Ernestas Parulskis
Anekdotai ir romanai
– Aš supratau, kodėl man nepatinka krepšinis, – per nemėgstamo, bet įdėmiai stebimo žaidimo pertrauką pareiškė giminaitis.
Aš ragindamas į jį žvilgtelėjau.
– Krepšinis man primena anekdotus. Jų poveikis vienodas – juokiesi išklausęs vieną anekdotą, juokiesi išgirdęs ir jų šimtą iš eilės. Viskas paremta psichosemantiniu paradoksu – nors viskas žinoma iš anksto – ataka arba anekdotas bus trumpa istorija su kokiu nors finalu, bet vis tiek smalsu, kaip viskas vyks. Anekdotai, kaip ir krepšinis, nuspėjami – įžanga, perdavimų arba mikrosiužeto derinys ir tik penkių rūšių baigtis – iš trijų taškų zonos, iš dviejų taškų zonos arba baudos. Džiaugsmas, kai pataiko, liūdesys – kai nepataiko. Kaip tame anekdote, kur kaliniai pasakojo ne anekdotus, o vardijo jų numerius. O man anekdotai, vadinasi, ir krepšinis, nepatinka, – neįtikėtinai sklandžiai baigė argumentaciją giminaitis.
– Išklausęs šį manifestą, manau, kad gali paaiškinti, kodėl tau patinka…
– Futbolas, – už mane sakinį baigė giminaitis. – Taip, galiu paaiškinti, kodėl man patinka futbolas. Futbolas man primena ne nekenčiamus anekdotus, o mėgstamus romanus. Dar daugiau – jis man primena meistriškai parašytą detektyvinį romaną. Meistriškai (giminaitis it mokytojas pakėlė pirštą) reiškia parašytą ne kokio nors Conan Doyle’io, o PD James (Aurelijau, šitaip jos pavardė ir rašoma – be taškų, inicialai didžiosiomis), Ruth Rendell ar Andrea Camilleri. Futbole, kaip ir detektyviniame romane, viskas vyksta ilgai. Finalas nenuspėjamas. Nors lavonas – savo pasaulyje šitaip vadinu įvarčius – gali būti ir pirmo skyriaus pradžioje, jie gali kristi kekėmis, o gali ir iš viso nebūti. Svarbiausia ne lavonai, o tyrimas, strategija, analizė, apmąstymai, galų gale – įtemptas žmogžudystės laukimas. Detektyvinio romano esmė – ne tik siužetas, bet visa sukurtos aplinkos atmosfera. Na, galų gale tai būdinga visiems geriems romanams. O man romanai patinka. Ir futbolas patinka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą