Abortų šalininkų argumentas #1 - Vaikų namai gamina asocialius asmenis

Į temą apie tai, kaip abortų šalininkai pasakoja pasakas, jog geriau nužudyti vaiką, negu atiduoti jį į vaikų namus, nes ten jį pavers visuomenės pabaisa:

Ar šiandieninė auka tikrai bus rytdienos nusikaltėlis? Ne. Nors dauguma smurtautojų patys yra patyrę smurtą, dauguma vaikų, su kuriais buvo netinkamai elgtasi, netampa nusikaltėliais ar žiauriais tėvais. Dauguma vaikų, augusių nepalankiomis sąlygomis (tą rodo ir //holokaustą// patyrusių vaikų pavyzdys), geba atsitiesti ir tampa normaliais suaugusiais žmonėmis (Helmreich, 1992; Masten, 2001). Vieno tyrimo metu stebėti 1000 jaunuolių, su kuriais buvo blogai elgtasi. Tyrimo išvadose teigiama, kad jei toks elgesys patirtas ankstyvojoje vaikystėje, smurto kaip nukrypimo nuo normos apraiškos išnyksta iki vėlyvosios paauglystės (Ireland ir kiti, 2002).

ES duoda, ES atima

Kai kalbame apie ES, visada atsiranda dar nuo referendumo laikų išlikęs argumentas - ES mums duoda krūva pinigų, tik imkite ir darykite su jais ką tik norite. Pabandysiu kiek pralaužti informacinę blokadą ir sugriauti ES - gerosios fėjos įvaizdį.

Ar žinote, jog kas metus Lietuva už narystę sumoka Europos Sąjungai ~1mlrd litų? :) Tai yra daugiau, negu skiriame kultūrai, poilsiui. Tai yra daugiau, negu 3 kartus didesnė suma, negu Lietuva skiria aplinkos apsaugai. Tai yra atimama iš visuomenės. Kol kas Lietuva iš ES vis dar gauna paramą (tačiau ji nėra amžina), tačiau kiek % jos būna panaudota visuomenės reikmėms, o ypač tokiai Europai nelabai svarbiai daliai, kaip lietuvių tauta? O kiek jie nusėda stambiajam kapitalui ir įvairiem korumpuotiem valdininkam? Ar bent jau šiuo metu, kol dar gauname kažką ir atgal, išeiname ant nulio/pliuso?
Skiriama parama mums - 36mlrd per 7 metus. Įsisavinome ~50% = 18 mlrd. 7 sumokame atgal į ES. Parama septyniems metams - 11 mlrd. lt.

Na bet prie to gauname nemokamus bonusus: Nepriklausomybės praradimą; antitautinių, antivalstybinių kontorų finansavimą(iš tos pačios ES "paramos"); šv. laisvają rinką; homoseksualizmo ir kitų iškrypimų primetinėjimą; žemės pardavimą užsieniečiams; nacionalinės valiutos atsisakymą, kuris turėtų sąlygoti blogesnį tos pačios visuomenės gyvenimą ir t.t

Taip, ES tikrai duoda. Duoda ji sočiai stambiajam kapitalui. Bet kartu ir atima. O atima iš tautos ir visuomenės.

Šlovingoji, nenugalima
Žvaigždėtoji Europos Sąjunga
Čia savivaldybė - Lietuva
"Tarp lygių - lygi ir laisva".

Tautininkų piketai - you're doing it wrong

Tautininkai surengė eilinį piketą dėl lenkų reikalų . Nors ir pats priklausau Tautininkų sąjungai, tačiau tai nėra priežastis nekritikuoti to, kas, mano manymu, daroma blogai. Priešingai - priklausomybė šiai perspektyviai politinei partijai mane įpareigoja sakyti tai, kas yra daroma netinkamai.

O netinkamai yra daromi piketai. Neabejoju asmenų, čia susirinkusių, nuoširdumu. Puikiai suprantu, jog jie savo laiką naudoja, stengiasi, tiki tuo ką daro. Jie yra šaunuoliai, jog matydami problemą - neužsimerkia jai. Tačiau pasirinktos nepritarimo priemonės yra jau gerokai atgyvenusios. Jau geriau tokių piketų iš viso nebūtų, negu kad jie yra tokie, kokie daromi dabar. 

Taigi, žiūrėkime nuo pat pradžių. 

20d. Vyksta Vilniaus tautininkų sueiga, 21d vakare facebook socialiniame tinkle pranešama, jog sekančią dieną,  darbo dieną, 12.15 vyks piketas. Klaidos: Pranešama apie renginį likus dienai. Darbo diena. Darbo metas. Į tokį renginį susirinkti gali tik tie, kurie nedirba ir nestudijuoja - vyresnio amžiaus žmonės. Aišku, yra argumentas toks, jog norima rengti piketus tada, kuomet įstaigos, prie kurių piketuojama, vis dar dirba. Tačiau pamirštame, jog gyvename XXI informaciniame amžiuje, todėl perduoti žinią galima nepriklausomai nuo laiko. Juo labiau, jog tokia piketų forma visiškai nieko nekeičia, nepasitvirtina ir yra atgyvenusi savo amžių.

Kita priežastis, kas yra daroma blogai - pati piketo forma. Ji yra visiškai, visiškai nepatraukli. Nieko nėra blogiau, negu piketas, mažai aktualiu, nusibodusiu klausimu, kuris daromas pasitelkiant blogiausią formą - plakatus ir šūkius gėda. Negana to, susirenka mažas žmonių skaičius ir jų amžiaus vidurkis - 50+ metų. Visiškos nesėkmės kombinacija. Pamatęs tokių piketų nuotraukas žmogus ne tik kad nestos į Tautininkų sąjunga, bet ir gali parašyti išstojimo prašymą arba nurašys tą partiją ilgam laikui. Tokie piketai neatspindi politinės jėgos, kuri savo amžiaus vidurkiu - jauniausia partija Lietuvoje. Iš didelio noro padaroma daugiau žalos, negu naudos.

Dar blogiau, jeigu kviečiant, naudojama tokios va nuotraukos, kaip ši, esanti žemiau.

Čia pasinaudojama populiariu renginiu - kovo 11-osios eitynėmis, sukuriamas įvaizdis, jog bus kažkas gero, stipraus, kokios yra tos nacionalistų jaunimo eitynės. Rezultatas - kažkas panašaus į tai, ką jau minėjau, diskredituoja ne tik kad tautininkų sąjungą, tačiau ir visą nacionalistų judėjimą, eitynes.

Kad tai nebūtų tiesiog libertardiška kritika vardan kritikos - pateiksiu patrauklių mitingų ir piketų pavyzdžius. Ko reikia? Reikia orginalumo.
Keli geri pavyzdžiai:

Homoseksualų plėtros aktyvizmu užsiiminėjančiam ŽTSI įteikėme fašyzmo baubą, kad lengviau gasdintų baubais žmones.

Tautininkų (de facto - LTJS) piketas prieš žaliojo tilto sovietines skulptūras

Kartais lemiama detale, iš standartinio jau anksčiau aprašyto piketo (ty visiškos nesėkmės) iki visiškos sėkmės gali būti tinkama apranga

O kartais - netikėtumo faktorius (tuo metu vyko koncertas ir buvo DAUG žmonių).


 Pirotechnika, orginalūs ir geri šūkiai, taiklūs baneriai ar plakatai (tarkime geras buvo tas, su lenkų neįgaliais vaikais) - dar vienas sėkmės svertas.



Greita reakcija į aktualijas (nors imho galėjo keliom dienom anksčiau tai įvykti)


Kadangi paskurinius 5 metus veikiau LTJS'e ir jau metus - Tautininkų sąjungoje, tai pastebiu, jog TS kartoja nemažai pirmųjų LTJS klaidų. LTJS daug kur buvo ledlaužiai, be jokios patirties, be pagalbos bandę, klydę, pasimokinę iš klaidų, vėl bandę ir t.t kol pavyko išgauti gana gerų rezultatų. Džiugu tai, jog TS pereina per tas pačias klaidas gerokai didesniu greičiu ir būtent todėl Tautininkų sąjunga yra itin perspektyvi politinė jėga.

Fridmeniškas kapitalizmas ir Tiananmenio aikštės žudynės

N.Klein "Šoko doktrina"

                      Regimiausi opozicijos veiksmai buvo streikuojančių studentų demonstracijos Tiananmenio aikštėje. Šie istoriniai protestai tarptautinės žiniasklaidos beveik visuotinai pateikti kaip šiuolaikiškų, vakarietiškos demokratijos trokštančių studentų idealistų ir komunistinę valstybę apsaugoti siekiančios senosios gvardijos susidūrimas. Tačiau neseniai pasirodė dar viena Tiananmenio įvykių aiškinimo versija, metanti iššūkį pagrindinei ir atskaitos taišku nurodanti fridmenizmą. Šią alternatyvią nuomonę, be kita ko, skleidžia ir Wangas Hui, vienas 1989 m. protestų organizatorių (..). 2003 m. išleistoje knygoje "Kinijos Naujasis kursas" (China's New Order) Wangas aiškina, kad protestuotojai buvo iš įvairių Kinijos visuomenės sluoksnių - ne vien elitinių universitetų studentai, bet ir fabrikų darbininkai, smulkieji prekybininkai ir mokytojai. Pasak jo, protestus įplieskė kilęs nepasitenkinimas Dengo "revoliucinėmis" ekonomikos permainomis, dėl kurių mažėjo atlyginimai, kilo kainos, o tai ir sukėlė "laikino gamybos sustabdymo bei nedarbo krizę". Pasak Wango, "šios permainos buvo 1989  m. socialinio mobilizavimosi katalizatorius".

                      Demonstracijos nebuvo nukreiptos prieš pačią ekonominę reformą; jos buvo nukreiptos prieš specifinį fridmenišką reformų pobūdi - jų spartą, negailėstingumą ir tai, kad pats jų įgyvendinimo procesas buvo itin antidemokratiškas. Wangas teigia, kad protestuotojų reikalavimai - laisvi rinkimai ir žodžio laisvė - buvo artimai susiję su šiuo ekonominiu nepasitenkinimu. Reikalauti demokratijos paskatino tai, kad partija siekė įgyvendinti revoliucinių užmojų permainas be jokio visuomenės pritarimo. Wangas rašo, jog būta "bendro pobūdžio demokratinių priemonių reikalavimo, kad būtų galima prižiūrėti reformų proceso ir socialinių lengvatų reorganizavimo sąžiningumą".

                      Šie reikalavimai privertė politbiurą aiškiai apsispręsti, ir šis apsisprendimas nebuvo, kaip dažnai teigiama, tarp demokratijos ir komunizmo ar tarp "reformos" ir "senosios gvardijos". Skaičiuota sudėtingiau. Ar partijai derėtų beatodairiškai įgyvendinti laisvosios rinkos planą, kurį įdiegti galima tik per protestuotojų lavonus? Ar ji turėtų nusileisti protestuotojų reikalavimams dėl demokratijos, atsisakyti galios monopolio ir rizikuoti ekonominio projekto įgyvendinimu?

                      Kai kurie partiniai laisvosios rinkos reformatoriai, iš kurių ryškiausias - generalinis sekretorius Zhao Ziyangas, linko sulošti demokratijos korta ir buvo įsitikinę, kad ekonominę ir politinę reformas vis dar įmanoma suderinti. Galingesnieji partijos kadrai rizikos imtis nebuvo linkę. Priimtas verdiktas - valstybė gins savo ekonominės "reformos" programą traiškydama demonstrantus. 

                      Ši žinia buvo paviešinta, kai  1989 m. kovo 20 d. Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybė paskelbė karo padėtį. Birželio 3 d. Liaudies išsivadavimo armijos tankai pajudėjo protestuotojų link, be atrankos šaudydami į minią. Į autobusus, kuriuose glaudėsi studentai demonstrantai, švaistydamiesi lazdomis įsiveržė kariai; kariuomenė prasilaužė pro Tiananmenio aikštę, kuriuoje protestuotojai buvo pastatę Demokratijos deivės statulą, juosiančias barikalas ir apsupo organizatorius. Panašios represijos vienu metu vykdytos visoje šalyje.

                      Niekada nebus net apytiksliai suskaičiuota, kiek žmonių tomis dienomis nužudyta ar sužeista. Partija pripažįsta žuvus šimtus žmonių, o, liudytojų teigumu, tuomet žuvo nuo 2 iki 7 tūkstančių, sužeistųjų būta apie 30 tūkstančių. Nuslopinus protestus, visoje šalyje prasidėjo visų rėžimo kritikų ir oponentų "raganų medžioklė". Areštuota apie 40 tūkstančių žmonių, tūkstančiai įkalinti, daugeliui - galbūt šimtams - įvykdyta mirties bausmė. Kaip ir Lotynų Amerikoje, žiauriausių represijų valdžia griebėsi prieš fabrikų darbininkus, kurie kėlė tiesioginį pavojų nereguliuojamam kapitalizmui. "Dauguma areštuotųjų ir faktiškai visi, kuriems įvykdyta mirties bausmė, buvo darbininkai. Akivaizdžiai siekiant įbauginti visuomenę, areštuotieji, to nė kiek neslėpiant, būdavo sistemingai mušami ir kankinami", - rašo Maurice'as Meisneris.

                      Vakarų spauda šias žudynes dažniausiai pateikdavo kaip dar vieną komunistų žiaurumo pavyzdį - kaip Mao savo oponentus nušlavė per kultūrinę revoliuciją, taip dabar "Pekino skerdikas" Dengas traiškė savo kritikus, stebint budriai gigantiško Mao portreto akiai. "The Wall Street Journal" antraštė skelbė, kad "Kinijos šiurkštūs veiksmai kelia grėsmę Dešimtmečio reformų planui", tarsi Dengas būtų tų reformų priešas, o ne labiausiai atsidavęs gynėjas, pasiryžęs perkelti jas į visiškai naują terorą.

                      Po kruvino susidorojimo praėjus penkioms dienoms, Dengas kreipėsi į šalį ir labai aiškiai pareiškę, kad šiomis priemonėmis jis gynė ne komunizmą, o kapitalizmą. Išvadinęs protestuotojus "gausiomis visuomenės atmatomis", Kinijos prezidentas dar kartą patvirtino partijos atsidavimą ekonominei šoko terapijai. "Vienu žodžiu, tai buvo išmėginimas, ir mes jį išlaikėme, - pasakė Dengas ir pridūrė: - galbūt šis negeras nutikimas leis mums toliau diegti reformą ar atvirų durų politiką dar tvirtesniu, geresniu, netgi spartesniu žingsniu (...). Mes neklydome. Keturiose kardinaliuose (ekonominės reformos) principuose nėra nieko bloga. Jei kažkas ir yra negerai, tai tik todėl, kad šie principai nepakankamai nuosekliai įgyvendinami.

                      Kinijos specialistas, žurnalistas Orville'as Schellas taip apibendrina Dengo Xiaopingo pasirinkimą: "Po 1989 m. žudynių iš esmės jis pasakė, kad ekonominė reforma stabdoma nebus; iš tiesų bus stabdoma politinė reforma."

Laisvę Lietuvai

Sveiki draugai ir bendražygiai! 
Sveikinu visus, sudalyvavusius demonstracijoje, skirtoje R.Kalantai atminti. Sąmoningai naudoju žodį demonstracija, o ne minėjimas, kadangi tiek žygiu, tiek ir savo kalba, kalbėsiu ne tik apie Romą, jo poelgį, bet tuo pačiu ir apie atitikmenis ir šiems laikams, šių laikų santvarkai ir pasipriešinimui. 
Mūsų kalbos turi būti apie šiuos laikus, apie šių laikų problemas, kad mūsų žvilgsnis būtų visada į priekį, visuomet - su ryžtu. Lygiai kaip ir lietuvių tauta, turi siekti  aukščiausio idealo, kurti savo nacionalinės valstybės kelią, o ne sekti iš paskos kitas tautas į pražūtį. 
"Laisvę Lietuvai" - tokius žodžius ištaręs Romas Kalanta padegė save, taip išreikšdamas bekompromisinę poziciją - geriau jau mirtis, negu vergovė.  Šiuo žingsniu Romas Kalanta pratęsė mūsų partizanų priesaiką - geriau jau žūti, negu gyvam pasiduoti okupantui. Toks didvyriškumas ir pasiaukojimas yra nesuprantamas visai eilei niekšų, kurie, patys būdami menki, niekino tiek partizanus, tiek Romą Kalantą, tiek kitus, vis dar neįvertintus kovotojus už tikrąją laisvę ir tautos pažangą. Ne šliužui suprasti didvyrių pasiaukojimą.
Romo Kalantos žūtis paskatino išsiveržusią laisvės jėgą Kauno miesto gatvėmis. Tai - jauni žmonės, kurie prarado baimę, juose atgimė kelias dešimtis metų okupantų užgniaužta baltojo raitelio - vyties dvasia. Tautinis jaunimas Kauno miesto gatvėmis žygiavo, šaukdami šūkius Laisvę Lietuvai, laisvę suimtiems, trumpai patys tapo laisvi, asmeninėmis pastangomis ištrūkę iš okupanto priespaudos.
Šios jaunimo antisovietinės demonstracijos susilaukė sovietų represijų, jauni žmonės buvo sulaikyti, jų namuose buvo atliktos kratos. Nereikia toli žvelgti, norint atrasti atitikmenų šiems laikams. Prieš savaitę būrys jaunų žmonių taip pat buvo sulaikyti už antisovietinę veiklą, iš jų tyčiojosi, išrengė nuogai. Tai įvykdė jau nebe sovietų okupantas, o "demokratais" pasivadinusi plutokratų valdžia.Norėčiau išreikšti solidarumą su asmenimis, kaltinamais antisovietine veikla.
Būkime atviri patys sau, šūkis Laisvę Lietuvai puikiai tinka ir šiai dienai, jį supranta vis daugiau ir daugiau lietuvių.  Dažnai įvairūs politikai, "ir tada dirbę Lietuvai", kalba apie 23-uosius laisvės metus. Šiais laikais laisvė yra tiems, kurie turi pinigų, teisingumas - tiems, kurie turi pinigų, demokratija - už pinigus.
Tačiau kaip po šio vakaro išauš šviesus rytas, taip nenumaldomai artėja ta diena, kuomet baltasis raitelis vėl pakvies lietuvius į pergalės žygį, pakvies į nacionalinę revoliuciją.
Šiandieną mums nereikia lietuvio besipykstančio su kitu lietuviu dėl smulkmenų, nereikia mums amžinų kritikų, nereikia cinikų ar moralinių nihilistų. Šiandien Lietuvai reikia lietuvio kario, lietuvio nacionalisto.
Tegyvuoja kova - tegyvuoja pergalė.