiese. Sekantys iškeliavome mes, iki pat Kauno. Laikas prabėgo itin greitai. Kita komanda grįžo keliom valandom vėliau.

Va tokia ta kelionė. Abu LTJSininkai nebuvo prieš tai Latvijoje, tačiau užsikrėtė šia šalimi kaip ir aš. Abu patviretino, jog sekantį kartą keliaus taip pat. Visa mūsų šešių žmonių komanda gana neblogai susibendravo ir buvo tikrai gaila išsiskirti. Gavau iš šios kelionės ne tik kalną įspūdžių, tačiau ir tai, ko buvau pasiilgęs – paprastą šiltą bendravimą, draugiškumą, jokio egoizmo ar materializmo. Dėkui jiems! Taip pat dėkui LTJS ambasadoriui Rygoje už pasitikimą nuo sienos, suorganizavimą ėjimo priekyje ir vėliavų kotus. Tai buvo mano LAČPLĖSIS!