Kylanti saulė

Justinas Marcinkevičius (be pavadinimo)

... dar per tą pačią pievą - basas.
Dar per tą patį lauką - pavargęs.
Dar - tas nuo prieklėčio šaukiamas balsas,
prietėmy valgomas vakaro valgis.

Dar - atsigerti, galvą užvertus.
Dar - atsidusus, nueit į tylą,
regint per sapną: čia pat, už vartų,
iš rugių lauko vėl saulė kyla.

Ukrainos klausimas

Pastaruoju metu kyla aistros dėl Ukrainos klausimo, kaip kada iš tiesų primenančios isteriją. Tiek iš vienos pusės, tiek ir iš kitos pusės. Kadangi kartais atsiranda manipuliacijų dėl to, ką aš manau - jaučiu pareigą savo nuomonę apie Ukrainą sudėlioti į tam tikras tezes, kurios atspindėtų mano nuomone. Tai darau ir dėl dar vienos priežasties - ruošiuosi išleisti vieną straipsnį, kuris gali sukelti virtinę komentarų, po kurių mano pozicija gali kažkam pasirodyti kaip kokia prisitaikėliška ar koks teisinimasis, o tai būtų klaida. Kadangi šiuo klausimu visuomenė taip susiskaldė, kad priimama tik ta pozicija, kuri 100% atitinka jų pačių - priminsiu, kad kiekvienas pilietis turi teisę į konstitucijoje garantuotą nuomonės laisvę ir jos platinimą.

Taigi, pradedame:

1. Gyvename informacinio, tiek ir realaus karo Europoje metu. Tokiu laiku meluoja visos pusės. Žudo taip pat visos pusės. Žudo ne vien kareivius, žudo ir civilius. Siekiant suprasti įvykius, mano nuomone, reikia gauti informaciją iš kiek įmanoma didesnio šaltinių rato - tiek vakarų, tiek rytų, tiek ir visokių trečiosios pozicijos šaltinių.
Siekiant objektyvaus vertinimo reikia žiūrėti į faktus, argumentus, kuriuos dėsto vieni ir kiti šaltiniai. O tai dar kartą reikia perkošti per asmenines vertybes, kurias turime kiekvienas iš mūsų. Jeigu siekiama obektyvaus vertinimo - nėra jokių netinkamų šaltinių. Teiginys, kad šaltinis - prorusiškas, provakarietiškas, banderovcų, koloradų ar dar koks - nėra argumentas, jeigu siekiama objektyvaus požiūrio.

O dabar prie įvykių chronologijos:

2. Aktyvioji tautos dalis turi teisę surengti revoliuciją prieš valdžią, kurios veikla prieštarauja tos tautos gerovei. Jeigu taiki revoliucija yra ignoruojama - jie turi teisę perimti valdžią jėga, jeigu turi tautos palaikymą. - Esu už revoliucijų įteisinimą. Jeigu revoliucijai nepritariančių yra daugiau - jie gali išeiti į gatves taip pat, tuomet revoliucija nepavyks.

3.. Ukraina yra vienintelė vieta, kur Ukrainiečių tauta gali būti namuose ir jaustis čia šeimininkais. Todėl valstybinė kalba, istorinis supratimas ir pan. turi būti diegiamas. Geriausia - tokia forma, kuri nedidintų konflikto (tarkime Latvija vykdo gana pažangią politiką švietimo srityje).

4. Sienų neliečiamumo klausimas. Aš nepalaikau jokios sienų kaitos moderniame amžiuje. Nei Kosovo atskyrimo nuo Serbijos, nei dabar - Krymo atskirimo nuo Ukrainos. Ir taip, jeigu to kaina yra Punskas - aš jo atsisakau. Krymo užėmimas yra pasikėsinimas į teritorinį vientisumą.

5. Žinant JAV užsienio politiką ir įvairių valdžių perversmų įgyvendinimą - tikrai nėra nieko stebėtino, jeigu JAV finansiškai rėmė maidaną. Tačiau be ukrainiečių masiško palaikymo toks rėmimas būtų beprasmis.

6. Net jeigu ir JAV rėmė Maidaną - Rusijos atsakas buvo visiškai neadekvatus. Rusija neturėjo teisės įvesti kariuomenę. Tokiu savo veiksmu Putinas tapo toks pats nusikaltėlis ir imperialistas, kaip kad Obama ar Bush'as. Krymo okupacijos teisinimas Kosovo okupacija - neteisingas, kadangi vieną nusikaltimą teisinti kitu nusikaltimu - nusikaltėlių darbas.

7. Tauta, agresijos atveju, turi teisę ginti savo teritoriją bet kokiomis priemonėmis. Ypač - kuomet jėgos yra nelygios. Tą pačią teisę turi ginti teritorinį vientisumą Asado Sirija, tą pačią teisę turi ginti savo žemes -Palestiniečiai, tą pačią teisę turi ir Ukrainiečiai.

8. Taikių piliečių žudymui nepritariu, tačiau Ukrainoje jie gali pasitraukti iš puolamosios teritorijos, ką ir rekomenduočiau jiems nedelsiant padaryti. (Situacija visiškai skiriasi nuo Gazos ruože įkalintų civilių palestiniečių. Jie neturi kur pasitraukti - nebent į jūrą. Tiek Izraelis, tiek Egiptas laiko uždarę sienas).

9. Taip, Ukrainos dabartinė valdžia atėjo į valdžią revoliucijos būdu. Todėl ji , esant standartinei situacijai, neturėtų teisės naudoti karines priemones prieš revoliucijai nepritariančiuosius. Tačiau čia atsiranda Krymo okupacijos atvejis. Dėl to galioje 7 punktas. Jeigu Krymas nebūtų okupuotas - aš pats būčiau už taikų konflikto sprendimą, gal net ir už federacijas ar dar ką nors.

10. Tikiuosi, kad Ukrainoje vykstantis konfliktas nesukels pasaulinio karo. Pasaulinis karas tarp Rusijos ir JAV būtų pražūtingas, kadangi netikiu, kad šios dvi šalys kovotų per Ramųjį vandenyną. Amerikiečiai turi savybę kariauti karus ne savo rankomis. Šiame kare patrankų mėsa būtų rytų Europos valstybės - vienintelės dar gyvybingosios baltosios rasės tautos. Jokie konfliktai ar interesai nepateisina pavojaus, sukelto baltąjai rasei. 

11. Ukrainoje veikia nemažai jėgų. Aš asmeniškai palankiausiai vertinu dešniojo sektoriaus organizaciją, kadangi ji vienintelė siekia nepriklausomos Ukrainos, o ne integracijos į euroatlantines struktūras. Tikiuosi, jog atstačius Ukrainos teritorinį vientisumą ši grupė užbaigs revoliuciją, nušluos liberalus, esančius dabartinės Ukrainos valdžioje. Tikiuosi jie tai padarys dar iki tol, kol tie liberalai spės išparduoti Ukrainos turtus.

Moderniojo pasaulio burbulas

                      Ištraukia iš Edmundo Girskio knygos "Keturi". Elektroninė knyga - čia. 

                       Kiekvieną vasarą prie vandens telkinių galima išbandyti neseniai paplitusią pramogą – žmogus įlenda į didelį plastikinį burbulą, šis pripučiamas ir įstumiamas į vandenį, kuriame gali papl aukioti tiek, kiek leidžia pririšta kelių metrų virvė. Burbulo viduje besivartaliojančios merginos negali palikti abejingu.

                      Stebint šitaip pramogaujančius asmenis pasirodė, jog tai be galo panašu į šiandienos žmogaus gyvenimą – šiltą ir būtiniausių dalykų pripildytą burbulą, kuriame sausai ir minkštai gyvena žmogus. Tikrasis pasaulis neprieinamas, juos skiria plastikinė siena, žmogus net nerodo noro ištrūkti iš plastikinės aplinkos, kurioje jam patogu ir linksma. Jis net pats sumokėjo pinigus, kad galėtų patekti į tą mažą kalėjimą – šiltą ir patogią savo buitį, kuri apsaugo nuo kontakto su realybe.

                      Žmogus galvoja, jog yra laisvas klajoti su tuo savo plastiko gabalu, tačiau ant kranto stovintis spektaklio dirigentas laiko burbulą už virvės ir viską kontroliuoja, grąžina į vietą. Tokį pramogautoją iš kalėjimo išgelbėti gali tik kažkas neplanuoto: plyšus plastikiniam burbului, žmogus klykdamas kristų į vandenį, šalti purslai tikštų jam ant veido ir gaivintų, gėlas ežero vanduo apkabintų ir kūną priverstų kovoti už save, plaučiai trauktų orą. Žmogus būtų išgelbėtas tik susprogdinus burbulą.

                      Šiuo literatūriniu nukrypimu vaizduoju dalį visuomenės, kurią paveikė viena didžiausių ekonominių krizių kapitalizmo istorijoje. Subyrėjus ramiam ir patogiam ant bankų paskolų pastatytam gyvenimui, ant bankroto ribos atsidūrė eilė Europos valstybių, išaugo nedarbas, žmonės atsidurdavo gatvėje. Euras – ant žlugimo ribos, didžiosios valstybės diskutuoja apie galimą išstojimą iš Europos Sąjungos, pagrindiniai lyderiai vienas po kito skelbia, jog „multikultūralizmo projektas“ tokiose šalyse kaip Didžioji

Britanija, Vokietija, Švedija – visiškai sužlugo. Beveik kiekvienoje valstybėje vykstant parlamento rinkimams pergales pradeda pasiekti nacionalistinės partijos. Vengrijoje antiglobalistiškai nusiteikę tautininkai konservatoriai iš partijos Fidesz, užsitikrinę du trečdalius balsų parlamente, ėmėsi kardinaliai pertvarkyti savo tėvynę, grąžinti jai tautišką veidą ir tikrą nepriklausomybę. Europa sujudo, pasitvirtino sena taisyklė, jog sunkmečiu žmonės pradeda ieškoti alternatyvų esamai santvarkai. Tuo pasinaudojo daugelio šalių tautininkai.

Mano aktyviosios narystės LTJS pabaiga

Pastaruoju metu tenka sutikti asmenis, su kuriais itin džiaugiuosi matydamasis. Jie - išminties šaltiniai, kurie linkę pasidalinti ta išmintimi ir su manimi. Vienas iš tokių žmonių kažkada išdėstė savo požiūrį į gyvenimą ir jo virsmą. Tas požiūris, jį sukramčius ir savo galvoje, man atrodo itin priimtinas. Jo esmė - žmogaus gyvenimas susideda iš 4 fazių: 

Vaikystė - kuomet žinios yra imamos iš tėvų.

Jaunystė - kuomet žinios yra imamos iš pasaulio. Tai kartu ir kovos laikas - kuomet ir pats žmogus bando kovoti už teisingesnį pasaulį. 

Tėvystė - kuomet kuriami pagrindai šeimai, šeima, vaikai, būstas ir kita. Laikas, kuomet perduodamos žinios vaikams.

Senatvė/Branda - kuomet perduodamos žinios pasauliui, antrasis kovos laikas, šį kartą - daugiau apgalvotas, išnaudojant sukauptą informaciją. 

Kuo toliau, tuo jaučiu pačiu savimi, kad po truputi pereinu prie trečiosios fazės, kuomet reikia statyti pamatus tolimesniam gyvenimui. Būtent todėl, po ilgų svarstymų, Žalgirio mūšio dieną parašiau laišką bendražygiams Lietuvių tautinio jaunimo sąjungoje, jog pasitraukiu iš Kauno skyriaus pirmininko pareigų visam laikui ir bent jau kuriam laikui - iš aktyvios veiklos pačioje organizacijoje. Atėjo laikas perleisti vadovavimą jaunesniai kartai, kuri pati turi imtis atsakomybės, daryti klaidas ir iš jų mokytis (Tai nereiškia mano kažkokį pasitraukimą iš organizacijos, tautinio judėjimo ar dar ko, tiesiog pasikeitusį veiklos pobūdį).

Pasirinktas laikas tam - turbūt vienas geresnių, kadangi šiuo metu Kaune matau bent 5 stiprius žmones, kurie galėtų užimti mano vietą, įnešdami į tautinę veiklą naujos jėgos, naujos ugnies, kas tautiniam judėjimui išeis tik į naudą.

Kadangi dar vis susilaukiu skambučių, žinučių, kuriuose į mane kreipiamasi pagal buvusias pareigas - jaučiu poreikį apie pareigų pasikeitimą paskelbti viešai. 

Šiai organizacijai paskyriau savo šešerius jaunystės metus, kurių tikrai nesigailiu ir to paties linkėčiau kiekvienam. Pasidalinsiu keliomis nuotraukomis iš kiekvienų veiklos metų.

2009m. sausio 13-osios minėjimas.

2010 m. Diskusija

2011 m. Gimtadienis

2012 m. Eitynės "Daugiau niekada"

2013 m. išvyka į Vilniaus atgavimo minėjimą sostinėje

2014m. 

Turiu palinkėti sėkmės visam Kauno LTJS kolektyviui išsirenkant naują pirmininką. Lietuva - lietuviams! 

 

Žygiuojanti Lietuva

Šis straipsnis yra parašytas po 2013 metų kovo 11-osios eisenos. Eisenos, kuriai miesto valdžia neišdavė leidimo. Tvarkydamas failus netyčiom aptikau šį straipsnį. Kiek jis turi išliekamosios vertės nesiimsiu prognozuoti, tačiau įkeliu jį į blogą jau vien todėl, kad norėčiau čia turėti visus kada nors parašytus savo tekstus.

Tomas Skorupskis

ŽYGIUOJANTI  LIETUVA

2013-03-15

                      Prieš kelis mėnesius informacijos technologijų gigantė "google" leido visam pasauliui pažiūrėti į Lietuvą per savo programą "google street view". Kadangi domiuosi panašiomis naujienomis, kelias valandas šiai naujovei skyriau ir aš. Pradžioje žiūrėjau savo mylimą miestą - Kauną, tikėdamasis pamatyti save, vėliau pasinaudojau galimybę pamatyti ir kitas šalis. Tai, ką išvydau, privertė susimastyti: ar tai būtų Lietuva, ar kokia Azijos šalis, Šiaurės ar Pietų Amerika - visur mačiau gana panašų vaizdą - didžiulius prekybos centrus, beveik identiškas reklamas, jaunimą, susirinkusi prie klubų. Galvoje iškilo klausimai - o kuo mes skiriamės? Kai kurie tai vadintu judančiu pasauliu, globalizacija. Aš tai vadinu tautinių kultūrų, identiteto mirtimi ir nacionalinės savimonės pakeitimu vartotojiška savimone.

                      Prieš savaitę turėjau galimybę patirti visai kitokias emocijas, tačiau išvados buvo panašios - dalyvavau kovo 11-osios eitynėse Vilniuje. Į eitynes, kurių pagrindinis šūkis buvo Lietuva - lietuviams, lietuviai - Lietuvai, susirinko tūkstančiai patriotų. Buvo gražu žiūrėti į šimtus vėliavų, tūkstančius žmonių. Kai kurių veidus atpažinau iš žiniasklaidos, kuri rodė apie svarbius įvykius tautinio atgimimo metais. Dalį senolių mačiau iš kitų renginių, kad ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio Ariogaloje. Veiduose nebuvo itin daug šypsenų, jie apimti nerimo. Nerimo apimtas buvau ir aš. Ši kovo 11-osios šventė buvo uždrausta valdančiųjų. Daugeliui, o turbūt ir man kilo klausimai - kas atsitiko su mūsų valstybe? O gal ji jau nebėra mūsų, jeigu sostinėje nebegalima eiti su tautine vėliava? Šventė pavyko, lietuviai šventė savo laisvės dieną, tačiau nerimas išliko. Išliko ir klausimai.

                      Prieš kokius 5 metus Lietuvoje buvo kilusi Japonijos kultūros susižavėjimo banga. Tuomet aš dar buvau eilinis miesto vaikis, kuris nelabai buvo linkęs laužyti galvą panašiais reiškiniais, o verčiau rinkosi tuomet populiarų kompiuterinį žaidimą Lineage2. Bet būtent tuo metu atkreipiau dėmesį į šį Japonijos atvejį. Japonija - tautinė valstybė, kuri didžiuojasi savo išskirinumu, kuri turi aukštą savo tautinę kultūrą. Būtent todėl ji ir yra įdomi visam pasauliui. Tai - kažkas nematyto, neatrasto, gražaus. Į tokią valstybę noriu nuvažiuoti ir ją apžiūrėti. Visai nenorėčiau ten važiuoti, jeigu pamatyčiau ten tuos mačius hesburgerius, tas pačias MTV nesąmones, primityvią pop kultūrą. Panašios aš norėčiau ir Lietuvos, išsaugojusios ir skatinančios savo unikalumą, savo gražią kalbą, savo gražiausias merginas ir puikų žalią kraštą. Būtent todėl ir dalyvauju panašiose eitynėse, kaip kovo 11-osios eitynės Vilniuje. Man šūkis Lietuva - lietuviams reiškia, jog mes esame didi tauta, kuri turi teisę į neperkonstruotą pasaulį, kur lietuvis lietuviui yra ne vagis, o draugas. Mūsų, lietuvių, yra itin mažai šiame pasaulyje, todėl tautiškumas mums yra gyvybiškai būtinas. Priešingu atveju mūsų tauta nebesulauks 23-iojo amžiaus. O tuomet, kada yra keliamas išlikimo klausimas, tauta turi teisę imtis ir nepatogių, radikalių sprendimų savo valstybėje. Juk Lietuva - vienintelė vieta, kur lietuviai gali jaustis kaip namuose, kaip šeimininkai.

                      Prieš 26 metus Lietuvos laisvės lygos mitingu Lietuvoje prasidėjo dainuojanti revoliucija, iškėlusi demokratijos ir tautinės nepriklausomos valstybės tikslus. Prieš 23 metus atgauta nepriklausomybė ir turbūt tuomet niekas nebūtų galėjęs pagalvoti, jog laisvoje Lietuvoje lietuviams bus draudžiama švęsti tautos šventes. Šiomis dienomis žmonės vėl renkasi į tokius pačius mitingus, kaip ir tomis dienomis, mat ne visi darbai buvo iki galo atlikti. Jeigu demokratinę valstybę mes pasiekėme, tai dabar atėjo metas naujam pakilimui - tautinei revoliucijai.

                      Priešas šiuo metu ne toks ryškiai matomas, neapsiginklavęs automatais ir tankais, ne kitos šalies. Didžiausias priešas yra mūsų pačių baimė išsakyti tai, kuo tikime, mat kažkam ši pozicija gali pasirodyti nepatogi. Tautinės valstybės siekį reikia kelti kiekvienam iš mūsų, o ne laukti, kol bus kokia geresnė situacija ar kol tai padarys kažkas kitas.  Lietuvos partizanas Dzūkas rašė: „Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome mirtį“ . Renginiuose, skirtuose jam ir kitiems partizanams atminti daug kalbama apie istoriją, uždegamos žvakutės jo atminimui. Aš manau, jog didžiausia pagarba jam yra ne žvakių deginimas, o jo darbų pratęsimas. Žygiuojanti Lietuva - būtent toks pavadinimas labiausiai tinka apibūdinti šiam judėjimui ir ateities valstybei.  Tai gyvos, ambicingos ir ryžtingos tautos, tai yra mūsų svajonių Lietuvos idėja.  Lietuvos, kuri būtų mūsų piliečių, mylinčių ir lojalių Lietuvai valstybė, o lietuvių tauta - išsaugojusi savo tautinį identitetą, ryžtingai stovinti kartu su kitomis laisvomis Europos tautomis, pasiruošusį atremti bet kokį naują geopolitinį išbandymą.

                      Prieš penktis metus, kuomet įsiliejau į lietuvių tautinį judėjimą, netikėjau, jog Katedros aikštėje susirinks tūkstančiai bendraminčių. Šių metų kovo 11-ają čia mačiau tūkstančius žmonių. Būtent dabar metas visiems mums patikėti, jog mes galime, jog mes pasieksime pergalę. Lietuva - lietuviams, lietuviai - Lietuvai!