Kam ir kodėl aš skiriu savo pinigus

[Dalis šio teksto informacijos bus pasenusi gegužės menėsį, todėl paskaityk ir atlik veiksmus per balandį]

Man yra 27 metai. Jau greit bus 10 metų, kaip aš leidžiu dalį savo laisvalaikio taip, kaip manau, kad yra naudinga - skiriu jį visuomeninei  bei politinei veiklai. Per paskutinius 10 metų man šioje veikloje teko pabūti aktyvistu, kuris neturėjo lėšų įgyvendinti savo idėjas ir puikiai pamenu, kaip žiauru yra būnant jaunam atsisakyti kažkokių pramogų su draugais, kad galėtum pagaminti banerį eitynėms ar kad galėtum nuomotis vietą susirinkimams. Vėliau teko dirbti su finansų paieška - atsirado pirmieji kontaktai  - teko susipažinti su puikiais žmonėmis, kurie tiesiog turėjo eilinius darbus ir atiduodavo dalį savo uždarbio teisingam reikalui. O kokie jie tuo metu man, neturinčiam pajamų, atrodė stebukladariai.  Prie jų pridėjus savo bei draugų kišenpinigius išeidavo nusipirkti kotų vėliavoms, vėliavų ir pasigaminti banerių eitynėms. Paskutiniu metu ir pats skiriu dalį savo pajamų paremti žmones, kurie įgyvendina savo idėjas , kuriomis aš gyvenu.  Kadangi per 10 metų praėjau visą kelią - paaiškinsiu kam ir kodėl aš skiriu savo pinigus, o šis mano straipsnis tikiuosi paskatins ir kitus.

Kas aš esu?

Tačiau prieš pradedant kalbėti apie paramą - reikėtų išsiaiškinti kodėl iš viso reikia kažką remti. Ir čia reikia pačiam sau nuoširdžiai atsakyti į klausimus:

Kas aš esu? Kas man yra svarbu - kokios mano vertybės? Kam aš esu dėkingas už tai, ką turiu? Ar aš esu patenkintas status quo? Kuo aš galiu prisidėti, kad pasiekčiau pokyčius? Kurioje vietoje mano parama būtų reikalingiausia, kad pokyčiai įvyktų?

Aš esu lietuvis, aš vertinu savo identitetą ir manau, kad identitetas yra svarbi savigarbos bei pagarbos kitam dalis. Už tai, ką aš turiu aš esu dėkingas savo protėviams, kurie atliko milžiniškus darbus, praėjo didžiausius sunkumus ir pasiekė milžiniškas pergales, kartais sumokėdami gyvybės kaina, kad turėčiau tai, ką dabar turiu. Aš esu tautininkas, nes manau, kad mūsų protėvių pasiaukojimas dėl mūsų visuomenės vertas pagarbos ir tęstinumo, o nacionalinė valstybė yra tai , kas geriausiai tinka mūsų žmonėms augti ir siekti naujų kolektyivnių ir individualių pergalių. Aš žinau, kad šios idėjos ir jų plėtra gali geriausiai užtikrinti mano norimus pokyčius. Todėl aš remiu tuos, kuriems aš esu gal tas vienintelis, galintis prisidėti prie būtinų veiksmų mano paties ateičiai atlikimo. Aukodamas idėjoms, kuriomis aš tikiu, aš investuoju į savo paties ir savo kraujo linijos ateitį.Išsiaiškinęs savo vertybes, savo identitetą ir tai, kas mano gyvenimą padaro geresnį bei pokytį, kurį noriu pats padėti atlikti, galiu aiškiai suprasti, kodėl yra reikalinga parama.

Nuo ko pradėti?

Lietuvoje dirbantys žmonės gali skirti dalį savo sumokamų mokesčių kaip paramą. Patiems žmonėms tai nieko nekainuoja, tiesiog ne politikai nusprendžia kam skirti tavo pinigus, o tu pats. Taigi, valstybė suteikia galimybę skirti 3%. 1% galima skirti tik politinėms partijoms, o 2% galima skirti įvairioms organizacijoms, mokykloms , šunų prieglaudoms ir pan. Svarbu - tai galima padaryti iki Gegužės 1d. , iki tos dienos galite ir pakeisti kam esate skyrę paramą, jeigu persigalvojote, todėl atidėlioti nereikėtų. 

Pasirinkti tarp politinių partijų man nėra sudėtinga. Aš pats priklausau Tautininkų sąjungai, ir nors ne visada man patinka tai, ką daro mano partija, tačiau aš žinau, kad jos sustiprėjimas tiesiogiai įtakoja tokį mano gyvenimą, kokio aš norėčiau ateityje. Ji leidžia įvykti pokyčiams. Renkantis Tautininkų sąjungą iš kitų politinių jėgų aš jaučiuosi, kaip investuojantis į partijos ateitį. Dabartis turi rimtų trūkumų ir kartais kiltų dilema , ar verta šiai politinei jėgai aukoti savo procentą, tačiau aš aiškiai suprantu, kad arba partija išsilaikys, sustiprės ir subręs rimtai politinei veiklai, o tam padeda mano parama, arba dar ilgai būsime liberalizmo sala bundančioje Europoje.  Mano pasirinkimą stiprina ir tai, kad kitose šiuo metu stipresnėse partijose aš matau artimas detales, tačiau Tautininkų sąjungoje aš matau tų idėjų visumą. Mano 1% keliauja Tautininkams. Tą patį raginu padaryti ir kitus bendraminčius.

Didžioji dviejų procentų dilema

Šalia 1% politinėms partijoms, kur pasirinkti lengva, gerokai sunkiau yra pasirinkti tarp didžiulės įvairovės organizacijų, įstaigų, kurioms galima skirti 2%. Čia aš vėl pasikliaunu savo vertinimo kriterijais - kas aš esu, kokios mano vertybės. Tačiau renkantis tarp gausybės organizacijų dar atsižvelgiu į tai, kuriems iš jų mano parama būtų reikalingiausia. Pvz dauguma žmonių, kurie neturi politinių pažiūrų ir neatsakė sau į klausimus, kuriuos uždaviau sau, skiria 2% darželiui, mokyklai, vaikų namams ar gyvūnams. Ir nors aš irgi manau, kad jais reikia rūpintis, tačiau skirdamas savo pinigus visų pirma noriu pataikyti į tą vietą, kur mano parama gali būti kritinė jų išlikimui. Seniau iš viso neturėjau tokios dilemos, kadangi priklausiau vienai organizacijai, kurią visaip puoselėjau ir tikėjau, tačiau ta organizacija tapo galią ir valdžią aukščiau vertybių pastačiusių žmonių auka. Taigi, keli variantai, kuriuos aš svarsčiau ir manau, kad jie yra verti dėmesio ir jums.

Mėnuo Juodaragiui /Dangui/ Baltijos griausmas/Ragainei

                             Patys pagalvokite kaip jūsų gyvenimas pasikeistų, jeigu nebūtų Mėnuo Juodaragio, Ragainės, Dangaus leidyklos. Aš ilgą laiką svarsčiau kokios priežastys mane taip riša prie Lietuvos. Manęs ne kartą yra klausę, kodėl aš nevažiuoju iš čia. Dažniausiai atsakau - žmonės ir kultūra. Ir abu šie dalykai man asocijuojasi su tuo, ką daro Dangaus kolektyvas ir asmeniškai Ugnius. Ilga nuosekli veikla, didžiuliai darbai etnokultūrai ir pažadinta meilė šiam kraštui , o kartu - indėlis į bendrą judėjimą (nors ir daugiau per aplinkui). Nežinau kaip reikėtų įvertinti tai, ką per tiek metų sukūrė šitie žmonės, tačiau žinau, kad be jų mano gyvenimo kokybė dešimtbalėje skalėje nukristų 2 punktais. Jiems Ačiū reikia tarti ne tik 2%, bet ir savanoriavimu, visokia pagalba ir pan. Kaip juos paremti?  VŠĮ "Baltijos griaustinis" kodas 124631480.

Alkas.lt

Alkas.lt startavo Jono Vaiškūno iniciatyva ir jam pavyko tapti stipriu tautinės krypties naujienų portalu. Iš esmės jis suteikia tribūną tautinės valstybės šalininkams. Šiandien jau atrodo įprasta, kad turime savo žiniasklaidos priemones ir tam tikrą savo auditoriją, tačiau prieš tai to nebuvo. Alko veikla reikšminga ir prasminga, padedanti įvykdyti norimus pokyčius Lietuvoje ir pasaulyje, todėl ją verta remti 2%.

Korp! Neo-Lithuania

Tautinė lietuvių studentų korporacija, seniausia Lietuvoje. Galbūt ne visuomet ideologiškai nuosekli, tačiau jos vertybės yra tiesiog įlietos į senos organizacijos struktūrą, estetiką ir dvasią. Šūkis Pro Patria!, garbės nariai, korporacijos nariai dalyvavę antisovietinėje rezistencijoje, jaunų studentų mokymas apie tai, kad Tėvynės garbė - aukščiausias įstatymas - esu tikras, kad šios studentų korporacijos valanda dar išmuš, kuomet ji suvaidis rimtą rolę Lietuvos istorijoje. Kviečiu paremti seniausią Lietuvos studentų klaną. :)

Pro Patria

Tautinės ir krikščioniškosios minties idėjų kalvė Lietuvoje, kuriantis stiprų ir kokybišką intelektualinį turinį. Pro patria prie nacionalizmo prieina iš akademinės pusės ir daugiausia veikia universiteto aplinkoje. Verta auginti jų projektą, ypač vertas dėmesio pasirinkimas, jeigu esate katalikų tikėjimo.

Baltijos vilkas

Jeigu būtinai norite skirti pinigus gyvūnams - raginu pinigus paskirti Baltijos vilkui. Teko plačiau domėtis šia organizacija, buvo minčių ir pačiam prisidėti prie jos veikimo. Tai - dar vieni iš tų, kurie padaro didelius darbus, tačiau praktiškai nėra žinomi tarp mūsų žmonių. Jų veikla tiesiogiai įtakoja tai, kad vilkai gauna apsaugą, nėra išpučiamas jų skaičius ir pan. Kviečiu susipažinti su jų veiklos ataskaita. Tai - organizacija, tiesiogiai gyvenanti iš 2% ir tai yra jų vienintelis pinigų šaltinis. Jeigu norite remti gyvūnus - kviečiu remti Baltijos vilką.  

/\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\\//\

Ar to užtenka? Tikrai ne. Ką aš pats supratau, tai kad ne visuomet reikia kaltinti visą pasaulį, dėl to, kad viskas dėliojasi kitaip, negu aš norėčiau. Pokyčiai įvyksta tuomet, kada atsiranda žmonių, kurie skiria tam jėgų, lėšų ar kitokią auką.

Aš pats pradėjau tvarkytis savo gaunamas pajamas, pradėjau jas skirstyti į 7 skirtingas sąskaitas. Viena iš jų sąskaitų mano banke vadinasi gerų darbų - aukos sąskaita. Kiekvieną mėnesį aš į tą sąskaitą pervedu nuo 2.5% iki 5% savo gaunamų pajamų. Ir kiekvieną mėnesį aš iš tos sąskaitos remiu tuos darbus ir tą veiklą, kuri man atrodo tuo metu prasminga. Kartais aš remiu ukrainiečių kovą dėl savo valstybės, kartais remiu lietuvius,  finansiškai nukėntėjusius dėl tautinės veiklos, kartais tiesiog manau, kad verta tiesiog paremti neturtingą, bet darbštų žmogų, o kartais padedu surinkti pinigus kokiam bendram pirkiniui.

Esu tikras, kad norint, jog pasaulis pasikeistų - turiu pirma pasikeisti aš pats - tapti geriausia savo versija. Man tokia parama yra kasdienybės dalis ir matau, kaip toks mano elgesys persidavė ir į mano artimą ratą. Tikiuosi, kad tai uždegs ir kitus pradėti sunkiausią dvikovą - su pačiu savimi. Sėkmės!  

Komfortas žudo!

Komfortas žudo! Jeigu jūsų gyvenimo tikslas yra tik patogumas, tuomet aš jums garantuoju du dalykus: pirma, jūs niekada nebūsite turtingi; antra, jūs niekada nebūsite laimingi. Laimė neateina gyvenant drungną ir saugų gyvenimą. Laimė – tai nuolatinio tobulėjimo ir išnaudotų galimybių rezultatas.

Pabandykite štai ką: kitą kartą, kai dėl vienų ar kitų priežasčių pasijusite nepatogiai ar ko nors išsigąsite, užuot pasislėpę savo saugioje komforto zonoje, paspauskite mygtuką „pirmyn“. Pastebėkite ir išgyvenkite nepatogumo jausmą, supraskite, kad tai tik jausmas ir kad jis niekaip negali jūsų sustabdyti. Jeigu nepaisydami nepatogumo atkakliai eisite pirmyn, galiausiai pasieksite savo tikslą.

Kai nepatogumo pojūtis atslūgsta, tai yra ženklas, kad reikia padidinti savo tikslus, – nustojote augti tą minutėlę, kai pasijautėte patogiai. Norėdami realizuoti visas savo galimybes, privalote gyventi ant peilio ašmenų.

T. Harv Eker

Išdavikų žemės reforma

Kviečiu paskaityti Igno Šeiniaus memuarinės prozos "Raudonasis tvanas" ištrauką, kurioje autorius į tragiškus Lietuvos įvykius žvelgia per asmeninę prizmę, kur tautos ir valstybės likimas susipina su paties autoriaus padėtimi. Autorius pasakoja apie asmeninius potyrius SSRS ultimatumų Lietuvai akivaizdoje, dingstančius žinomus žmones ir nežinią apie ateitį. Ištraukoje autorius kalba apie okupantų vyriausybės pirmuosius sprendimus, kurie prieštarauja tūkstantmetei Lietuvos tradicijai. Panašūs sprendimai neretai susišaukia su šiandienos siūlymais.

***

Savo antram posėdyje, liepos 22-rą, Seimas priėmė naują žemės reformos įstatymą. Pagrindinis nuostatas: visa žemė tampa valstybės nuosavybe. Kadangi Lietuvos Respublika dabar faktinai, o ryt, poryt ir formaliai bus skaitoma Sovietų Sąjungos dalimi, tai pagal Stalino konstitucijos 14-tą paragrafą. Lietuvos žemės ir kitais gamtos turtais disponuos viena centralinė vyriausybė Maskvoje. Kitais žodžiais, priimtąja žemės reforma Lietuva perleido nuosavybės teises kitam kraštui, svetimai vyriausybei. Nuo pat giliausios senovės privati žemės nuosavybė sudarė veną iš pačių vyriausių mūsų tautinės santvarkos pagrindų. Jos gynimas sudarė stiprų akstiną mūsų kovose ir su kryžuočiais ir su kalavijuočiais. Net unijos su Lenkija metu ta teisė buvo šventai išsaugota. Joks lenkas negaudavo teisės dirbti ar pirkti žemę Lietuvoje; prieidavo prie jos tik vedybų keliu, per žmoną lietuvaitę. Patys rusai skaitės su ta teise iki 1863 metų. Po tų metų sukilimo, jie konfiskavo sukilėlių ūkius ir išdalijo juos malšinime pasižymėjusiems. Be kraujo lašo, be nuostolių Lietuvą paėmę, bolševikai pasigrobė dabar visą žemę, visus ūkius.

Paukštis skrendantis padange, ką jis mato iš viršaus? Žemę.

Aukštas Ąžuolas, galingas, kur jo šaknys tvirtos, ilgos? Žemėj.

Kraujas lietas atėjūnų, jį sugėrė žemė mūsų. Žemė!

Ir kasmet gimęs lietuvis turi rankoj žemės grūdą, turi rankoj grūdą savo, žemė išaugino, davė.

Diktatūra-Žemė 

Bauska declaration - alliance of Baltic states nationalists

2013 08 26 Bauska declaration was signed by three main Baltic nationalists parties from each country. 

Lithuania - Tautininkų Sajunga ( eng. Nationalists union)
Latvia - Nacionālā apvienība Visu Latvijai! ( eng. National Alliance All For Latvia!)
Estonia - Eesti Konservatiivne Rahvaerakond ( eng. Conservative People's Party of Estonia)



Actual text of the declaration in English:

We affirm the supremacy of our national sovereignty over the supranational institutions and we stand against any attempt to absorb our independent nation states by any kind of European Super State.

We see the immigration policies of Western Europe as a warning example. The demographic situation in our countries does not allow any new massive immigration into our lands.

We hold the values of family and patriotism to be fundamental, despite of the looming ideas of cultural Marxism, postmodernistic multiculturalism and destructive liberalism. Our honour and love for our homelands will not let us walk the path of cosmopolitanism.

We consider the independence of our economies to be just as important as our political independence. We are ready to combat the foreign financial influence in our countries and we see only Estonian, Latvian and Lithuanian capital as a basis of our national prosperity.

We demand from our governments an upright and straight answer to any violation of our sovereignty and any intrusion to our internal affairs, which are continually undertaken especially by Russian authorities and followed by other effectors of imperialistic policy as well. Our national languages, borders and glory of our heroes are sacred and cannot be subjects to negotiation.

We stand firm to the demand of compensations for occupation by Soviet communist regime. Acknowledgement of the occupation and full compensation for it should serve as a fundamentum for more confidence between neighbours and as a guarantee against any other occupation and aggression to recur.

We aknowledge the necessity of physical defence of our peoples against armed violence and the need to build three strong military forces, encouraged by national defence spirit, able for independent combat, but always ready to assist each other.

We believe however that a fight against external dangers and global challenges would be in vain until our national pride, spiritual unity and faith into ourselves have been restored. Only that way can we solve the demographic problems that threaten us from inside.

We are ready to stand as vanguard to a new national awakening that must restore this strength in our veins. We will heed the call of nationalism, convey its positive meaning, and spread it within our living nations, within national education and creative culture, in particular.

We pledge to cooperate in our passions and actions, for our unity is a key to invincibility. We will visit our events, make joint statements if necessary, support information exchange, cultural and economic cooperation programs, and stand together against external threats. Our close and warm relations can build a bridge between different languages to share common feelings while we lie besides on the shore of Baltic sea.

Let the signing of this declaration be a symbol of our heartfelt and flaming relationship!

Wake up, Baltic states!

Eesti Konservatiivse Rahvaerakonna esimees Mart Helme
Eesti Konservatiivse Rahvaerakonna juhatuse nimel Ruuben Kaalep
„Visu Latvijai!“ līdzpriekšsēdētājs Raivis Dzintars
„Visu Latvijai!“ valdes loceklis Jānis Iesalnieks
„Visu Latvijai!“ valdes loceklis Jānis Dombrava
Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila
Tautininkų sąjungos vicepirmininkas Julius Panka

Lietuviškai

Šėriuotų rankų įvairovė

Kviečiu paskaityti Igno Šeiniaus memuarinės prozos "Raudonasis tvanas" ištrauką, kurioje autorius į tragiškus Lietuvos įvykius žvelgia per asmeninę prizmę, kur tautos ir valstybės likimas susipina su paties autoriaus padėtimi. Autorius pasakoja apie asmeninius potyrius SSRS ultimatumų Lietuvai akivaizdoje, dingstančius žinomus žmones ir nežinią apie ateitį. Minimos amerikietės laikysena puikiai susišaukia su šiandienos aktualijomis, kuomet multikultūrinę valstybę dažnai bandome pateikti kaip naują, pažangią idėją. Manau, kad yra naudinga priminti, apie globalizmo šaknis ir šeriuotas rankas.

***

Mrs. Strong yra atvykus Kaunan. Ar esi girdėjęs apie ją?

Galbūt, bet tikrai neprisimenu. Wooderson papasakoja, kad ji yra amerikietė komunistė ir žurnalistė, daugiausiai gyvenanti ir veikianti Maskvoj, labai geruose santykiuose su draugu Stalinu.

—    Oho! — išsprunka man.

—    Gal norėtum susipažint su ja? Šiandien pat, kad ir netrukus.

Laiko nelabai daug turiu. Iš kitos pusės, ar gali būti koks malonumas susitikti amerikietį komunistą, ir dar moteriškos lyties? Komunizmas, tai vyrų amatas, žmonių be nervų, rupios psichinės sudėties, šaltakraujiškų apskaičiavimų ir šėtoniškų gudravimų, jei jau iš viso yra koks amatas.

—    Ji pilna įdomių idėjų ir originalių samprotavimų, — pasakoja Wooderson, laukdamas mano atsakymo.

—    Pamačius mane šįryt pusryčiaujant Lietuvos viešbučio restorane, tuojau priėjo ir, dar nepasisveikinus, tarė įkaitusi entuziazmu: “Tik pagalvok, kokia laiminga lietuvių tauta turi dabar jaustis!” — “Laiminga, kodėl” visiškai nustebau, nors jos galvojimo ir pažiūrų staigmenos ir nebuvo man svetimos. “Tauta, gavusi saulėtai didžiojo Stalino globą, negali įsivaizduoti didesnės laimės”, tęsė ji su tokiu pat įkarščiu, akimis spindėdama. “Per dvidešimts metų laukė ir nesulaukė lietuvių tauta šios nuostabios, stebuklingos dienos!!” Prašiau ją sėstis, paklausiau, ar ji žino ką apie Kaune ir visam krašte dažnėjančius ir vis gausesnius suėmimus. “Bet juk bolševikai dabar nežudo žmonių!” ramino ji mane entuziastiškai. “Pastaraisiais laikais jie smarkiai pakeitė savo metodus. Tie metodai dabar visai kitokį, nei buvo prieš keletą metų!” džiūgavo Mrs. Strong. “žmonės, kurie vienaip ar kitaip atsistoja komunizmui skersai kelio, dabar tik iškeliami kur nors kitur, bet jų bolševikai nebešaudo ir nebesmaugia, oi ne.” — “Ar tai geriau? Koks gali būti malonumas lietuviams inteligentams, lietuviams patriotams, savo krašto mylėtojams, jei juos ištrems Sibiran ar Kazakstanan?” klausiu. “Juk tai bus nepakeliamos kančios visam gyvenimui, baisiau už pačią mirtį”. — “Sveiki ir stiprūs žmonės nežus niekur pasaulyje”, tikino mane ši sveika, pilnakraujė, stambios sudėties moteris. “Visi tie gyventojų perkėlimai, kurie, reikia laukti, vyks platesniu ir didesniu mastu, prives pagaliau prie visiško ir puikaus rasių susimaišymo Sovietų Sąjungoj. Padės pagrindą naujai, tarybinei žmonių rasei. Ar tokia, komunistiškai maišyta ir iškristalizuota rasė, neverta didesnių aukų? Iš mūsų ir visų kitų pusės?” klausė ji manęs tuo pačiu, liepsnojančiu entuziazmu.

Nors mandagumas reikalauja būti mandagiam iš toli atkeliavusių ir entuziastingų svečių atžvilgiu, bet aš sakau stačiai ir aiškiai draugui James, kad nei matyt, nei girdėt apie Mrs. Strong visiškai nenoriu.

Kaip pavertam žemėlapyje, mano akyse atsistoja įvairios Sovietų Sąjungos tautos. Kalmukai, čiuvašai, mordvinai, samojedai, kirgizai, totoriai. Tarp šių tautų ir pusiau laukinių tautelių dabar išsklaidomi ir išbarstomi iš Ukrainos, Galicijos, Volinijos ir Baltgudijos ištremti lenkai inteligentai ir šiaip susipratę žmonės. Nepasigailėta ir lietuvių Sovietų Sąjungos pusėje likusiose lietuviškose srityse ir nespėjusių laiku pabėgti. Koks likimas laukia visų, prieš seimo rinkimus suimtųjų, ir dabar toliau suimamųjų?

— Nemanyk, kad man būtų malonu vedžioti Mrs. Strong po miestą ir padėti jai užmegsti pažintis su žymesniais komunistais, daugumoj kalėjiman susodintais lietuviais, — teisinas Wooderson. Tikėjaus, kad padėsi nešti naštą.

Papasakoju jam apie savo susitikimą su Maksimu Gorkiu Petrograde 1915 metų gruodžio mėnesį. Buvo numatyta, kad gvildensimi Baltijos tautų ir Rusijos rašytojų — demokratų kultūrinio bendradarbiavimo galimybes, bet tuojau pat mūsų abiejų mestasi politikon. Gorkij apgailestavo, kad pasauliniam karui įsiliepsnojus, lietuviai, latviai ir estai, lygiai kaip ir lenkai, persiėmė separatistinėmis tendencijomis.

“Jūs, didelės Rusijos vakarų pakraščio tautos, esat mums labai reikalingos”, tikino jis. “Jūs visi laikotės kitokios, pozitivesnės gyvenimo filosofijos. Esat pastovesnio ir drauge švelnesnio būdo, esat vienu žodžiu — europiečiai. Mūsų, rusų, siela gal žmoniška ir šviesi, bet mūsų rankos, mūsų kumštys apžėlusios šeriais. Rusui neįmanu ką meiliai paglostyti, jis gali tik sugniaužti ir pasmaugti. Jūs, baltiečiai ir lenkai, užuot nusigrįžę, turėtumėt arčiau į mus prieiti, turėtumėt pasistengti mus pataisyti.”

Nors tada buvau dar jaunas, bet kartais man drąsos nestigdavo. Aš paklausiau:

“Ar nėr pavojaus, kad mes nustosim visko, ir gyvybės, pirmiau nei nupešiosim visus šerius nuo rusų rankų?”

Svajojant apie Valstybę

Valstybės diena. Šią dieną nuo pat mažumės suvokiau ne tiek esamos valstybės, su visais teismais, politikais ir institucijom, kiek greičiau mūsų svajonių valstybės – idealo diena. Gražiausias kraštas prie Baltijos, nuspalvintas nenusakoma gamta, kur prisiglaudus prie medžio jautiesi, tarsi būtum susitikęs su seniai nematytu draugu, turi tūkstančius jaunų žmonių, svajojančio apie idealą, apie didžią mūsų valstybę, kokia yra verta mūsų didžių protėvių vardo.  Su šūkiu - Tautai jaunąsias jėgas! – šie jauni žmonės pakels mus į naują kokybinį lygį, nebekartodami praeities klaidų. Pilnas idėjų, energijos ir talento Lietuvos jaunimas, įkvėptas mūsų baltojo raitelio – Vyties idealo, sukurs naują Lietuvą, kuri bus verta mūsų didžių protėvių ir nepalaužiamos tautos vardo. Prisijunkime prie jaunimo žygio! 

Ištrauka iš V.Alanto "Žygiuojanti tauta":
Baltasis raitelis skrieja per Lietuvos klonius, miestus ir kalnus. Jis moja artojui greičiau ir gilesnę varyti vagą, jis ragina šviesuolį spartinti kūrybinį žingsnį, jis skatiną jaunimą vis tvirčiau mylėti savo tėvynę ir jai savo jauną energiją aukoti. Visiems, visiems lietuviams Baltasis Raitelis rodo su kokiu veržlumu ir energija reikia dirbti šiandie, kada Lietuva yra pradėjusi naują gadynę.
Baltasis Raitelis, skriedamas per Lietuvos klonius, miestus ir sodybas mums visiems moja į vieningą darbą, į milžinišką, lietuvišką talką, kuri ant senovės šimtmečių pilių pamatų pastatytų naujosios Lietuvos modernų kūną. Turi išnykti sąvokos senoji Lietuva ir naujoji Lietuva: turi palikti tik viena tūkstančius metų gyvenusi ir su pasitikėjimu žengianti į garbingą ateitį Lietuva. Baltasis Raitelis atskriejo iš amžių gilumos ir veržliu šuoliu jis turi skristi į amžių gilumą, nuolat mums rodydamas Lietuvos gerovės, didybės ir garbės kelią...

Bendražygiai,

Su Valstybės diena!

Salus Patriae - suprema lex est!

Merginos tautininiame judėjime (Ištrauka iš BH/C18 zino "Kraujas ir garbė")

Susipažinimo tikslais pasidalinsiu ištrauka iš skinheadų leisto zino "Kraujas ir Garbė" 4 numerio. Ištrauką radau ir perkopijavau iš E.Girskio "Keturi". Verta pastebėti, kad nors čia kalbama apie merginas tuo laiku populiarioje skinų subkultūros/judėjimo terpėje, tačiau ištrauka naudinga ir kalbant apie šiandienos judėjimus ir merginų vaidmenis juose.

„Skingirl Lietuvoje

Jų nėra. Taip, kažkada jos buvo, tačiau šiuo metu nėra. Vienos susituokė, kitos pasitraukė, trečios aprašė jų tokiomis nebelaikyti. Gaila... Aišku, kai kas gali pradėti priekaištauti ir sakyti, kad ta yra „tikra skingirl“. Deja, šukuosena, Bomberis su trispalve ir kerzai su baltais raiščiais nieko nereiškia. Merginos šukuosena net gali būti „chellsea“, bet jeigu toje galvoje nieko nėra, tai viso labo ji – „5 minutes fashion.“

Kiekviena skingirl visu pirma yra moteris, kuri turi atsiminti, jog jos pagrindinė pareiga – pratęsti Tautą ir Rasę. Juk visiems aišku, kad anksčiau ar vėliau ji taps Baltąja Motina.

Dabartinis skingirl įvaizdis Lietuvoje – jauna nepilnametė, puikiai atitinkanti pankų gyvenimo budą: gerianti daugiau nei didžioji dauguma vaikinų, rūkanti daugiau nei vaikinai ir galvojanti: „Jei pražergsiu savo kojas bet kuriam, būsiu tikra skingirl“. Nors pagal išvaizdą ir atitinka skingirl kriterijus, tačiau tokios „barbės“ Judėjimui garbės nedaro ir nėra labai reikalingos. Tokį susiformavusį įvaizdį reikia keisti.

Štai Baltarusijoje autoritetingi judėjimo nariai neapsikentę analogiškų vietinių

merginų poelgių, išmetė jas visas iš Judėjimo. Galbūt ir Lietuvoje reiktu taip pasielgti, gal tai duotų judėjimui daugiau naudos...

Tačiau... Mes tikimės, jog i mūsų tarpą įsilies nauja merginų karta, kurios taps

skingirl ne tik šukuosenom ir aprangos stiliumi, bet ir mintimis, poelgiais ir darbais, tuo atvesdamos į tikrąjį kelią ir dabartinę „5 minutes fashion“ merginų kartą. “

Gordom Comstock poema iš G.Orwell „Lapok, aspidistra“

Gordom Comstock - pagrindinis G.Orwello knygos „Lapok, aspidistra“ herojus, paskelbęs karą visai godumu ir baime paremtai civilizacijai, kur žmonės tėra lėlės, kurias už virvučių tampo pinigai. Gordonas atsisako melstis pinigų dievui ar klausyti pinigų žinių nurodymų - metęs viską jis pasineria į poeziją, į kasdienius išgyvenimus ir gana buitiškas problemas, kurios kyla, kuomet neplaukiama kartu su masėmis. Knygoje nuskamba gana išraiškinga Gordono poema, kuria mielai pasidalinsiu su kitais, kadangi lietuvių kalba jos nėra lietuviškame internete. Visos teisės priklauso autoriams ir leidykoms, iš anglų kalbos vertė V. Daškevičius.

Grėsmingas vėjas švaistos ašmenim aštriais,

Tarytum laibas smilgas lenkia tuopas nuogas,

Plakatą plėšo, pliekdamas it botagu,

O juodas juostas, besiraitančias virš stogo,

Nuo kaminų nubloškia. Spengia traukiniai,

Tramvajai žviegia ir arklių kanopos kaukši,

Pašiurpę klerkai, skubantys į kontoras,

Vis dairosi į rytus bundančius, į aukštį,

Galvodami kiekvienas: „Artinas žiema!

Meldžiu, neleiski, Dieve, darbo man prarasti!“

Ir šalčiui varstant kūnus ietim ledine,

Jie apie rūpesčius savuosius niūrai mąsto:

Tai nuoma, mokesčiai, draudimas ir anglis,

Tai bilietai ir batai, atlygis tarnaitei,

Tai sąskaitos už mokslą, įmoka kita

Už miegamojo lovas - dar neatsiskaitę.

Mes vasaros nerūpestingos dienomis

Kekšavom - buvome Astartės sugulovais;

Dabar štai gailimės, kai oras ašiaurus,

Ir klaupiamės prieš mūsų tikrąjį valdovą,

Prieš dievą visagalį - dievą pinigų,

Jis valdo mūsų smegenis, rankas ir kraują,

Pastogę duoda pasislėpti nuo audros,

Tačiau paskui ją sugrąžint pareikalauja,

Jo pavydi ir žvelgianti budriai akis

Mintis, sapnus ir svajones slapčiausias seka,

Jis parenka drabužį, įperša žodžius,

Kaip elgtis mes privalome - jisai pasako.

Mūsų gyvenimus jis perka už žaislus,

Malšina apmaudą, per daug tikėtis draudžia,

Jam duoklę mokam: nesilaikom pažadų

Slopinam džiugesį, nuryjam skriaudą skaudžią.

Fantaziją poeto, griovkasio jėgas,

Kareivio garbę jis grandinėm surakina

Ir deda skydą glotnų, dvelkianti šalčiu,

Tarp vyro mylinčio ir išrinktos merginos.

Tautininkų sąjunga jungiasi su Tvarka ir teisingumu?

Ne. Tautininkų sąjungos ir Tvarkos ir teisingumo partijos susijungimas nebuvo ir nėra net svarstomas. Šios partijos nesijungs į vieną politinę partiją. Yra svarstomas vienas iš variantų, kad galbūt galima būtų eiti platesne koalicija į rinkimus, thats it. Aš iš esmės esu gana skeptiškas tokiam variantui, nes iš tiesų Tvarka ir teisingumas nėra man jokie autoritetai. Balsavimuose TS Taryboje balsavau taip pat atitinkamai. Tačiau tokia žinia sukėlė didžiules audras internetuose. Visokie asmenys, kurie yra tautininkų konkurentai(ar partneriai su nuoskauda?), nekentėjai ar priešai pradėjo pulti tokį sumanymą. Pabandžiau pamodeliuoti kelis tokius atvejus:

(vardai, situacijos visiškai išgalvotos ir neturi nieko bendro su realybe)

1. Aš - Linas. Esu internetinis nacionalistas. Kartais nueinu į diktatūros koncertą. Taip puikiai realizuoju savo pažiūras.  Tokiam jeigu eitumėm vieni būtų blogai, nes nieko nelaimėjom (galimai), jeigu eitumėm kartu - OMG eina su kažkuo! Nelabai smagu būtų jam, jeigu tautininkai pradėtų daryti įtaką. Taip įrodytų, kad nacionalizmas turi būti realizuojamas politiškai, o ne internete rašant komentarus.

2. Aš - Audrius. Esu konservatorius. Laikau save patriotu ir esu už daugiau integracijos į Europą. Tiek tautininkai, tiek TT yra nenaudingi mano mirštančiai partijai. be Tautininkų TT gali nesurinkti savo 5% ir balsai ilgainiui gali išgelbėti mirštančią partiją. Dar blogiau būtų, jeigu sutvirtėtų tautininkai. Tada ne tik TS-LKD pabyrėtų, bet ir nemaža dalis elektorato suprastų, kad TS-LKD nėra jokie tradicinių vertybių šalininkai. Junkevičienės brolis galimai suka neblogą verslą Rusijoje, o remta prezidentė jau paskelbus nepriklausomybę dar galimai sėdėjo su Burokevičiumi, o mūsų pačių partija sudarinėja koalicijas su koloradkėm pasipuošusiu Tomaševsiu. Bet mes privalome neleisti jiems laimėti rinkimų/sustiprėti. Apkaltinkim juos tuo, kuo dalis konservatnikų visad patiki - apkaltinkim juos prorusiškumu.

3. Aš - Valdas. Esu kairysis nacionalistas. Savo laiku priklausiau Tautininkams, o taip pat ėjau į rinkimus kartu su asmeniu, kuris vėliau perėjo į Liberalus. Išėjau iš Tautininkų sąjungos, nes susidūriau su politine kova. Išėjęs radau pritarimą dalies patriotų tarpe, kurie minkščiau žiūri į Rusiją, o kartu yra labai naudingi. Turi visokius ten portalus. Maniau, kad išeidamas sužlugdysiu tautininkus, tačiau nepavyko. O dabar dar jie kelia pretenzijas gauti vietų parlamente. Tokiu atveju mano išėjimas taptų beprasmis. Nors pats susidėjau su žmonėmis, kurie džiaugiasi Krymo statuso pasikeitimu, tačiau apkaltinsiu tautininkus idealų išdavyste. Eisiu parašysiu komentarų po konservatorių siena apie tai, kaip džiaugiuosi, kad išėjau iš partijus. Mane palaikins visokiausi liberalai, kuriems visada stengiausi oponuoti (ne_idealų_išdavystė).

Mėgstu sakyti, kad jeigu oponentai mus giria, reiškia darome klaidą. Šiuo atveju tie, kurie nebekreipdavo dėmesio į tautininkus, pradėjo puolimą. Gal verta apsvarstyti ir savo balsavimą?

Tomas Skorupskis: Būkime pirmieji naujosios Europos vėliavnešiai

Patriotai, sveikinu visus su Vasario 16-aja, Tautinės Lietuvos valstybės gimtadieniu!

Aš nekalbėsiu apie mūsų valdžią. Jūs ir taip žinote, jog tai - greičiau verslininkai, negu mūsų tautos atstovai, o jų politika dažniau yra šeimininkų komandų atkartojimas, negu mūsų interesų atstovavimas ir gerovės tautai siekis.  

Neketinu daug kalbėti ir apie šiandienos Europos "lyderius". Apie juos dar rašys istorijos knygos, kaip apie tuos, kurie vos nepražudė vakarietiškosios civilizacijos, besivadovaujant pelno ir kultūrinio marksizmo idėjų mišiniu.

Vaivos Girsienės nuotr.

Aš kalbėsiu apie didelius dalykus, apie idėjas. Šiandien prieš mūsų akis - mirštanti liberalizmo ideologija. Liberalizmas, dominavęs paskutinius dešimtmečius , susidūrė su neįveikiamu jam priešu - realybe. Šį susidūrimą paskatino atėjūnai, plūstantys iš trečiųjų Europos šalių Merkel kvietimu. Daugeliui vakar dienos liberalų teko nusiimti rožinius akinius, kuomet jie susidūrė gatvėje su jaunu, kovingai nusiteikusiu musulmonu. Įvairūs integracijos projektai sėkmingai sugebėjo padaryti tik vieną dalyką - praturtinti projektų vadovų kišenes, tuo tarpu imigrantams jie suteikė atvirkštinį efektą - radikalizavo imigrantų grupes. Jos dabar juokiasi iš jūsų ideologijos, minkštieji ir pūkuoti  Vakarų Europiečiai,  o nemaža dalis jūsų vietoje kovos, geriau užsisuks nuo problemos, nueis į kokį klubą, kad nuo patirtų nemalonumų pabėgtų į alkoholio, lengvųjų narkotikų, blizgančių dekoracijų aplinką.

Taip, šiandiena mums iš tiesų meta ne vieną iššūkį. Tačiau kartu tai - naujosios galimybės lietuvių nacionalizmui. Imigracijos klausimas yra toks akivaizdus, kad nepaisant daugelio abejingų, sugebėjo išjudinti žmones. Tik pagalvokite kodėl stumiamas multikultūrinės valstybės modelis? Kodėl naikinamos ribos tarp šalių? Kodėl yra žalojama gamta? Ogi dėl pelno. O ar tikrai verta atiduoti viską - Tėvynę , identitetą, socialinius modelius vien dėl stambiųjų korporacijų pelno iš pigios darbo jėgos, bei kelių žolės prisirūkiusių neobolševikų fantazijų?  Ar tikrai atsisakyti tautų ir gamtos vardan korporacijų pelno, įvardinamo kaip ekonominis augimas - verta?

Šiandien Europos civilizacija renkasi tarp išlikimo ir išnykimo. Nors dažniausiai esame  suvienytosios Europos skeptikai, mes , nacionalistai, esame ta jėga, kuriai iš tiesų rūpi Europos civilizacijos išlikimas. Mes matome, kaip kelių Europos išdavikų vardu žudoma ištisa civilizacija.  Mes matome realybę, didžiules problemas Europos Sąjungoje. Europos Sąjunga atėmė iš mūsų laisvę, tačiau nesugebėjo mums mainais duoti net bendro ir tvirto Europos balso. Mes matome, kad dabartinė Europos sąjunga neturi nieko bendro su Europa.  Europos sąjunga nebegesugeba atlaikyti šiandienos iššūkių. Europai reikalingas troškimas gyventi ir mes galime atnešti jai tokį troškimą.

Tapkime pirmieji naujojoje Europoje - Rimtai pažvelkime į mūsų kovą, patriotai. Atsisakykime į tai žiūrėti kaip į hobį, kaip į pramogą, prisiimkime atsakomybę už mūsų ateitį. Susigrąžinkime politinį nacionalizmą.  Mes esame pirmieji naujosios Europos vėliavnešiai. Ir kartu, būdami pirmieji, esame dažnai nesuprasti, kaip kad būna nesuprasti visi, kurie neša pažangias laikmečiui idėjas. Mes kalbame apie tikrą Europą, kuri bus atkovota iš ją pardavusios politinės klasės. Tegul mūsų Europa pasauliui tampa tokia, kaip Europai yra Šveicarija - nepriklausomų valstybių bendruomenė, kuri nesivelia į svetimus konfliktus, tačiau gina kiekvieną mūsų Europos šalį kaip savą - ar tai būtų Lietuva, Ispanija ar Ukraina.  Tautų Europa - toks turėtų būti musų galutinis tikslas. Per Baltijos šalis ir Ukrainą, į visos Europos Rekonkistą.

Bendražygiai, jau netrukus prasidės mūsų eitynės. Esu tikras, kad mūsų šūkiuose šiandien skambės ir šių didvyrių balsai. Mūsų didžiavyriai, paguldę galvas už Lietuvą, mūsų vėliavose žygiuos su mumis šiandienos žygyje.  Už mūsų tautą, Už mūsų civilizaciją, už mūsų kultūrą, už lietuvišką Lietuvą - vienintelius mūsų tautos namus.

Dabar Kauno gatvės ramios ir tylios, jos pavargo nuo netikrumo, veidmainiškumo sklindančio iš visokiausių politikierių kalbų. Kaunas ilgisi ryžto, skardžių jaunų žmonių balsų, pastiprintų mūsų didvyrių dvasios. Bendražygiai,  Iškelkime galvas , išdidžiai žygiuokime pro mūsų miestą, tvirtai suspauskime lietuvių vėliavas, kurios papuoš mūsų darną gretą.

Visas pasaulis turi daugybę turtų. Tačiau Didžiausias Mūsų turtas  - mūsų žmonės. Ta kirpėja, kuri renka parašus dėl svarbių tautai iniciatyvų referendumuose, tas istorijos mokytojas, kurio dėka eilės jaunų žmonių užsidega meile Lietuvai ir lietuviškumui, tas jaunas aktyvistas, tapęs eisenos savanoriu. Ir dėl mūsų tautiečių, Vardan mūsų žmonių - mes kovosime , Mes niekados nepasiduosime, niekados nepavargsime. Nes  jeigu verta dėl ko nors šiame pasaulyje kovoti, tai tik dėl mūsų žmonių, tik dėl mūsų tautos ir mūsų vaikų ateities.
Lietuva - lietuviams!

(C) Deimante Piraitytė (Miško archyvas)