Moderniojo pasaulio burbulas

                      Ištraukia iš Edmundo Girskio knygos "Keturi". Elektroninė knyga - čia. 

                       Kiekvieną vasarą prie vandens telkinių galima išbandyti neseniai paplitusią pramogą – žmogus įlenda į didelį plastikinį burbulą, šis pripučiamas ir įstumiamas į vandenį, kuriame gali papl aukioti tiek, kiek leidžia pririšta kelių metrų virvė. Burbulo viduje besivartaliojančios merginos negali palikti abejingu.

                      Stebint šitaip pramogaujančius asmenis pasirodė, jog tai be galo panašu į šiandienos žmogaus gyvenimą – šiltą ir būtiniausių dalykų pripildytą burbulą, kuriame sausai ir minkštai gyvena žmogus. Tikrasis pasaulis neprieinamas, juos skiria plastikinė siena, žmogus net nerodo noro ištrūkti iš plastikinės aplinkos, kurioje jam patogu ir linksma. Jis net pats sumokėjo pinigus, kad galėtų patekti į tą mažą kalėjimą – šiltą ir patogią savo buitį, kuri apsaugo nuo kontakto su realybe.

                      Žmogus galvoja, jog yra laisvas klajoti su tuo savo plastiko gabalu, tačiau ant kranto stovintis spektaklio dirigentas laiko burbulą už virvės ir viską kontroliuoja, grąžina į vietą. Tokį pramogautoją iš kalėjimo išgelbėti gali tik kažkas neplanuoto: plyšus plastikiniam burbului, žmogus klykdamas kristų į vandenį, šalti purslai tikštų jam ant veido ir gaivintų, gėlas ežero vanduo apkabintų ir kūną priverstų kovoti už save, plaučiai trauktų orą. Žmogus būtų išgelbėtas tik susprogdinus burbulą.

                      Šiuo literatūriniu nukrypimu vaizduoju dalį visuomenės, kurią paveikė viena didžiausių ekonominių krizių kapitalizmo istorijoje. Subyrėjus ramiam ir patogiam ant bankų paskolų pastatytam gyvenimui, ant bankroto ribos atsidūrė eilė Europos valstybių, išaugo nedarbas, žmonės atsidurdavo gatvėje. Euras – ant žlugimo ribos, didžiosios valstybės diskutuoja apie galimą išstojimą iš Europos Sąjungos, pagrindiniai lyderiai vienas po kito skelbia, jog „multikultūralizmo projektas“ tokiose šalyse kaip Didžioji

Britanija, Vokietija, Švedija – visiškai sužlugo. Beveik kiekvienoje valstybėje vykstant parlamento rinkimams pergales pradeda pasiekti nacionalistinės partijos. Vengrijoje antiglobalistiškai nusiteikę tautininkai konservatoriai iš partijos Fidesz, užsitikrinę du trečdalius balsų parlamente, ėmėsi kardinaliai pertvarkyti savo tėvynę, grąžinti jai tautišką veidą ir tikrą nepriklausomybę. Europa sujudo, pasitvirtino sena taisyklė, jog sunkmečiu žmonės pradeda ieškoti alternatyvų esamai santvarkai. Tuo pasinaudojo daugelio šalių tautininkai.

Mano aktyviosios narystės LTJS pabaiga

Pastaruoju metu tenka sutikti asmenis, su kuriais itin džiaugiuosi matydamasis. Jie - išminties šaltiniai, kurie linkę pasidalinti ta išmintimi ir su manimi. Vienas iš tokių žmonių kažkada išdėstė savo požiūrį į gyvenimą ir jo virsmą. Tas požiūris, jį sukramčius ir savo galvoje, man atrodo itin priimtinas. Jo esmė - žmogaus gyvenimas susideda iš 4 fazių: 

Vaikystė - kuomet žinios yra imamos iš tėvų.

Jaunystė - kuomet žinios yra imamos iš pasaulio. Tai kartu ir kovos laikas - kuomet ir pats žmogus bando kovoti už teisingesnį pasaulį. 

Tėvystė - kuomet kuriami pagrindai šeimai, šeima, vaikai, būstas ir kita. Laikas, kuomet perduodamos žinios vaikams.

Senatvė/Branda - kuomet perduodamos žinios pasauliui, antrasis kovos laikas, šį kartą - daugiau apgalvotas, išnaudojant sukauptą informaciją. 

Kuo toliau, tuo jaučiu pačiu savimi, kad po truputi pereinu prie trečiosios fazės, kuomet reikia statyti pamatus tolimesniam gyvenimui. Būtent todėl, po ilgų svarstymų, Žalgirio mūšio dieną parašiau laišką bendražygiams Lietuvių tautinio jaunimo sąjungoje, jog pasitraukiu iš Kauno skyriaus pirmininko pareigų visam laikui ir bent jau kuriam laikui - iš aktyvios veiklos pačioje organizacijoje. Atėjo laikas perleisti vadovavimą jaunesniai kartai, kuri pati turi imtis atsakomybės, daryti klaidas ir iš jų mokytis (Tai nereiškia mano kažkokį pasitraukimą iš organizacijos, tautinio judėjimo ar dar ko, tiesiog pasikeitusį veiklos pobūdį).

Pasirinktas laikas tam - turbūt vienas geresnių, kadangi šiuo metu Kaune matau bent 5 stiprius žmones, kurie galėtų užimti mano vietą, įnešdami į tautinę veiklą naujos jėgos, naujos ugnies, kas tautiniam judėjimui išeis tik į naudą.

Kadangi dar vis susilaukiu skambučių, žinučių, kuriuose į mane kreipiamasi pagal buvusias pareigas - jaučiu poreikį apie pareigų pasikeitimą paskelbti viešai. 

Šiai organizacijai paskyriau savo šešerius jaunystės metus, kurių tikrai nesigailiu ir to paties linkėčiau kiekvienam. Pasidalinsiu keliomis nuotraukomis iš kiekvienų veiklos metų.

2009m. sausio 13-osios minėjimas.

2010 m. Diskusija

2011 m. Gimtadienis

2012 m. Eitynės "Daugiau niekada"

2013 m. išvyka į Vilniaus atgavimo minėjimą sostinėje

2014m. 

Turiu palinkėti sėkmės visam Kauno LTJS kolektyviui išsirenkant naują pirmininką. Lietuva - lietuviams! 

 

Žygiuojanti Lietuva

Šis straipsnis yra parašytas po 2013 metų kovo 11-osios eisenos. Eisenos, kuriai miesto valdžia neišdavė leidimo. Tvarkydamas failus netyčiom aptikau šį straipsnį. Kiek jis turi išliekamosios vertės nesiimsiu prognozuoti, tačiau įkeliu jį į blogą jau vien todėl, kad norėčiau čia turėti visus kada nors parašytus savo tekstus.

Tomas Skorupskis

ŽYGIUOJANTI  LIETUVA

2013-03-15

                      Prieš kelis mėnesius informacijos technologijų gigantė "google" leido visam pasauliui pažiūrėti į Lietuvą per savo programą "google street view". Kadangi domiuosi panašiomis naujienomis, kelias valandas šiai naujovei skyriau ir aš. Pradžioje žiūrėjau savo mylimą miestą - Kauną, tikėdamasis pamatyti save, vėliau pasinaudojau galimybę pamatyti ir kitas šalis. Tai, ką išvydau, privertė susimastyti: ar tai būtų Lietuva, ar kokia Azijos šalis, Šiaurės ar Pietų Amerika - visur mačiau gana panašų vaizdą - didžiulius prekybos centrus, beveik identiškas reklamas, jaunimą, susirinkusi prie klubų. Galvoje iškilo klausimai - o kuo mes skiriamės? Kai kurie tai vadintu judančiu pasauliu, globalizacija. Aš tai vadinu tautinių kultūrų, identiteto mirtimi ir nacionalinės savimonės pakeitimu vartotojiška savimone.

                      Prieš savaitę turėjau galimybę patirti visai kitokias emocijas, tačiau išvados buvo panašios - dalyvavau kovo 11-osios eitynėse Vilniuje. Į eitynes, kurių pagrindinis šūkis buvo Lietuva - lietuviams, lietuviai - Lietuvai, susirinko tūkstančiai patriotų. Buvo gražu žiūrėti į šimtus vėliavų, tūkstančius žmonių. Kai kurių veidus atpažinau iš žiniasklaidos, kuri rodė apie svarbius įvykius tautinio atgimimo metais. Dalį senolių mačiau iš kitų renginių, kad ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio Ariogaloje. Veiduose nebuvo itin daug šypsenų, jie apimti nerimo. Nerimo apimtas buvau ir aš. Ši kovo 11-osios šventė buvo uždrausta valdančiųjų. Daugeliui, o turbūt ir man kilo klausimai - kas atsitiko su mūsų valstybe? O gal ji jau nebėra mūsų, jeigu sostinėje nebegalima eiti su tautine vėliava? Šventė pavyko, lietuviai šventė savo laisvės dieną, tačiau nerimas išliko. Išliko ir klausimai.

                      Prieš kokius 5 metus Lietuvoje buvo kilusi Japonijos kultūros susižavėjimo banga. Tuomet aš dar buvau eilinis miesto vaikis, kuris nelabai buvo linkęs laužyti galvą panašiais reiškiniais, o verčiau rinkosi tuomet populiarų kompiuterinį žaidimą Lineage2. Bet būtent tuo metu atkreipiau dėmesį į šį Japonijos atvejį. Japonija - tautinė valstybė, kuri didžiuojasi savo išskirinumu, kuri turi aukštą savo tautinę kultūrą. Būtent todėl ji ir yra įdomi visam pasauliui. Tai - kažkas nematyto, neatrasto, gražaus. Į tokią valstybę noriu nuvažiuoti ir ją apžiūrėti. Visai nenorėčiau ten važiuoti, jeigu pamatyčiau ten tuos mačius hesburgerius, tas pačias MTV nesąmones, primityvią pop kultūrą. Panašios aš norėčiau ir Lietuvos, išsaugojusios ir skatinančios savo unikalumą, savo gražią kalbą, savo gražiausias merginas ir puikų žalią kraštą. Būtent todėl ir dalyvauju panašiose eitynėse, kaip kovo 11-osios eitynės Vilniuje. Man šūkis Lietuva - lietuviams reiškia, jog mes esame didi tauta, kuri turi teisę į neperkonstruotą pasaulį, kur lietuvis lietuviui yra ne vagis, o draugas. Mūsų, lietuvių, yra itin mažai šiame pasaulyje, todėl tautiškumas mums yra gyvybiškai būtinas. Priešingu atveju mūsų tauta nebesulauks 23-iojo amžiaus. O tuomet, kada yra keliamas išlikimo klausimas, tauta turi teisę imtis ir nepatogių, radikalių sprendimų savo valstybėje. Juk Lietuva - vienintelė vieta, kur lietuviai gali jaustis kaip namuose, kaip šeimininkai.

                      Prieš 26 metus Lietuvos laisvės lygos mitingu Lietuvoje prasidėjo dainuojanti revoliucija, iškėlusi demokratijos ir tautinės nepriklausomos valstybės tikslus. Prieš 23 metus atgauta nepriklausomybė ir turbūt tuomet niekas nebūtų galėjęs pagalvoti, jog laisvoje Lietuvoje lietuviams bus draudžiama švęsti tautos šventes. Šiomis dienomis žmonės vėl renkasi į tokius pačius mitingus, kaip ir tomis dienomis, mat ne visi darbai buvo iki galo atlikti. Jeigu demokratinę valstybę mes pasiekėme, tai dabar atėjo metas naujam pakilimui - tautinei revoliucijai.

                      Priešas šiuo metu ne toks ryškiai matomas, neapsiginklavęs automatais ir tankais, ne kitos šalies. Didžiausias priešas yra mūsų pačių baimė išsakyti tai, kuo tikime, mat kažkam ši pozicija gali pasirodyti nepatogi. Tautinės valstybės siekį reikia kelti kiekvienam iš mūsų, o ne laukti, kol bus kokia geresnė situacija ar kol tai padarys kažkas kitas.  Lietuvos partizanas Dzūkas rašė: „Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį“ . Renginiuose, skirtuose jam ir kitiems partizanams atminti daug kalbama apie istoriją, uždegamos žvakutės jo atminimui. Aš manau, jog didžiausia pagarba jam yra ne žvakių deginimas, o jo darbų pratęsimas. Žygiuojanti Lietuva - būtent toks pavadinimas labiausiai tinka apibūdinti šiam judėjimui ir ateities valstybei.  Tai gyvos, ambicingos ir ryžtingos tautos, tai yra mūsų svajonių Lietuvos idėja.  Lietuvos, kuri būtų mūsų piliečių, mylinčių ir lojalių Lietuvai valstybė, o lietuvių tauta - išsaugojusi savo tautinį identitetą, ryžtingai stovinti kartu su kitomis laisvomis Europos tautomis, pasiruošusį atremti bet kokį naują geopolitinį išbandymą.

                      Prieš penktis metus, kuomet įsiliejau į lietuvių tautinį judėjimą, netikėjau, jog Katedros aikštėje susirinks tūkstančiai bendraminčių. Šių metų kovo 11-ają čia mačiau tūkstančius žmonių. Būtent dabar metas visiems mums patikėti, jog mes galime, jog mes pasieksime pergalę. Lietuva - lietuviams, lietuviai - Lietuvai! 

Socialiniai tinklai. Blokuoti ar neblokuoti asmenį, kuris turi kitokią nuomonę?

Esu aktyvus Facebook socialinio tinklo naudotojas. Rašant įvairiais mane dominančiais klausimais dažnai kyla aršios diskusijos. Kartais - mano paties išprovokuotos. Išsiskyrus nuomonėms dažnai sulaukiu klausimo:

Ką pas tave veikia toks ir anoks(įterpti negražų žodį) drauguose? Pvz. Ką pas tave drauguose veikia žydkrikščionys? Stabmeldžiai? Koloradai? Globalistai? Liberalai? Komunistai? Rusų agentai? JAV agentai? Kinijos agentai? Lenkijos šovinistai? Ir t.t.

Ilgą laiką kartojau tą patį per tą patį. Pagalvojau, jog sutaupysiu laiko, jeigu surašysiu viską į blogą ir neatsakinėsiu į tą patį klausimą kas savaitę, o tiesiog duosiu nuorodą.

Mano draugų sąraše yra labai įvairių pažiūrų žmonių. Taip yra dėl to, kad priimu daugumą asmenų, su kuriais turiu ką nors bendro. Ty jeigu mūsų siekiai sutampa 10%, o 90% - nesutinkame, vis tiek tokį asmenį turiu savo drauguose. Būtent dėl tų 10%. Aš vadovaujuosi tuo, kad sunkiu metu ar neturint realių svertų kažką keisti reikia ieškoti panašumų, o ne skirtumų.

Bene vienintelė priežastis, kodėl šalinu asmenį iš draugų - įžeidinėjimas, negerbimas manęs. Žinoma, esu išmetęs kelis žmonės ir dėl kitokių priežasčių, tačiau vėliau arba juos priėmiau atgal, arba dėl to gailėjausi.

Kiekvienas socialinio tinklo vartotojas pats susikuria tam tikras savo taisykles, pagal kurias priima asmenį į draugus, šalina iš draugų ir blokuoja kitą asmenį. Vieni priima tik žmones, kuriuos asmeniškai pažįsta. Kiti priima tik bendraminčius. Dar treti naudoja facebook savo pačių idėjų sklaidai.

Pastarasis modelis atitinka mano pasirinkimą. Aš naudoju facebook kaip tam tikrą saviraiškos formą, savojo prasmių lauko platinimo vietą, o facebook paskyra man yra informacijos keitimosi priemonė. Facebooke aš bandau pristatyti savo požiūrį į pasaulį ir noriu, kad jį išgirstų kuo daugiau žmonių. Ir aš nesu prieš, kad tokį požiūrį girdėtų ir asmenys, su kuriais nuomonės įvairiais klausimais išsiskiria. Aš tikiu, kad yra tiesa, kad aš tam tikroje prizmėje esu arčiau jos, negu dalis mano draugų. Tikiu, kad kiekvienas sąmoningas žmogus gali prieiti prie tų pačių išvadų, prie kurių esu priėjęs ir aš pats. Tačiau mano teikiama informacija gali pagreitinti šį procesą, o tai padėtų greičiau realizuoti idėjas, kurias, mano supratimu, yra būtina realizuoti.

Vienaip ar kitaip visi mes esame Lietuvos piliečiai. Išmetus kitaip galvojantį asmenį iš draugų - jo pilietybė nedingsta. Tuo tarpu galimybė gauti informaciją, kuri pakeistų to asmens poziciją ir priartintų prie manosios - pradingsta. Laikymas drauguose tik bendraminčius ir dalinimasis informacijos su jais yra virimas tose pačiose sultyse, o aš esu suinteresuotas idėjų sklaida. 

Pabaigai paminėsiu, jog:

1. Aš nesu atsakingas už savo draugų nuomones ar išsireiškimus. Jie yra atsakingi už save.

2. Aš nebūtinai pritariu arba nepritariu informacijai, kuria dalinasi mano draugai, grupės kur esu narys, puslapiai, kuriuos esu pamėgęs. Nemaža tikimybė, kad aš tiesiog noriu gauti informaciją, kuri būtų priešinga, negu mano nuomonė, tačiau man yra svarbūs jų argumentai.

3. Jeigu mano kuriamas srautas jūsų netenkina - galite paspausti nebesekti, nerodyti pranešimų iš manęs arba pašalinti mane iš draugų.

Romas Kalanta - bekompromisio pasipriešinimo simbolis

Lietuviškoji gamta, suteikianti mums stiprybės ir nuostabų grožį, sukasi darniame rate. Metai keičia metus, o pavasaris - pavasarį.  Šalčio sukaustytą žemę pamažu glamonėja saulės spinduliai ištirpdantys ledą. Mažas upeliukas prasiveržia į nesustabdomą upę griaunančią visas užtvaras.

  Mūsų gamtos raida primena lietuvių tautos istorinį virsmą.  Didvyrių žygdarbiais paženklinta mūsų tautos istorija mums primena naikintą, tačiau visada atsitiesusią mūsų tautą. Nei kryžiuočiai, nei caras, nei bolševikai nepalenkė mūsų gyvasties. To nepavyks padaryti ir dabartiniams liberalams.

Vienas iš tokių pavasariškų sukilimų buvo Romo Kalantos didvyriškas poelgis. Tautinė dvasia, ilgus metus miegojusi bendraamžių sielose, prasiveržė į trumpą, tačiau itin reikšmingą bangą, kuri praskriejo Kauno gatvėmis 1972 metų gegužę. Tai buvo tikras ilgai miegojusios lietuviškos sąmonės pabudimas, kurio užpildyta ugnis ilgam šildė mūsų tėvų ir senelių širdis.

Bėgimas, skirtas R.Kalantai atminti. LTJS ir Romą Kalantą jungia tas pats tikslas - Lietuvos laisvė.

Prireikė kiek daugiau negu 15-os metų tam, kad sulauktumėm vasaros, kuri mums atnešė nepriklausomybę. Tačiau po pavasario, jau mūsų kartai teko pamatyti tiek nepriklausomos valstybės rudenį, tiek ir šaltą žiemą. Dienas, kuomet dorą pakeitė iškrypimai, kuomet lietuvių tauta buvo žeminama, o valstybė - pardavinėjama.

Tačiau istorija apsuko savo ratą. Pirmasis laisvės spindulėlis, lūžio taškas - 2008 metų kovo 11-oji, kuomet būrys jaunuolių nusprendė: GANA. Ir savo radikalia forma, ne mažiau radikalesne negu Romo Kalantos, sujungė lietuvį su lietuvių, vieną būrelį su kitu bendraminčių būreliu. 2013 m. sistema bandė užgniaužti laisvės eitynes savo ledu. Tačiau  jau pavasaris ir ledo luitai sistemoje tirpsta, valdžiai nepavyko sustabdyti tautinės eisenos mūsų sostinėje.

Atgijusi politinė valia ir lietuvių tautos noras išlikti subrendo, surinkus 320 tūkst. gyventojų parašų referendumui dėl Lietuvos žemės. Valdančiųjų visaip stabdomi ir blokuojami Lietuvos piliečiai vis tiek pasiekė savo - parašai surinkti ir referendumas įvyks. Beliko paskutinė kliūtis - referendumo nukėlimas į vasarą, piliečiams nepatogiu metu. Tačiau lietuvių tauta savo istorijoje patyrė dar ne tokių išbandymu. Mes atlaikėme juos visus, išlikome istorijoje ir naują iššūkį pasitinkame pakelta galva.

Mūsų tautos pavasaris jau prasiveržė kol kas dar negausia, vis dar sistemos ledų įkalinta srove. Ar jis virs visas mums pikta linkinčių suręstas užtvaras griaunančia banga priklauso nuo tavęs.

Birželio 29d. ateik į tautos referendumą. Romo Kalantos ir kitų mūsų didvyrių dvasia tegul tave lydį priimant apsisprendimą. Nepraleisk progos - būk tautinio proveržio dalimi! 

Gegužės 1-oji. 10 metų nelaisvės.

Gegužės 1-ają jokios nacionalistų demonstracijos neturėjo būti. Viena demonstracija buvo rengiama, tačiau ji užstrigo Kauno savivaldybės koridoriuose. Tuo tarpu ES propagandistai rengė didžiulius koncertus, kuriuose reikėtų džiaugtis, jog Lietuva nebėra nepriklausoma valstybė, tačiau į juos nelabai kas rinkosi.

Negana blokados iš valdžios struktūrų - gegužės pirmosios demonstracija buvo užpulta ir tų pačių liberaliomis iliuzijomis vis dar tikinčių nacionalistų. Priežastis - tai komunistinė šventė.
Aš net nebandau to neigti. Jos šaknys yra stipriai susijusios su ideologija, kuri mums buvo jėga primesta. Tai yra blogai. Tačiau dar blogiau yra tai, kad kas ketvirtas lietuvis gyvena žemiau skurdo ribos, o valstybę valdo įvairių spalvų liberalai. Už šventę blogiau yra ir tai, kad "demokratiniuose" rinkimuose reikia rinktis tarp vienos ar kitos partijos liberalių pažiūrų asmens. Negana to, didesnė problema yra tai, kad komunizmas niekur nedingo. Komunizmo pati bjauriausia pusė - vertybių transformacija, kuri slėpėsi po "pasaulį naują pastatysim ant senojo pamatų" yra gyva. Ir mes esame įjungti į tokiomis idėjomis gyvenančią euro-sąjungą. Ir pastarieji dalykai, mano akimis, yra šimtą kartų blogiau, negu kažkokios dienos istorinė kilmė.


Prabėgo dešimt metų nuo tos dienos, kada mūsų politinis elitas pardavė lietuvių tautą.
Prieš dešimtį metų visuotinės propagandos pagalba suklaidintos visuomenės, referendumo įstatymo pažeidinėjimo dėka mūsų elitui pavyko įtikinti tautą atsisakyti nepriklausomybės. Nebe fiziniais tankais, kaip tai buvo padaryta 1940 metais, o naujųjų laikų priemonėmis - pinigais ir propaganda. Skirtingos priemonės tam pačiam tikslus - nepriklausomos valstybės eliminavimui.

Po dešimties metų pradeda jaustis tos išdavystės pasekmės - ES įstatymų viršenybė, savarankiškos užsienio politikos neturėjimas, vartotojų visuomenės gimimas, tautos runkelizacija, nekontroliuojama imigracinė politika, artėjantis žemės išpardavimas užsieniečiams, milijono lietuvių neteikimas, lito atsisakymas. Blogiausia, jog piliečiai neteko vilties ir pasitikėjimo, visuomenė suskaldyta ir svaiginasi alkoholizmo ir narkotikų liūne. Vietoje kovos už savo teises ir laisvę - betikslis svaiginimasis ir tūsas prie valstybės kapo, kasant duobę ir lietuvių tautai.

Dėl pastarųjų priežasčių keli asmenys, save vadinantys antiglobalistais-nacionalistais, surengė protesto akciją. Pasirinkome juodos vėliavos simboliką - revoliucijos vėliavą, kuri kartu ir nusako mūsų požiūrį į mus išdavusį elitą - mes juos laikome tokiais pačiais, kaip ir tuos, kurie sveikino Lietuvos okupaciją ir padėjo jai įvykti. Mūsų tikslas - esminis dabartinės santvarkos pakeitimas, grįžtant prie nepriklausomos tautinės valstybės modelio.

Lietuva - lietuviams!

Gegužės 1-osios demonstracija

Bene pirmą kartą antrosios respublikos istorijoje nacionalistai minės Gegužės 1-ąją - tarptautinę darbininkų solidarumo dieną. Šią dieną triukšmingomis demonstracijomis pažymi bene visos Europos nacionalistai. Šiais metais tą darysime ir mes.

Minėdami gegužės pirmąją išreikšime solidarumą su 90% lietuvių, kurie buvo šimtus kartų išduoti, kasdien išduodami dabartinio korumpuoto Elito. Elito, kuriam nusispjauti į savo piliečių nuomone žemės, euro, tradicinių šeimos santykių klausimais. Elito, kuris rūpinasi tik savo gerovę, tam parduodamas viską - Ignalinos atominę elektrinę, naftą, savo medieną, ekonominę nepriklausomybę ir pačią valstybę.

Neabejoju, kad šis renginys sukels šliužų, pasivadinusių konservatoriais ir liberalais pyktį. Tačiau savo neapykanta jie diskredituoja patys save. Tuo tarpu mes einame savo keliu ir įveiksime visas jų metamas užtvaras ir pinkles. Nes tautinė, socialinio teisingumo idėja yra galingesnė už jūsų pinigus, kontroliuojamą kišeninę teisėsaugą ir visą sistemos aparatą.

Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint sau eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,
Nors jį pasveikint tau ir baisu.

Gegužės 1d. 14.40 ateik prie Soboro, prisijunk prie tautinio jaunimo bloko, būk pokyčių dalis.
Už laisvą sąmoningą Lietuvą!

Renginys facebooke.

A. Nowicky Trečioji pozicija: Nepriklausomybės deklaracija

Populiarus Jėzaus pasakymas, kad "Joks tarnas negali tarnauti dviems šeimininkams", kuriuo jis turėjo galvoje, jog ištikimybė tiesai niekada negali reikšti vidurinio kelio, saugios tarpinės pozicijos. Vietoje to, tiesa reikalauja bekompromisės tikėjimo ir elgesio pozicijos.

Vis dėl to Kristus pasakymas reiškia pasirinkimą tarp gero šeimininko - Dievo, dvasingumo ir blogo - materialaus pasaulio blizgučių, mamonos šlovinimo. O kaip yra tuomet, kada renkamasi tarp dviejų galimų šeimininkų, iš kurių nei vienas nėra geras? Ar galima rinktis tą, kuris, lyginant su kitu, yra mažesnė blogybė?
********************************************************************************
Dvejetainė arba manicheistinė( juoda/balta) retorika įvairių oportunistų dažnai naudojama rinkimų metu. Taip jie tikisi lengviau laimėti papildomų balsų savo kampanijai. Tokia triukšminga retorika veikia vienu prievartos ir manipuliavimo priemonė, pagal kurią iš pašnekovo reikalaujama nedelsiant pasirinkti pusę ("teisingą" pusę, t.y. tą, už kurią pusę pasisakė oportunistas) tam tikroje kovoje.

Bet jeigu kažkas atsisako pasirinkti jam primestą pusę, argumentuodamas kad abi pusės yra viena už kitą blogesnės - jis yra išjuokiamas kaip išpuikęs naivuolis ir apkaltinamas arogancija.Rinkimų metu tas, kuris balsuoja už nesisteminį kandidatą yra kaltinamas, jog išmeta savo balsą veltui, o tas, kuris atsisako balsuoti yra kritikuojamas kaip demonstruojantis apatiją tam, kas vyksta šalyje.

Kai kalbos pakrypsta apie geopolitiką, oportunistų binarinė retorika primena panašią taktiką. Jie gali, kaip pavyzdžiui G. W. Bush'as, reikalauti iš nepriklausomų pasaulio valstybių, kad jos deklaruotų ištikimybę jo pusei, arba joms gresia tapti Amerikos priešais " You are either with us, or you are with the terrorists". Arba jie gali, kaip Putino dvaro filosofas A. Duginas, teigti, kad konservatyvūs ukrainiečių, lenkų, kitų rytų Europos nacionalistai , kurie nepritaria Rusijos invazijai į Krymą, yra tik nelaimingi kvailiai ir pūvančių vakarų statytiniai, nes jokia trečia pozicija nėra įmanoma: jeigu jums nepatinka tai, kur nuėjo vakarų civilizacija, tuomet turite palaikyti Putiną arba priešingu atveju jūs esate Amerikos importuojamos moralinės degeneracijos pagalbininkas. (Kaip patogu!).

******************************************************************************
Tiesą sakant, kad ir kiek Bušo ar Dugino šalininkai mums aiškintų priešingai - realiai tik tas gali padaryti reikšmingą pasikeitimą, kuris išliks nepriklausomu ir atsisakys kitų įtakos. Kai pasisakoma už vieną ar kitą pusę - suteikiamas papildomas svoris Jin ir Jan, tuomet pasisakęs žmogus ne tik kad parduoda sielą (kadangi tarnauja šeimininkui, kuris nėra dievas), kitaip sakant, palaiko blogį vien todėl, kad jis prieštarauja didesniam blogiui. Vieną iš dviejų blogybių pasirinkęs yra ne tik kad kaltas dėl savo idealų išdavystės, tačiau dėl to kad supranta, jog renkasi blogį - yra dar blogesnis, negu pastarieji du.

Dvipoliame pasaulyje, kiekviena Jin ir Jan dalis yra priklausoma nuo priešingos pusės tam, kad išliktų. Nei viena pusė negalėtų būti tuo, kuo yra be aktyvios kovos su tariamu priešu. Kadangi Jin ir Jan yra sustiprinamas kitos pusės paniekos, nepagarbos ir priešiškumo, kiekviena pusė kasa giliau ir taip prasideda užburtas provokacijų ir save pateisinančios agresijos ratas.

Dalyvavimas tokioje kovoje, vienoje ar kitoje pusėje, yra lygus kovos torpedavimui, ir taip darant, suteikiama konfliktui legitimumo, kurio ji nenusipelnė. Mažesnis blogis ir didesnis blogis ( nesvarbu kuris yra kuris, priklausomai nuo situacijos) yra iš tiesų sąjungininkai, panašūs į demoniškų šokių partnerius, atliekančius pragarišką kasdienę neapykantos ir užtikrinto abipusio susinaikinimo rutiną. Mes negalime leisti sau įsitraukti į jų karo žaidimus, nes priešingu atveju mes išnyksime šio pragariško šokio aikštelėje. Priešingai, mes privalome atitrūkti, išsiskirti, atsitraukti ir išskirti savo nišą, siekiant išsaugoti savo kūno, proto ir sielos vientisumą.

Dėl šių, o taip pat ir dėl kitų priežasčių, aš ketinu likti savarankiškas artėjančių, neabejotinai kataklizminių kovų metu. Nepalaikymas nei vienos pusės, žinoma, nereiškia abejingumo. Aš ketinu laikytis savo įsitikinimų ir tuomet, kai viena ar kita pusė pripažins šiuos įsitikinimus, aš palaikysiu ją. Bet kai manęs prašys pasirinkti puses tarp Dugino ir Bušo, aš visada pasirinksiu trečią poziciją, tą, kurią niekina jų pasiekėjai, tačiau man ji yra priimtinesnė negu pasirinkimas tarp vieno iš dviejų blogių.

Tai tikrai sukels neapykantą prieš mane, būsiu vadinamas marionete ar agentu, o gal net puolamas kaip išdavikas. Manęs turbūt nekęs labiau, negu tuomet, kai aš save priskirčiau kuriai nors iš pusių. Tai turėtų būti smagu ir aš tikiuosi, kad tu prisijungsi prie manęs.

Pagal Alternative Right

Žinokime išdavikus. 77>320000

BK172

1. Tas, kas naudodamas psichinę prievartą arba papirkdamas, arba apgaulės būdu trukdė asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume arba organizavo trukdymą asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume,

baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to rinkimai ar referendumas buvo pripažinti negaliojančiais,

baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.

3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

Balsavimas

TS-LKD frakcija

PRIEŠ:

Adomėnas Mantas

Aleknaitė Abramikienė Vilija

Ažubalis Audronius

Čigriejinė Vida Marija

Degutienė Irena

Jankauskas Donatas

Jovaiša Sergėjus

Kazlavickas Liutauras

Kubilius Andrius

Margevičienė Vincė Vaidevutė

Masiulis Kęstutis

Matulas Antanas

Razma Jurgis

Saudargas Paulius

Starkevičius Kazys

Šedbaras Stasys

Vareikis Egidijus

Vidžiūnas Arvydas

Žeimys Pranas

Žilinskas Rokas

SUSILAIKĖ:

Anušauskas Arvydas

Dagys Rimantas Jonas

Dumčius Arimantas

Juozapaitis Vytautas

Kreivys Dainius

Kuzminskas Kazimieras

Strelčiūnas Algis

Stundys Valentinas

NEDALYVAVO:

Bilotaitė Agnė

Juknevičienė Rasa

Zingeris Emanuelis

Liberalų Sąjūdžio frakcija

PRIEŠ:

Auštrevičius Petras

Kuodytė Dalia

Masiulis Eligijus

Steponavičius Gintaras

Šimašius Remigijus

SUSILAIKĖ:

Gentvilas Eugenijus

Glaveckas Kęstutis

Teišerskytė Dalia

NEDALYVAVO:

Gailius Vitalijus

Kašėta Algis

Socialdemokratų frakcija

PRIEŠ:

Bastys Mindaugas

Kirkilas Gediminas

Pavilionienė Marija Aušrinė

Sysas Algirdas

SUSILAIKĖ:

Andriukaitis Vytenis Povilas

Bernatonis Juozas

Dudėnas Arūnas

Grybauskas Kazys

Jonyla Edmundas

Juodka Benediktas

Leiputė Orinta

Mikolaitis Gintautas

Miškinienė Kristina

Mitrulevičius Albinas

Mockus Arvydas

Monkauskaitė Alma

Nesteckis Antanas

Olekas Juozas

Palionis Andrius

Petrauskienė Milda

Petrošius Darius

Petrulis Domas

Popovienė Raminta

Purvaneckienė Giedrė

Sabatauskas Julius

Salamakinas Algimantas

Skardžius Artūras

Šablinskas Eduardas

Šalaševičiūtė Rimantė

Šiaulienė Irena

Vėsaitė Birutė

Zeltinis Aleksandras

Žakaris Edvardas

NEDALYVAVO:
Bradauskas Bronius
Butkevičius Algirdas

Pauža Bronius

Požela Juras

Saulis Vytautas

Simulik Valerijus

Sinkevičius Rimantas

Lenkų frakcija

SUSILAIKĖ: 
Jedinskij Zbignev

Kravčionok Vanda
Kvetkovskij Juzef
Mackevič Michal
Narkevič Jaroslav
Rozova irina
Talmont Leonard
Tamašunienė Rita

Kiti

NEDALYVAVO

Venckienė Neringa DKF

Puteikis Naglis MG
Bartkevičius Kęstutis TTF

Dombrava Algimantas TTF
Komskis Kęstas TTF

Mazuronis Andrius TTF

Mazuronis Valentinas TTF
Baltraitienė Virginija DPF
Birutis Šarūnas DPF
Graužinienė Loreta DPF

Keli pastebėjimai: 

1. Tvarkos ir teisingumo frakcijos narių 5 balsavo už, o 5 - nedalyvavo balsavime.

2.  Loreta Graužinienė ir Naglis Puteikis, kurie bando skelbtis, jog palaiko referendumą - balsavime nedalyvavo.

3. Darbo partijos palaikymas man asmeniškai primena gero ir blogo policininko žaidimą. Jie juk yra valdantieji. Kas galėtų paneigti, kad DP su socdemais susitarė ir pasidalino rolėmis?

4. Realiai už referendumą nuosekliai pasisakė Drąsos kelio frakcija, ypač Aurelija Stancikienė ir Algirdas Patackas; Tautininkų sąjunga; Žalieji valstiečiai; eilė visuomeninių organizacijų ir sąmoninga lietuvių tauta bei Lietuvos piliečiai.

5. Lietuva privalo išlikti. Ilgainiui mes nugalėsime moderniuosius stribus, o pastarieji atsakys už savo veiksmus. Dabartinė teisinė, politinė sistema veikia tiek pat už lietuvių tautą, kaip ir LTSR laikais. Ty - prieš mūsų tautą. 

Išjunk televizorių

Televizija yra viena efektyviausių masių valdymo priemonių. Čia ne kokia popierinė ar internetinė spauda, kada žmogus turi norėti skaityti. Televizija šiame modernistų pasaulyje yra patogi. Atidirbęs 8-12h eilinis lietuvis įsijungia fone televizorių, gali sėdėt ant sofos, kimšti maistą, apsimesti, kad bendrauja su šeima ir klausytis tai, kokią programą jam suformavo valdančioji dauguma.

Aš pats televizijos beveik nežiūriu (išskyrus laidas, kuriose dalyvauja mano bendražygiai ar retomis kitomis išimtimis) nuo 2008-ųjų metų, kada asmeniškai pajaučiau, kaip žinios iškaipo faktus - nuo pilnametystės. Mano aplinkoje (pagrinde - folkloru, etnologija, istorija, roko/metalo muzika ar politika/nacionalizmu) beveik niekas jo nežiūri taip pat. Todėl iš ties nustebau, kai išgirdau, kad kovo 11-osios tv3 laidą žiūrėjo milijonas tautiečių.

O ką rodo lietuviškoji televizija? Absoliuti propaganda. Paskutiniu metu ypač daug pasisakymų prieš žemės referendumą. Šioje purvo lavinoje dalyvauja ir mūsų mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamas nacionalinis transliuotojas. Komisarai, valdantys Lietuvoje, baisiai išsigando surinktų parašų, todėl dabar plauna smegenis mūsų tautiečiams. Dar pridėkime visokias banalybes, pseudoelito skandalus ir gauname pilną vaizdą - taip sistema programuoja jus. Ką galvoti, kaip gyventi, kokius sprendimus priimti.

30% Lietuvos gyventojų pasitiki žiniasklaida. Taigi jie ir išrenka tuos, kuriuos jie yra užprogramuoti išrinkti. 30% tiki, kad referendumas dėl žemės atstovauja rusų interesus, o Landsbergiui turime dėkoti už nepriklausomybę(nuo Rusijos). Ir sistemos užprogramuoti jie išrenka tai, ką reikia išrinkti, balsuoja taip, kaip reikia balsuoti. Ir gyventi pagal MIP propagandą yra patogu, nereikia imtis atsakomybės. Išgerk alaus, atsisėsk ant sofos ir paklausyk kaip Qbilius suvaldė krizę, eik į rinkimus, priekaištauk tiems, kurie išdrįso pasinaudoti smegenimis. Televizija jums nupieš patogų iliuzijų pasaulį.

Tačiau ar jums to reikia?
Laisvas žmogus galvoja savo galva.
Išjunk televizorių, abejok viskuo, analizuok pats, susirask visą informaciją, gink laisvą internetą.