Ne kurie visuomenės kritikai ir filosofai yra linkę įžvelgti dviprasmybęs, netoleranciją visur. Neretai ir paprastuose dalykuose, tokiuose kaip aš myliu savo šalį ar tautą. Arba tai, iš ko kyla meilė tautai – iš meilės artimui, meilės savo šeimai.
Tarkime paimkime sakinį „Ar myliu savo mamą“. Ne kurie asmenys greitai pastebėtų, jog čia slepiasi grynų gryniausias fašizmas-rasizmas-segregacija. Juk jeigu kažkas myli savo mamą, tai anot negerbiamų filosofų reiškia, jog tas asmuo nemyli kitų mamų, o čia jau yra aiškus BK170 pažeidimas: nesantaikos kurstymas tarp mamų, mat tavo mama tau yra geresnė už kitas vien dėl to, jog tu tokios spalvos ji tave pagimdė. Tokius niekšus, mylinčius savo mamas, reikia persekioti, bausti už savo mamą šlovinančius komentarus. Jie – mamofobai.
Tokios situacijos suteikia nemažai vitamino C kiek daugiau susipratusiems asmenims.Kita vertus nežinau ar reikėtų labai pykti ant jų. Priešingai - jeigu jie dar ilgai pils šį mėšlą mūsų visuomenei, tai sukūrus lietuvišką Lietuvos valstybę aš, kaip psichologas, turėsiu darbo. Galėsiu specializuotis nukentėjusių nuo tolerastijos sukeliamų psichologinių problemų srityje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą