Tomo Skorupskio blogas

Tomo Skorupskio blogas

2014 m. rugpjūčio 3 d., sekmadienis

Tomas Skorupskis. Dinozaurų dvikova


Mano, kol kas dar gana trumpame, gyvenime man teko garbė susipažinti su daug nuostabių žmonių. Tarp jų  teko matyti ar net bendrauti su tokiais asmenimis kaip V. Bražėnas, A. Svarinskas, A. Patackas ar R.Paulauskas. Dažnai tautinio jaunimo tarpe tokius asmenis vadiname dinozaurais - šiais laikais nykstančia rūšimi, kovotojais už tiesą, vis dar neatsisakiusiais amžinų vertybių vardan modernizmo madų.

Jūs buvote radikalai, kurie sakydavo savo nuomonę, nepaisant to, kad ji kam nors atrodė netinkama, jūs nebijojote tapti pajuokos objektais dėl to, kad ginate tai, kas yra teisinga, jūs atsisakėte taikstytis prie vyraujančios nuomonės. Dėl visų šių priežasčių aš jus itin gerbiu ir džiaugiuosi, jog turėjau galimybę pabendrauti su jumis.

Dinozaurų gyvenimo būdas dažnai neįtinka moderniajam pasauliui. Jų dideli, gremėzdiški kūnai maišo dangoraižių statybai, jie užkemša  vartoti skubančių moderniųjų piliečių gatves. Iš dinozaurų dažnai bandoma pasišaipyti, o kartais - prieš juos kovojama tiesiogiai.

 Tačiau jūsų, Sąjūdžio kartai, būdinga viena problema, kuri, mano požiūriu, privertė mūsų tautą sumokėti nemažą kainą. Tai - amžinos intrigos, konfliktai tarp asmenų, kurie šiaip jau stovi toje pačioje barikadų pusėje - už lietuvišką Lietuvą, už tradicinę šeimą, už nepriklausomybę. Vienas tautinio judėjimo narys mėgo kartoti, jog vargu ar Sąjūdžio karta susivienytų net tuomet, kada mūsų gatvėmis važinėtų tankai.

"Sąjūdis išsibarsto, apdainuota vienybė ima sklaidytis, nacionalistai pasklinda po gausybę judėjimų ir partijėlių, pradeda gimti vėžinis reiškinys - vadizmas. Vadizmas - reiškinys, kada vienos idėjos žmonės išsibarsto po gausybę organizacijų ir judėjimų, kuriems atstovauja vietiniai vadukai, nekenčiantys savo bendraminčių konkurentų labiau nei bendro priešo."  - Edmundas Girskis, "Keturi".

Visai neseniai liberalai, save vadinantys konservatoriais, šaipėsi iš jūsų, gerb. A.Patackai. Kiek vėliau, delfi portale, nuaidėjo šlykštus purvas prieš a.a. monsinjorą A.Svarinską. Šiomis dienomis puolamas nepriklausomybės akto signataras R. Paulauskas. Ir visus tris kartus man nepatiko skaityti tuos puolimus, bandžiau ginti jus internete, kadangi jūs man esate kaip tinkamas pavyzdys. Šiam atvejui norėčiau skirti papildomą dėmesį, kadangi R.Paulauską kritikuoja ir asmenys, su kuriais esu vienoje organizacijoje, todėl matau reikalą pareikšti ir atskirą nuomonę.

Portalas lrytas.lt, seniau garsėjęs išpuoliais prieš įvairius tautinės minties atstovus, dabar ėmėsi R.Paulausko. Pastarasis yra vienas iš nedaugelio, kuris argumentuotai sugeba informuoti visuomenę apie JAV vykdomą monetarinę politiką, apie tos pačios valstybės ekspansinę politiką, apie Europos sąjungą. Tačiau svarbiausia yra tai, kad R.Paulauskas pasisako už litą, žemę, tradicinį vyro-moters santykį ir už nepriklausomybę. Šalia to R.Paulauskas iš tiesų greičiausiai leido iš jo paskaitos sumontuoti filmą, kurio turiniui pats nepritariu, tačiau nemanau, kad tai yra priežastis tokio puolimo, kurį dabar patiria R.Paulauskas.

Lryto straipsnio paskelbimo metu, vienam po kito įvairiems patriotams - J.Pankai ar A.Patackui  ir keliems Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos nariams skelbiant atsiribojimus arba visokius šiek tiek pasenusius faktus iš Sąjūdžio laikų, senąją Europą ir toliau transformuoja kultūrinio marksizmo ir vartotojiško kapitalizmo sąjunga. Vyksta vertybių transformacija, kuri negrįžtamai keičia senojo žemyno veidą. Didžiulio mąsto jėga, turinti daugumą ne tik Lietuvos, tačiau ir daugelio Europos šalių parlamentuose, po truputį diegia šias antivertybes. Tuo tarpu tradicinį požiūrį atstovaujantys politikai ar visuomenės veikėjai beveik visur yra mažuma, o  Eurointegracija tik stiprėja. Vos kelios valstybės Europoje, kur tautininkams pavyko perimti valstybės kontrolę ir pasiekti bent dalinę nepriklausomybę. 

Tarp tų valstybių, kurios sugebėjo atsitiesti nėra Lietuvos. Lietuva, augančių tautinių jėgų kontekste, tikriausiai yra viena Europos "outsiderių". Permainos mūsų šalyje atrodo nepasiekiamos. Viena iš tų priežasčių, kodėl mes to padaryti negalime - jau minėtasis skaldymasis.


Aš suprantu daugelio mūsų tautiečių susirūpinimą Ukrainos reikalais. Aš asmeniškai pažįstu kelis asmenis, kurie šiuo metu kovoja už teritorinį Ukrainos vientisumą, o taip pat dalyvavo pavojingiausiuose susirėmimuose su Berkut revoliucijos įkarštyje. Kiti gal Ukrainoje turi artimuosius, treti bijo, kad jeigu neapginsime Ukrainos, rusai ateis pas mus. Ir viskas yra gerai dėl tokio požiūrio. Bėda yra tuomet, kada tai pereina į isteriją - dėl negalėjimo kažkaip padėti ukrainiečiams - pradedama ieškoti priešų tarp tų pačių tautinės valstybės šalininkų. Asmenys, kurie turi kitokią nuomonę Ukrainos įvykių kontekste pradedami vadinti koloradais, Putiną šlovinančiais, prorusiškais. Dar dažnai priduriama, jog koloradus reikia išnaikinti.Naikinamųjų taikinyje atsiduria tie patys tautinės valstybės šalininkai, kovojantys už tą patį, už ką dalis ukrainiečių kovojo revoliucijoje. Negana to - tai pačiai Ukrainai dėl to niekuo nepadedama, tačiau tik susilpninamos realios galimybės perimti valdžią Lietuvoje, o neperėmus valdžios mes ir negalime niekaip padėti spręsti Ukrainos įvykių. Gaunasi užburtas ir pykčio kupinas ratas, kuomet siekiant gerų tikslų pereinama į isteriją, kuri ir trukdo tiems patiems tikslams. Tačiau negana to - tautinės valstybės šalininkai pasidalina į mažas ir nereikšmingas grupeles, susiskaldo tarpusavyje, o taip padaroma reali žala Lietuvos, kaip lietuvių tautos, valstybės išlikimui.

Ironiška, tačiau jeigu ukrainiečiai elgtųsi taip pat - nebūtų nei Maidano, nei revoliucijos, nei antiteroristinės operacijos. Janukovičius vis dar būtų likęs valdžioje. Ukrainoje žmonės, turintys gerokai didesnius pažiūrų skirtumus, negu tarp A.Patacko ir R.Paulausko -radikalūs nacionalistai su kraštutiniais liberalais ar net anarchistais susijungė dėl bendro tikslo - pokyčių. Nes jiems šalia stovintis kitų pažiūrų bendramintis atrodė mažesnė bėda, negu status quo išlaikymas Ukrainoje. Iš to kyla klausimas Juliui Pankai, Algirdui Patackui ar tiems keliems LTJS nariams, išplatinusiems atsiribojimą (be tarybos nutarimo!) visų vardu - kas jums rūpi labiau: Lietuva, lietuvių tautos išlikimo galimybė, tautinė valstybė, tradiciniai šeimos santykiai - ar neapykanta R.Paulauskui ar jo pažiūroms? Ukrainiečiai pasirinko Ukrainos vientisumą. Tikiuosi, jog tą patį pasirinktų ir mano minėti asmenys, kurie gal nepagalvoję pasidavė lryto provokacijai.


Tiek A.Patacko, tiek J.Pankos, tiek ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pareiškimai , mano galva, nėra visai garbingi. Kritikuojama R.Paulausko pozicija, kurią jis išdėstė argumentų kalba. Tačiau kritikuojantys net nebando pateikti kontr-argumentus. Čia būtų tas pats, kas į Juliaus Pankos puikų straipsnį, kuriame jis kritikuoja liberalų ir socialdemokratų pozicijas dėl darželių Vilniuje, o taip pat pateikia neblogus savo siūlymus, kas nors atsakytų - tu, storas ir su barzda - iš viso neaiškink. A.Patackas savo straipsnyje pateikė keletą mitų, kurie sklando apie R.Paulauską. Pirmą kartą su juo susitikęs aš turėjau pokalbį, kuriame uždaviau klausimus apie kiekvieną iš jų ir gavau logiškus atsakymus, kurie mane įtikino. Jų - pilnas internetas. Kad ir šis - apie desovietizaciją. Man ypač nepatiko radikali ir su LTJS taryba (kurios narys esu aš) nederinta kelių LTJS narių pozicija, kur R.Paulauskas yra net įžeidinėjamas ir skelbiamas atsiribojimas. Koks LTJS santykis su R.Paulausku? Ženkli dalis narių jį mėgsta ir palaiko, o R.Paulauskas dalyvavo uždraustose eitynėse kovo 11-ają, kuomet viskas galėjo baigtis ir bananų baliumi. Kada mums reikėjo pagalbos sunkią valandą - R.Paulauskas buvo kartu su mumis. Kada jį pradėjo pulti sistema - mes atsidėkojam jam prisidėdami prie sistemos puolimo. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl parašiau šį straipsnį. Toks kelių LTJS narių elgesys prasilenkia su mano moralinėmis vertybėmis. Tai nėra visos organizacijos pozicija. LTJS vis dar išlieka ta organizacija, kuri pasisako už tautinių jėgų vienybę, o jos šūkis sutampa su R.Paulausko dažnai kartojamu: Ne rytams ar vakarams, Lietuva - Lietuvos vaikams. 


P.s. Šis straipsnis yra mano asmeninė pozicija, kurį man užtikrina konstitucija. Jos nevertėtų tapatinti su kurios nors organizacijos, partijos ar dar kieno nors pozicija. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą