Pagalvojau, kad keistas mano blogas.
Šalia tokių dalykų kaip viešos publikacijos nacionalizmo tema, kurias dalinuosi viešai, šis blogas sutalpina ir tokius gana asmeniškus išgyvenimus. Gal kuris kritikas ir pasakytų, jog tokius dalykus nereikėtų talpinti kažkur į internetą ir būtų visiškai teisus, tačiau taip jau yra, jog viską talpinu čia. Man taip patinka ir man taip reikia. Manau, kad visai sveika parodyti ir savo žmogišką pusę. Tuo labiau, jog kiekvienam žmogui reikia kartais pasikalbėti su kažkuo, o tie žmonės, su kuriais galėčiau ir norėčiau kalbėtis gyvena gana toli nuo manęs. Blogo variantas šiuo atveju visai priimtinas. Tegul taip ir būna.
Paskutiniu metu pakliuvau į duobę. Duobe vadinu eilę nesėkmių. Nesiseka praktiškai visose srityse, kuriose veikiu. Blogiausia, jog neturiu visiškai jokio paaiškinimo sau kaip išspręsti kai kurias problemas. Jos prasidėjo turbūt nuo sesijos, kurią galiausiai susimoviau. Ir susimoviau daugiausia per save patį. Per savo norą padaryti viską tobulai. Negana to atrodo, jog pasikeitė universiteto tvarka ir dalies mano darbų iš viso nepriėmė. O aš ir pats šokinėjau nuo vieno darbo prie kito, taip ir nepabaigdamas nei vieno iš jų. Galų gale nusprogo kompas. Tai padarė mano sesiją dar sudėtingesnę. Rezultatas: įdėjau labai, labai daug pastangų į paskutinę sesiją ir gavosi visiška nesėkmė. Iš to kyla kitos problemos:
1. Iš kur gauti finansų naujam kompiuteriui, kadangi be jo nebegalėsiu daryti 70% to, ką veikiau iki šiol?
2. Kas bus toliau su studijom?
Klausimai kažkiek yra panašūs vieni į kitus. Be naujo laptopo mano būsimos studijos lygiai taip pat failins. Kažkokio staigaus finansinio šaltinio rasti greitu metu nepavyks. Su studijom taip pat kyla nemažai problemų iš nežinios, kuri tikrai baugina.
Problemos čia tik prasidėjo. Daug klausimų dėl LTJS. Daug klaustukų, labai daug. Ir ne vien Kaune. Kaune po šiandien (dėka vieno draugo+LTJS nario iniciatyvos, iš kurio nebūčiau tikėjęsis nieko panašaus, už ką jam respektas, nors vis dar nesitikiu tolimesnės jo veiklos) atrodo reikalai susitvarkė. Liko problemos su kai kuriais asmenimis. Aš turiu tokią savybę, jog esu gana reiklus nariams ir reikalauju mano nurodymų klausimo. Kai kada tai galėjo kažkam galbūt pasirodyt kad įsireiškimai yra žeidžiantys ar panašiai. Na dabar iš to rezultate turiu tris Kauno žmones, kurie ant manęs tiesiogiai ar netiesiogiai varo.
Dėl vieno asmens, kurį laikiau draugu, kuris tikrai buvo aktyvus veikloje ir davė mums nemažai gal kažkada būtų buvę gaila, bet jau nebe. Šis žmogus visą laiką bandė mane visaip pašiepti, laikė save aukštesniu už mane, aukštesniu už visus kitus. Pagrįstai ir nepagrįstai varė ant mano bendraminčių. Pradžioje aš ją gyniau, tačiau viskam yra ribos. Viena mergina iš uostamiesčio man kažkada pasakė frazę, kuri tinkama šiam atvejui: norint, jog tave gerbtų, privalai gerbti kitus.
Užtat kiti du asmenys tai jau gerokai man rūpi. Vieną aš vis dar laikau šiokiu tokiu autoritetu. Jis man kaip asmeniui davė nemažai, tikrai galėčiau jį vadinti draugu, tačiau paskutiniu metu jo kabinėjimasis, o spėju ir apkalbinėjimas už akių man gan nemaloniai susivalgo. Priežasčių nežinau. Dar blogiau, jog mažai galiu tai įtakoti ar pakeisti. Iš tiesų gaila. Kažkada vienas žmogus paklausė: kodėl tu taip jį gerbi ir palaikai? Juk jis tau tiek šūdo yra padaręs. Tada pirmą kartą ir susimąsčiau. Kita vertus nemanau, jog jis padarė man daug blogo, kol kas davė jis gerokai daugiau, tiesiogiai ar netiesiogiai. Tačiau pagarbos iš jo pusės tikrai trūksta.
Su trečiuoju manau, kad viską išsiaiškinsiu per elementarų pasikalbėjimą. Jis kol kas nespėjo man tapti draugu, tačiau manau, kad yra šaunus asmuo, kuris galėtų padaryti daug. Jis atėjo pas mus tada, kai pirmininkavau ne aš. Dėl to jam galėjo būti sunku priimti tai, jog aš šiuo metu esu jo vadas. Tai pasireiškia anarchijos kėlimu, nurodymų neklausimu. Paskutiniu metu jis pradėjo visiška puolimą mano atžvilgiu, tačiau manau, kad pavyks susitvarkyti.
Gerokai didesni klaustukai dėl pačios sąjungos, o laiko lieka vis mažiau. Artėja dideli pasikeitimai, o aš neturiu atsakymų kaip viskas turėtų būti. O aš turėčiau būti tas asmuo, kuris parodytų teisingą kelią, to reikalauju iš savęs, tačiau tai man šiuo metu yra per sudėtinga.
Politinėje partijoje, prie kurios įkūrimo prisidėjau ne taip ir mažai, buvau vienos iš dviejų partijų tarybos narys, nerandu savo nišos. Atrodo, jog Kaune jaunimas bus ignoruojamas ir laimės ne tos jėgos, kurios turėtų. Kas kalti? Mes patys. Bet aš norėčiau kažką veikti. Dabar jau aiškiai suprantu, jog padariau klaidą, kad nekandidatavau į partijos tarybą. Na bet čia mažiausia bėda.
Po sesijos nusprendžiau mesti rūkyti. Tuo pačiu metu radikaliai sumažinau alkoholio vartojimą. Tuo tikrai džiaugiuosi, tiesa jau buvau išvadintas iškrypėliu dėl to, jog atsisakau bare gerti alų. Gerai, kad nors ne piktai. Alkoholio sumažinimas radikaliai yra labai geras sprendimas, bene vienintelis teisingas sprendimas ir keliantis džiaugsmo iš visų dalykų pastaruoju metu. Tačiau su rūkymu taip gerai nesibaigė.
Man mesti rūkyti yra labai lengva. Nejaučiu kažkokių tai itin sunkių pasėkmių dėl to, kad nerūkai. Tada, kai esi nusprendęs nerūkyti. Paprastai tai daroma sukaupus pakankamai motyvacijos, trūkstant finansų ar pan. Vėliau motyvacija silpsta, pinigų atsiranda (atsisakius alkoholio - atsiranda dar daugiau). O nostalgija rūkymui išlieka. Vis pamatai senamiestį kokį balkoną su kėdute ir staliuku, įsivaizduoji kaip smagu būtų užtraukti dūmą su kava. Žinoma, tokias mintis nuvaryt į šalį vieni niekai. Tačiau tada, kai aukščiau minėtos problemos susideda su kitomis (šiuo atveju sveikatos problemos pas artimuosius(nesiplėsiu-asmeniška, bet tai sudaro 80%)), kai jauti spaudimą, kai susipyksti su itin artimu žmogumi ir jis pasako tau, jog nebenori kalbėtis su tavimi - kritinę akimirką tu galvoji kaip nenuvažiuoti nuo stogo. Atsakymas - parkūkyti. Taip pradėjau vėl rūkyti, už ką vėl save keikiu ir vadinu silpnu. Gėda prisipažinti, tiesa sakant.
Šalia viso šito dar reikėtų pridėti vieną didelį renginį, kurį organizavau. Viskas iš esmės pavyko šauniai, na buvo klaidų, tačiau tokio dydžio renginį organizuojant klaidų neišvengiama. Žiniasklaidos purvo ant nacionalistų taip pat. Tačiau tada, kai savi žmonės pradeda aiškinti, jog va tas ir anas negerai, nors viską galėjo pasakyti tiesiai man ir pusę "argumentų" būčiau tuoj pat sulaužęs, kai šalia prisidėjo dar aukščiau paminėtos problemos - na tai buvo žiauriai nelaiku ir smogė man labai stipriai. Visiškai to nesitikėjau.
Na o visko rezultatas: susirgau. Iš čia aišku atsiranda problemos darbe, bet man ant jų šiuo metu gana nusišikti. Viena draugė iš Vilniaus sako, jog liga yra asmeninio nusiteikimo pavizdys. Per savitaigą galima išvengti visų temperatūros kylimų. Matomai, čia suveikė visos tos problemos. Reikėjo restarto. Restartas ir gavosi. 38; 38.4; 39 temperatūros. Na šiandien jau rodos, kad situacija gerėja.
Va tokios problemos, čia esminės. Kasdien yra ir kalnas kasdienų problemų. Kaip išlikti, kai atrodo, jog viskas griūna? Optimizmas. Nusistatymas, jog gyvenimas eina duobėmis ir pakilimais. Dabar yra blogai, tačiau jeigu nebūtų blogai - nežinotumėm kas yra džiaugsmas. Tik dabar supratau, jog grupė, kuri atlieką dainą, kurios tekstą perfrazavau, man primena kitą žmogų, kuris man padėjo. Šiuo atveju man itin padėjo vienas mylimas žmogus. Baisiai šiltas žmogus. Kuris mane tiesiogiai ar netiesiogiai palaikė tada, kada man to reikėjo. AČIŪ!
Dabar viskas bus gerai! Ši daina yra taip pat labai šilta, dvelkianti arbatos aromatu. Ši daina man taip pat primena tave, buvimą su tavimi :)
