Mano, kol
kas dar gana trumpame, gyvenime man teko garbė susipažinti su daug nuostabių
žmonių. Tarp jų teko matyti ar net
bendrauti su tokiais asmenimis kaip V. Bražėnas, A. Svarinskas, A. Patackas ar
R.Paulauskas. Dažnai tautinio jaunimo tarpe tokius asmenis vadiname dinozaurais
- šiais laikais nykstančia rūšimi, kovotojais už tiesą, vis dar
neatsisakiusiais amžinų vertybių vardan modernizmo madų.
Jūs buvote
radikalai, kurie sakydavo savo nuomonę, nepaisant to, kad ji kam nors atrodė
netinkama, jūs nebijojote tapti pajuokos objektais dėl to, kad ginate tai, kas
yra teisinga, jūs atsisakėte taikstytis prie vyraujančios nuomonės. Dėl visų
šių priežasčių aš jus itin gerbiu ir džiaugiuosi, jog turėjau galimybę
pabendrauti su jumis.
Dinozaurų
gyvenimo būdas dažnai neįtinka moderniajam pasauliui. Jų dideli, gremėzdiški
kūnai maišo dangoraižių statybai, jie užkemša vartoti skubančių moderniųjų piliečių gatves. Iš
dinozaurų dažnai bandoma pasišaipyti, o kartais - prieš juos kovojama tiesiogiai.
Tačiau jūsų, Sąjūdžio kartai, būdinga viena
problema, kuri, mano požiūriu, privertė mūsų tautą sumokėti nemažą kainą. Tai -
amžinos intrigos, konfliktai tarp asmenų, kurie šiaip jau stovi toje pačioje
barikadų pusėje - už lietuvišką Lietuvą, už tradicinę šeimą, už
nepriklausomybę. Vienas tautinio judėjimo narys mėgo kartoti, jog vargu ar
Sąjūdžio karta susivienytų net tuomet, kada mūsų gatvėmis važinėtų tankai.
"Sąjūdis išsibarsto, apdainuota vienybė ima sklaidytis,
nacionalistai pasklinda po gausybę judėjimų ir partijėlių, pradeda gimti
vėžinis reiškinys - vadizmas. Vadizmas - reiškinys, kada vienos idėjos žmonės
išsibarsto po gausybę organizacijų ir judėjimų, kuriems atstovauja vietiniai
vadukai, nekenčiantys savo bendraminčių konkurentų labiau nei bendro priešo." - Edmundas Girskis, "Keturi".
Visai
neseniai liberalai, save vadinantys konservatoriais, šaipėsi iš jūsų, gerb.
A.Patackai. Kiek vėliau, delfi portale, nuaidėjo šlykštus purvas prieš a.a.
monsinjorą A.Svarinską. Šiomis dienomis puolamas nepriklausomybės akto
signataras R. Paulauskas. Ir visus tris kartus man nepatiko skaityti tuos
puolimus, bandžiau ginti jus internete, kadangi jūs man esate kaip tinkamas
pavyzdys. Šiam atvejui norėčiau skirti papildomą dėmesį, kadangi R.Paulauską
kritikuoja ir asmenys, su kuriais esu vienoje organizacijoje, todėl matau
reikalą pareikšti ir atskirą nuomonę.
Portalas
lrytas.lt, seniau garsėjęs išpuoliais prieš įvairius tautinės minties atstovus,
dabar ėmėsi R.Paulausko. Pastarasis yra vienas iš nedaugelio, kuris argumentuotai
sugeba informuoti visuomenę apie JAV vykdomą monetarinę politiką, apie tos
pačios valstybės ekspansinę politiką, apie Europos sąjungą. Tačiau svarbiausia
yra tai, kad R.Paulauskas pasisako už litą, žemę, tradicinį vyro-moters santykį
ir už nepriklausomybę. Šalia to R.Paulauskas iš tiesų greičiausiai leido
iš jo paskaitos sumontuoti filmą, kurio turiniui pats nepritariu, tačiau
nemanau, kad tai yra priežastis tokio puolimo, kurį dabar patiria R.Paulauskas.
Lryto straipsnio paskelbimo metu, vienam po kito įvairiems
patriotams - J.Pankai ar A.Patackui ir
keliems Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos nariams skelbiant atsiribojimus arba
visokius šiek tiek pasenusius faktus iš Sąjūdžio laikų, senąją Europą ir toliau
transformuoja kultūrinio marksizmo ir vartotojiško kapitalizmo sąjunga. Vyksta
vertybių transformacija, kuri negrįžtamai keičia senojo žemyno veidą. Didžiulio
mąsto jėga, turinti daugumą ne tik Lietuvos, tačiau ir daugelio Europos šalių
parlamentuose, po truputį diegia šias antivertybes. Tuo tarpu tradicinį požiūrį
atstovaujantys politikai ar visuomenės veikėjai beveik visur yra mažuma, o Eurointegracija tik stiprėja. Vos kelios
valstybės Europoje, kur tautininkams pavyko perimti valstybės kontrolę ir
pasiekti bent dalinę nepriklausomybę.
Tarp tų valstybių, kurios sugebėjo atsitiesti nėra Lietuvos.
Lietuva, augančių tautinių jėgų kontekste, tikriausiai yra viena Europos
"outsiderių". Permainos mūsų šalyje atrodo nepasiekiamos. Viena iš tų
priežasčių, kodėl mes to padaryti negalime - jau minėtasis skaldymasis.
Aš suprantu daugelio mūsų tautiečių susirūpinimą Ukrainos
reikalais. Aš asmeniškai pažįstu kelis asmenis, kurie šiuo metu kovoja už teritorinį
Ukrainos vientisumą, o taip pat dalyvavo pavojingiausiuose susirėmimuose su Berkut
revoliucijos įkarštyje. Kiti gal Ukrainoje turi artimuosius, treti bijo, kad
jeigu neapginsime Ukrainos, rusai ateis pas mus. Ir viskas yra gerai dėl tokio
požiūrio. Bėda yra tuomet, kada tai pereina į isteriją - dėl negalėjimo kažkaip
padėti ukrainiečiams - pradedama ieškoti priešų tarp tų pačių tautinės
valstybės šalininkų. Asmenys, kurie turi kitokią nuomonę Ukrainos
įvykių kontekste pradedami vadinti koloradais, Putiną šlovinančiais,
prorusiškais. Dar dažnai priduriama, jog koloradus reikia
išnaikinti.Naikinamųjų taikinyje atsiduria tie patys tautinės valstybės
šalininkai, kovojantys už tą patį, už ką dalis ukrainiečių kovojo
revoliucijoje. Negana to - tai pačiai Ukrainai dėl to niekuo nepadedama, tačiau
tik susilpninamos realios galimybės perimti valdžią Lietuvoje, o neperėmus
valdžios mes ir negalime niekaip padėti spręsti Ukrainos įvykių. Gaunasi
užburtas ir pykčio kupinas ratas, kuomet siekiant gerų tikslų pereinama į
isteriją, kuri ir trukdo tiems patiems tikslams. Tačiau negana to - tautinės
valstybės šalininkai pasidalina į mažas ir nereikšmingas grupeles, susiskaldo
tarpusavyje, o taip padaroma reali žala Lietuvos, kaip lietuvių tautos,
valstybės išlikimui.
Ironiška, tačiau jeigu ukrainiečiai elgtųsi taip pat - nebūtų
nei Maidano, nei revoliucijos, nei antiteroristinės operacijos. Janukovičius
vis dar būtų likęs valdžioje. Ukrainoje žmonės, turintys gerokai didesnius
pažiūrų skirtumus, negu tarp A.Patacko ir R.Paulausko -radikalūs nacionalistai
su kraštutiniais liberalais ar net anarchistais susijungė dėl bendro tikslo -
pokyčių. Nes jiems šalia stovintis kitų pažiūrų bendramintis atrodė mažesnė
bėda, negu status quo išlaikymas Ukrainoje. Iš to kyla klausimas Juliui Pankai,
Algirdui Patackui ar tiems keliems LTJS nariams, išplatinusiems atsiribojimą
(be tarybos nutarimo!)
visų vardu - kas jums rūpi labiau: Lietuva, lietuvių tautos išlikimo galimybė,
tautinė valstybė, tradiciniai šeimos santykiai - ar neapykanta R.Paulauskui ar
jo pažiūroms? Ukrainiečiai pasirinko Ukrainos vientisumą. Tikiuosi, jog tą patį
pasirinktų ir mano minėti asmenys, kurie gal nepagalvoję pasidavė lryto
provokacijai.
Tiek A.Patacko, tiek J.Pankos, tiek ir Lietuvių tautinio
jaunimo sąjungos pareiškimai , mano galva, nėra visai garbingi. Kritikuojama
R.Paulausko pozicija, kurią jis išdėstė argumentų kalba. Tačiau kritikuojantys
net nebando pateikti kontr-argumentus. Čia būtų tas pats, kas į Juliaus Pankos
puikų straipsnį, kuriame jis kritikuoja liberalų ir socialdemokratų pozicijas
dėl darželių Vilniuje, o taip pat pateikia neblogus savo siūlymus, kas nors
atsakytų - tu, storas ir su barzda - iš viso neaiškink. A.Patackas savo
straipsnyje pateikė keletą mitų, kurie sklando apie R.Paulauską. Pirmą kartą su
juo susitikęs aš turėjau pokalbį, kuriame uždaviau klausimus apie kiekvieną iš
jų ir gavau logiškus atsakymus, kurie mane įtikino. Jų - pilnas internetas. Kad
ir šis - apie desovietizaciją. Man ypač nepatiko radikali ir su LTJS taryba
(kurios narys esu aš) nederinta kelių LTJS narių pozicija, kur R.Paulauskas yra
net įžeidinėjamas ir skelbiamas atsiribojimas. Koks LTJS santykis su R.Paulausku?
Ženkli dalis narių jį mėgsta ir palaiko, o R.Paulauskas dalyvavo uždraustose
eitynėse kovo 11-ają, kuomet viskas galėjo baigtis ir bananų baliumi. Kada mums
reikėjo pagalbos sunkią valandą - R.Paulauskas buvo kartu su mumis. Kada jį
pradėjo pulti sistema - mes atsidėkojam jam prisidėdami prie sistemos puolimo.
Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl parašiau šį straipsnį. Toks kelių LTJS
narių elgesys prasilenkia su mano moralinėmis vertybėmis. Tai nėra visos
organizacijos pozicija. LTJS vis dar išlieka ta organizacija, kuri pasisako už
tautinių jėgų vienybę, o jos šūkis sutampa su R.Paulausko dažnai kartojamu: Ne
rytams ar vakarams, Lietuva - Lietuvos vaikams.
P.s. Šis straipsnis yra mano asmeninė pozicija, kurį man užtikrina konstitucija. Jos nevertėtų tapatinti su kurios nors organizacijos, partijos ar dar kieno nors pozicija.
