Dėkui visiems, atsiliepusiems į kvietimą susiburti čia tam, jog paminėtume lietuvių karių žygį į Lietuvos sostinę - Vilnių. Susirinkome čia pasakyti, jog virš Gedimino pilies plevesuoja mūsų tautos vėliava ir ji čia plėvesuos per amžius, o Vilnius mūsų yra, buvo ir bus visados.
Šią dieną kai kurie politikai sako: „Jūs, sakydami, jog Vilnius yra lietuvių, kiršinate mus su lenkais“. Jie teigia, jog Vilnių mums tarsi kažkas padovanojo. Iš tiesų lietuvių tauta sumokėjo kraujo kainą už Vilnių. Sumokėta nepriklausomybės kovų dalyvių aukomis, birželio 23-osios sukilimu, partizaniniu pasipriešinimu ir net ta pačia sausio 13-ąja.
Vilniaus pripažinimas kaip lietuvių sostine, yra ta sąlyga, nuo kurios galime pradėti dialogą su lenkų nacionalistais. Todėl šis renginys ne tik kad neskatina tautų priešpriešos, tačiau kviečia pradėti dialogą bendrų interesų vardan. Šiandien iš lietuvių - lenkų nacionalistų konfliktų laimi Europos tautų ir tautinių valstybių priešai - internacionalinis kapitalas, po vieną smaugiantis laisvas Europos tautas. Vengrijos pavyzdys tą mums aiškiai rodo. Šį priešą galime įveikti bendradarbiaudami tarpusavyje, suprasdami, jog už lietuvių-lenkų nesutarimus yra atsakinga lenkų rinkimų akcija ir anti-lietuviškos, anti-lenkiškos vyriausybės. Tomaševskis yra tiek lietuvių, tiek lenkų nacionalistų priešas ir pasiekę pergalę mes jį integruosime už grotų.
Tačiau pergalę pasiekti galime bendradarbiaudami vardan naujos, tautų Europos, vardan lietuviškos Lietuvos ir lenkiškos Lenkijos, o tam reikalingas Vilniaus pripažinimas ir šovinizmo pasmerkimas iš lenkų nacionalistų pusės.
Kai kurie politikai ir jiems antrinantys „Facebooko“ kariai teigia, jog mes už Vilnių esame tarsi kažkam skolingi. Tokį teiginį tegali teigti tie, kurie patys buvo okupantų santvarkos funkcionieriai, arba šių laikų konformistai, kurių vergiškas mentalitetas mažai kuo skiriasi nuo tų laikų stribų. Vargšai šie žmonės, nepatiriantys to vienybės jausmo, kurį patiriame mes, būdami čia.
Mes tvirtai stovime ant savo žemės, mes žinome, kas mes esame ir mes didžiuojamės, jog esame lietuviai. Ir čia yra mūsų žemės centras, ir iš čia lietuviui pasaulis atrodo kitaip, negu tiems, žiūrintiems iš Briuselio, Maskvos, Varšuvos ar Izraelio. Ir tvirtai stovint ant savo žemės, prisimenant visus kritusius kovose ir savo dvasia dabar esančius kartu su mumis, mes drasiai tariame - Vilnius mūsų buvo, yra ir bus!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą