Šiandien mes
dienavojome pas vieną labai vargingą ūkininkę. Vargas čia įleidęs visas savo
šaknis. Šeimininkės vyras miręs. Ji likusi viena su šešiais vaikais, kurių vyriausias
vos 12 metų. Šioje gausioje šeimoje tas 12 metų berniukas pagrindinis darbininkas:
jis aria, akėja, šeria gyvulius. Kitas berniukas pas svetimus gano. Už visą
vasaros sezoną gaus puspenkto pūdo rugių. Kiti vaikai dar maži. Jauniausia mergaitė
turi trejus metus. Visa šeima vilki skudurais. Sunkus vaizdas!
Šeimininkė
pasakoja mums apie savo gyvenimą. Ji nesiskundžia, bet jos balso gaidoje
girdėti didelis skausmas, nusivylimas gyvenimu, o tai mano širdį lyg replėmis gniaužia.
Ji laiko ant rankų mergaitę ir kalbasi su mumis tokiu abejingu, tokiu pavargusiu
balsu... Dieve tu mano, kokia ji suvargus!
Pusę jos žemės
sudaro raistai. Gyvulių beveik jokių nėra. Karvutę turėjo vieną, bet ir ta
neseniai padvėsė. Arklys toks menkas ir apšepęs kaip šeimininkė. Pagrindinis jų
maistas dabar - kiaušiniai, kuriuos dar deda kelios vištos.
Prie
Smetonos, pasakoja šeimininkė, buvę geriau. Turėjusi dvi melžiamas karves, kiaulių...
Vėliau prasidėjęs tikras vargas. Vyras pradėjęs sunkiai sirgti. Nieko dirbti negalėjęs.
Ji visus ūkio darbus pati dirbusi!
Tas
pasakojimas mus giliai sukrečia. Štai koks esti žmogaus gyvenimas!
Šeimininkė
dar bando atsiprašyti, kad negalėsianti mūsų pavalgydinti, bet mes ją suraminam,
kad tuo nesirūpintų.
Pereitais
metais ši šeima gyveno kluone, nes pirkutė sugriuvo. Kluonas buvo
vienintelis
padorus trobesys, jei taip galima jį pavadinti. Kluonas atstojo gyvenamąjį namą
ir tvartą, ir svirną. Šiaip taip pavyko pasistatyti naują pilkutę.
Vienintelė
visos sodybos puošmena - tai didelė šalia trobos kriaušė, dabar baltais žiedais
pasipuošusi. Trobelė tarytum skęsta jos šakose.
Namų
apyvokos daiktų, išskyrus keletą puodų, nėra. Norėjome pasiskolinti kibiro, bet,
deja, jo čia neturėjo. Rankšluosčio neprašėme - nenorėjom šeimininkei širdies užgauti,
nes tikėjom, kad rankšluosčio neturi...
Lietuvai
atgavus nepriklausomybę, tokios šeimos turėtų būti šelpiamos,
globojamos;
priešingu atveju - tai dirva nepasitenkinimui, burnojimams prieš valdžią, nusikaltimams
ir pan. Argi šitokiam skurde užaugęs lietuvis gali būti geras patriotas? Vargiai.
Jis bus arba komunistas, arba bet kam ryšis, kad gautų vieną kitą grašį. Kaip jis
galės įgauti sveiką lietuvišką susipratimą, jei rupios duonos bus mažai
ragavęs? Socialinė parama ir globa, pačiai valstybei vadovaujant, sumažintų tą
didelį „nesusipratusių" lietuvių skaičių.
Aš palengva
susidariau įspūdį, jog į mūsų kaimą valstybė kreipė labai mažai
dėmesio.
Kiek talentų čia dingo, kiek gabių žmonių be jokios naudos tautai ir
pražuvo!..
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą