Žmogaus teisių deklaracijoje - interpretacijos laisvė

Skaičiau 1946 metų žmogaus teisių deklaraciją. Nei žodžio neradau apie pederastus (tiesa, yra apie multikultūrinę valstybę - nemažai). Šalia to yra visai naudingos kelios tezės:

16 straipsnis 

1. Moterys ir vyrai, sulaukę pilnametystės, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, pilietybės ar 
religijos tuoktis ir kurti šeimą. Sudarydami santuoką, gyvendami susituokę ir nutraukdami santuoką 
jie turi lygias teises. 

2. Santuoka sudaroma tik laisva būsimų sutuoktinių valia ir visišku abiejų sutarimu. 

3. Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė, ir ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės 
saugoma. 

Žmogaus teisių deklaracijoje 16str. 3 punktu nurodoma šeimos apsauga. Taigi, šeimos apsauga yra žmogaus teisė. Tą papildo ir 12 straipsnis - Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo privatumą, šeimos gyvenimą, buitį ar susirašinėjimą arba kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją. Kiekvienas turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba kėsinimosi. 

9 straipsnis - Niekas negali būti savavališkai suimtas, sulaikytas ar ištremtas. 

19 straipsnis - 

Kiekvienas turi teisę laisvai laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti; ši teisė apima laisvę 

nekliudomam turėti savo nuomonę ir ieškoti informacijos bei idėjų, jas gauti ir skleisti visokiomis 

priemonėmis ir nepaisant valstybės sienų.

25 straipsnis 

 1. Kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, 

įskaitant maistą, drabužius, būstą ir sveikatos priežiūrą bei būtinas socialines paslaugas, ir teisę į 

apsaugą nedarbo, ligos, negalios, našlystės, senatvės atveju arba kitomis nuo jo nepriklausančiomis 

aplinkybėmis, jam netekus pragyvenimo šaltinio. 

 

2. Motinoms ir vaikams suteikiama ypatinga globa ir parama. Visi vaikai, santuokiniai ir 

nesantuokiniai, naudojasi vienoda socialine apsauga. 

29 straipsnis 

 

1. Kiekvienas turi pareigas bendruomenei, kurioje vienintelėje yra galimas laisvas ir visokeriopas jo 

asmenybės vystymasis. 

 

2. Kiekvienam, kuris naudojasi savo teisėmis ir laisvėmis, gali būti taikomi tik tokie apribojimai, 

kokie yra nustatyti įstatymo, tik tam, kad būtų užtikrintas kitų teisių ir laisvių pripažinimas ir 

pagarba joms ir kad demokratinėje visuomenėje būtų laikomasi teisėtų moralės, viešosios tvarkos ir 

visuotinės gerovės reikalavimų. 

 3. Šiomis teisėmis ir laisvėmis jokiais atvejais negali būti naudojamasi tam, kas prieštarauja 

Jungtinių Tautų tikslams ir principams.