Laisvė arba mirtis

Visur ir visais laikais buvo kalbama apie pasiaukojimą, tačiau darbais įrodyti

pasiaukojimą yra didelis dalykas. „Tepajaučia kiekvienas pasiaukojimo didingumą..." - sakoma mūsų LLKS kreipimesi į kovotojus. Kas moka visiškai

ir šventai pasiaukoti, tas, aš laikau, yra laimingas žmogus, nes jis nugalėjo save, t. y. didžiausią kliūtį pasaulyje; todėl jis jaučia tikrą laimę, tikrą pasiaukojimo, kančios saldumą, didingumą, ir visa tai jį iškelia aukščiau kitų.

Šioje kovoje aš matau tik vieną vienintelį tikslą - laisvę arba mirtį. Bet mirtis nėra  visada pilnas pasiaukojimas. Aš noriu ir stengiuosi eiti visiško pasiaukojimo keliu, bet, deja, tebesu tik pusiaukelėje. Jau daug ko išsižadėjau, tačiau dar toli gražu ne visko. Aš vis dar tebesu prisirišęs prie savo asmeninių patogumų, prie savęs... Na, aš nemoku to rašalu išreikšti...

Audrūnui aš jau nurašiau daug laiškų, kuriuose kviečiau pereiti pas mus, bet, deja, jis man aiškaus atsakymo nedavė. Jis turi tvirtą kozirį rankose -tai jo tėvai, ir aš nieko negaliu atsakyti. Aišku, gaila senų tėvų. Jeigu jis išeis, tėvus ištrems, ir jie kažin ar galės pakelti tuos vargus Uraluose. Kitaip sakant, pasidarai tas, kuris tėvų mirtį priartina. Aš toks jau tapau, ir dėl to man sunku, pasiutusiai sunku kartais būna. Iš kitos pusės, aš jaučiu, kad mano meilė brangiai, nuvargintai smūtkelių Lietuvai diena iš dienos taip didėja, jog aš galbūt net per daug mažai apie tėvus pagalvoju. Gal aš sunkiai nusidedu, bet Dievas, kuris vienas mato mano vidų, gal nesmerks manęs, nes tai, ko aš siekiu, apima ne vien tik mano šeimą, bet daug lietuviškų šeimų, motinų, tėvų, brolių...

 

  Lionginas Baliukevičius-Dzūkas

Žmonės žiūri į Vakarus...

Žmonės žiūri į Vakarus, ieško mažiausios prošvaistėlės, džiaugiasi mažiausiom smulkmenom, iškraipo ir keletą kartų padidina visokius faktelius... Bet Vakarai šalti. Pabaltijo tarytum nėra buvę. Jei esi didelis ir galingas - teisė tavo pusėje. Tada tave mato ir apie tave kalba. Kinijos komunistai subombardavo anglų laivą, užmušdami 44 jūreivius, ir koks baisus skandalas! O mes kasdien  daugiau netenkame, ir nė žodžio. Galbūt tai pakenktų Anglijos - T. Rusijos prekybiniams santykiams?..

***

Tyliai gęsta pasruvusi saulė...

Aš pro gimtąjį sodžių einu

Galbūt viską pamiršiu pasauly,

Tik tavęs aš pamiršt negaliu.

Liūdna grįžus į gimtąjį sodžių,

Matos krūva tiktai pelenų.

Liūdnas vaizdas širdies nepaguodžia -

Daugel ašarų krinta gailių.

Susimąstęs ir klevas senelis,

Matęs daugel sunkių valandų,

Matė vežant į Sibirą žmones,

Matė sodžių jis pilną gaisrų.

Šaltuona tiktai šnara iš tyko,

Glosto galvas plikas akmenų.

Daugel matė karių ji už laisvę

Ir ne kartą pasruvo krauju. 

  Lionginas Baliukevičius-Dzūkas 

Pirmosios partizanų dienos

Tigras (Juozas Baltrušaitis) pasakoja, kaip pirmomis partizanavimo dienomis jis priklausęs partizanų raitelių būriui. Dabar visa tai skamba kažkaip neįtikėtinai. O tada jie jodinėję ir

dienomis, ir naktimis. Pačiame šile nuolat buvę apie 150 partizanų. Žmonės,  juos matydami, skleisdavę fantastiškus gandus. „Apie šilą būriuojasi keli tūkstančiai partizanų... žada Alytų pulti... O kaip jie ginkluoti! Kulkosvaidžiais, minosvaidžiais..." - kalbėdavę žmonės. Partizanai visur judėdavę dideliais būriais. Rytais susirinkdavę visi šile. Liepsnodavę milžiniški laužai. Aidėdavusios partizanu dainos. „Argi rusai gali padaryti ką partizanams? Lai pabando - sužinos, su kuo reikalą turi! Juk ir taip rusai pamiškių vengia ir arčiau kaip per kelis kilometrus nedrįsta prie miško priartėti... Miškas - tai geriausi ir saugiausi namai".

Prisimenu, kaip Žaibas man pasakodavo apie pirmąsias savo partizanavimo  dienas. Jie tada buvę padėties viešpačiai. Stribas - ne karys. Stribus gaudydavę kaip peles.Bet netrukus pasibaigė ir tas romantiškasis laikotarpis. Į kaimus suplaukė šimtai MVD-istų. Ofenzyva sekė ofenzyvą. Varčios kautynės įrodė, jog bastytis dideliais būriais neįmanoma. Teko skirstytis į mažesnes grupeles. Laikas bėgo, kautynės, pasalos, priešas vis didino ir didino  spaudimą, verbavo šnipus. Ir kiekvienais metais retėjo partizanų gretos, nes naujokai nespėdavo jų papildyti. Partizanai pradėjo vaikščioti dar mažesnėmis grupelėmis. Atsirado bunkeriai... Štai kaip „evoliucionavo" partizaninė kova.

 Lionginas Baliukevičius-Dzūkas 

Parazitas gali tik imti, bet ne duoti

Stebiu šeimininkų šeimą. Kaip vis dėlto vargingai gyvena mūsų ūkininkai ir kiek daug dar reikia, kad jie galėtų gyventi kaip Vakarų ūkininkai. Štai ir čia: trobelė mažutė, joje tik vienaskambarys, kuris atstoja ir virtuvę, ir valgomąjį, ir miegamąjį, ir seklyčią. Langeliai nedideli. Sienos sukirmijusios, aptriušusios, lubos nuo dūmų pajuodavusios. Grindų nėra. Vietojjų duobėta ir nešvari asla. Baldų beveik jokių. Stalas ir pasienyje antkubilų padėtos lentos - tai ir viskas. Yra dvi grubiai sukaltos lovos. Tėvai užsikloja neaiškios spalvos marškom, o vaikai - jų čia penki -įvairiausiais drabužiais. Dieną jais vilki, o naktį jie atstoja užsiklojimą. Pirkioje jokio pagražinimo. Tiesa, kabo keli šventųjų paveikslai, bet ir tie nuo laiko, dūmų ir musių nustojo seniai būti paveikslais, o tik juodais popiergaliais. Pati šeima, atrodo, nesveika. Ir tėvai, ir vaikai išblyškę,pageltusiais veidais ir pamėlusiais paakiais.

Tačiau ne tik ši šeima taip gyvena ir atrodo. Daug kas mato tokį gyvenimą.Galimas dalykas, kad anksčiau buvo žymiai geriau, tačiau aš to nemačiau. Bet dabar visuotinis skurdas! Jokių gražesnio gyvenimo prošvaisčių. Vienintelis pasilinksminimas - samagonas, o po to neretai ir muštynės. Samagonas kaimą tiesiog užvaldęs. Jį varo ir geria visi, net vaikai. Tauta paskendusi kraujuose, ašarose, juodoje neviltyje, tik samagone tarytum atrado savo paguodą ir laikiną nusiraminimą.Kiek idiotų, kriminalistų, išsigimėlių, išeikvotojų, prostitučių ir bukapročių atneš šitie prakeikti metai Lietuvai! Kai kas sako, jog bolševikinės okupacijos metai ir kovos užgrūdins tautą. Plienas, girdi, liks. Galbūt liks tokių kaip plienas, kurie lydėsi ir grūdinosi šioje kovoje. Bet tokių bus nedaug. Daug plieno kovoje bus sunaudota. Liks daug daug surūdijusios ir iškraipytos geležies gabalų, o dar daugiau liks molio. Štai įrodymas. Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmime ir kalėjimuose. Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Kovoja ir žūsta, nes nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be kovos ir pasišventimo. Lieka bailiai, pataikūnai, girtuokliai, bevaliai bolševikinio aparato klapčiukai, kombinatoriai, veidmainiai... Šie lieka visi. Tik ne visi liks tie, kurie kovojo už tėvynę ir visų likusiųjų gyvybę...

Užtenka pažvelgti į partizanines kovas. Kiek buvo vyrų kaip ąžuolų ir drąsių kaip liūtų pirmomis dienomis! Iš tų šiandien savo tarpe tik vieną kitą tematome. Prieš akis slenka ir slenka žuvusiųjų veidai. Kiek jų daug! Ištisas mirusiųjų pasaulis. Kas supras ir aprašys šitą pasaulyje dar negirdėtą karžygiškumą? Ar ateitis mokės įvertinti šių žmonių karžygiškumą? Dalis tautos supras, bet bus tokių, kurie visa tai su purvais sumaišys. Šliužams tai nesuprasti! Per daug jie prie purvo ir mėšlo pripratę, kad galėtų ką nors kilnesnio vertinti. Parazitas gali tik imti, bet ne duoti.

  Lionginas Baliukevičius-Dzūkas

Jam tėvynė - pinigų terba

Darbą taip pat sunkina mūsų žmonių nevieningumas. Yra daug puikių ir pasišventusių žmogelių. Partizaninė kova davė šimtus didvyrių, to vardo šimtą kartų užsitarnavusių. Tačiau yra ir menkystų. Aš esu linkęs manyti, jog tai yra mūsų tautos mažo kultūringumo pasekmė. Štai mažas pavyzdys. Neseniai buvom užėję pas vieną žmogų maisto. Ūkininkas jis neblogas, bolševikiškai tariant, „buožė". Paprašėm pas jį mėsos. Žmogus mums pasiūlė kriaukšlį duonos ir pradėjo dejuoti, jog visiškai nieko neturi. Pasirodo, turėjo 6 kiaules ir keliasdešimt paukščių. Žinoma, mes patys paėmėm keletą kalakutų, tačiau reikia įsivaizduoti, kad jis savo širdyje mus prakeikė, pasmerkė, galbūt ir greito galo linkėjo. Šis apakęs žmogelis dreba dėl vieno kito kilogramo mėsos, kai mes, partizanai, nesijaudinam dėl savo gyvybės, dažnai pastodami kelią istrebiteliams ir NKVD-istams, atvažiuojantiems iš to žmogaus reikalauti pyliavų. Jis dreba dėl savo skatiko, kai mes paaukojam viską ir savo turtą numetėm kaip nudėvėtą pirštinę. Jis bijo prarasti bet kokio skuduro, nejaučia, kad ryt ar poryt aprašys jo turtą, nubuožins ir ištrems, kad jo turtas atiteks atėjūnams ir išgamoms. Kaipgi pagaliau vertinti tokį žmogų, kuris gaili saviesiems ir atiduoda svetimiesiems?

Aš prisimenu tą žmogų, kaip jis paniuręs ir nekalbus sėdėjo ant lovos. Ką jis tuo metu galvojo? Ne, jis nesupranta, kas tai yra tėvynė, kas tai yra Lietuva. Jam tėvynė - pinigų terba. Tikriausiai, jei jis nebijotų partizanų ir jei bolševikai būtų bent kiek žmoniškesni, jis būtų pirmas tarybinės santvarkos šlovintojas. Tokių žmonių pas mus yra nemažai. Botago jiems reikia, nes tik jo jie bijo ir klauso ir tik jo pliaukšėjimas yra vienintelė jiems suprantama kalba.

 Šio bunkerio šeimininkai yra vargšai žmonės, tiesiog elgetos, tačiau jų širdys -auksinės. Jie nieko neturi, skarmalais apsivilkę, sukrypusioj, supuvusioj trobelėj (jei ją dar taip būtų galima pavadinti) gyvena, tačiau jie sutinka atiduoti mums paskutinį savo duonos kąsnį. Ir tai nėra kažkoks apsimetimas: ne baimės verčiami jie tai daro, nes per tiek metų išmokom žmogų pažinti ir vertinti iš pirmo pažvelgimo, iš balso intonacijos. Šiuos žmones jauti visa siela, kad jie tau tik gero linki, kad jie trokšta naujo gyvenimo taip, kaip kad mes, partizanai, trokštam. Kas gi pagaliau verčia šį žmogų tokiu būti? Juk jis galėtų būti pirmutinis „stribokas" ar naujosios santvarkos „valdininkas". Juk jis nieko neprarastų, nes ir taip nieko neturi?

 Matyt, juo arčiau bažnyčios, juo toliau nuo Dievo, ir juo daugiau turto, juo labiau jį pamėgsta, prisiriša prie jo ir myli labiau už viską, net ir už tėvynę. Pasigailėjimo verti menkystos, dvasios skurdžiai!

 Lionginas Baliukevičius-Dzūkas

Nepasidalina sferomis...

Daug per šias dienas ateina man į galvą dingusių praeities vaizdų. Ir visi jie gražūs ir tokie brangūs. Nejauti, kaip širdį nejučiomis suspaudžia: bėga laikas, bėga jaunystė, bėga meilė - viskas bėga... Prieš mus nežinia, baisi nežinia. Tie anglosaksiškieji diplomatai Maskvoje sprendžia milijonų likimą. Vargiai ar jie mus (čia turiu galvoje ne tik partizanus ir Lietuvą, bet ir visą Rytų Europą) prisimena. Jie tikriausiai nepasidalina sferomis, o kuo galim rūpėti mes? Svarbu, kad imperiškasis britų liūtas nesuliesėtų, kad doleris būtų tvirtas... Nenoriu aš tokios bjaurios prozos - ji nesiderina su šitomis gražiomis dienomis. Dzūkas

Juoda/balta?

Zo­sės, tuo­met dar Je­zu­ke­vi­čiū­tės, var­gai pra­si­dė­jo anks­čiau, kai dar 1940 metais jau oku­pa­vus Lie­tu­vą ru­sams, kaž­kas pri­skun­dė jos tė­vą ir ta­sai bu­vo su­im­tas. Vė­liau iš po­li­ti­nių ka­li­nių so­vie­tai su­for­ma­vo spe­cia­lų le­gio­ną ir jie bu­vo iš­siųs­ti į An­gli­ją, ir jos tė­vas su są­jun­gi­nin­kų ka­riuo­me­ne, kaip de­san­ti­nin­kas, ko­vo­jo 1944 me­tais, ati­da­rant an­trą fron­tą Pran­cū­zi­jo­je, li­ko gy­vas... Po ka­ro tuos ka­ria­vu­sius ant­ra­me fron­te, bu­vu­sius po­li­ti­nius ka­li­nius, So­vie­tų Są­jun­ga nu­spren­dė su­sig­rą­žin­ti, o są­jun­gi­nin­kai dau­gu­mą jų ir grą­ži­no te­nai, kur tų bu­vu­sių po­lit­ka­li­nių ir ka­rių vėl lau­kė la­ge­riai ir gal­būt mir­tis.

[Atnaujinta] Spontaniška šeimos šalininkų akcija Lione

Kovo 27d. 21h šimtai prancūzų, nepritariančių tos pačios lyties santuokoms ir įsivaikinimui, spontaniškai susitiko į protesto akciją prie Liono Operos teatro. Prancūzijos patriotus susirinkti sukvietė žinia, jog ultrakairioji homoseksualizmo plėtros aktyvistė Christiane Taubira, dabar einanti Prancūzijos teisingumo misintrės pareigas, atvyksta į Liono Operą stebėti "Claudia" premjeros, kuriai libretą parašė kitas homolobistas Robertas Badinteris. Šeimos ir Prancūzijos šalininkai šiuo improvizuotu protestu norėjo dar kartą išreikšti nepritarimą valdžios sprendimui leisti homoseksualistams įsivaikinti ir tuoktis, o taip pat pademonstruoti savo galimybes mobilizuotis, esant reikalui.

 

Atnaujinta:

Policija atvyko pašaudyt į dainuojančius žmones. 

 

Velniop jūsų sistemą!

Artėjant kovo 11-osios eitynėms, propagandos kompanija įsivažiuoja. Jau mes kapojame baltarusius, o ir su rusų kažkokia ten organizacija lygina, matomai su homoseksualistais lyginimas neprilipo. Žmonės gąsdinami bananais, sklinda gandai, jog bus atiminėjami vėliavų kotai (Įsiklausykite į žodžius - kovo 11-ają nebegalima turėti vėliavos - ar tai laisvė?), o tautiečiams nebegalima rengti savų švenčių - eliminuojama korumpuotai sistemai neparanki nuomonė. Ryt gal mus jau kaltins kokiu snoro banko bankrutavimu? Nelabai nustebintų.  Kur dingo liberalų (o Zuokas save tokiu ir laiko) taip mėgstama Voltero frazė - "Nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę tai sakyti."?

Dažnai jie kalba apie toleranciją, multikultūriškumą, apie demokratiją. Kalbos kalbom, tačiau jų veiksmai rodo ką kitą:
Tolerancija - jeigu tu sutinki su ištvirkusia nuomone.
Multikultūriškumas - jeigu tu nori savo valstybėje sumaišyti visas tautas į vieną kosmopolitinį darinį (o ne šiukštu išlaikant daugybę tautų su savom kultūrom savo valstybėse - juk tai iš tiesų ir yra multi-kultūriškumas?)
Demokratija - laisvę pasirinkti tarp blogo ir blogesnio.

Tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, turiu galvoje: 1. Vilniaus savivaldybės atėmimas iš piliečių susirinkimų laisvės; 2. Mass medijos manipuliavimas viešąja nuomone, suformuojant neigiamą tautiškai nusiteikusių asmenų ir organizacijų vaizdą, įskaitant net ir nacionalinį transliuotoją, maišant faktus su visišku šmeižtu. 3. Policijos grasinimai panaudoti prieš kitaminčius - smurtą
- Šiaip jau visa tai ir YRA fašizmas. Bet pala, argi gali būti tai fašizmas, jeigu tai daro liberalu save Zuokas ir demokratine save vadinanti valdžia? :)

 Atleiskite, jeigu kam mano nuomonė pasirodys nepatogi, tačiau laikas sudėti visus taškus ant "i" - nebėra jokios laisvos ar nepriklausomos valstybės - Lietuvos. Mūsų valstybę užgrobė tam tikra politinė klasė. Mūsų tėvai atliko savo kartos pareigą Sąjūdžio mitinguose, dabar atėjo laikas mūsų kartai apginti laisvę!

Tautinės valstybės šalininkų per metus išaugo daugiau, negu trečdaliu

Tomas Skorupskis
LTJS

Turbūt nieko nenustebinsiu, jeigu pasakysiu, kad eiliniam piliečiui žodžiai tautininkas/nacionalistas iš karto asocijuojasi su didžiausiu mūsų renginiu - kovo 11-osios eitynėmis. Jos yra mūsų vizitinė kortelė. Šios eitynės yra didžiausias nacionalistų renginys Lietuvoje. Vargu ar yra Lietuvoje kita politinė jėga, kuri sugeba savanoriškai į gatves išversti tūkstančius lietuvių, kurių dalyviai iš savo asmeninių lėšų atvažiuoja į renginį, gaminasi transparantus. Tai - tikroji lietuvių tautos šventė, atėjusi iš apačios, o ne nuleista iš viršaus. Eitynių dalyviai mainais į pastangas gauna šmeižto kampaniją, būna išvadinti visokiais negražiais vardais, jų asmeninės nuotraukos publikuojamos įvairiuose Lietuvai nedraugiškuose portaluose, tačiau kiekvienais metais eitynių dalyvių skaičius vis auga.

Tikriausiai tokį tautos žygį, išreikštą patriotinėmis eitynėmis geriausiai apibūdina šios Maironio eilės:

Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint sau eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,
Nors ji pasveikint tau ir baisu.

Kiekvienais metais eitynės sulaukia nemažai visuomenės, valstybės institucijų ir žiniasklaidos dėmesio. Prieš patriotines eitynes 2012-ais metais ir šiais metais naujienų portalas Delfi išspausdino Spinter tyrimų atliktą visuomenės nuomonės apklausą. Kaip teisingai pastebėjo E.Drungytė , apklausos klausime jau yra užkoduotas neigiamas požiūris į eitynes.Tačiau nesutinku su bendra straipsnio nuotaika, kurioje yra nemažai nusiskundimų.

Apžvelgiant 2012 ir 2013 metų apklausas manau, jog jų rezultatai - itin džiuginantys. Nereikia tikėtis, jog sisteminė žiniasklaida rašys apie mus teigiamai. Gal būt jie tą pradės daryti tik tuomet, kada tautininkai bus valdžioje ar turės didesnę įtaką. Iki tol jie kaip įmanoma bandys neprileisti tautinių jėgų prie valstybės vairo, kadangi puikiai suvokia, jog mūsų nenupirksi, mūsų vertybės - neparduodamos. Nereikia pamiršti ir tai, jog panašūs visuomenės apklausos tyrimai yra viena iš priemonių, norint paveikti visuomenės nuomonę, o juos užsako tikrai ne tautinių jėgų draugai. Būtų naivu tikėtis kažkokio staigaus žiniasklaidos pasikeitimo, tačiau apie laipsnišką požiūrio kitimą kalbėti galime.

Kas pasikeitė per vienus metus? Tautinėms jėgoms pavyko pagerinti savo įvaizdį. 2012 metų Delfi antraštė skamba itin neigiamai "44 proc. gyventojų mano, kad Kovo 11-osios nacionalistų eitynės daro gėdą Lietuvai" , kalbama apie neigiamą požiūrį, o štai šiais metais kalba eina apie tai, jog 18% Lietuvos gyventojų mus palaiko. Neigiamas tonas sušvelnėjo.

Šie visuomenės nuomonės tyrimai atskleidė ir tai, jog žmonių, palaikančių tautinės valstybės idėją išaugo daugiau, negu trečdaliu - 38%. Tuo tarpu nepritariančių eitynėms skaičius išliko toks pats - 44%. Dėl nemažo nepritariančiųjų skaičiaus tikrai nereikėtų jaudintis - kiekvienas asmuo, grupė asmenų ar judėjimas, užimantis bet kokią poziciją susilaukia kritikos ir nepritarimo. Yra kelias, kuris patinka visiems - nieko nesakyti, nieko nedaryti ir būti niekuo. Tautininkams, siekiantiems grąžinti Lietuvą į tautinės valstybės kelią, avių kelias nėra priimtinas.

Stebint tautininkų žygius užsienio šalyse galima pastebėti tendenciją - tautininkai, ilgus metus nepatekę į parlamentą, staiga šoka į gana aukštas pozicijas. Tai patvirtina Latvijos, Prancūzijos, Ukrainos ir kitų šalių tautininkų pavyzdžiai. Lietuvoje tautininėms jėgoms politikos arenoje taip pat sekasi ne itin gerai. Senają tautininkų kartą drąsko vidiniai, dar iš Sąjūdžio laikų atėję konfliktai, vietoje vieningos lietuvių nacionalistų partijos dažnai turime neaiškius jungtinius darinius, žengiame su ta pačia retorika, su kuria nesėkingai einama nuo nepriklausomybės atgavimo, ko pasekoje paskutiniuose Seimo rinkimuose už Paleckio frontą balsavo daugiau žmonių, negu už NS "Už Lietuvą Lietuvoje". Galime konstatuoti tai, jog esminiai pokyčiai tautininkų politikoje dar neįvyko.

Vis dėl to toks nacionalistų eitynių palaikymas rodo šių jėgų potencialą. O jis - gana nemažas. Tuomet, kada nemažai mūsų piliečių vis dar pasitiki žiniasklaida, kurioje apie tautininkus nenutyla šmeižto kampanijos, kuomet sisteminiai politikai vieni po kitų viešai atsiriboja ir pasmerkia eitynių dalyvius, kas penktas Lietuvos pilietis jau yra pralaužęs informacinę blokadą ir palaiko lietuvių nacionalistus.

Visuomenė jau šiuo metu yra pasiruošusi tautininkų atėjimui ir jų rėmimui, tačiau ar tam yra pasiruošę lietuvių tautininkai? Lūžio taškas politikoje įvyks kartu su kartų kaita, kuomet patriotinių eitynių dalyviai ir rėmėjai įsilies į tautines organizacijas ir partijas bei su naująja tautininkų karta ateis ir amžinų tautinių, dorovės, šeimos vertybių pateikimas šiuolaikiškai, o veikla neapsiribos vien istorinių datų paminėjimais, tačiau bus keliamos ir šių dienų problemos. Reikia tikėtis, jog ateinanti tautininkų karta nežais sistemos primesto mums žaidimo, o sieks esminių reformų mūsų valstybėje.

Lūžio taškas neateis per naktį, pokyčiai įvyks palaipsniui. Kviečiu visus lietuvius patriotus nelaukti kol įvyks tas lūžis, o patiems būti juo. Už lietuvišką Lietuvą!
Publikuota: Patriotai.lt
                    Alkas.lt