Vilniaus krašto bažnyčiose lietuvių kalba buvo panaikinta maždaug 1737 m., o naujai pradėta įvesti 1901 m., atgavus šv. Mikalojaus bažnyčią lietuviškoms pamaldoms.
Būta Vilniaus krašte lietuvių kunigų ir seniau, bet jie buvo abejingi tautos reikalams. Jie dar seminarijoje būdavo gerokai aplenkinami ir laikydavosi principo, kad prieš vėją nepapūsi. Radę šiltą vietelę nekvaršindavo sau galvos dėl tautos bėdų. Daugelis jų ne tik pamaldas atlikdavo lenkiškai, bet ir su žmonėmis nedrįsdavo kalbėti lietuviškai. J.Bacevičius "Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte" 1991, ab spaustuvė, p. 10.
Ar jums tai nieko neprimena? Daugelis, siekiant pateisinti savo neveiksnumą, linkę susigalvoti po milijoną pasiteisinimų, kad net kelių minučių savo asmeninio laiko sėdint facebooke, nepaaukotų aukštesniam tikslui. Tokio tikslo nesupras tas, kas jaučiasi, o gal ir yra vergas. "Jau nuo senovės graikų laikų pilietis nuo vergo tuo ir skyrėsi, kad jis nors šiek tiek dėmesio skirdavo ir savo valstybės reikalams" - V.Radžvilas.
Per keturis metus aktyvesnėje ar pasyvesnėje tautinėje veikloje teko susidurti su tiek pasiteisinimų, jog turbūt reikėtų pavogti idėją ir a.a. V.Bražėno ir pradėti rašyti pasiteisinimų knygą.
Aš nemoku
Turbūt vienas dažnesnių pasiteisinimų, iš pažiūros gana nuoširdus. Tikrai, žmonės dažnai neturi sugebėjimų atlikti vieną ar kitą darbą. Tačiau mūsų, jaunimo tikslas ir yra semtis žinių ir mokytis, patirti naujus potyrius. Todėl 90% už šio pasiteisinimo slypi kita mintis: Aš nenoriu- man neidomu - tyngiu. Pakartojant vieno asmens man įstrigusią mintį: mūsų didvyriai, kuriuos dažnai minime, turbūt apsiverstų grabe, matydami dabartinę situaciją. Ne minėti ir prisiminti svarbiausia, o sekti pavyzdžiu, juo remtis lyg pamatu ir veikti. Žmogus yra nuostabus todėl, jog jis ko nors labai norėdamas gali tai padaryti.
Neturiu laiko
Šis pasiteisinimas taip pat kartais būna visiškai nuoširdus. Iš tiesų mūsų jaunimas, ypač studentai, universitetuose gauna itin didelį krūvį, jeigu nori mokytis labai gerai ir išsilaikyti nemokamose vietose. Galima padėkoti mūsų švietimo sistemai, jog apkrauna jaunimo galvas įvairiu, jiems darbe visiškai nereikalingu mėšlu, skirtu iškalti egzaminui ir išmesti. Tačiau koks procentas tų, kurie sako, jog neturi laiko, iš tiesų visą savo laiką skiria mokslui? Kas galėtų pridėjęs ranką prie širdies pasakyti, jog per šią savaitę neturėjau nei valandos laisvo laiko, kurį išmečiau nieko neveikdamas? Turbūt, kad retas. Čia reikėtų susidėlioti prioritetus - ar aukštesnės vertybės, tokios kaip laisvė, tauta ir mūsų valstybė yra svarbios, ar visai užtenka būti tiesiog trispalvę nešiojančiu "patriotu"(vadinti patriotu nekromongerį man liežuvis ne(be)apsiverčia).
Nuo patriotinės veiklos galiu nukentėti
Tokį pasiteisinimą sakantis žmogus iš tiesų yra teisus. Mūsų Lietuvoje, ypač pastaruoju metu, įsigali taisyklė: Patriotas tai bėda, patriotas - baudžiama byla. Galima vardinti ir vardinti atvejus, tarp kurių būtų S.Čepėnas , T.Kavolis, kurį sumušę antifašistai gali atsipirkti vos triukšmavimo bauda, jeigu iš vis bus nubausti, patriotai, protestavę prieš nusikaltimus vygdžiusią Armiją Krajovą ir jos šlovinimą ir dar daugybė kitų. Reikia suprasti, jog laisvė yra rizika. Tačiau tik laisvėje mes galime pilnavertiškai gyventi. Tautiškai mąstantys žmonės niekada neturėjo kalnus pinigų ar nepriėjo prie masinės žiniasklaidos ruporų, o taip pat ir mūšyje retai kada gretos būdavo lygios. Tautiškas asmuo veikia vadovaudamasis idėja. Jis supranta, jog tai, ką daro - teisinga. To žmogaus sąžinė bus rami, kuomet sulaukęs garbaus amžiaus pasakos savo vaikams: atidaviau save tam, kad jūs galėtumėt gyventi laisvi. Toks žmogus, aiškiai stovintis ant savo žemės ir žinantis kas jis yra, vertesnis už šimtus konformistų, okupantų tarnų, dvasinių vergų. Būti tokiu žmogumi yra našta, tačiau taip pat ir garbė. Tokie žmonės įeina į istoriją.
Kas iš to? Mes nieko nepakeisime.
V.Bražėnas dažnai sakydavo, jog įtikinti patriotus, jog jie negali nieko pakeisti, yra mūsų priešų darbas. Reikėtų nebūti tokiais beširdžiais, neatimti iš jų duonos kasnio. Tiek pasaulio, tiek Lietuvos istorija yra pilna pavizdžių, kuomet nedidelė grupė susipratusių žmonių, atidavusių save tam tikrai idėjai, pasiekia didžiausių rezultatų. Svarbu kiekvienam prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta. Užduoti sau klausimą: ką aš šiandien galiu padaryti geriau, kad rytojus būtų bent šiek tiek gražesnis, lietuviškesnis. Dabar mes galime dar labiau įtakoti mūsų šalį, mus varžo gerokai mažiau, negu visos prieš tai buvusios okupacijos. Pasinaudokime tuo. Mes galime burtis, galime rengti sankcionuotas ir nesankcionuotas demonstracijas, galime kurti švietimo tinklą taip įtakojant visuomenės nuomonę, galime veikti politinėje kryptyje, galime veikti dar daug kur. Pasinaudokime tuo dabar, kol dar galime.
Įveikime tą neveiksnumą. Jeigu bent puse asmenų, save priskiriančiu patriotiniam-tautiškam-nacionalistiniam jaunimui, bent trečdalį savo laiko, praleisto facebooke, straipsnių ar forumų komentaruose, skype ir t.t paskirtų tautos ir valstybės interesams - nuverstumėm kalnus. Tai - didžiausias mūsų pačių sukurtas priešas.
Bendražygiai, kurie skaitysite šį mano postą,
per ketverius tautinio kelio metus šį tą supratau: Mūsų kelias yra labai sunkus, vieni žmonės ateina, kiti išeina, dalis veikdami tautine kryptimi šalia, dalis pasitraukdami iš jos visai. Ne visiems tinka šis kelias, ne visiems jis patogus. Tačiau tie, kurie lieka - verčiausi visų išėjusių. Būtent su jais paskutinę kovos valandą stovėsime petys petin ir ginsime vienas kito nugarą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą