Istoriją apie Demoną Kratijų

Lėtais žingsniais vergai eina vienas paskui kitą, ir kiekvienas neša savo nušlifuotą akmenį. Keturias jų voras, kurių kiekviena po pusantro kilometro ilgumo, nuo akmenskaldžių ligi tos vietos, kur prasidėjo tvirtovės ir miesto statyba, saugo sargybiniai: kas dešimt vergų – vienas juos saugantis ginkluotas karys. Atokiai nuo einančių vergų, ant trylikos metrų aukščio kalno, sukrauto iš nušlifuotų akmenų, ant pačios to kalno viršūnės sėdi Kratijus – vienas iš vyriausiųjų žynių; štai jau keturis mėnesius jis tylėdamas stebi vergų darbą. Niekas jo dėmesio neatitraukia, niekas nei žvilgsniu nedrįsta išblaškyti jo minčių. Vergams ir sargybiniams dirbtinis kalnas su sostu ant viršūnės – tai neatskiriama gamtovaizdžio dalis. Ir į žmogų, kuris tai nejudėdamas sėdi soste, tai vaikštinėja po aikštelę ant kalno viršūnės, jau niekas nekreipia dėmesio. Kratijus yra užsibrėžęs tikslą pertvarkyti valstybę, tūkstančiui metų sustiprinti žynių valdžią taip, kad jų klausytų visi Žemės žmonės, padaryti visus tuos žmones, taigi ir valstybių valdovus, žynių vergais.

Kartą Kratijus nusileido žemyn, palikęs soste savo antrininką, persivilko kitais drabužiais, nusiėmė peruką. Paliepė sargybos viršininkui, kad jį sukaustytų grandinėmis ir kaip paprastą vergą pastatytų į vorą iš paskos jaunam ir stipriam vergui, vardu Nardas. Įsižiūrėdamas į vergų veidus, Kratijus buvo pastebėjęs, kad šito jauno žmogaus žvilgsnis tiriantis ir vertinantis, o ne abuojas, nuo visko nutolęs kaip daugelio kitų. Nardo veidas buvo tai susikaupęs ir susimąstęs, tai išduodantis susijaudinimą. „Vadinasi, jis puoselėja kažkokį planą“, - suprato žynys, tačiau norėjo pasitikrinti, ar stebėdamas tikrai neklysta.

Dvi dienas Kratijus stebėjo Nardą, tylėdamas nešė akmenis, sėdėjo greta jo, kai būdavo paduota valgyt, ir miegojo šalia jo ant gultų. O trečią naktį, kai tik pasigirdo komanda „Miegoti“, Kratijus atsisuko į jaunąjį vergą ir pakuždom su kartėliu ir neviltim balse, paklausė nesikreipdamas į nieką: „Nejaugi šitaip ir gyvensime lig pat mirties?“

Žynys pamatė: jaunasis vergas suvirpėjo ir tučtuojau atsigręžė, o jo akys švietė, tiesiog blizgėjo netgi blausioje didelės pašiūrės spingsulių šviesoje.

-          Ilgai taip nebetruks. Aš baigiu apmąstyti planą. Ir tu, tėvuk, gali prie jo prisidėti, - sušnabždėjo jaunasis vergas.

-          Kokį planą? – abejingai paklausė žinys ir atsiduso.

Nardas karštai ir tvirtai pradėjo aiškinti:

-          Ir tu, tėvuk, ir aš, ir mes visi netrukus būsime laisvi žmonės, nebe vergai. Pats apskaičiuok: Kiekvienai dešimčiai vergų – vienas sargybinis. Ir kiekvieną būrelį penkiolikos vergių, kurios taiso valgyti, siuva drabužius, taip pat saugo tik vienas sargybinis. Jeigu sutartu laiku mes visi užpulsime sargybą, tai ją įveiksime. Na ir kas, kad srgybiniai ginkluoti, o mes sukaustyti grandinėmis. Mūsų dešimt kiekvienam, be to, mes grandines taip pat galime panaudoti kaip ginklą, atremdami jomis kardo smūgį. Mes nuginkluosime visus sargybinius, surišim juos ir jų ginklai bus mūsų.

-          Ak, jaunikaiti, - vėl atsiduso Kratijus ir tarytum abejingai tarė: - tavo planas ne visai apgalvotas: sargybinius, kurie mus stebi, nuginkluoti galime, bet netrukus valdovas atsiųs naujų, galbūt net visą kariuomene, ir išžudys sukilusius vergus.

-          Aš ir apie tai pagalvojau, tėvuk. Reikia pasirinkti tokį laiką, kai kariuomenės čia nebus. O toks laikas nebetoli. Mes visi matome, kad kariuomenė ruošiama žygiui. Maisto prigabenta trims mėnesiams, vadinasi po trijų mėnesių kariuomenė nužygiuos į numatytą vietą ir stos į mūšį. Per mūšį ji nusilps, tačiau laimės ir grįš su daugybe naujų vergų. Jiems jau statomos naujos pašiūrės. Mes privalome pradėti sargybos nuginklavimą, kai tik mūsų valdovo kariuomenė ims kautis su priešo kariuomene. Žygūnams prireiks mėnesio, kol nuneš žinią, kad būtina nedelsiant grįžti. Nusilpusi kariuomenė neįstengs grįžti greičiau kaip per tris mėnesius. O mes per tuos keturis mėnesius spėsime pasiruošti jų sutikimui. Mūsų bus ne mažiau kaip kareivių. Pagrobtieji vergai stos mūsų pusėn, kai pamatys, kas atsitiko. Aš viską teisingai numačiau, tėvuk.

-          Taip, jaunikaiti, tu mąstai išmintingai. Tavo planas padės tau nuginkluoti sargybinius ir nugalėti kariuomenę, - atsakė žynys jau padrąsindamas ir pridūrė: - Bet ką paskui vergai darys ir kas nutiks valdovams, sargybiniams ir kareiviams?

-          Apie tai aš beveik negalvoju. Kol kas į galvą ateina tik viena mintis: visi, kurie buvo vergai, taps ne vergais. Visi kurie šiandien ne vergai, taps vergais, - tarytum balsu mąstydamas, ne visai tvirtai atsakė Nardas.

-          O nugalėjęs, jaunikaiti, prie ko priskaičiuosi žynius?

-          Prie vergų ar prie ne vergų?

-          Žynius? Apie tai aš irgi negalvojau. Tačiau dabar manau, kad žyniai tegu lieka kaip buvę. Jų klauso vergai, valdovai, nors tarpais sudėtinga juos suprasti. Tikriausiai jie mums nepridarytų žalos. Tegu pasakoja visiems apie dievus, o kaip savo gyvenimą geriau nugyventi, mes žinom patys.

-          Puiku, kad galvoji, kaip geriau, - atsakė žynys ir apsimetėm kad baisiai nori miego.

 Tačiau tą naktį Kratijus nemiegojo. Jis mąstė. „Žinoma, - galvojo Kratijus, - paprasčiausia būtų apie sąmokslą pranešti valdovui, ir jaunasis vergas būtų nubaustas, o jis, aišku, didžiausias visų kitų įkvėpėjas. Tačiau problema liktų neišspręsta. Vergai visuomet trokš išsilaisvinimo iš vergijos. Atsiras naujų vadų, bus kuriami nauji planai, vadinasi, didžiausias pavojus valstybei visada glūdės valstybės viduje“.

 Kratijus buvo iškėlęs sau užduotį: sukurti viso pasaulio pavergimo planą. Jisai suprato: pasiekti tikslą vien tik naudojant fizinę prievartą nepasiseks. Būtinas psichologinis poveikis kiekvienam žmogui, ištisoms tautoms. Reikia transformuoti žmonių mintis, įteigti kiekvienam, kad vergija yra aukščiausia gerovė. Būtinai reikia paleisti veikti programą, kuri toliau vystysis pati, kuri dezorientuos ištisas tautas sąvokų prasme bet kur ir bet kada. Ir svarbiausia, kad tikrovė būtų priimama adekvačiai...

 Kratijaus mintys sukosi vis greičiau, jis liovėsi jautęs kūną, sunkias grandines ant rankų ir kojų. Ir ūmai tarytum žaibo plykstelėjimas radosi jam prieš akis programa. Dar nedetalizuota ir nevisai aiški, bet jau tikra ir tvilkinanti savo mastais. Kratijus pasijuto esąs pasaulio viešpats.

 Gulėdamas ant gultų, sukaustytas grandinėmis, jisai žavėjosi savimi: „Ryt rytą, kai sargyba visus ves į darbą, aš duosiu sutartą ženklą, ir sargybos viršininkas palieps išvesti mane iš vergų voros ir nuimti grandines. Aš detalizuosiu savo programą, ištarsiu keletą žodžių, ir pasaulis ims keistis. Neįtikėtina! Tik keletas žodžių, ir visas pasaulis paklus man, mano minčiai. Dievas iš tiesių davė žmogui tokią galią, kuriai nėra lygios Visatoje, ir ta galia – žmogaus mintis. Iš jos randasi žodžiai, ji keičia istorijos eigą.

 Sąlygos susiklostė nepaprastai palankiai. Vergai yra paruošę sukilimo planą. Jis racionalus, tasai planas, ir, aš ne vien juos, bet ir šiandieninių vergų palikuonius, taip pat ir žemiškuosius valdovus, ištaręs tik kelis sakinius, priversiu būt vergijoje per amžių amžius“.

 Iš ryto, Kratijui davus ženklą, sargybos viršininkas nuėmė jam grandines. Ir jau rytojaus dieną į jo stebėjimo aikštelę buvo pakviesti kiti penki žyniai ir faraonas. Jiems susirinkus, Kratijus pradėjo savo kalbą:

-          Tai, ką jūs dabar išgirsite, neturi būti niekur užrašyta nei žodžiais persakyta. Aplink mus nėra sienų ir mano žodžių niekas neišgirs, tik jūs. Aš sugalvojau būdą, kaip visus žemėje gyvenančius žmones paversti mūsų faraono vergais. To padaryti neįstengtų nei didžiuliai kareivių pulkai, nei alinantys karai. O aš tai padarysiu keliais sakiniais. Po to praeis vos pora dienų ir jūs pamatysite kaip pradės keistis pasaulis. Žiūrėkite: ten, žemai, ilgos voros sukaustytų grandinėmis vergų neša po vieną akmenį. Juos saugo daugybė kareivių. Kuo daugiau vergų, tuo geriau valstybei – mes visada laikėmės tokio požiūrio. Tačiau kuo daugiau vergų, tuo didesnė jų maišto grėsmė. Taigi stipriname sargybą. Be to, savo vergus turime gerai maitinti, kitaip jie negalės dirbti sunkaus fizinio darbo. O jie vis tiek vangūs ir linkę maištauti. Žiūrėkite kaip lėtai jie sliūkina, o aptingę sargybiniai neragina jų rimbais, nečaižo net stiprių ir sveikų vergų. O nuo šiol jie judės kur kas sparčiau. Jiems nereikės sargybos. Sargybiniai irgi pavirs vergais. Tegu šiandien, prieš saulei nusileidžiant, šaukliai apskelbia tokį faraono įsakymą: „Sulig kitos dienos aušra vergams dovanojama visiška laisvė. Už kiekvieną akmenį, atgabentą į statomą miestą, laisvas žmogus gaus vieną pinigą. Pinigus galima išmainyti į valgį, drabužius, būstą, į rūmus mieste ir į patį miestą. Vergai, nuo šiol jūs – laisvi žmonės“.

  Kai žyniai suvokė, kas Kratijaus pasakyta, vienas jų, pats seniausias, tarė:

-          Tu demonas, Kratijau. Ir tavo demonizmas apkrės žemėje daugybę tautų.

-          Taip, aš demonas Kratijus ir tai, ką sugalvojau, tegu ateities žmonės vadina demokratija.

 Saulei leidžiantis įsakymas buvo apskelbtas vergams. Jie tiesiog apstulbo, ir dauguma nemiegojo visą naktį, - mąstė apie naują laimingą gyvenimą.

 Kita rytą žyniai ir faraonas vėl susirinko dirbtinio kalno aikštelėje. Vaizdas, atsivėręs jiems prieš akis, buvo tiesiog stulbinantis. Tūkstančiai žmonių, buvusių vergų, vienas per kitą nešė tuos pačius akmenis kaip ir anksčiau. Apsipylę prakaitu, daugelis nešė po du akmenis. Kiti, kurie nešė po vieną, bėgo taip, kad net žemė dulkėjo. Kai kurie sargybiniai irgi tempė akmenis. Žmonės, įsitikinę, kad jie laisvi – juk jiems buvo nuimtos grandinės – geidė gauti kiek galima daugiau pinigų, kad galėtų sukurti sau laimingą gyvenimą.

 Kratijus dar keletą mėnesių praleido savo aikštelėje, su pasitenkinimu stebėdamas, kas dedasi žemai. O permainos buvo milžiniškos. Dalis vergų susijungė į grupeles, susikalė vežimėlius ir, juos pilnus prisidėję akmenų, stūmė negailėdami prakaito.

 „Jie dar daug įtaisų išras, -  su pasitenkinimu mąstė Kratijus, - štai jau ir paslaugų vieni kitiems prisigalvojo: atsirado kas išnešioja vandenį ir maistą. Dalis vergų valgo neatsitraukdami nuo darbo, mat nenori gaišti laiko ėjimui valgyti į pašiūrę ir atnešusiems valgio užsimoka gautais pinigais. Tik pamanykite, tarp jų atsirado ir gydytojų: susižeidusiems tuoj pat suteikia pagalbą – irgi už pinigus. Ir kelio reguliuotojų sau išsirinko. Netrukus išsirinks sau viršininkus, teisėjus. Tegu renka: juk manosi esą laisvi, o esmė nepasikeitė: kaip ir anksčiau jie tempia akmenis...“

 Taip ir bėga jie per tūkstančius metų – dulkini, apsipildami prakaitu, tempdami sunkius akmenis. Ir šiandien tų vergų palikuonys beprasmingai vis bėga ir bėga...