Varg Vikernes: Blôð auk Ôðal (Kraujas ir žemė)

Žmogus yra gyvūnas, todėl ir mums reikėtų į žmogų ir žiūrėti kaip į tokį. Bežvelgiant iškyla klausimas: ar yra poliarinių meškų Sacharos dykumoje? Skorpionų  - Arktyje? Zebrų - Europoje ar Amerikoje? Kengūrų - kur nors už Australijos? Banginių - upėse ir ežeruose? Ir kodėl vilkai užauga didesni Kanadoje, negu Europoje? Kodėl Afrikos drambliai skiriasi nuo Azijos drablių? Todėl, kad visus gyvūnus veikia gamtos įstatymas gyventi kažkurioje konkrečioje vietoje, kurioje jie yra per tūkstančius metų prisitaikė gyventi. Jiems netinka būti kur nors kitur; Jie neprisitaikę gyvenimui svetur, arba jeigu jums labiau patinka - jie nėra sukurti gyventi svetur.

Kodėl šios gamtos taisyklės turėtų būti skirtingos daugybei žmonių rūšių ir rasių?

Jūs galite priversti tigrą ir liūtę susilaukti palikuonių, tačiau tą jūs galite padaryti tik laikant juos nelaisvėje, narve, laikant juos ankštoje vietoje siaubingai nenatūraliomis sąlygomis. Panašiai kaip žmones miestuose. Gyvūnų palikuonys bus nei tigrai, nei liūtai - jie nebeturės savo vietos po saule. Jo gyvenimą lydės problemos, kurias sukėlė hibridizacija. Gamtoje gyvūnai nesiporuoja su kitų rasių ar rūšių gyvūnais, nebent jie būna priversti ir nebeturi jokio kito pasirinkimo.

Kodėl žmogus turėtų būti kitoks?

***

Kultūros, papročiai ir religijos, tradicijos ir pasaulėžiūra: jie kuria tautas ir nekinta. Priešingai, šie dalykai kyla iš pačios tautos ir atlieka harmonijos su pačiu individu funkciją.

Šių žmonių prigimtis įtakojama kraštovaizdžio, miškų, laukų, vandenynų ir kalnų aukščio, slėnių, fjordų, besikeičiančių metų laikų, augalų ir žolelių, gyvūnų, gyvenančių tame regione; maisto, kurį tie žmonės valgo ir oro, kuriuo kvėpuoja, temperatūros ir drėgmės. Kiekviena žmonių gentis per metų metus tampa įpatinga ir gerai prisitaikiusi prie ją supančios aplinkos.

Kai kurios gentys yra panašios viena į kitą, o kai kurios - labai skiriasi nuo visų kitų. Kelios yra visiškai unikalios kiekviename savo bruože.

Gentys turėjo įtakos viena kitai, daugiausia per sūnų ir dukterų santuokų mainus arba priimant užkariautų genčių kūdikius, taip sukeliant hibridizaciją, kurią mokslas apibrėžia kaip mutaciją. Kai kurios genčių grupės vystėsi izoliuotos nuo likusio pasaulio taip ilgai, kad jos tapo nesuderinamos su kitomis gentimis. Trečios genčių grupės buvo taip hibridizuotos, kad jos tiesiog nebetiko savo aplinkai, todėl buvo priverstos klajoti po pasaulį, bet kur, be savo šankų, pavydūs ir kupini neapykantos tiems, kurie yra ne tokio pat likimo. Jos neteko ryšio su natūraliu gyvenimu ir planeta, kurioje jie gyvena, todėl yra linkusios pirmenybę teikti mirčiai ir destrukcijai, kurdami idėjas, skatinančias abu šiuos dalykus.

***

Kiekviena nesugadinta žmonių gentis yra prisirišusi prie savo Ôðal (žemės) taip, kaip kad protas prisirišęs prie kūno. Jis gali veikti pagal paskirtį tik taip.  Arba jeigu jums labiau patiks: Jis negali sveikai, natūraliai egzistuoti pagal savo paskirtį kur nors kitur. Gentis, palikusi savo Ôðal, čia palieka kažką itin svarbaus ir bus prastesnė, kažko stokojanti savo kelyje. Kai kurios gentys ilgesis savo tėvynės, jaus jai trauką ir galiausiai sugrįš namo, bet gentis, negyvenanti pagal savo Ôðal valią, iki kol sugrįš, bus skurdesnė ir sumišusi; Tai bus mirštanti gentis. Pvz. Europiečiai Amerikoje, arba azijiečiai ir afrikiečiai Europoje. Jie elgsis kaip laukiniai įkalinti nenatūralioje aplinkoje ir dažnai smurtaus ir elgsis neracionaliai. Jie nėra blogi žmonės; Jie nėra antrarūšiai šikniai; Jie nėra supuvę savo vidumi, nors ir kartais elgiasi tarsi tokie būtų. Jie paprasčiausiai ne namuose. Jie nėra ten, kur gamta norėjo, kad jie būtų. Jie neturi ryšio su žeme, kurioje jie gyvena.

***

Nieko gero gyventi savo Ôðal, jeigu nepriimi savo Ôðal įstatymų, jeigu neprisiimi savo gamtos dėsnių. Jeigu tu esi poliarinė meška - geriau nebandyk ėsti  vėžiagyvių arba nerti į Arkties vandenyno gelmes; Geriau tau ir toliau medžioti ruonius. Nesvarbu ar dėl tokio sukūrimo, ar dėl prisitaikymo - tai yra tai, ką poliarinės meškos daro geriausiai.

Mano protėviai medžiojo ir rinko miško gėrybes šimtus tūkstančių metų žmogaus nepaliestoje Europos gamtoje. Juos suformavo tai ir, laikui begant, jie išreiškė savo prigimtį poezija ir muzika, piešiniais ant uolų ir savo rankdarbiais, filosofija ir matematika, nuostabia mitologija ir spalvingais Dievų panteonais, gražiomis šventyklomis ir įstabiais medžio drožiniais. Visa tai buvo unikalios Europiečio minties ir dvasios kūriniai - jų unikalus Europietiškas kraujas. Kraujas ir žemė.

Kodėl aš turėčiau norėti kažko atklystančio iš kitur?

Aš esu europietis, todėl aš atmetu kiekviena idėją ir idealą, kuris nėra iš Europos. Aš nesakau, kad tai yra bevertis šlamštas ar pan. , bet tai tiesiog nėra skirta man ar kitiems europiečiams, kaip kad dykuma nėra skirta poliariniai meškai. Vietoje to aš pripažįstu savo pačio kilmę, ir tik savo paties kilmę ir viską, kas ateina iš manosios kilmės. Atmesti tai būtų kvaila, neigti tai būtų savižudybė. Kaip kad bandymas gyventi dykumoje būtų savižudybė poliarinei meškai.

Europa, pabusk, priimk ir prikelk save. Nėra kito kelio į laimę, harmoniją, klestėjimą ar įvairovę. Europa, pabusk! HailaR WôðanaR!

Versta iš thuleanperspective.com

Rusijos griūtis man kelia šypseną

Kelias dienas buvau nutolęs nuo internetų ir visų pasaulio įvykių. Grįžus namo, paskaitinėjus spaudą, mane aplankė puiki nuotaika. Ją sukėlė įvykiai pasaulyje, o visų pirma - Rusijos griūtis. Taip, aš tikrai džiaugiuosi, jog ši valstybė patiria ekonominį krachą, kurio pasekoje turėtų įvykti pokyčiai ir politikoje.

Žinoma, esu nacionalistas, todėl suprantu ir įvykius pasaulyje. Negana to - esu antiglobalistas. Tačiau ne ta prasme, su kuria dažnai siejami antiglobalistų judėjimai pasaulyje, ty su Rusijos veiksmų pateisinimų. Aš nelaikau antiglobalizmu tokios pozicijos, kuomet vieną pasaulio tironą (JAV) pakeičiame kitu (Rusija).

Taip, jeigu žiūrėsime į pasaulį pagal klasikinę antiglobalistinę poziciją, tuomet pamatysime tokią realybę: JAV yra pasaulio dominantė, kuri iš esmės kontroliuoja(vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis) bene visą pasaulį, tarp jų ir Lietuvą. Taip, JAV yra imperialistinė valstybė, kuri įsiveržė ne į vieną šalį, pradėjo ne vieną karą, atliko teroro išpuolius prieš savo piliečius tam, kad pateisint tuos karus. Ir taip, Rusija - šalis, kuri bando priešintis šiai vieno galios centro politikai.

Jeigu matome tik vieną pusę - teisingas elgesys atrodytų remti Rusiją, kaip tai daro kai kurie save nacionalistais vadinantys asmenys, taip tikintis atgauti nepriklausomybę. Tačiau taip galima teigti tik tuomet, kada nematai arba nenori matyti, ką daro Rusija.

Rusija galėjo būti stipri Europos tautų sąjungininkė kovoje už laisvę. Tačiau tokia netapo. Ir dėl to yra kalta tik pati Rusija. Būtent pastaroji, iš aukšto žiūrėdama į kitas kaimynines valstybės, sugriovė savo, kaip galimo kovos partnerio, šansus. Rusija į buvusias Sovietų sąjungos šalis, buvusias draugiškas jai šalis (kokia buvo Ukraina) žiūrėjo kaip į savo nuosavybę, ty lygiai taip pat, kaip į jas žiūri ir JAV. Rusija elgiasi kaip mažas vaikas - jeigu tu nepadėsi man statyti smėlio pilies, tai aš pasiimsiu lazdą ir tau trenksiu. Tokia lazdos politika pasireiškė Krymo užgrobimu, o jos elgesio modelis prognozuoja tai, kad Rusijai pakeitus Ameriką - vieną drakoną pakeistų kitas.

Identiškas elgesys kartojasi ne vien su Ukraina, bet ir su kitomis kaimyninėmis šalimis. Jeigu Rusija norėjo, kad NATO neslinktų arčiau Rusijos sienų - ji visų pirma galėjo pagarbiau elgtis su savo kaimynais. O dabar - su visais savo piliečių gynimais užsienio valstybėse (nepripažįstant, kad Latvija - latviams, Estija - estams, Lietuva - lietuviams), su visais grasinimais karu - Rusija gali eiti velniop. Ji tikrai nebus man antiglobalistinės kovos draugas. Nes man nereikia tokio draugo, kuris man grasina - jeigu tu ne su manimi, tai aš pradėsiu karą, numesiu bombą, užimsiu dalį teritorijos.

Dėl tokio elgesio Rusija pati suteikia pretekstą neapykantai jai. Jei kažkada tai galima buvo pavadinti kvaila rusofobija, tai dabar Putinas pats suteikė neapykantai argumentų. Ir tuo pasinaudojo mūsų šoko meistrai - visur padidėjusi kontrolė, policinės valstybės, lyderio kultai, maksimali integracija į euroatlantines struktūras- visa tai nesunkiai skinasi kelią Lietuvoje, o taip pat tikriausiai ir dar eilėje Europos šalių. Laisvės likučius iškeitėme dėl saugumo, nes globalistai turėjo kur baksnoti pirštu - pažiūrėkite į Ukrainą. Jeigu nesiintegruosime - ir čia taip bus. Blogiausia, jog jiems atsakyti nebuvo ką. Krymo, Donecko pavyzdžiai kalbėjo patys už save.

Todėl labai džiaugiuosi, jog Rusija po truputi primena Afrikos šalis. Tikiuosi, kad ši šalis  nugarmės velniop. Ir kuo greičiau - tuo geriau. Ir tegul būna ten tol, kol nesusitvarkys savo didžiavalstybinio mentaliteto ir imperializmo. Kai Rusija taip padarys - galima bus pradėti ilgą išsilaisvinimo darbą. Bus gerokai sunkiau, nes turėsime neribojamą globalizmą savo aukštumoje, tačiau tuomet bent jau atsiras lašas vilties. Kuomet nebeliks priešo už vartų - daugiau žmonių turėtų pamatyti vakarų integracijos padarinius. Tuomet turėsime dar vieną, gal jau paskutinį šansą bendram Europos tautų kovos frontui. Už laisvas, nacionalines-socialines valstybes, už tikrą europietišką Europą, už senąjį pasaulį!