Tol, kol eiliniai įvairių tautinių-patriotinių-nacionalistinių organizacijų/partijų/kt nariai tas organizacijas ir tautinį judėjimą laikys kaip dar vieną laisvalaikio praleidimo formą, pramogą, tačiau nesupras, kad vyksta karas, lygiai toks pat, kaip 1949, tik kad su kitom priemonėm ir kad mes tą karą dėl lietuvių valstybės ir tautos išlikimo pralaimime - ryškaus progreso nebus.
Aš neaukosiu savo karjeros dėl idėjų, kuriomis tikiu. Taip išsiverstų šis šūkis, jeigu asmuo yra nuoširdus patriotas, nuoširdus nacionalistas, ir į ideologinę organizaciją/partiją/kt atėjo ne dėl draugų kompanijos, o organizacijos idėjos ir jo - sutampa. Perkelkime tai į 1949 metus - Aš neisiu partizanauti, nes tai pakenktų mano karjerai komunistų partijoje. Arba šiandien aš neisiu į operaciją, kad gautumėm spausdinimo mašinėlę ir leistumėm pasipriešinimo spaudą, kadangi aname va kaime neblogi šokiai juk vyksta.
Lygiai ta pati taisyklė galioja ir minėtosioms organizacijoms. Tol, kol organizacijos savęs neapibrėš kaip radikaliomis ir revoliucinėmis (ty siekiančiomis ESMINIŲ reformų), tol jos negalės mobilizuoti masių, kurios tą suvokia. Tol jos negalės savo suvokimu dalintis ir skleisti alternatyvą dabartinei mirties kultūrai.
Mūsų tikslas turi būti ne įtakoti valdžią, kad ji priimtų mažiau tautai skausmingus sprendimus, kadangi net ir padaręs gerą sprendimą vienur, plutokratų režimas yra vis tiek plutokratų režimas.
Gaila, kad tenka tik dabar pasidaryti tokias išvadas. Gaila prarasto laiko. Lieku skolingas savo idealams ir savo vertybėms tuos iššvaistytus metus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą