Juozas Jakavonis - Tigras

Iki rezistencijos

Juozas Jakavonis iš Kasčiūnų kaimo Dzūkijos šiluose, šalia Merkio, – vienas pokario laisvės kovų herojų, tragiško XX amžiaus liudininkas. Subrendęs Nepriklausomybės metais iš arti matė Antrojo pasaulinio karo siaubą, kuris neaplenkė ir jo šeimos.

Gimė 1925 m. liepos 10 d. Kasčiūnų kaime, Varėnos rajone, savo tėvų sodyboje, prie pat Lietuvos - Lenkijos demarkacinės linijos tarpukariu, lenkams užgrobus Vilnių.

Patriotiškai užaugino dukras Angelę ir Birutę.

Baigęs tik keturias pradinės mokyklos klases, Juozas Jakavonis stebina apsiskaitymu, nepaprastai aiškiu protu, patriotine savivoka, nes jau vaikystėje ėmė suvokti, kokia ypatinga jam skirta dalia – kovoti už Lietuvos laisvę, nepasiduoti priešų provokacijoms

 Rezistencija

 Motyvacija ir priesaika

J. Jakavonis, bene vienintelis gyvas likęs tokio rango Merkinės apylinkių ir visos Pietų Lietuvos partizanas, vienas iš nedaugelio likusių gyvų partizanų, kuriam teko ne tik ryšininko dalia, bet ir su ginklu kautis prieš okupantą.

J. Jakavonis viename iš savo susitikimų su jaunimu papasakojo, kad išėjo į partizanus, nes negalėjo toliau ramiai žiūrėti, kaip buvo naikinami ir žudomi nieko nekalti Lietuvos žmonės. Vos Dvidešimties davė partizano priesaiką vadui Adolfui Ramanauskui - Vanagui. J.Jakavoniui dar vaikystėje jo bobutė iš Amerikos parvežė kryželį, kurį palaimino jo tėvas, kai jaunuolis sūnus pasirinko partizano kelią, su tuo kryželiu jis ir priėmė partizanų priesaiką. Kryželis lyg talismanas gelbėjo jį nuo Lietuvos ir Sibiro kalėjimuose tykančių nelaimių ir mirties.

Tapo partizanu Tigru, Nuo 1944 m. dvejus metus  dalyvavo Lietuvos išsilaisvinimo kovose. Varėnos rajone 1945-1946 metais buvo Pietų Lietuvos partizanų vadų J. Vitkaus-Kazimieraičio ir A. Ramanausko-Vanago ryšininkas, kovų su NKVD ir Vietiniais Merkinės stribais dalyvis.

Vadavietė

Kai Juo­zu­kui ėjo dvi­de­šim­ti me­tai, jis 1945 me­tų  va­sa­rą kar­tu su ki­tais par­ti­za­nais jo tė­vų so­dy­boj, Kas­čiū­nų kai­me, už tvar­to, prie Mer­kio, ant sta­taus įspū­din­go kran­to ,  iš­ka­sė ir įren­gė tą bun­ke­rį - Ka­zi­mie­rai­čiui ir Va­na­gui, kuriame jie gyveno 1945-1946 metais.

Vadavietėje buvo spausdinami partizanų pogrindinis laikraštis „Laisvės varpas“, štabo dokumentai.

1945 me­tais į so­dy­bą at­ėjo di­de­lis bū­rys ru­sų ka­rei­vių, ne­ti­kė­tai, ir Juo­zo Ja­ka­vo­nio ma­ma be­veik nu­al­po, nes par­ti­za­nai tuo­met bu­vę bun­ke­ry­je, nė už­da­ry­ti jo ne­spė­jo. Bet ūky dir­bę vy­rai kaip tik tuo me­tu iš miš­ko bu­vo par­ve­žę kar­tis, kro­vė iš ve­ži­mo jas ir dė­jo ant slėp­tu­vės, o ka­rei­viai kluo­ne ir lau­ke vis­ką dur­tu­vais ba­dė, ieš­ko­jo, ieš­ko­jo, ne­ra­do...

1945 me­tų gruo­džio pra­džioj Juo­zu­kas nu­ė­jo pa­žiū­rėt, kaip Mer­kiu plau­kia ižo le­dai, upės vin­gy­je jie spau­dė­si prie kran­to, ir ber­nio­kas pa­ma­tė at­vers­tą kny­gą ant pa­kraš­tė­ly­je plau­ku­sios le­do ly­ties, ir su­grie­bė... Tai bu­vo mal­dak­ny­gė, „Šal­ti­nis“, jos at­vers­tuo­se pus­la­piuose mal­da: „Nu­gręž­ki­te akis į dan­gų, nes ma­no kū­ną...“

At­si­mi­ni­muo­se „Dau­gel kri­to sū­nų” Adol­fas Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas vė­liau ra­šys: „Ne­ti­kė­tai at­vy­ko ma­no ad­ju­tan­tas Ge­gu­tis. Jis pra­ne­šė liūd­ną nau­jie­ną: Pu­vo­čių kai­me, po­il­sio me­tu ne­ti­kė­tai prie­šo už­klup­ti žu­vo Mar­cin­ko­nių ba­ta­lio­no va­das Šer­nas (lei­te­nan­tas Kon­dro­tas) su dviem ko­vos drau­gais. Jie lai­kė­si iki pas­ku­ti­nio šo­vi­nio, o pas­kui me­tė­si į srau­nų­jį Mer­kį. Spau­dą ir vis ki­ta, ką su sa­vim tu­rė­jo, taip pat su­me­tė Mer­kin. Tik da­bar mums pa­aiš­kė­jo, kad ta Mer­kiu plau­ku­si mal­dak­ny­gė pri­klau­sė... Bun­ke­ry­je įsi­vieš­pa­ta­vo ty­la... Vi­si drau­ge su­kal­bė­jo­me mal­dą už kri­tu­sius... Nu­ta­rė­me prie­šui at­ker­šy­ti. Pa­siū­liau pul­ti Mer­ki­nę. Iš­dės­čiau sa­vo sam­pro­ta­vi­mus. Ka­zi­mie­rai­tis su tuo su­ti­ko ir da­vė nau­din­gų pa­ta­ri­mų.”

J. Jakavonis buvo vadų pasiuntinys, kai jie rengė garsiojo 1945 m. Merkinės puolimo strategiją ir taktiką, o taip pat dalyvavo Merkinės puolime.

Da­bar aiš­kė­ja, kad Va­na­gui gal ne­tiks­liai bu­vo pra­neš­ta ar vė­liau ra­šy­tuo­se at­si­mi­ni­muo­se kai ku­rios de­ta­lės ga­lė­jo už­si­mirš­ti. Gruo­džio 2 die­ną žu­vo tie par­ti­za­nai ne Pu­vo­čiuo­se, o gre­ti­ma­me Mar­da­sa­vo kai­me, ne­to­li Plu­tu­le­vi­čių so­dy­bos. Vie­nas, pa­šau­tas, pa­ki­bo ant tvo­ros, ki­ti nu­bė­go iki Mer­kio ir... Tai bu­vo To­mas Kon­dro­tas-Brie­dis, Mar­ty­nas Na­vic­kas-Kar­das, bu­vęs mo­ky­to­jas Adol­fas Bi­lins­kas-Jur­gi­nas ir ka­ri­nin­kas Lion­gi­nas Šval­kus-Šer­nas. Pas­ta­ra­sis tuo me­tu bu­vo Va­rė­nos-Rud­nios ba­ta­lio­no va­das ir lai­ki­nai ėjo Ge­le­ži­nio vil­ko rink­ti­nės va­do pa­rei­gas.

1.3 Merkinės mūšis

Ištrauka iš Lietuvos partizanų A apygardos Merkio rinktinės štabo metraščio apie Merkinės miestelio puolimą
1945m. gruodžio mėn. 15d.
Šeštadienis. 15d. Apsistojam pas du ūkininkus. Pasiunčiama žvalgyba Merkinėn. Vyrai ilsisi, ir džiovinami batai. Keliami vyrai apie 9 vai. Tvarkomasi. Galutinai paskirsto Vanagas žmones. Labai sunku, nes vyrai tik susirinkę, sunkiai susigaudo kam kas priklauso ir t.t.
Gauname pranešimus iš Merkinės:  1. Tą patį vakarą istrebiteliai ir rusai nuskubėjo įvykio vieton. 2. Apie jo sugrįžimą nieko nežinoma. 3. Mieste ramu ir rusų bei istrebitelių taip jau nesimato.  Antroje pusėje Nemuno – tyla. Vanagas nuvyksta pas kitą kaimyną ir įspėja  greit tvarky­tis, nes tuo metu jau būta 11 vai. Vanagas vėl sugrįžta prie pirmųjų žmonių. Tuo pat metu pasigirsta užnemunėj kautynių ugnis. Vyrai su­juda. Vanagas įsako tučtuojau judėti.
Skubama plento link. Pranešimas vykti duodamas jo žmonėms, ku­rie randasi pas kaimynus. Nupjaunamas telefono stulpas ir kirviu nu­kertami laidai. Persimetama į naują keliuką šalia plento. Gegutis su keliais vyrais čiumpa pirmus pasitaikiusius arklius ir tuoj čia pat iš malūno pristato daugiau rogių, kuriose sėda visi Vanago vyrai,  ir dumia tiesiai į Merkinę.
Geras pusvalandis nuo duoto ženklo, ir vyrai jau išsidėstę prie pat Merkinės.  Pakeliui laimina vyrai, moterys, seneliai ir senelės bei moksleiviai, nes visi supranta, kas turi tuoj įvykti.
Balta raketa Vanagas duoda ženklą puolimui, ir vyrai sujuda. Uži­mami kapai. Vaidevutis vadovauja antram būriui ir puola kairiau, Vilniaus gatvės link.  Pirmasis būrys tenka vadovauti Vanagui. Būrio vadu šiam būriui priskirtas Gailius. Užėmę kapus Vanago vyrai nesu­stodami puola toliau. Matomumas labai blogas, nes smarkiai sninga. Rusai ir istrebiteliai menkai laikosi ir slepiasi. Užimami rusų namai.  Užimama paštas. Užimama valsčius. Užimama milicija. Užimamas kalėjimas. Kooperatyvas lieka užpakaly. Antrasis būrys užima Vilniaus gatvę, bet blogiausiai – nutraukia ryšį su pirmuoju būriu ir visų kau­tynių metu Vaidevutis lyšiu nesirūpina. Vanagas įsako atnaujinti ryšį, bet vyrai neįgudę, to neįvertina ir nepadaro. Visi eina stati, nežino jokios manevrinės rikiuotės, ir tai labai pykino Vanagą, nors kaltinti ir nebuvo ko, nes apmokymas nebuvo galimas.
Atsišaudoma kulkosvaidžiais iš cerkvės ir bažnyčios bokštų bei vidaus.  Briedžio taikli ugnis nutildo cerkvę, bet bažnyčios liesti Vana­gas nedrįsta, nes tai šventa visų tikinčiųjų vietovė, o taip pat ir visų partizanų.  Sutinkama geriau aukotis, bet bažnyčios neliesti. Šūviai iš bažnyčios, kuria pasinaudoja išgamos, pakerta Senovaitį, Putiną, Milžiną, Siaubą ir Šviedrį – sužeidžia Audrą.
Tuo pat metu gaunamas pranešimas, kad rusai, išsidėstę kituose kapuose, pradeda puolimą. Taip pat pranešama apie triukšmą nuo plen­to pusės. Antrasis būrys be įsakymo pradeda trauktis. Vyrai kaip anks­čiau, taip ir dabar nesilaiko menevrinių rikiuotės formų.  Pasirodo nuo priešo pusės žalia šviesa. Siaubas nerodo jokių ženklų. Vanago duotu įsakymu, paimami sužeisti Siaubas ir Audra ir duodamas įsakymas atsi­traukti į kapus. Čia susijungia abu būriai ir pamažu, nemokant vykdyti komandų ir daugumos net neįsivaizduojant pačio atsitraukimo planin­go, traukiamasi.
Kautynių rezultatai: Partizanų žuvę – 4-i ir 2 (du) sužeisti.  Priešo žuvę -l, o apie kitus tuo tarpu neturima davinių. Daugiausiai tikimasi iš Siaubo pasalų.
Paimta: 2 (dvi) rašomosios mašinėlės, 3 (trys) nauji kulkosvaidžiai, sunaikintas valsčius, apnaikinta milicija ir paštas bei rusų namai.
Pasitraukus apie 4 km., padaromas poilsis.  Surikiuojami žmonės. Trumpas Vanago žodis. Pagerbiami kautynėse kritusieji draugai. Duodamas įsakymas iki atskiro įsakymo išsiskirstyti. Įsakymas tuoj pat įvykdomas.  Vyrai, nors ir apturėjus aukų, išsiskirsto geroje nuotaikoje ir pasiryžę gavus ženklą vėl kovoti.

Ap­mau­du, kad, su pa­ly­gin­ti ma­žais nuos­to­liais, greit už­ėmę Mer­ki­nę, par­ti­za­nai ne­su­spė­jo iš­lauž­ti ma­sy­vių ka­lė­ji­mo du­rų... Nuo kryž­ke­lės iš kul­kos­vai­džio jau šau­dė ru­sų tan­ke­tė... Prieš tai par­ti­za­nai, su Stu­den­tu prie­ša­ky­je, iš pa­sa­los stip­riai su­šau­dė ru­sų ka­rei­vių sunk­ve­ži­mius, sku­bė­ju­sius nuo Aly­taus, ir sunk­ve­ži­miai, ma­tyt, pil­ni žu­vu­sių­jų ir su­žeis­tų­jų, pa­su­ko at­gal... Bet prieš šar­vuo­tą tech­ni­ką par­ti­za­nai gin­klų ne­tu­rė­jo.

 Ne­pa­ten­kin­tas Va­na­gas bu­vo ir sa­vo par­ti­za­nu Jaz­mi­nu (bu­vęs Mer­ki­nės mo­ky­to­jas Juo­zas Le­peš­ka). Jaz­mi­nas, kaip ry­ši­nin­kų vy­riau­sia­sis, pri­va­lė­jo ko­or­di­nuo­ti bū­rių ir gran­džių veiks­mus, bet jis įsi­ver­žė į gim­na­zi­ją ir aukš­tes­nių kla­sių mo­ki­niams iš­rė­žė il­gą kal­bą... Kaip po pen­kias­de­šimt me­tų pa­sa­kys vie­no tų mo­ki­nių sū­nus, pa­spau­dė Jaz­mi­nas ran­ką ir jo bū­si­mam „dziadz­kai“, pa­svei­ki­no su iš­va­da­vi­mu, bet per anks­ti... Pas­kui stri­bai pa­svei­kin­tuo­sius su­re­gist­ra­vo, ir kai ku­rie Si­bi­ro pa­ra­ga­vo.

Sa­vo at­si­mi­ni­mų kny­go­je Va­na­gas, ne­no­rė­da­mas pa­kenk­ti dar gy­viems drau­gams, la­bai daug ką nu­ty­lė­jo. Ne­pa­ra­šė, jog prieš Mer­ki­nės puo­li­mą par­ti­za­nai su­ma­nė pri­ei­ti iš­pa­žin­ties, ir to­dėl iš tos pa­čios Mer­ki­nės slap­tai at­si­ve­žė tuo­me­tį kle­bo­ną Vin­cen­tą Slad­ke­vi­čių, kurs po daug var­gų ir me­tų taps kar­di­no­lu

Įdomi detalė, susijusi su Merkinės puolimu yra ir ta, jog nu­kau­tie­ji stri­bai bus pa­lai­do­ti pu­siau slapčia

  Pasala

Partizaninė kova baigėsi 1946 metų gruodžio 8 dieną, kai savo gimtajame kaime Kasčiūnuose, kaimyno Rimšos namuose, vykdydamas užduotį pakliuvo į NKVD pasalą.

Jaunas ir nepatyręs partizanas Juozas Jakavonis pakliuvo nešdamas į gretimą kaimą pogrindinę spaudą, dainos tekstus ir atsišaukimus, kad padėtų sutartoje vietoje. Bandė bėgti, bet „man su automatu kažkas smogė per galvą. Jie buvo apsupę namus. Kaip vilkai, nutvėrę auką, jie nutempė mane į trobą, pradėjo mušti ir kankinti, rėkė ir reikalavo pasakyti, kur draugai, kur bunkeris. Mačiau, kaip išsisuko šautuvo šampalą, tai yra, plieninę vielą, su kuria taip kirsdavo, kad trūkdavo oda ir bėgdavo kraujas. Nutvėrę grėblio kotą, tol daužė, kol jis sulūžinėjo. Iš pradžių visą kūną beprotiškai skaudėjo, paskui jis pasidarė lyg nesavas. Aš buvau pasiryžęs – tegu užmuša, bet nė žodžio neištarsiu“, – pasakojo senasis partizanas.

 Tardymai

Vė­liau kankintas Merkinės, Varėnos ir Vilniaus KGB rūsiuose, neišdavė nė vieno, kuriuos akis į akį suvesdavo okupacinių struktūrų darbuotojai.

Atvežtas į Merkinės stribų būstinę vėl buvo kankinamas, o iš ten nugabentas į Varėną, kur saugumiečiai Vukolovas ir Zvonovas vėl ėmėsi „darbo“. Pagaliau Jakavonis atsidūrė Vilniaus saugumo rūmuose.

Vil­niaus KGB ka­lė­ji­mo ka­me­roj, po ba­da­vi­mų, po mu­ši­mų, pa­sak pa­ties Juozo Ja­ka­vo­nio, kaž­koks bal­sas lyg iš nie­kur ka­la į są­mo­nę: iš­duok, iš­duok, iš­duok...  Baig­tų­si kan­čios? Tik kū­no kan­ki­ni­mai gal baig­tų­si. O pas­kui?.. Ir sun­kiau­siu mo­men­tu ka­li­nys at­si­min­da­vo tuos vai­kus, ku­riems, ne­ty­čia pa­ste­bė­ju­siems įren­gi­nė­ja­mą bun­ke­rį, Va­na­gas duo­da­vo pa­bu­čiuo­ti kry­že­lį ir liep­da­vo pri­siek­ti.

O jų požemiuose buvo šimtai tokių kaip jis. Tarp suimtųjų atsidūrė ir mirtininkai, nuteisti sušaudyti Tuskulėnuose. „Mus naikina, broliai, praneškite artimiesiems“ , – kažkas pastukseno Morzės abėcėle į kameros sieną. „Gulėjau kameros kampe, apačioje sienoje buvo nedidelė skylutė ir išgirdau lyg alsavimą. Paklausiau, kas čia alsuoja. Man atsakė, kad Jonas Semaška, Žemaitijos partizanų vadas Liepa. Ir paprašė: „Mielas broli, jei liksi gyvas, pranešk žmonai, kad mane šiandien sušaudys“. Šią pavardę Jakavonis išlaikė atmintyje ir po daugelio metų lyg per stebuklą susitiko Jono Semaškos sūnų Alvydą ir papasakojo jam, kaip žuvo jo tėvas.

 Tom nak­tim, kai bū­da­vo nu­ma­ty­ti su­šau­dy­mai, ka­li­niams Vil­niaus ka­me­ro­se įsa­ky­da­vo su­gul­ti ant vie­no šo­no, vie­nam prie ki­to, su­sig­laus­ti, ne­ju­dė­ti

 Lageryje

Po garsiosios „troikos“ - taip buvo vadinamas bolševikinis karo tribunolas -  nuosprendžio, Jakavonis, kaip ir jo likimo draugai, „tėvynės išdavikai“, buvo nuteisti 10 metų lagerio ir 5 metų tremties bausmėmis. Esą jiems buvo padaryta malonė – atleisti nuo mirties bausmės. Traukiniais, laivais, baržomis, net sugedusiais lėktuvais buvo gabenami į Tolimuosius Rytus. Daugelis susirgdavo dizenterija. Numirėliams prie kojos „pririšdavo gelžgalį ir mesdavo į jūrą. Tuos, kurie išliko gyvi, Magadane išlaipino ir kareiviai su automatais ir lojančiais šunimis vedė į lagerio zoną“, – pasakojo Juozas Jakavonis. Jis atsidūrė Zyriankos lageryje, kur dabas buvo labai sunkus, o maistas labai prastas. Vėliau buvo permestas į fabriką, kur nuo perdirbamo mineralo kasterito dulkių ėmė atsikosėti kraujais. Septynerių metų darbas lageriuose, anglių kasyklose, statybose, kenčiant nuolatinį alkį ir žeminimą, pakirto sveikatą. 1953 metais jam buvo pranešta, kad paleidžiamas į laisvę. O iš tikrųjų ta laisvė buvo tremtis, iš kurios gniaužtų „laisvieji“ tremtiniai neturėjo teisės išsivaduoti – palikti vietovės, į kurią buvo nutremti. Kanjono kaimelyje, pramintame Mirties slėniu, dirbo pirito kasykloje. 1955 metais susiekė su tėvu Julium Jakavoniu, kuris buvo ištremtas į Krasnojarsko krašto kaimelį Tanzibėjų, esantį netoli Mongolijos sienos. Šis rašė į Maskvą malonės prašymą: kad sūnui leistų atvykti pas jį. Ligotą tėvą jau globojo iš Lietuvos atvažiavusi vyriausioji duktė Vladislava. Atvykęs į Tanzibėjų, Juozas Jakavonis susitiko su tremtine Zose Jezukevičiūte, susituokė. Čia jiems gimė dukra Birutė. Kita dukra, Angelė, gimė jau Lietuvoje.

 Sugrįžimas į Lietuva

Pagaliau 1958 metais Jakavonių šeimai buvo leista grįžti į Lietuvą be teisės joje prisiregistruoti ir be teisės kur nors įsidarbinti, todėl važiuodavo 50 km dviračiu į Baltarusiją, kad uždirbtų šeimai duonos. Lietuva juos pasitiko lyg pikta pamotė. Bet pasaulis yra ne be gerų žmonių. Rizikuodamas turėti didelių nemalonumų, dzūkų miškininkas Algirdas Valavičius, tuo laiku ėjęs Druskininkų miškų ūkio direktoriaus pareigas, nepabūgo įdarbinti politinį kalinį ir tremtinį Jakavonį. Miškų ūkyje jis dirbo iki pensijos – pjovė medžius. 

Veikla nepriklausomoje Lietuvoje ir apdovanojimai

Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, kol dar buvo gyva Sąjūdžio dvasia, Juozas Jakavonis-Tigras pelnė ne tik žmonių, bet ir oficialios valdžios dėmesį. 1994 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga jį apdovanojo Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi,  1995 metais Tautos fondas (JAV) J.Jakavoniui įteikė padėką už gyvosios istorijos paliudijimus, 1998 m. – padėka už nuopelnus Lietuvai, bei jam suteiktas Lietuvos kario savanorio statusas. Tais pačiais, 1998-aisiais, Prezidento V. Adamkaus dekretu jam įteikiamas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas, o 2000 m. iš Prezidento V. Adamkaus gauna Lietuvos kariuomenės kūrėjų medalį. 1999 m. Tėčiui suteikiamas Alytaus A. Ramanausko-Vanago vidurinės mokyklos (dabar gimnazija) Garbės nario vardas.

Lietuvos kovų sąjūdžio, LPKTS, TS-LKD narys.

 Jaunosios kartos auklėjimas

1988 m., prasidėjus Atgimimui, Jakavonis įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. Šalia namų buvo atkastas ir įrengtas bunkeris, buvusi Pietų Lietuvos partizanų vadavietė, kuri kasmet pritraukia gausų lankytojų būrį ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio.  Slėp­tu­vė, aiš­ku, ne vi­sai to­kia kaip bu­vu­si, pu­siau at­vi­ra - kad di­des­nės eks­kur­si­jos ma­ty­tų po­že­mį iš vir­šaus, nes ne de­šim­tims ko­vo­to­jų su­tal­pin­ti bu­vo tas bun­ke­ris. Jo mas­kuo­tės da­bar nė­ra - po pa­sto­ge juo­duo­ja ne­di­de­lis rū­sys, kur ma­ty­ti sta­las, ba­te­ri­nis ra­di­jas, ra­šo­mo­ji ma­ši­nė­lė, ži­ba­li­nė lem­pa, me­di­niai gul­tai... 
Jakavonį, puikų pasakotoją, Dievo apdovanotą fenomenalia atmintimi, kvietė kalbėti per radiją, apie jį buvo sukurti Lietuvos ir užsienio televizijų videofilmai. Namų šeimininkas visada pasirengęs papasakoti ne tik savo šeimą, bet ir visą lietuvių tautą ištikusių kančių istoriją ir paliudyti, kad niekas negali palaužti žmogaus, tikinčio savo idealais, dvasios.

Knyga

J. Jakavoniui švenčiant aštuoniasdešimtmetį, 2005 metais, išėjo jo knyga „Šalia mirties“. Ši partizano atsiminimų knyga – tarsi tiltas, jungiantis dabartį su praeities istorijos bedugne,  istorijos vadovėlis moksleiviams. Knygą parengė ir suredagavo buvusi „Dienovidžio“ redaktorė Aldona Žemaitytė-Petrauskienė, šitaip išsireiškusi apie pačią knygą: „Tai savotiška legenda, o gal herojinė sakmė apie savo ir savo kaimynų gyvenimą rūsčiais ir neviltimi alsuojančiais sovietinio pokario metais“.

Ištrauka, pasakojimas apie svogūną, iš knygos „Šalia mirties“ .
„Po trijų mėnesių nuo suėmimo pagaliau gavau siuntinėlį iš namų. Negalėjau jo net į rankas paimti, nes verkiau kruvinom ašarom. Žinojau, kad tą maišelį dėjo mama ir verkė, sesutės liūdėjo, bobutė meldėsi. Liepiau Olišauskui ir Stankevičiui imti ir vaišintis, nes jie negaudavo siuntinių iš namų. Prisimenu, kaip nedrąsiai Olišauskas ėmė iš maišelio ir dėjosi ant grindų bandeles, kurios buvo gerokai supelijusios. Siuntinyje buvo įdėta riebaluose išmirkytos ir išdžiovintos duonos, kuri buvo geriausias kalinių maistas. Ten taip pat buvo gal koks kilogramas svogūnų ir gabaliukas lašinių... Tai buvo mūsų paskutinė vakarienė kartu, nes kapitoną Stankevičių greitai išvedė. Atsisveikinant padaviau jam saują svogūnų ir kelias riekutes duonos. Vėlai vakare man užėjo toks liūdnumas, kad atrodė, geriau jau numirčiau, norėjau, kad greičiau sušaudytų arba nuteistų. Kunigas pradėjo raminti. Jis pasiūlė tyliai pagiedoti rožančių, kaip mes darydavome kiekvieną dieną. Pasakiau, kad dar užsinorėjau svogūno. Paėmęs svogūną bandžiau atsikąsti ir neperkandu – jaučiu, kad kažkas įdėta. Ogi žiūriu, kad ten atkirptas žąsies plunksnos gabaliukas, o toje plunksnoje įdėtas susuktas rūkomojo popieriaus raštelis, rašytas sesutės Onutės. Ji rašė: „Mielas broli, pranešu, kad mūsų mylima bobutė mirė sausio mėnesį. Pradėjau taip gailiai verkti, kad kunigas vos nuramino. Kunigas pasakė; „Tai siela prašo maldos“. Mes sukalbėjome rožančių už bobutės vėlę. Visi sakė, kad čia stebuklas – galėjo tas svogūnas papulti ir tam, kuriam padaviau saują svogūnų, ir taip būčiau nesužinojęs apie bobutės mirtį...“ .

Dukra apie Tigrą -  Jo kasdienis gerumas, pagalba žmogui ir gamtai man buvo didžioji pamoka visam gyvenimui. Jo spindinčios akys ir šypsena tekančiai saulei, savo vandenis pro mūsų namus nešančiam Merkiui, už klojimo vėjuje siūruojančiam pušynui, sodo obelims, gyvulėliams ir paukščiams, o svarbiausia mums – savo dukroms – paliko neišdildomą įspūdį ir atsispaudė mūsų veiduose bei širdyse.