Varg Vikernes: Blôð auk Ôðal (Kraujas ir žemė)

Žmogus yra gyvūnas, todėl ir mums reikėtų į žmogų ir žiūrėti kaip į tokį. Bežvelgiant iškyla klausimas: ar yra poliarinių meškų Sacharos dykumoje? Skorpionų  - Arktyje? Zebrų - Europoje ar Amerikoje? Kengūrų - kur nors už Australijos? Banginių - upėse ir ežeruose? Ir kodėl vilkai užauga didesni Kanadoje, negu Europoje? Kodėl Afrikos drambliai skiriasi nuo Azijos drablių? Todėl, kad visus gyvūnus veikia gamtos įstatymas gyventi kažkurioje konkrečioje vietoje, kurioje jie yra per tūkstančius metų prisitaikė gyventi. Jiems netinka būti kur nors kitur; Jie neprisitaikę gyvenimui svetur, arba jeigu jums labiau patinka - jie nėra sukurti gyventi svetur.

Kodėl šios gamtos taisyklės turėtų būti skirtingos daugybei žmonių rūšių ir rasių?

Jūs galite priversti tigrą ir liūtę susilaukti palikuonių, tačiau tą jūs galite padaryti tik laikant juos nelaisvėje, narve, laikant juos ankštoje vietoje siaubingai nenatūraliomis sąlygomis. Panašiai kaip žmones miestuose. Gyvūnų palikuonys bus nei tigrai, nei liūtai - jie nebeturės savo vietos po saule. Jo gyvenimą lydės problemos, kurias sukėlė hibridizacija. Gamtoje gyvūnai nesiporuoja su kitų rasių ar rūšių gyvūnais, nebent jie būna priversti ir nebeturi jokio kito pasirinkimo.

Kodėl žmogus turėtų būti kitoks?

***

Kultūros, papročiai ir religijos, tradicijos ir pasaulėžiūra: jie kuria tautas ir nekinta. Priešingai, šie dalykai kyla iš pačios tautos ir atlieka harmonijos su pačiu individu funkciją.

Šių žmonių prigimtis įtakojama kraštovaizdžio, miškų, laukų, vandenynų ir kalnų aukščio, slėnių, fjordų, besikeičiančių metų laikų, augalų ir žolelių, gyvūnų, gyvenančių tame regione; maisto, kurį tie žmonės valgo ir oro, kuriuo kvėpuoja, temperatūros ir drėgmės. Kiekviena žmonių gentis per metų metus tampa įpatinga ir gerai prisitaikiusi prie ją supančios aplinkos.

Kai kurios gentys yra panašios viena į kitą, o kai kurios - labai skiriasi nuo visų kitų. Kelios yra visiškai unikalios kiekviename savo bruože.

Gentys turėjo įtakos viena kitai, daugiausia per sūnų ir dukterų santuokų mainus arba priimant užkariautų genčių kūdikius, taip sukeliant hibridizaciją, kurią mokslas apibrėžia kaip mutaciją. Kai kurios genčių grupės vystėsi izoliuotos nuo likusio pasaulio taip ilgai, kad jos tapo nesuderinamos su kitomis gentimis. Trečios genčių grupės buvo taip hibridizuotos, kad jos tiesiog nebetiko savo aplinkai, todėl buvo priverstos klajoti po pasaulį, bet kur, be savo šankų, pavydūs ir kupini neapykantos tiems, kurie yra ne tokio pat likimo. Jos neteko ryšio su natūraliu gyvenimu ir planeta, kurioje jie gyvena, todėl yra linkusios pirmenybę teikti mirčiai ir destrukcijai, kurdami idėjas, skatinančias abu šiuos dalykus.

***

Kiekviena nesugadinta žmonių gentis yra prisirišusi prie savo Ôðal (žemės) taip, kaip kad protas prisirišęs prie kūno. Jis gali veikti pagal paskirtį tik taip.  Arba jeigu jums labiau patiks: Jis negali sveikai, natūraliai egzistuoti pagal savo paskirtį kur nors kitur. Gentis, palikusi savo Ôðal, čia palieka kažką itin svarbaus ir bus prastesnė, kažko stokojanti savo kelyje. Kai kurios gentys ilgesis savo tėvynės, jaus jai trauką ir galiausiai sugrįš namo, bet gentis, negyvenanti pagal savo Ôðal valią, iki kol sugrįš, bus skurdesnė ir sumišusi; Tai bus mirštanti gentis. Pvz. Europiečiai Amerikoje, arba azijiečiai ir afrikiečiai Europoje. Jie elgsis kaip laukiniai įkalinti nenatūralioje aplinkoje ir dažnai smurtaus ir elgsis neracionaliai. Jie nėra blogi žmonės; Jie nėra antrarūšiai šikniai; Jie nėra supuvę savo vidumi, nors ir kartais elgiasi tarsi tokie būtų. Jie paprasčiausiai ne namuose. Jie nėra ten, kur gamta norėjo, kad jie būtų. Jie neturi ryšio su žeme, kurioje jie gyvena.

***

Nieko gero gyventi savo Ôðal, jeigu nepriimi savo Ôðal įstatymų, jeigu neprisiimi savo gamtos dėsnių. Jeigu tu esi poliarinė meška - geriau nebandyk ėsti  vėžiagyvių arba nerti į Arkties vandenyno gelmes; Geriau tau ir toliau medžioti ruonius. Nesvarbu ar dėl tokio sukūrimo, ar dėl prisitaikymo - tai yra tai, ką poliarinės meškos daro geriausiai.

Mano protėviai medžiojo ir rinko miško gėrybes šimtus tūkstančių metų žmogaus nepaliestoje Europos gamtoje. Juos suformavo tai ir, laikui begant, jie išreiškė savo prigimtį poezija ir muzika, piešiniais ant uolų ir savo rankdarbiais, filosofija ir matematika, nuostabia mitologija ir spalvingais Dievų panteonais, gražiomis šventyklomis ir įstabiais medžio drožiniais. Visa tai buvo unikalios Europiečio minties ir dvasios kūriniai - jų unikalus Europietiškas kraujas. Kraujas ir žemė.

Kodėl aš turėčiau norėti kažko atklystančio iš kitur?

Aš esu europietis, todėl aš atmetu kiekviena idėją ir idealą, kuris nėra iš Europos. Aš nesakau, kad tai yra bevertis šlamštas ar pan. , bet tai tiesiog nėra skirta man ar kitiems europiečiams, kaip kad dykuma nėra skirta poliariniai meškai. Vietoje to aš pripažįstu savo pačio kilmę, ir tik savo paties kilmę ir viską, kas ateina iš manosios kilmės. Atmesti tai būtų kvaila, neigti tai būtų savižudybė. Kaip kad bandymas gyventi dykumoje būtų savižudybė poliarinei meškai.

Europa, pabusk, priimk ir prikelk save. Nėra kito kelio į laimę, harmoniją, klestėjimą ar įvairovę. Europa, pabusk! HailaR WôðanaR!

Versta iš thuleanperspective.com

Rusijos griūtis man kelia šypseną

Kelias dienas buvau nutolęs nuo internetų ir visų pasaulio įvykių. Grįžus namo, paskaitinėjus spaudą, mane aplankė puiki nuotaika. Ją sukėlė įvykiai pasaulyje, o visų pirma - Rusijos griūtis. Taip, aš tikrai džiaugiuosi, jog ši valstybė patiria ekonominį krachą, kurio pasekoje turėtų įvykti pokyčiai ir politikoje.

Žinoma, esu nacionalistas, todėl suprantu ir įvykius pasaulyje. Negana to - esu antiglobalistas. Tačiau ne ta prasme, su kuria dažnai siejami antiglobalistų judėjimai pasaulyje, ty su Rusijos veiksmų pateisinimų. Aš nelaikau antiglobalizmu tokios pozicijos, kuomet vieną pasaulio tironą (JAV) pakeičiame kitu (Rusija).

Taip, jeigu žiūrėsime į pasaulį pagal klasikinę antiglobalistinę poziciją, tuomet pamatysime tokią realybę: JAV yra pasaulio dominantė, kuri iš esmės kontroliuoja(vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis) bene visą pasaulį, tarp jų ir Lietuvą. Taip, JAV yra imperialistinė valstybė, kuri įsiveržė ne į vieną šalį, pradėjo ne vieną karą, atliko teroro išpuolius prieš savo piliečius tam, kad pateisint tuos karus. Ir taip, Rusija - šalis, kuri bando priešintis šiai vieno galios centro politikai.

Jeigu matome tik vieną pusę - teisingas elgesys atrodytų remti Rusiją, kaip tai daro kai kurie save nacionalistais vadinantys asmenys, taip tikintis atgauti nepriklausomybę. Tačiau taip galima teigti tik tuomet, kada nematai arba nenori matyti, ką daro Rusija.

Rusija galėjo būti stipri Europos tautų sąjungininkė kovoje už laisvę. Tačiau tokia netapo. Ir dėl to yra kalta tik pati Rusija. Būtent pastaroji, iš aukšto žiūrėdama į kitas kaimynines valstybės, sugriovė savo, kaip galimo kovos partnerio, šansus. Rusija į buvusias Sovietų sąjungos šalis, buvusias draugiškas jai šalis (kokia buvo Ukraina) žiūrėjo kaip į savo nuosavybę, ty lygiai taip pat, kaip į jas žiūri ir JAV. Rusija elgiasi kaip mažas vaikas - jeigu tu nepadėsi man statyti smėlio pilies, tai aš pasiimsiu lazdą ir tau trenksiu. Tokia lazdos politika pasireiškė Krymo užgrobimu, o jos elgesio modelis prognozuoja tai, kad Rusijai pakeitus Ameriką - vieną drakoną pakeistų kitas.

Identiškas elgesys kartojasi ne vien su Ukraina, bet ir su kitomis kaimyninėmis šalimis. Jeigu Rusija norėjo, kad NATO neslinktų arčiau Rusijos sienų - ji visų pirma galėjo pagarbiau elgtis su savo kaimynais. O dabar - su visais savo piliečių gynimais užsienio valstybėse (nepripažįstant, kad Latvija - latviams, Estija - estams, Lietuva - lietuviams), su visais grasinimais karu - Rusija gali eiti velniop. Ji tikrai nebus man antiglobalistinės kovos draugas. Nes man nereikia tokio draugo, kuris man grasina - jeigu tu ne su manimi, tai aš pradėsiu karą, numesiu bombą, užimsiu dalį teritorijos.

Dėl tokio elgesio Rusija pati suteikia pretekstą neapykantai jai. Jei kažkada tai galima buvo pavadinti kvaila rusofobija, tai dabar Putinas pats suteikė neapykantai argumentų. Ir tuo pasinaudojo mūsų šoko meistrai - visur padidėjusi kontrolė, policinės valstybės, lyderio kultai, maksimali integracija į euroatlantines struktūras- visa tai nesunkiai skinasi kelią Lietuvoje, o taip pat tikriausiai ir dar eilėje Europos šalių. Laisvės likučius iškeitėme dėl saugumo, nes globalistai turėjo kur baksnoti pirštu - pažiūrėkite į Ukrainą. Jeigu nesiintegruosime - ir čia taip bus. Blogiausia, jog jiems atsakyti nebuvo ką. Krymo, Donecko pavyzdžiai kalbėjo patys už save.

Todėl labai džiaugiuosi, jog Rusija po truputi primena Afrikos šalis. Tikiuosi, kad ši šalis  nugarmės velniop. Ir kuo greičiau - tuo geriau. Ir tegul būna ten tol, kol nesusitvarkys savo didžiavalstybinio mentaliteto ir imperializmo. Kai Rusija taip padarys - galima bus pradėti ilgą išsilaisvinimo darbą. Bus gerokai sunkiau, nes turėsime neribojamą globalizmą savo aukštumoje, tačiau tuomet bent jau atsiras lašas vilties. Kuomet nebeliks priešo už vartų - daugiau žmonių turėtų pamatyti vakarų integracijos padarinius. Tuomet turėsime dar vieną, gal jau paskutinį šansą bendram Europos tautų kovos frontui. Už laisvas, nacionalines-socialines valstybes, už tikrą europietišką Europą, už senąjį pasaulį!

Kur iš Kauno dingo forsai?

Kaunas - miestas, kuris kažkada buvo tituluojamas marozų sostine Lietuvoje. Daugeliui žinoma, jog dar prieš dešimt metų Kaune galėjai pamatyti gana įprastą postsovietinei erdvei vaizdą - būrį treningais pasipuošusių jaunuolių, kurie gatvėje spardo kokį kiek kitaip apsirengusį neformalą.

Kodėl? Nes jie žinojo geriau, kaip turi rengis normalus bachūras, kokią muziką klausyti ir kiek turėti auskarų.

Bet pamažu Kauno mieste forsų mažėjo, o man vis kildavo klausimas - kur gi jie dingo. Buvo kelios mintys - gal emigravo, gal sukūrė šeimas, gal nuo gyvenimo būdo - susiluošino ar likusį laiką kultūringai leidžia Praveniškėse. Tačiau pastarieji įvykiai, kuomet yra kertamas vienas iš nedaugelio Kauno neformalų barų, galiausiai davė atsakymą į mano klausimą. Forsai užaugo, užsivilko kostiumus, įstojo į valdančiąsias partijas ir išėjo dirbti į Kauno miesto savivaldybę.

Pastaroji įstaigos deputatai, kurie turėtų atstovauti Kauno miestą ir spręsti mūsų visų problemas, prisiminė jaunystę - nusprendė apriboti Underground pub valandas, kada jie gali prekiauti alkoholiniais gėrimais, kas mažam ir dar specifiniam Kauno miesto barui reiškia aiškią žinutę: ne į tą rajoną pataikei. 

Sekančią dieną po šio absurdiško sprendimo kaip tik lankiausi minėtame kaboke. Turėjo vykti sunkiosios muzikos koncertas. Koncertui įpusėjus prisistatė policijos pareigūnai, kurių dėka koncertą reikėjo nutraukti. Garsas mat per didelis. Negana to pareigūnai išsivedė dar eilinį vyresiojo amžiaus metalistą, kuris, tikriausiai sužinojęs naujienas, nelaiku nusikeikė. 

Su draugais nutarėme paieškoti kokios vietos, kuri dar neužkliuvo savivaldybės marozams. Ne taip dažnai pavyksta susitikti. Praėjome pro vietinę piceriją, kuri, išnešusi savo kolonėles į lauką, leidžia savo bumčikus keliolika kartų garsiau, negu kad minėtasis koncertas. Vėliau dar sutikome kelis jaunuolius, kurie į koncertą pasiklausyti Luctus buvo atvažiavę iš Ukmergės. Nenuskilo.

Grįžus namo sugrįžo prisiminimai iš vaikystės. Tuo metu dar buvau visai mažas ir į miestą nosies nelandžiojau, tačiau vyresnė sesuo pasakojo, kaip į sunkiosios muzikos koncertus atvažiuodavo marozai ir puldavo muštis. Pagalvojau, kad situacija labiai jau panaši. Tik dabar Kauno savivaldybės bachūrai tai darbo pasitelkdami pareigūnus.

Vilius Bražėnas. Minėjimas su krize

Mūsų draugija neginčijamai yra grynai patriotinė organizacija. Vien tik jos šūkis "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia" tai įrodo. Todėl, kaip iš daugybės straipsnių bei fotografijų spaudoje žinote, ir savo draugijos garbingos veiklos sukaktį paminėjome visai kaip reikiant. Anot valdybos kandidato Liuberkio taiklaus žodžio, paminėjome iš abiejų galų. Tačiau, kaip ir visi didingi istoriniai atsiekimai, mūsų minėjimas neišvengė didžiosios krizės, apie kurią lietuviškoji visuomenė būtinai turėtų būti painformuota.

                             Gal geriausia pradėti nuo specialaus susirinkimo, tai yra nuo susirinkimo pradžios. Nuo atidarymo. Vadinasi - nuo pirmininko Žolpio prakalbos.

                             - Mūsų draugija, be pasigyrimų, galima pasakyti, sėkmingai išgyveno 26 metus purendama dirvonus tautos tarnyboje, net neatsisukant per toli į praeitį, visi prisimename, kad užpraeitais metais, be pasigyrimų galima sakyti, gražiai ir iškilmingai paminėjome 25 metų - reiškia ketvirčio šimtmečio - ūsų draugijos sėkmingos veiklos sukaktį, - dėstė pirmininkas. - Šiemet, gerbiamieji, minėsime dviejų metų sukaktį nuo 25 metų sukakties minėjimo, kuris, tikimės, bus dar sėkmingesnis negu pernykštis, kuriuo, kaip visi prisimename, sėkmingai paminėjome vienų metų sukaktį nuo 25 metų sukakties paminėjimo...

                             Pirmoje eilėje sėdintis Bartušonis kumštelėjo žmoną ir pro ūsą pašnibždėjo:

                             -Jeigu kas ir prisimena sėkmingą paminėjimą, tai tik jau ne pats pirmininkas: mudu su Zabiliejum jį, lyg užgesusią Grabnyčių žvakelę, namo pargabenome...

                             -Tššš!.. - nutildė vyrą Bartušonienė. - Klausykis! - jai buvo įdomu, kaip pirmininkas išdėstys krizę, apie kurią visi žinojo.

                             - Valdyba nutarė, kad iškilmingumui pakelti šiemet minėsime ne tik dviejų metų sukaktį nuo 25 metų jubiliejaus minėjimo, bet ir... - Klausytojus akimis apmetęs Žoplys įsmeigė žvilgsnį į praeities horizontus kur tai virš paskutinėje eilėje sėdinčio Perčiulionio galvos ir pareiškė: - ...minėsime drauge ir 27 metų draugijos gyvavimo sukaktį. Reiškia, bus dvigubo jubiliejaus minėjimas!

                             Susirinkimas nuplojo dvigubo jubiliejaus minėjimui.

                             -Tačiau su liūdesiu širdyje turiu pranešti, kad minėjimo iškilmingumui ir visai mūsų draugijos veiklai gresia netikėtai iškilusi krizė... - Taip pagaliau Žoplys priėjo prie specialaus susirinkimo pagrindinio klausimo, padarė atitinkamą įvadą, pervėrė akimis trečioje eilėje užsislėpusį Papukaitį ir balsiai perskaitė garsųjį laišką.

                             Jau ir prieš susirinkimą niekam nebuvo paslaptis, kad krizę sukėlė naujausias draugijos narys Belezaras Papukaitis su savo pusbrolio iš Lietuvos laišku. Mat Papukaitis parašė pusbroliui pasigirdamas įstojęs į mūsų draugiją ir pasidžiaugdamas nepailstančia jos veikla, tai yra kaip mes viską gražiai, sočiai, sodriai ir iškilmingai minime, ir t.t. O jo pusbrolis, matyt, vienas iš tokių, kurių nei Sibiras nepamokė tinkamai įvertinti mūsų didvyrišką veiklą, galima sakyti, ėmėsi lietuviškos išeivijos skaldymo. Laiške Papukaičiui jis, neįsigilindamas į savo pusbrolio patriotinę veiklą, iškėlė nei šiokį, nei tokį, galima sakyti, provokuojantį klausimą: "Tu man, Belezarai, geriau parašyk, ką jūs ten darote Lietuvai?.."

                             Papukaitis, nebūdamas mūsų draugijos narys veteranas, nežinojo, kaip čia dabar į tokį komplikuotą klausimą atsakyti, tad kreipėsi patarimo į didžiausią autoritetą - į patį pirmininką Žolpį. Laišką perskaitęs pirmininkas labai susijaudino ir sušaukė specialų valdybos posėdį. Valdyba dar labiau susijaudino ir sušaukė specialų narių susirinkimą.

                             Taigi, kaip matote, susipažinęs susirinkimą su laišku, pirmininkas ir toliau sėkmingai gynė mūsų draugijos garbę:

                             -Esu tvirtai įsitikinęs, jog mūsų draugijos kelias buvo ir yra tiesus kaip Anastazijaus Karpuliausko šventinės bričkos dišlius. Mes tvirtai laikėmės patriotinės linijos, griežtai bodami mūsų draugijos šūkio: "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia!". Kadangi tvarkomės demokratiškai, tad ir dėl Papukaičio pusbrolio laiško turime pasisakyti demokratiškai. Šiuomi perleidžiu žodį specialiam susirinkimui. Liaudžiai, taip sakant.

                             Iš liaudies pirmiausia prabilo jau nuo pat susirinkimo atidarymo iškeltą ranką laikiusi Rubežienė.

                             -Negaliu suprasti, kaip kas nors gali užduoti tokį keistą klausimą - ką jūs darote Lietuvai? Juk mes viską darome lietuviškai! Dainuojame lietuviškas dainas, sakome lietuviškas prakalbas, šokame lietuviškus šokius, geriame lietuvišką krupniką, valgome lietuvišką kugelį... Ko dar tas Papukaičio pusbrolis tenai gali norėti?.. - klausimu į klausimą atsakė Rubežienė ir atsisėdo.

                             Po jos balsą gavo minėjimų komisijos antrasis vicepirmininkas Zabiliejus. Iškalbiai ir džentelmeniškai išgyręs Robužienę ir visus jos argumentus, jis ėmėsi apginti mūsų draugijos minėjimų komisijos nuopelnus.

                             -Tiems, kurie manytų, jog mes nepakankamai atliekame savo pareigą Lietuvai, kad mūsų veikla per menka, norėčiau atsakyti čia pat ir visų akivaizdoje, kad minėjimais mes drąsiai galime teigti pralenkią bet kokią kitą mūsų mieste veikiančią draugiją. Pavyzdžiui, jeigu sudėtumėm vienon krūvon vien tik mūsų minėjimams ir piknikams prikeptą kugelį, drąsiai galiu teigti, sukrautumėm Gedimino kalną. Dešromis, jau nekalbant apie kopūstus - jeigu sudėtumėm galą su galu, galėtumėm pasiekti nuo Kauno pilies ligi Vilniaus katedros.

                             -Lietuviškomis dešromis!..- pabrėžė Rubežienė.

                             -Lietuviškomis dešromis, kaip ponia Rubežienė teisingai pastebėjo, - pakartojo Zabiliejus.

                             -Gal tik nugėrimo srityje patyrusių medžiotojų ir meškeriotojų klubas mus pralenkė, - kiek nusileido Zabiliejus.

                             -Prašau balso dėl tvarkos! - šūktelėjo Motiejus Bonkevičius. - Siūlyčiau per lengvai neužleisti garbės ir šioje srityje: atsiminkime, kad medžiotojai ir meškeriotojai mėgsta kai ką padidinti, tai gal padidina ir savo pasiekimus tautinėje viloje...

                             Čia atsistojo moterų lygybę ir teises visada narsiai ginanti Šešerienė:

                             -Gal ir gali būti ginčų dėl išgėrimo, bet negali būti jokios abejonės dėl tortų, kuriais taip tvirtai remiasi mūsų draugijos moterų ratelio veikla. Niekas tenedrįsta pasakyti, kad mūsų draugijos moterys nieko nedaro Lietuvai: Lietuvos labui mūsų prikeptais tortais galėtume Kauno laisvės alėją iškloti!

                             -Mūsų tortai tautinių spalvų kremais padabinti, - prie moterų patriotizmo įrodymų prisidėjo Rubežienė.

                             Susirinkimas, žinoma, pritarė moterų patriotiniams tortams stipriu ir ilgu plojimu.

                             Tada labai energingai balso paprašė revizijos komisijos kandidatas Perčiulionis. Jis vienu atsikvėpimu išrišo visą reikalą:

                             -Akivaizdoje visų šių faktų, įrodančių mūsų draugijos pavyzdingą veiklą, aš siūlau griežtai pasmerkti bet kokius, bet kieno, šiapus ar anapus, skleidžiamus piktus gandus prieš mūsų draugijos gerą vardą.

                             Ir šis pareiškimas susilaukė audringo pritarimo.

                             Sulaukęs stiprios moralinės paramos savo pastangoms išbristi iš krizės, pirmininkas Žolpys lengvai atsiduso ir nusprendė pereiti į priešpuolį.

                             -Sutinku su tamstomis, gerbiamieji: mes galime didžiuotis savo veikla. Atmetus šalin kuklumą, be pasigyrimų galima pasakyti, reikėtų nurodyti visą eilę kitų mūsų atliktų reikšmingų minėjimų: Tėvynės palikimo minėjimai; Amerikon atvykimo minėjimai; valdybos narių gimtadieniai; mūsų draugijos finansinių rėmėjų derlingos visuomeninės veiklos jubiliejų minėjimai ir rezidencijų įsigijimo sukakčių minėjimai...

                             -Jubiliejiniai piknikai! (Pirmojo pikniko sukakčiai paminėti, -iš vietos pašokęs pridėjo Zabiliejus.)

                             -Tiesa - ir piknikai! O kur dar pagerbimai ir atsidėkojimo šventės? - Zabiliejus mintį toliau vystė pirmininkas Žolpys.

                             -Ir viskas lietuviškai. Tautiškoje dvasioje, - iš salės galo šūktelėjo revizijos komisijos pirmininkas Šleputis.

                             -Taigi lietuviškai, - sutiko pirmininkas. - Tad man tenka garbė ginti mūsų draugijos garbę ir atmesti Papukaičio iškeltą kaltinimą mūsų draugijai.

                             -Tai ne mano kaltinimas, - šoko aiškintis Papukaitis. - Tai juk mano pusbrolis Lietuvoje klausia "ką jūs darote Lietuvai?". Kaip girdėjote, pagal ją mes, taip sakant, lyg ir per mažai rūpinamės ateitimi... Ir aš tik... maniau...norėjau...kaip žinote...

                             Neradęs užuojautos užsitarnavusių narių, sumišęs Papukaitis atsisėdo, matyt, susigėdęs dėl savo giminės Lietuvoje.

                             Čia labai jau reikšmingai balso paprašė ligi šiol prie prezidiumo stalo tylomis sėdėjęs ir tik daug pasakančiai stalą pieštuko trintuku baksnojęs mūsų draugijos vicepirmininkas Karulionis.

                             -Man labai įdomus vienas reikalas: kaip toks laiškas su tokiu klausimu perėjo per cenzūrą?

                             Iškėlęs šitokį klausimą vicepirmininkas, paslaptingai šypsodamasis, vėl atsisėdo pieštuko trintuku baksnoti stalą. Tik nebuvo aišku, ar Karulionis tuomi papeikė sovietų cenzorių už blogą pareigų ėjimą, ar įtarė Papukaitį negarbinga visuomenine veikla.

                             Bartušonis vėl alkūne kumštelėjo savo žmoną.

                             -Cenzorius, ko gero, tyčia laišką praleido, - pašnabždėjo jis. - Mūsų draugijai suskaldyti...

                             -O gal Papukaitis pats tą laišką parašė? - atšnibždėjo Bartušonienė - Vos tik įstojęs nariu bando mūsų draugijos valdžią nuversti...

                             Šiuo, galima sakyti, neaiškiu momentu į minėjimų aruodą nelauktai didelį kultūrinį įnašą įžėrė valdybos kandidatas Liuberkis.

                             -Kad ateities kartos žinotų apie mūsų pasišventimą ir galėtų iš mūsų veiklos pasisemti stiprybės, siūlyčiau išleisti specialų leidinį, istorijai paliekant juodu ant balto mūsų protokolų knygose surašytas visas minėjimuose pasakytas prakalbas, - atidarė naujus horizontus Liuberkis.

                             Tai išgirdusi moterų teisių ir lygybės gynėja Šešerienė nepraleido progos įsiterpti:

                             -Mes nuskriaustume ateinančių kartų lietuves moteris, jeigu drauge su prakalbomis nepaliktumėm ir tortų bei kugelių receptų!

                             Protingai pritaręs Šešerienės papildymui, Liuberkis toliau vystė savo istorinį pasiūlymą, kuris iš tikrųjų išvedė mūsų draugiją iš krizės.

                             -Sykį atsisukę veidu į ateitį, turime giliau pažvelgti ir į būsimojo šių metų minėjome esmę ir surišti jį ne tik su praeitimi, bet ir su ateitimi. Šiemet mes turėsime paminėti ne tik 27 metų draugijos veiklos sukaktį, ne tik dviejų metų sukaktį nuo 25 metų veiklos jubiliejaus minėjimo, bet ir trejų metų sukaktį iki būsimojo 30 metų veiklos jubiliejaus minėjimo... Tokiu būdu mes savo minėjimą padarysime dar prasmingesnį ir, surišdami mūsų draugijos praeitį su ateitimi, savo veiklą paminėsime, taip sakant, iš abiejų galų.

                             Susirinkimas, pagautas valdybos kandidato Liuberkio minties gilumo, triukšmingai pritarė istoriniam minėjimų esmės papildymui.

                             Tokiu būdu mūsų draugijos garbė buvo apginta ir ateities veiklos gairės tvirtai nusmaigstytos, nenukrypstant nei į kairę, nei į dešinę nuo tvirto vidurio kelio, grįsto mūsų draugijos šūkiui: "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia!".

                             Išeinant iš susirinkimo sekretorius Ačys metė mums visiems įsidėmėtiną mintį vicepirmininkui Karulioniui:

                             -Tai turėtų būti gera pamoka visoms sklandžiai veikiančioms organizacijoms nepriimti narių nė vieno prieš tai gerai neištyrus, kokios rūšies pusbrolį kandidatas turi Lietuvoje - ramų darnos mylėtoją ar neatsakingą išeivijos skaldytoją.

                             Todėl, kaip skaitėte spaudoje, ir šių metų draugijos veiklos sukakties paminėjimas įvyko patriotinio šūkio dvasioje. Kad ir šis minėjimas praėjo sėkmingai, liudija tai, jog pirmininką Žolpį Bartušonis su Zabiliejumi pargabeno namo lyg užgesusią Grabnyčių žvakelę. 

Tomas Skorupskis. Dinozaurų dvikova

Mano, kol kas dar gana trumpame, gyvenime man teko garbė susipažinti su daug nuostabių žmonių. Tarp jų  teko matyti ar net bendrauti su tokiais asmenimis kaip V. Bražėnas, A. Svarinskas, A. Patackas ar R.Paulauskas. Dažnai tautinio jaunimo tarpe tokius asmenis vadiname dinozaurais - šiais laikais nykstančia rūšimi, kovotojais už tiesą, vis dar neatsisakiusiais amžinų vertybių vardan modernizmo madų.

Jūs buvote radikalai, kurie sakydavo savo nuomonę, nepaisant to, kad ji kam nors atrodė netinkama, jūs nebijojote tapti pajuokos objektais dėl to, kad ginate tai, kas yra teisinga, jūs atsisakėte taikstytis prie vyraujančios nuomonės. Dėl visų šių priežasčių aš jus itin gerbiu ir džiaugiuosi, jog turėjau galimybę pabendrauti su jumis.

Dinozaurų gyvenimo būdas dažnai neįtinka moderniajam pasauliui. Jų dideli, gremėzdiški kūnai maišo dangoraižių statybai, jie užkemša  vartoti skubančių moderniųjų piliečių gatves. Iš dinozaurų dažnai bandoma pasišaipyti, o kartais - prieš juos kovojama tiesiogiai.

 Tačiau jūsų, Sąjūdžio kartai, būdinga viena problema, kuri, mano požiūriu, privertė mūsų tautą sumokėti nemažą kainą. Tai - amžinos intrigos, konfliktai tarp asmenų, kurie šiaip jau stovi toje pačioje barikadų pusėje - už lietuvišką Lietuvą, už tradicinę šeimą, už nepriklausomybę. Vienas tautinio judėjimo narys mėgo kartoti, jog vargu ar Sąjūdžio karta susivienytų net tuomet, kada mūsų gatvėmis važinėtų tankai.

"Sąjūdis išsibarsto, apdainuota vienybė ima sklaidytis, nacionalistai pasklinda po gausybę judėjimų ir partijėlių, pradeda gimti vėžinis reiškinys - vadizmas. Vadizmas - reiškinys, kada vienos idėjos žmonės išsibarsto po gausybę organizacijų ir judėjimų, kuriems atstovauja vietiniai vadukai, nekenčiantys savo bendraminčių konkurentų labiau nei bendro priešo."  - Edmundas Girskis, "Keturi".

Visai neseniai liberalai, save vadinantys konservatoriais, šaipėsi iš jūsų, gerb. A.Patackai. Kiek vėliau, delfi portale, nuaidėjo šlykštus purvas prieš a.a. monsinjorą A.Svarinską. Šiomis dienomis puolamas nepriklausomybės akto signataras R. Paulauskas. Ir visus tris kartus man nepatiko skaityti tuos puolimus, bandžiau ginti jus internete, kadangi jūs man esate kaip tinkamas pavyzdys. Šiam atvejui norėčiau skirti papildomą dėmesį, kadangi R.Paulauską kritikuoja ir asmenys, su kuriais esu vienoje organizacijoje, todėl matau reikalą pareikšti ir atskirą nuomonę.

Portalas lrytas.lt, seniau garsėjęs išpuoliais prieš įvairius tautinės minties atstovus, dabar ėmėsi R.Paulausko. Pastarasis yra vienas iš nedaugelio, kuris argumentuotai sugeba informuoti visuomenę apie JAV vykdomą monetarinę politiką, apie tos pačios valstybės ekspansinę politiką, apie Europos sąjungą. Tačiau svarbiausia yra tai, kad R.Paulauskas pasisako už litą, žemę, tradicinį vyro-moters santykį ir už nepriklausomybę. Šalia to R.Paulauskas iš tiesų greičiausiai leido iš jo paskaitos sumontuoti filmą, kurio turiniui pats nepritariu, tačiau nemanau, kad tai yra priežastis tokio puolimo, kurį dabar patiria R.Paulauskas.

Lryto straipsnio paskelbimo metu, vienam po kito įvairiems patriotams - J.Pankai ar A.Patackui  ir keliems Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos nariams skelbiant atsiribojimus arba visokius šiek tiek pasenusius faktus iš Sąjūdžio laikų, senąją Europą ir toliau transformuoja kultūrinio marksizmo ir vartotojiško kapitalizmo sąjunga. Vyksta vertybių transformacija, kuri negrįžtamai keičia senojo žemyno veidą. Didžiulio mąsto jėga, turinti daugumą ne tik Lietuvos, tačiau ir daugelio Europos šalių parlamentuose, po truputį diegia šias antivertybes. Tuo tarpu tradicinį požiūrį atstovaujantys politikai ar visuomenės veikėjai beveik visur yra mažuma, o  Eurointegracija tik stiprėja. Vos kelios valstybės Europoje, kur tautininkams pavyko perimti valstybės kontrolę ir pasiekti bent dalinę nepriklausomybę. 

Tarp tų valstybių, kurios sugebėjo atsitiesti nėra Lietuvos. Lietuva, augančių tautinių jėgų kontekste, tikriausiai yra viena Europos "outsiderių". Permainos mūsų šalyje atrodo nepasiekiamos. Viena iš tų priežasčių, kodėl mes to padaryti negalime - jau minėtasis skaldymasis.

Aš suprantu daugelio mūsų tautiečių susirūpinimą Ukrainos reikalais. Aš asmeniškai pažįstu kelis asmenis, kurie šiuo metu kovoja už teritorinį Ukrainos vientisumą, o taip pat dalyvavo pavojingiausiuose susirėmimuose su Berkut revoliucijos įkarštyje. Kiti gal Ukrainoje turi artimuosius, treti bijo, kad jeigu neapginsime Ukrainos, rusai ateis pas mus. Ir viskas yra gerai dėl tokio požiūrio. Bėda yra tuomet, kada tai pereina į isteriją - dėl negalėjimo kažkaip padėti ukrainiečiams - pradedama ieškoti priešų tarp tų pačių tautinės valstybės šalininkų. Asmenys, kurie turi kitokią nuomonę Ukrainos įvykių kontekste pradedami vadinti koloradais, Putiną šlovinančiais, prorusiškais. Dar dažnai priduriama, jog koloradus reikia išnaikinti.Naikinamųjų taikinyje atsiduria tie patys tautinės valstybės šalininkai, kovojantys už tą patį, už ką dalis ukrainiečių kovojo revoliucijoje. Negana to - tai pačiai Ukrainai dėl to niekuo nepadedama, tačiau tik susilpninamos realios galimybės perimti valdžią Lietuvoje, o neperėmus valdžios mes ir negalime niekaip padėti spręsti Ukrainos įvykių. Gaunasi užburtas ir pykčio kupinas ratas, kuomet siekiant gerų tikslų pereinama į isteriją, kuri ir trukdo tiems patiems tikslams. Tačiau negana to - tautinės valstybės šalininkai pasidalina į mažas ir nereikšmingas grupeles, susiskaldo tarpusavyje, o taip padaroma reali žala Lietuvos, kaip lietuvių tautos, valstybės išlikimui.

Ironiška, tačiau jeigu ukrainiečiai elgtųsi taip pat - nebūtų nei Maidano, nei revoliucijos, nei antiteroristinės operacijos. Janukovičius vis dar būtų likęs valdžioje. Ukrainoje žmonės, turintys gerokai didesnius pažiūrų skirtumus, negu tarp A.Patacko ir R.Paulausko -radikalūs nacionalistai su kraštutiniais liberalais ar net anarchistais susijungė dėl bendro tikslo - pokyčių. Nes jiems šalia stovintis kitų pažiūrų bendramintis atrodė mažesnė bėda, negu status quo išlaikymas Ukrainoje. Iš to kyla klausimas Juliui Pankai, Algirdui Patackui ar tiems keliems LTJS nariams, išplatinusiems atsiribojimą (be tarybos nutarimo!) visų vardu - kas jums rūpi labiau: Lietuva, lietuvių tautos išlikimo galimybė, tautinė valstybė, tradiciniai šeimos santykiai - ar neapykanta R.Paulauskui ar jo pažiūroms? Ukrainiečiai pasirinko Ukrainos vientisumą. Tikiuosi, jog tą patį pasirinktų ir mano minėti asmenys, kurie gal nepagalvoję pasidavė lryto provokacijai.

Tiek A.Patacko, tiek J.Pankos, tiek ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pareiškimai , mano galva, nėra visai garbingi. Kritikuojama R.Paulausko pozicija, kurią jis išdėstė argumentų kalba. Tačiau kritikuojantys net nebando pateikti kontr-argumentus. Čia būtų tas pats, kas į Juliaus Pankos puikų straipsnį, kuriame jis kritikuoja liberalų ir socialdemokratų pozicijas dėl darželių Vilniuje, o taip pat pateikia neblogus savo siūlymus, kas nors atsakytų - tu, storas ir su barzda - iš viso neaiškink. A.Patackas savo straipsnyje pateikė keletą mitų, kurie sklando apie R.Paulauską. Pirmą kartą su juo susitikęs aš turėjau pokalbį, kuriame uždaviau klausimus apie kiekvieną iš jų ir gavau logiškus atsakymus, kurie mane įtikino. Jų - pilnas internetas. Kad ir šis - apie desovietizaciją. Man ypač nepatiko radikali ir su LTJS taryba (kurios narys esu aš) nederinta kelių LTJS narių pozicija, kur R.Paulauskas yra net įžeidinėjamas ir skelbiamas atsiribojimas. Koks LTJS santykis su R.Paulausku? Ženkli dalis narių jį mėgsta ir palaiko, o R.Paulauskas dalyvavo uždraustose eitynėse kovo 11-ają, kuomet viskas galėjo baigtis ir bananų baliumi. Kada mums reikėjo pagalbos sunkią valandą - R.Paulauskas buvo kartu su mumis. Kada jį pradėjo pulti sistema - mes atsidėkojam jam prisidėdami prie sistemos puolimo. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl parašiau šį straipsnį. Toks kelių LTJS narių elgesys prasilenkia su mano moralinėmis vertybėmis. Tai nėra visos organizacijos pozicija. LTJS vis dar išlieka ta organizacija, kuri pasisako už tautinių jėgų vienybę, o jos šūkis sutampa su R.Paulausko dažnai kartojamu: Ne rytams ar vakarams, Lietuva - Lietuvos vaikams. 

P.s. Šis straipsnis yra mano asmeninė pozicija, kurį man užtikrina konstitucija. Jos nevertėtų tapatinti su kurios nors organizacijos, partijos ar dar kieno nors pozicija. 

Kylanti saulė

Justinas Marcinkevičius (be pavadinimo)

... dar per tą pačią pievą - basas.
Dar per tą patį lauką - pavargęs.
Dar - tas nuo prieklėčio šaukiamas balsas,
prietėmy valgomas vakaro valgis.

Dar - atsigerti, galvą užvertus.
Dar - atsidusus, nueit į tylą,
regint per sapną: čia pat, už vartų,
iš rugių lauko vėl saulė kyla.

Ukrainos klausimas

Pastaruoju metu kyla aistros dėl Ukrainos klausimo, kaip kada iš tiesų primenančios isteriją. Tiek iš vienos pusės, tiek ir iš kitos pusės. Kadangi kartais atsiranda manipuliacijų dėl to, ką aš manau - jaučiu pareigą savo nuomonę apie Ukrainą sudėlioti į tam tikras tezes, kurios atspindėtų mano nuomone. Tai darau ir dėl dar vienos priežasties - ruošiuosi išleisti vieną straipsnį, kuris gali sukelti virtinę komentarų, po kurių mano pozicija gali kažkam pasirodyti kaip kokia prisitaikėliška ar koks teisinimasis, o tai būtų klaida. Kadangi šiuo klausimu visuomenė taip susiskaldė, kad priimama tik ta pozicija, kuri 100% atitinka jų pačių - priminsiu, kad kiekvienas pilietis turi teisę į konstitucijoje garantuotą nuomonės laisvę ir jos platinimą.

Taigi, pradedame:

1. Gyvename informacinio, tiek ir realaus karo Europoje metu. Tokiu laiku meluoja visos pusės. Žudo taip pat visos pusės. Žudo ne vien kareivius, žudo ir civilius. Siekiant suprasti įvykius, mano nuomone, reikia gauti informaciją iš kiek įmanoma didesnio šaltinių rato - tiek vakarų, tiek rytų, tiek ir visokių trečiosios pozicijos šaltinių.
Siekiant objektyvaus vertinimo reikia žiūrėti į faktus, argumentus, kuriuos dėsto vieni ir kiti šaltiniai. O tai dar kartą reikia perkošti per asmenines vertybes, kurias turime kiekvienas iš mūsų. Jeigu siekiama obektyvaus vertinimo - nėra jokių netinkamų šaltinių. Teiginys, kad šaltinis - prorusiškas, provakarietiškas, banderovcų, koloradų ar dar koks - nėra argumentas, jeigu siekiama objektyvaus požiūrio.

O dabar prie įvykių chronologijos:

2. Aktyvioji tautos dalis turi teisę surengti revoliuciją prieš valdžią, kurios veikla prieštarauja tos tautos gerovei. Jeigu taiki revoliucija yra ignoruojama - jie turi teisę perimti valdžią jėga, jeigu turi tautos palaikymą. - Esu už revoliucijų įteisinimą. Jeigu revoliucijai nepritariančių yra daugiau - jie gali išeiti į gatves taip pat, tuomet revoliucija nepavyks.

3.. Ukraina yra vienintelė vieta, kur Ukrainiečių tauta gali būti namuose ir jaustis čia šeimininkais. Todėl valstybinė kalba, istorinis supratimas ir pan. turi būti diegiamas. Geriausia - tokia forma, kuri nedidintų konflikto (tarkime Latvija vykdo gana pažangią politiką švietimo srityje).

4. Sienų neliečiamumo klausimas. Aš nepalaikau jokios sienų kaitos moderniame amžiuje. Nei Kosovo atskyrimo nuo Serbijos, nei dabar - Krymo atskirimo nuo Ukrainos. Ir taip, jeigu to kaina yra Punskas - aš jo atsisakau. Krymo užėmimas yra pasikėsinimas į teritorinį vientisumą.

5. Žinant JAV užsienio politiką ir įvairių valdžių perversmų įgyvendinimą - tikrai nėra nieko stebėtino, jeigu JAV finansiškai rėmė maidaną. Tačiau be ukrainiečių masiško palaikymo toks rėmimas būtų beprasmis.

6. Net jeigu ir JAV rėmė Maidaną - Rusijos atsakas buvo visiškai neadekvatus. Rusija neturėjo teisės įvesti kariuomenę. Tokiu savo veiksmu Putinas tapo toks pats nusikaltėlis ir imperialistas, kaip kad Obama ar Bush'as. Krymo okupacijos teisinimas Kosovo okupacija - neteisingas, kadangi vieną nusikaltimą teisinti kitu nusikaltimu - nusikaltėlių darbas.

7. Tauta, agresijos atveju, turi teisę ginti savo teritoriją bet kokiomis priemonėmis. Ypač - kuomet jėgos yra nelygios. Tą pačią teisę turi ginti teritorinį vientisumą Asado Sirija, tą pačią teisę turi ginti savo žemes -Palestiniečiai, tą pačią teisę turi ir Ukrainiečiai.

8. Taikių piliečių žudymui nepritariu, tačiau Ukrainoje jie gali pasitraukti iš puolamosios teritorijos, ką ir rekomenduočiau jiems nedelsiant padaryti. (Situacija visiškai skiriasi nuo Gazos ruože įkalintų civilių palestiniečių. Jie neturi kur pasitraukti - nebent į jūrą. Tiek Izraelis, tiek Egiptas laiko uždarę sienas).

9. Taip, Ukrainos dabartinė valdžia atėjo į valdžią revoliucijos būdu. Todėl ji , esant standartinei situacijai, neturėtų teisės naudoti karines priemones prieš revoliucijai nepritariančiuosius. Tačiau čia atsiranda Krymo okupacijos atvejis. Dėl to galioje 7 punktas. Jeigu Krymas nebūtų okupuotas - aš pats būčiau už taikų konflikto sprendimą, gal net ir už federacijas ar dar ką nors.

10. Tikiuosi, kad Ukrainoje vykstantis konfliktas nesukels pasaulinio karo. Pasaulinis karas tarp Rusijos ir JAV būtų pražūtingas, kadangi netikiu, kad šios dvi šalys kovotų per Ramųjį vandenyną. Amerikiečiai turi savybę kariauti karus ne savo rankomis. Šiame kare patrankų mėsa būtų rytų Europos valstybės - vienintelės dar gyvybingosios baltosios rasės tautos. Jokie konfliktai ar interesai nepateisina pavojaus, sukelto baltąjai rasei. 

11. Ukrainoje veikia nemažai jėgų. Aš asmeniškai palankiausiai vertinu dešniojo sektoriaus organizaciją, kadangi ji vienintelė siekia nepriklausomos Ukrainos, o ne integracijos į euroatlantines struktūras. Tikiuosi, jog atstačius Ukrainos teritorinį vientisumą ši grupė užbaigs revoliuciją, nušluos liberalus, esančius dabartinės Ukrainos valdžioje. Tikiuosi jie tai padarys dar iki tol, kol tie liberalai spės išparduoti Ukrainos turtus.

Moderniojo pasaulio burbulas

                      Ištraukia iš Edmundo Girskio knygos "Keturi". Elektroninė knyga - čia. 

                       Kiekvieną vasarą prie vandens telkinių galima išbandyti neseniai paplitusią pramogą – žmogus įlenda į didelį plastikinį burbulą, šis pripučiamas ir įstumiamas į vandenį, kuriame gali papl aukioti tiek, kiek leidžia pririšta kelių metrų virvė. Burbulo viduje besivartaliojančios merginos negali palikti abejingu.

                      Stebint šitaip pramogaujančius asmenis pasirodė, jog tai be galo panašu į šiandienos žmogaus gyvenimą – šiltą ir būtiniausių dalykų pripildytą burbulą, kuriame sausai ir minkštai gyvena žmogus. Tikrasis pasaulis neprieinamas, juos skiria plastikinė siena, žmogus net nerodo noro ištrūkti iš plastikinės aplinkos, kurioje jam patogu ir linksma. Jis net pats sumokėjo pinigus, kad galėtų patekti į tą mažą kalėjimą – šiltą ir patogią savo buitį, kuri apsaugo nuo kontakto su realybe.

                      Žmogus galvoja, jog yra laisvas klajoti su tuo savo plastiko gabalu, tačiau ant kranto stovintis spektaklio dirigentas laiko burbulą už virvės ir viską kontroliuoja, grąžina į vietą. Tokį pramogautoją iš kalėjimo išgelbėti gali tik kažkas neplanuoto: plyšus plastikiniam burbului, žmogus klykdamas kristų į vandenį, šalti purslai tikštų jam ant veido ir gaivintų, gėlas ežero vanduo apkabintų ir kūną priverstų kovoti už save, plaučiai trauktų orą. Žmogus būtų išgelbėtas tik susprogdinus burbulą.

                      Šiuo literatūriniu nukrypimu vaizduoju dalį visuomenės, kurią paveikė viena didžiausių ekonominių krizių kapitalizmo istorijoje. Subyrėjus ramiam ir patogiam ant bankų paskolų pastatytam gyvenimui, ant bankroto ribos atsidūrė eilė Europos valstybių, išaugo nedarbas, žmonės atsidurdavo gatvėje. Euras – ant žlugimo ribos, didžiosios valstybės diskutuoja apie galimą išstojimą iš Europos Sąjungos, pagrindiniai lyderiai vienas po kito skelbia, jog „multikultūralizmo projektas“ tokiose šalyse kaip Didžioji

Britanija, Vokietija, Švedija – visiškai sužlugo. Beveik kiekvienoje valstybėje vykstant parlamento rinkimams pergales pradeda pasiekti nacionalistinės partijos. Vengrijoje antiglobalistiškai nusiteikę tautininkai konservatoriai iš partijos Fidesz, užsitikrinę du trečdalius balsų parlamente, ėmėsi kardinaliai pertvarkyti savo tėvynę, grąžinti jai tautišką veidą ir tikrą nepriklausomybę. Europa sujudo, pasitvirtino sena taisyklė, jog sunkmečiu žmonės pradeda ieškoti alternatyvų esamai santvarkai. Tuo pasinaudojo daugelio šalių tautininkai.

Mano aktyviosios narystės LTJS pabaiga

Pastaruoju metu tenka sutikti asmenis, su kuriais itin džiaugiuosi matydamasis. Jie - išminties šaltiniai, kurie linkę pasidalinti ta išmintimi ir su manimi. Vienas iš tokių žmonių kažkada išdėstė savo požiūrį į gyvenimą ir jo virsmą. Tas požiūris, jį sukramčius ir savo galvoje, man atrodo itin priimtinas. Jo esmė - žmogaus gyvenimas susideda iš 4 fazių: 

Vaikystė - kuomet žinios yra imamos iš tėvų.

Jaunystė - kuomet žinios yra imamos iš pasaulio. Tai kartu ir kovos laikas - kuomet ir pats žmogus bando kovoti už teisingesnį pasaulį. 

Tėvystė - kuomet kuriami pagrindai šeimai, šeima, vaikai, būstas ir kita. Laikas, kuomet perduodamos žinios vaikams.

Senatvė/Branda - kuomet perduodamos žinios pasauliui, antrasis kovos laikas, šį kartą - daugiau apgalvotas, išnaudojant sukauptą informaciją. 

Kuo toliau, tuo jaučiu pačiu savimi, kad po truputi pereinu prie trečiosios fazės, kuomet reikia statyti pamatus tolimesniam gyvenimui. Būtent todėl, po ilgų svarstymų, Žalgirio mūšio dieną parašiau laišką bendražygiams Lietuvių tautinio jaunimo sąjungoje, jog pasitraukiu iš Kauno skyriaus pirmininko pareigų visam laikui ir bent jau kuriam laikui - iš aktyvios veiklos pačioje organizacijoje. Atėjo laikas perleisti vadovavimą jaunesniai kartai, kuri pati turi imtis atsakomybės, daryti klaidas ir iš jų mokytis (Tai nereiškia mano kažkokį pasitraukimą iš organizacijos, tautinio judėjimo ar dar ko, tiesiog pasikeitusį veiklos pobūdį).

Pasirinktas laikas tam - turbūt vienas geresnių, kadangi šiuo metu Kaune matau bent 5 stiprius žmones, kurie galėtų užimti mano vietą, įnešdami į tautinę veiklą naujos jėgos, naujos ugnies, kas tautiniam judėjimui išeis tik į naudą.

Kadangi dar vis susilaukiu skambučių, žinučių, kuriuose į mane kreipiamasi pagal buvusias pareigas - jaučiu poreikį apie pareigų pasikeitimą paskelbti viešai. 

Šiai organizacijai paskyriau savo šešerius jaunystės metus, kurių tikrai nesigailiu ir to paties linkėčiau kiekvienam. Pasidalinsiu keliomis nuotraukomis iš kiekvienų veiklos metų.

2009m. sausio 13-osios minėjimas.

2010 m. Diskusija

2011 m. Gimtadienis

2012 m. Eitynės "Daugiau niekada"

2013 m. išvyka į Vilniaus atgavimo minėjimą sostinėje

2014m. 

Turiu palinkėti sėkmės visam Kauno LTJS kolektyviui išsirenkant naują pirmininką. Lietuva - lietuviams! 

 

Žygiuojanti Lietuva

Šis straipsnis yra parašytas po 2013 metų kovo 11-osios eisenos. Eisenos, kuriai miesto valdžia neišdavė leidimo. Tvarkydamas failus netyčiom aptikau šį straipsnį. Kiek jis turi išliekamosios vertės nesiimsiu prognozuoti, tačiau įkeliu jį į blogą jau vien todėl, kad norėčiau čia turėti visus kada nors parašytus savo tekstus.

Tomas Skorupskis

ŽYGIUOJANTI  LIETUVA

2013-03-15

                      Prieš kelis mėnesius informacijos technologijų gigantė "google" leido visam pasauliui pažiūrėti į Lietuvą per savo programą "google street view". Kadangi domiuosi panašiomis naujienomis, kelias valandas šiai naujovei skyriau ir aš. Pradžioje žiūrėjau savo mylimą miestą - Kauną, tikėdamasis pamatyti save, vėliau pasinaudojau galimybę pamatyti ir kitas šalis. Tai, ką išvydau, privertė susimastyti: ar tai būtų Lietuva, ar kokia Azijos šalis, Šiaurės ar Pietų Amerika - visur mačiau gana panašų vaizdą - didžiulius prekybos centrus, beveik identiškas reklamas, jaunimą, susirinkusi prie klubų. Galvoje iškilo klausimai - o kuo mes skiriamės? Kai kurie tai vadintu judančiu pasauliu, globalizacija. Aš tai vadinu tautinių kultūrų, identiteto mirtimi ir nacionalinės savimonės pakeitimu vartotojiška savimone.

                      Prieš savaitę turėjau galimybę patirti visai kitokias emocijas, tačiau išvados buvo panašios - dalyvavau kovo 11-osios eitynėse Vilniuje. Į eitynes, kurių pagrindinis šūkis buvo Lietuva - lietuviams, lietuviai - Lietuvai, susirinko tūkstančiai patriotų. Buvo gražu žiūrėti į šimtus vėliavų, tūkstančius žmonių. Kai kurių veidus atpažinau iš žiniasklaidos, kuri rodė apie svarbius įvykius tautinio atgimimo metais. Dalį senolių mačiau iš kitų renginių, kad ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio Ariogaloje. Veiduose nebuvo itin daug šypsenų, jie apimti nerimo. Nerimo apimtas buvau ir aš. Ši kovo 11-osios šventė buvo uždrausta valdančiųjų. Daugeliui, o turbūt ir man kilo klausimai - kas atsitiko su mūsų valstybe? O gal ji jau nebėra mūsų, jeigu sostinėje nebegalima eiti su tautine vėliava? Šventė pavyko, lietuviai šventė savo laisvės dieną, tačiau nerimas išliko. Išliko ir klausimai.

                      Prieš kokius 5 metus Lietuvoje buvo kilusi Japonijos kultūros susižavėjimo banga. Tuomet aš dar buvau eilinis miesto vaikis, kuris nelabai buvo linkęs laužyti galvą panašiais reiškiniais, o verčiau rinkosi tuomet populiarų kompiuterinį žaidimą Lineage2. Bet būtent tuo metu atkreipiau dėmesį į šį Japonijos atvejį. Japonija - tautinė valstybė, kuri didžiuojasi savo išskirinumu, kuri turi aukštą savo tautinę kultūrą. Būtent todėl ji ir yra įdomi visam pasauliui. Tai - kažkas nematyto, neatrasto, gražaus. Į tokią valstybę noriu nuvažiuoti ir ją apžiūrėti. Visai nenorėčiau ten važiuoti, jeigu pamatyčiau ten tuos mačius hesburgerius, tas pačias MTV nesąmones, primityvią pop kultūrą. Panašios aš norėčiau ir Lietuvos, išsaugojusios ir skatinančios savo unikalumą, savo gražią kalbą, savo gražiausias merginas ir puikų žalią kraštą. Būtent todėl ir dalyvauju panašiose eitynėse, kaip kovo 11-osios eitynės Vilniuje. Man šūkis Lietuva - lietuviams reiškia, jog mes esame didi tauta, kuri turi teisę į neperkonstruotą pasaulį, kur lietuvis lietuviui yra ne vagis, o draugas. Mūsų, lietuvių, yra itin mažai šiame pasaulyje, todėl tautiškumas mums yra gyvybiškai būtinas. Priešingu atveju mūsų tauta nebesulauks 23-iojo amžiaus. O tuomet, kada yra keliamas išlikimo klausimas, tauta turi teisę imtis ir nepatogių, radikalių sprendimų savo valstybėje. Juk Lietuva - vienintelė vieta, kur lietuviai gali jaustis kaip namuose, kaip šeimininkai.

                      Prieš 26 metus Lietuvos laisvės lygos mitingu Lietuvoje prasidėjo dainuojanti revoliucija, iškėlusi demokratijos ir tautinės nepriklausomos valstybės tikslus. Prieš 23 metus atgauta nepriklausomybė ir turbūt tuomet niekas nebūtų galėjęs pagalvoti, jog laisvoje Lietuvoje lietuviams bus draudžiama švęsti tautos šventes. Šiomis dienomis žmonės vėl renkasi į tokius pačius mitingus, kaip ir tomis dienomis, mat ne visi darbai buvo iki galo atlikti. Jeigu demokratinę valstybę mes pasiekėme, tai dabar atėjo metas naujam pakilimui - tautinei revoliucijai.

                      Priešas šiuo metu ne toks ryškiai matomas, neapsiginklavęs automatais ir tankais, ne kitos šalies. Didžiausias priešas yra mūsų pačių baimė išsakyti tai, kuo tikime, mat kažkam ši pozicija gali pasirodyti nepatogi. Tautinės valstybės siekį reikia kelti kiekvienam iš mūsų, o ne laukti, kol bus kokia geresnė situacija ar kol tai padarys kažkas kitas.  Lietuvos partizanas Dzūkas rašė: „Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį“ . Renginiuose, skirtuose jam ir kitiems partizanams atminti daug kalbama apie istoriją, uždegamos žvakutės jo atminimui. Aš manau, jog didžiausia pagarba jam yra ne žvakių deginimas, o jo darbų pratęsimas. Žygiuojanti Lietuva - būtent toks pavadinimas labiausiai tinka apibūdinti šiam judėjimui ir ateities valstybei.  Tai gyvos, ambicingos ir ryžtingos tautos, tai yra mūsų svajonių Lietuvos idėja.  Lietuvos, kuri būtų mūsų piliečių, mylinčių ir lojalių Lietuvai valstybė, o lietuvių tauta - išsaugojusi savo tautinį identitetą, ryžtingai stovinti kartu su kitomis laisvomis Europos tautomis, pasiruošusį atremti bet kokį naują geopolitinį išbandymą.

                      Prieš penktis metus, kuomet įsiliejau į lietuvių tautinį judėjimą, netikėjau, jog Katedros aikštėje susirinks tūkstančiai bendraminčių. Šių metų kovo 11-ają čia mačiau tūkstančius žmonių. Būtent dabar metas visiems mums patikėti, jog mes galime, jog mes pasieksime pergalę. Lietuva - lietuviams, lietuviai - Lietuvai! 

Socialiniai tinklai. Blokuoti ar neblokuoti asmenį, kuris turi kitokią nuomonę?

Esu aktyvus Facebook socialinio tinklo naudotojas. Rašant įvairiais mane dominančiais klausimais dažnai kyla aršios diskusijos. Kartais - mano paties išprovokuotos. Išsiskyrus nuomonėms dažnai sulaukiu klausimo:

Ką pas tave veikia toks ir anoks(įterpti negražų žodį) drauguose? Pvz. Ką pas tave drauguose veikia žydkrikščionys? Stabmeldžiai? Koloradai? Globalistai? Liberalai? Komunistai? Rusų agentai? JAV agentai? Kinijos agentai? Lenkijos šovinistai? Ir t.t.

Ilgą laiką kartojau tą patį per tą patį. Pagalvojau, jog sutaupysiu laiko, jeigu surašysiu viską į blogą ir neatsakinėsiu į tą patį klausimą kas savaitę, o tiesiog duosiu nuorodą.

Mano draugų sąraše yra labai įvairių pažiūrų žmonių. Taip yra dėl to, kad priimu daugumą asmenų, su kuriais turiu ką nors bendro. Ty jeigu mūsų siekiai sutampa 10%, o 90% - nesutinkame, vis tiek tokį asmenį turiu savo drauguose. Būtent dėl tų 10%. Aš vadovaujuosi tuo, kad sunkiu metu ar neturint realių svertų kažką keisti reikia ieškoti panašumų, o ne skirtumų.

Bene vienintelė priežastis, kodėl šalinu asmenį iš draugų - įžeidinėjimas, negerbimas manęs. Žinoma, esu išmetęs kelis žmonės ir dėl kitokių priežasčių, tačiau vėliau arba juos priėmiau atgal, arba dėl to gailėjausi.

Kiekvienas socialinio tinklo vartotojas pats susikuria tam tikras savo taisykles, pagal kurias priima asmenį į draugus, šalina iš draugų ir blokuoja kitą asmenį. Vieni priima tik žmones, kuriuos asmeniškai pažįsta. Kiti priima tik bendraminčius. Dar treti naudoja facebook savo pačių idėjų sklaidai.

Pastarasis modelis atitinka mano pasirinkimą. Aš naudoju facebook kaip tam tikrą saviraiškos formą, savojo prasmių lauko platinimo vietą, o facebook paskyra man yra informacijos keitimosi priemonė. Facebooke aš bandau pristatyti savo požiūrį į pasaulį ir noriu, kad jį išgirstų kuo daugiau žmonių. Ir aš nesu prieš, kad tokį požiūrį girdėtų ir asmenys, su kuriais nuomonės įvairiais klausimais išsiskiria. Aš tikiu, kad yra tiesa, kad aš tam tikroje prizmėje esu arčiau jos, negu dalis mano draugų. Tikiu, kad kiekvienas sąmoningas žmogus gali prieiti prie tų pačių išvadų, prie kurių esu priėjęs ir aš pats. Tačiau mano teikiama informacija gali pagreitinti šį procesą, o tai padėtų greičiau realizuoti idėjas, kurias, mano supratimu, yra būtina realizuoti.

Vienaip ar kitaip visi mes esame Lietuvos piliečiai. Išmetus kitaip galvojantį asmenį iš draugų - jo pilietybė nedingsta. Tuo tarpu galimybė gauti informaciją, kuri pakeistų to asmens poziciją ir priartintų prie manosios - pradingsta. Laikymas drauguose tik bendraminčius ir dalinimasis informacijos su jais yra virimas tose pačiose sultyse, o aš esu suinteresuotas idėjų sklaida. 

Pabaigai paminėsiu, jog:

1. Aš nesu atsakingas už savo draugų nuomones ar išsireiškimus. Jie yra atsakingi už save.

2. Aš nebūtinai pritariu arba nepritariu informacijai, kuria dalinasi mano draugai, grupės kur esu narys, puslapiai, kuriuos esu pamėgęs. Nemaža tikimybė, kad aš tiesiog noriu gauti informaciją, kuri būtų priešinga, negu mano nuomonė, tačiau man yra svarbūs jų argumentai.

3. Jeigu mano kuriamas srautas jūsų netenkina - galite paspausti nebesekti, nerodyti pranešimų iš manęs arba pašalinti mane iš draugų.

Romas Kalanta - bekompromisio pasipriešinimo simbolis

Lietuviškoji gamta, suteikianti mums stiprybės ir nuostabų grožį, sukasi darniame rate. Metai keičia metus, o pavasaris - pavasarį.  Šalčio sukaustytą žemę pamažu glamonėja saulės spinduliai ištirpdantys ledą. Mažas upeliukas prasiveržia į nesustabdomą upę griaunančią visas užtvaras.

  Mūsų gamtos raida primena lietuvių tautos istorinį virsmą.  Didvyrių žygdarbiais paženklinta mūsų tautos istorija mums primena naikintą, tačiau visada atsitiesusią mūsų tautą. Nei kryžiuočiai, nei caras, nei bolševikai nepalenkė mūsų gyvasties. To nepavyks padaryti ir dabartiniams liberalams.

Vienas iš tokių pavasariškų sukilimų buvo Romo Kalantos didvyriškas poelgis. Tautinė dvasia, ilgus metus miegojusi bendraamžių sielose, prasiveržė į trumpą, tačiau itin reikšmingą bangą, kuri praskriejo Kauno gatvėmis 1972 metų gegužę. Tai buvo tikras ilgai miegojusios lietuviškos sąmonės pabudimas, kurio užpildyta ugnis ilgam šildė mūsų tėvų ir senelių širdis.

Bėgimas, skirtas R.Kalantai atminti. LTJS ir Romą Kalantą jungia tas pats tikslas - Lietuvos laisvė.

Prireikė kiek daugiau negu 15-os metų tam, kad sulauktumėm vasaros, kuri mums atnešė nepriklausomybę. Tačiau po pavasario, jau mūsų kartai teko pamatyti tiek nepriklausomos valstybės rudenį, tiek ir šaltą žiemą. Dienas, kuomet dorą pakeitė iškrypimai, kuomet lietuvių tauta buvo žeminama, o valstybė - pardavinėjama.

Tačiau istorija apsuko savo ratą. Pirmasis laisvės spindulėlis, lūžio taškas - 2008 metų kovo 11-oji, kuomet būrys jaunuolių nusprendė: GANA. Ir savo radikalia forma, ne mažiau radikalesne negu Romo Kalantos, sujungė lietuvį su lietuvių, vieną būrelį su kitu bendraminčių būreliu. 2013 m. sistema bandė užgniaužti laisvės eitynes savo ledu. Tačiau  jau pavasaris ir ledo luitai sistemoje tirpsta, valdžiai nepavyko sustabdyti tautinės eisenos mūsų sostinėje.

Atgijusi politinė valia ir lietuvių tautos noras išlikti subrendo, surinkus 320 tūkst. gyventojų parašų referendumui dėl Lietuvos žemės. Valdančiųjų visaip stabdomi ir blokuojami Lietuvos piliečiai vis tiek pasiekė savo - parašai surinkti ir referendumas įvyks. Beliko paskutinė kliūtis - referendumo nukėlimas į vasarą, piliečiams nepatogiu metu. Tačiau lietuvių tauta savo istorijoje patyrė dar ne tokių išbandymu. Mes atlaikėme juos visus, išlikome istorijoje ir naują iššūkį pasitinkame pakelta galva.

Mūsų tautos pavasaris jau prasiveržė kol kas dar negausia, vis dar sistemos ledų įkalinta srove. Ar jis virs visas mums pikta linkinčių suręstas užtvaras griaunančia banga priklauso nuo tavęs.

Birželio 29d. ateik į tautos referendumą. Romo Kalantos ir kitų mūsų didvyrių dvasia tegul tave lydį priimant apsisprendimą. Nepraleisk progos - būk tautinio proveržio dalimi! 

Gegužės 1-oji. 10 metų nelaisvės.

Gegužės 1-ają jokios nacionalistų demonstracijos neturėjo būti. Viena demonstracija buvo rengiama, tačiau ji užstrigo Kauno savivaldybės koridoriuose. Tuo tarpu ES propagandistai rengė didžiulius koncertus, kuriuose reikėtų džiaugtis, jog Lietuva nebėra nepriklausoma valstybė, tačiau į juos nelabai kas rinkosi.

Negana blokados iš valdžios struktūrų - gegužės pirmosios demonstracija buvo užpulta ir tų pačių liberaliomis iliuzijomis vis dar tikinčių nacionalistų. Priežastis - tai komunistinė šventė.
Aš net nebandau to neigti. Jos šaknys yra stipriai susijusios su ideologija, kuri mums buvo jėga primesta. Tai yra blogai. Tačiau dar blogiau yra tai, kad kas ketvirtas lietuvis gyvena žemiau skurdo ribos, o valstybę valdo įvairių spalvų liberalai. Už šventę blogiau yra ir tai, kad "demokratiniuose" rinkimuose reikia rinktis tarp vienos ar kitos partijos liberalių pažiūrų asmens. Negana to, didesnė problema yra tai, kad komunizmas niekur nedingo. Komunizmo pati bjauriausia pusė - vertybių transformacija, kuri slėpėsi po "pasaulį naują pastatysim ant senojo pamatų" yra gyva. Ir mes esame įjungti į tokiomis idėjomis gyvenančią euro-sąjungą. Ir pastarieji dalykai, mano akimis, yra šimtą kartų blogiau, negu kažkokios dienos istorinė kilmė.


Prabėgo dešimt metų nuo tos dienos, kada mūsų politinis elitas pardavė lietuvių tautą.
Prieš dešimtį metų visuotinės propagandos pagalba suklaidintos visuomenės, referendumo įstatymo pažeidinėjimo dėka mūsų elitui pavyko įtikinti tautą atsisakyti nepriklausomybės. Nebe fiziniais tankais, kaip tai buvo padaryta 1940 metais, o naujųjų laikų priemonėmis - pinigais ir propaganda. Skirtingos priemonės tam pačiam tikslus - nepriklausomos valstybės eliminavimui.

Po dešimties metų pradeda jaustis tos išdavystės pasekmės - ES įstatymų viršenybė, savarankiškos užsienio politikos neturėjimas, vartotojų visuomenės gimimas, tautos runkelizacija, nekontroliuojama imigracinė politika, artėjantis žemės išpardavimas užsieniečiams, milijono lietuvių neteikimas, lito atsisakymas. Blogiausia, jog piliečiai neteko vilties ir pasitikėjimo, visuomenė suskaldyta ir svaiginasi alkoholizmo ir narkotikų liūne. Vietoje kovos už savo teises ir laisvę - betikslis svaiginimasis ir tūsas prie valstybės kapo, kasant duobę ir lietuvių tautai.

Dėl pastarųjų priežasčių keli asmenys, save vadinantys antiglobalistais-nacionalistais, surengė protesto akciją. Pasirinkome juodos vėliavos simboliką - revoliucijos vėliavą, kuri kartu ir nusako mūsų požiūrį į mus išdavusį elitą - mes juos laikome tokiais pačiais, kaip ir tuos, kurie sveikino Lietuvos okupaciją ir padėjo jai įvykti. Mūsų tikslas - esminis dabartinės santvarkos pakeitimas, grįžtant prie nepriklausomos tautinės valstybės modelio.

Lietuva - lietuviams!

Gegužės 1-osios demonstracija

Bene pirmą kartą antrosios respublikos istorijoje nacionalistai minės Gegužės 1-ąją - tarptautinę darbininkų solidarumo dieną. Šią dieną triukšmingomis demonstracijomis pažymi bene visos Europos nacionalistai. Šiais metais tą darysime ir mes.

Minėdami gegužės pirmąją išreikšime solidarumą su 90% lietuvių, kurie buvo šimtus kartų išduoti, kasdien išduodami dabartinio korumpuoto Elito. Elito, kuriam nusispjauti į savo piliečių nuomone žemės, euro, tradicinių šeimos santykių klausimais. Elito, kuris rūpinasi tik savo gerovę, tam parduodamas viską - Ignalinos atominę elektrinę, naftą, savo medieną, ekonominę nepriklausomybę ir pačią valstybę.

Neabejoju, kad šis renginys sukels šliužų, pasivadinusių konservatoriais ir liberalais pyktį. Tačiau savo neapykanta jie diskredituoja patys save. Tuo tarpu mes einame savo keliu ir įveiksime visas jų metamas užtvaras ir pinkles. Nes tautinė, socialinio teisingumo idėja yra galingesnė už jūsų pinigus, kontroliuojamą kišeninę teisėsaugą ir visą sistemos aparatą.

Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint sau eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,
Nors jį pasveikint tau ir baisu.

Gegužės 1d. 14.40 ateik prie Soboro, prisijunk prie tautinio jaunimo bloko, būk pokyčių dalis.
Už laisvą sąmoningą Lietuvą!

Renginys facebooke.