Tigras (Juozas Baltrušaitis) pasakoja, kaip pirmomis partizanavimo dienomis jis priklausęs partizanų raitelių būriui. Dabar visa tai skamba kažkaip neįtikėtinai. O tada jie jodinėję ir
dienomis, ir naktimis. Pačiame šile nuolat buvę apie 150 partizanų. Žmonės, juos matydami, skleisdavę fantastiškus gandus. „Apie šilą būriuojasi keli tūkstančiai partizanų... žada Alytų pulti... O kaip jie ginkluoti! Kulkosvaidžiais, minosvaidžiais..." - kalbėdavę žmonės. Partizanai visur judėdavę dideliais būriais. Rytais susirinkdavę visi šile. Liepsnodavę milžiniški laužai. Aidėdavusios partizanu dainos. „Argi rusai gali padaryti ką partizanams? Lai pabando - sužinos, su kuo reikalą turi! Juk ir taip rusai pamiškių vengia ir arčiau kaip per kelis kilometrus nedrįsta prie miško priartėti... Miškas - tai geriausi ir saugiausi namai".
Prisimenu, kaip Žaibas man pasakodavo apie pirmąsias savo partizanavimo dienas. Jie tada buvę padėties viešpačiai. Stribas - ne karys. Stribus gaudydavę kaip peles.Bet netrukus pasibaigė ir tas romantiškasis laikotarpis. Į kaimus suplaukė šimtai MVD-istų. Ofenzyva sekė ofenzyvą. Varčios kautynės įrodė, jog bastytis dideliais būriais neįmanoma. Teko skirstytis į mažesnes grupeles. Laikas bėgo, kautynės, pasalos, priešas vis didino ir didino spaudimą, verbavo šnipus. Ir kiekvienais metais retėjo partizanų gretos, nes naujokai nespėdavo jų papildyti. Partizanai pradėjo vaikščioti dar mažesnėmis grupelėmis. Atsirado bunkeriai... Štai kaip „evoliucionavo" partizaninė kova.
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą