Istorija
Salemas, Stokholmo priemiestis, 2000 m. gruodžio 9-oji. Ką tik po vidurnakčio multikultūrinė maždaug penkiolikos žmonių gauja užspeičia septyniolikmetį švedų vaikiną Danielį Wretströmą, laukiantį autobuso Säbytorgs gatvėje. Vaikinas, neaukštas ir lieso sudėjimo jaunuolis, laukia autobuso namo, grįždamas iš vakarėlio.
– Sup***** rasistas! – ima šaukti gauja, artėdama prie jo. Mergina ilgais, šviesiais plaukais šaukia su užsienietišku akcentu.
–Sup***** rasistas! Tu drįsti dar čia stovėti?! Bijai?!
Kelios savaitės prieš incidentą žiniasklaida pradėjo neapykantos kampaniją, nukreiptą prieš Švedijos patriotus. Be kitų dalykų, jie tvirtino, kad „dešinieji ekstremistai“ Vokietijoje nužudė šešerių metų užsienietį berniuką. Kaltinimai buvo visiškai nepagrįsti ir vėliau paaiškėjo, kad tai buvo melas.
– Sudaužykit jį mirtinai! – mergina reikalauja agresyvios minios, kuri jau pajuto aukos kvapą. Gauja žino, kad neabejotinai leidžiama puldinėti žmones, kurie įtariami rasizmu. Prieš kelias dienas buvo duota žalia šviesa iš aukščiausiųjų sluoksnių. Švedijos ministras pirmininkas Göranas Perssonas, duodamas interviu vienam didžiausių Švedijos laikraščių, pareiškė: „Mes juos sutraiškysim.“ Multikultūrinė priemiesčio gauja šiąnakt tvirtai pasiryžusi išpildyti šiuos žodžius.
Prasidėjus puolimui, vaikinas iškart supranta savo pažeidžiamumą – vienas prieš kraujo ištroškusią gaują, apsiginklavusią medinėmis lentomis ir kitais daiktais, kuriuos jie naudojo kaip ginklus. Jis bando gelbėtis mesdamasis ant pravažiuojančio automobilio ir maldaudamas „Prašau, padėkite man,“ tikėdamasis, kad vairuotojas jį nuveš į saugią vietą. Vienas iš gaujos narių kažką šūkteli vairuotojui ir šis bando nukratyti vaikiną nuo automobilio važinėdamas pirmyn ir atgal. Vaikinas laikosi įsikibęs kiek tik gali, kol gauja jį nutempia ant žemės. Automobilis nuvažiuoja ir viskas tęsiasi.
Dabar prasideda intensyvus daužymas, gauja vis spardo ir tranko lentomis aukos galvą ir kūną. Po kurio laiko vaikinas guli griovyje leisgyvis. Vienas iš užpuolikų čiumpa pusantro metro lentą, ima daužyti vaikino galvą ir nesustoja tol, kol paauglė mergina, ėjusi pro šalį, ima klykti ir maldauja jį sustoti. Viena iš merginų, dalyvaujančių muštynėse šūkteli liudininkei, kad „rasistas to nusipelnė“, o kitas gaujos narys pagrasina su lenta.
Tuo metu vienas iš gaujos narių, nuėjęs atsivesti savo vyresniojo brolio, grįžta. Jis pradeda šokinėti ant leisgyvio vaikino galvos ir kaklo. Vyresnysis brolis, atėjęs padėti susidoroti su vienu iš tų pasišlykštėtinų rasistų, kurie žudo „mažus vaikus“ ir yra grėsmė „demokratijai“, dabar jaučia verdančią neapykantą.
– Dinkint iš kelio, aš turiu peilį! – sušunka jis, įsiaudrinęs skubėdamas prie leisgyvio vaikino, rankoje laikydamas medžio raižymo įrankį.
Kiti gaujos nariai padaro vietos Khaledui Odehui, kuris, atsisėdęs ant vaikino nugaros, pakelia ir nuleidžia didžiulį raižymo peilį vėl ir vėl. Smeigus vaikinui į nugarą bent keturis kartus, geležtė lūžta. Khaledas tada ima kaire ranka laužti vaikino galvą atgal.
Jis jaučia siaučiantį pyktį suniokotam vaikinukui. Vaikinukui, kuris – jis žino – grasina demokratijai, kuris žudo mažus vaikus. Jis turi būti sunaikintas. Taigi, Khaledas nusprendžia, ką daryti. „Aš užmušiu jį.“ – žodžiams sukantis jo galvoje, jis sugrūda tai, kas liko iš peilio į vaikino gerklę.
Patenkintas, kad išlaisvino visuomenę nuo rasisto, jis džiugiai atsistoja ant kojų. Kraujas ant jo rankų vis dar šiltas. Jis apsidairo ir sušunka aplinkiniams, kad niekas jo nematė. Tada pabėga su savo broliu jam iš paskos. Likusi gauja išsiskirsto. „Sunaikinti rasizmą!“ – sušunka kažkas iš šešėlių.
Bet Khaledas Odehas buvo pamatytas. Švedė mergaitė, kuri tapo brutalaus nusikaltimo liudininke, prieina prie vaikino su ašaromis akyse. Vaikinas bando pakelti galvą, bet jam nesiseka. Jo drabužiai permerkti krauju, kuris teka iš jo perpjautos kaklo arterijos. Jis gaudo orą, bet iš jo burnos girdisi tik švilpesys ir jo galva vėl krenta į šaltą griovį. Merginai desperatiškai bandant padėti, gyvybė palieka Danielį Wretströmą.
Būdamas gyvas, Danielis visiems teikė džiaugsmą. Draugai ir šeima apibūdina jį kaip atsakingą, gerą ir labai visų mėgstamą. Ugnelė jo akyse buvo užgesinta, kai jam tebuvo septyniolika metų, visam gyvenimui esant dar prieš akis.
„Mano sūnus Danielis buvo žavingas berniukas, su kibirkštėle akyse,“ – pasakoja jo motina. „Jis tikrai praskaidrindavo gyvenimą savo humoru ir pokštais. Ne visada buvo lengva, bet kartu mes ištvėrėme viską ir tai mus suartino. Jis atsipalaiduodavo žvejodamas, galėdavo sėdėti valtyje valandų valandas, tiesiog mąstydamas ir mėgaudamasis aplinka. Aš labai greitai supratau, kad Danielio negalima leisti į žvejybos parduotuvę, nes jis pradingdavo ten valandų valandas.
Jis labai mylėjo savo šeimą, mėgo susitikinėti su merginomis, groti būgnais, žvejoti. Mano akyse jis buvo nuostabus vaikinas, kuriuo labai didžiavausi. Jei kada nusikalsdavo, žodis „atsiprašau“ buvo labai svarbus. Jis dažnai sakydavo „mamyte, aš tave myliu“ ir jam dėl to visai nebūdavo gėda prieš draugus. Danielis buvo berniukas, kuris sutiktiems žmonėms palikdavo didelį įspūdį ir užkariaudavo jų širdis. Kaskart, kai pasižiūriu pro virtuvės langą į Danielio namelį, matau tamsų langą, užgesintas šviesas, ir mąstau, kodėl jie atėmė jo gyvybę?“
Žudikai atsipirko absurdiškai menkomis bausmėmis. Khaledas Odehas už žmogžudystę buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę, nes teismas nusprendė, kad atlikdamas nusikaltimą jis buvo trumpam išprotėjęs. Kai verdiktas šitaip suformuluojamas, nenuostabu, kad po metų nuteistasis buvo pripažintas sveiku ir paleistas. Tik šeši jo kompanionai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Trys iš jų buvo nubausti keturiasdešimčia valandų viešųjų darbų, du iš likusiųjų gavo 1800 Švedijos kronų (apie 600 litų) baudas, o paskutinysis buvo paleistas lygtinai ir gavo taip pat 1800 kronų baudą. Ar švedo berniuko gyvybė verta tiek mažai? Mažiau nei greičio viršijimo bauda?
Jei nenori, kad visuomenė būtų paskandinta žiaurume ir sunaikinta, tu tikrai nesi vienintelis toks. Siekiant išsaugoti vieno iš Švedijos jaunųjų piliečių, praliejusio kraują dėl valstybės, atminimą, kasmet žmogžudystės dieną rengiama eisena. 2001 metais 1400 demonstrantų susirinko protestuoti prieš dažnėjantį smurtą prieš švedus. Mažiausia, ką mes galime padaryti – tai dalyvauti šioje atminimo eisenoje ir išreikšti savo pasibjaurėjimą neigiamomis socialinėmis permainomis. Kviečiame visus, kurie prieštarauja multikultūriniam smurtui!
Pagal www.salemfonden.info
Mums pavyko pakalbinti vieną iš Salemo eitynių organizatorių Robertą Vesterlundą.
Kokios buvo pirmosios eitynės? Kodėl pasirinkote būtent tokį būdą pagerbti žuvusį bendražygį?
Apie žmogžudystę sužinojom sekmadienio rytą ir tos pačios dienos ketvirtą valandą įvykio vietoje mūsų buvo jau 50 žmonių. Tuo pačiu metu bendraminčius visoje šalyje pasiekė žinia apie žmogžudystę ir jie taip pat norėjo parodyti pagarbą mūsų kritusiam bendražygiui. Taigi, sekmadienį vakare mes išsiuntėm žinią, kad mes ten vėl susirinksim už savaitės, kad galėtų atvažiuoti žmonių ir iš kitur. Po šešių dienų susirinko tūkstantis žmonių. Tai buvo pats didžiausias nacionalistinis renginys nuo pat dvidešimto amžiaus vidurio.
Kokia eitynių idėja? Ar tai žuvusio bendražygio pagerbimas, ar kažkas daugiau?
Eitynės skirtos pagerbti bei paminėti Danielį, tačiau jos taip pat yra skirtos kiekvienam švedui, nukentėjusiam nuo rasinės neapykantos prieš pačius švedus. Kiekvienais metais mes vykdom didžiulę kompaniją, kuria siekiam informuoti švedus apie prieš švedus nukreiptą rasizmą, kurį skatina ne kas kita, kaip mūsų pačių politikai ir žiniasklaida. Šiais metais mes išdalinome daugiau, negu 200 000 skrajučių, 27 000 laikraščių kopijų (15 000 iš jų buvo išsiųsta 18–21 metų Stokholmo jaunimui). Tai yra gerokai daugiau negu eilinis žuvusio bendražygio paminėjimas.
Eitynės vyksta nuo 2001 metų. Kas pasikeitė per tuos metus?
Tiesą sakant, pasikeitė nedaug. Pačios eitynės išliko pagrinde tokios pačios, tai jau tapo tradicija. Pranešėjai ir muzikantai, žinoma, būna vis kiti ir mes stengiames surasti vis kitokias temas mūsų kompanijai.
Gal galėtumėte apibūdinti eitynių dalyvius? Kokios partijos, organizacijos, grupės, žmonės dalyvauja eitynėse?
Visada sulaukiame svečių nacionalistų iš kitų šalių, tačiau daugumą sudaro švedai, įvairaus amžiaus ir iš įvairių miestų. Kai kurie jų veikia tokiose partijose kaip Nationaldemokraterna (Tautiniai demokratai) ir Svenskarnas Parti (Švedų partija) ar tokiose organizacijose kaip Nordisk Ungdom (Šiaurės jaunimas), Fria Nationalister (Laisvieji Nacionalistai), o kai kurie yra tiesiog palaikantys žmonės, tiek jauni, tiek seni.
Ar kyla kokių konfliktų?
Taip, tai – anarchistai ir komunistai. Per keletą metų jie buvo sukėlę riaušių, susirėmę su policija, bet mūsų eitynių metu incidentų dar nėra buvę. Taip, konfliktai tikrai vyksta. Prieš du metus jie bandė užpulti Laisvųjų Nacionalistų organizuojamą akciją, tačiau bent dviem iš jų teko keliauti į ligoninę. Nuo to karto jie mūsų renginių nebepuolė. Tačiau praeitais metais jie išsiuntė grasinančius laiškus maždaug šimtui žmonių iš Stokholmo, ne visi tų žmonių iš viso buvo nacionalistai. Taip pat jie žmonėm ant durų palikdavo tokius užrašus, kaip „Nazi“, tačiau tai sukėlė daugiau pykčio, negu baimės. Šiemet vykdant kompaniją įvyko tik du incidentai. Jie bijo mus pulti atvirai gatvėse, tačiau dabar pradėjo elgtis dar bailiau ir kartais net bando žmones pulti prie jų namų. Bet šiaip kol kas nebuvo didesnių problemų.
Kaip į visa tai reaguoja valdžia, kiti svarbūs asmenys?
Švedijos valdžia yra priešiška bet kokiems nacionalistiniams judėjimams, taigi, priešiška žiūri ir į eiseną. Valdžia 1975 m. nusprendė, kad Švedija turėtų būti multikultūrinė valstybė ir šiemet, 2010 metais, jie pakeitė esminius valstybės įstatymus, teigdami, kad Švedija yra nebe tautinė, o multikultūrinė valstybė.
Sverigedemokraterna partija pateko į parlamentą. Ar manote, kad tai ką nors pakeis?
Galbūt, tačiau gali padaryti ir žalos. Taip, Sverigedemokraterna anksčiau buvo tautiška partija. Aš ir pats dar prieš 15 metų buvau jos narys. Pas juos būdamas, prieš 17 metų, įkūriau jų jaunimo organizaciją. Bet dabar jie tapo liberalūs, prosionistiški, teigia, kad bet kas gali būti švedas, tai esą tik kultūrinis dalykas. Taigi, jie gali tapti dar priešiškesni nacionalistų judėjimui negu senieji politikai vien tam, kad parodytų, jog jie ne „rasistai“. Tačiau tie 330 tūkst. už juos balsavusių švedų balsavo ne už Izraelį ar liberalizmą, o už švedišką Švediją. Taigi, net jei Sverigedemokraterna ir nėra tie, kurie išgelbės švedus, vėjai pradeda pūsti mūsų linkme.
Kaip sekasi Švedijos patriotams/nacionalistams? Kokia jų veikla/kovos būdai?
Žiniasklaida ir politikai jau seniai veikia prieš mus. Jie turi tokių parankinių, kaip kad antifa, kurie gali išsisukti nuo bausmių net padarę didžiausius nusikaltimus, kuomet patriotai yra baudžiami vien už tai, kad sako tiesą. Žinoma, situacija galėtų būti geresnė, tačiau didelių problemų norint būti aktyviu tautininku, nekyla. Mes turim įvairių metodų. Pas mus yra visokių žodžio laisvę ribojančių įstatymų, bet mes vis tiek sugebam skleisti žinią ir stengiamės tai daryti visais įmanomais būdais.
Ar esate susipažinę su Lietuvos tautiniu judėjimu? Kaip vertinate bendradarbiavimo galimybes?
Turiu prisipažinti, apie jūsų tautinį judėjimą turime labai nedaug informacijos, bet mes suprantame Europos nacionalistų bendradarbiavimo svarbą ir apie jūsų judėjimą norėtume sužinoti daugiau.
Ar norėtumėte ką nors palinkėti mums?
Jūs visi esate be galo laukiami Salemo renginyje. Mes visi siekiame to paties tikslo ir visi turime panašių problemų. Mums reikalinga laisva Europa kurioje tautos veikia drauge, siekiant apsaugoti savo žmones nuo globalistų, kurie siekia sunaikinti visus tautinius judėjimus, tautinius jausmus, siekia visus europiečius paversti pasaulio avelėmis, kurias jie galėtų kontroliuoti.
Dėkui Robertui.
Kiekviena tauta pagerbia savo bendražygius, kritusius kovoje dėl kilnaus tikslo. Nepamirškime ir savų!
Šaltinis: http://www.patriotai.lt/straipsnis/2010-12-10/salemo-eitynes-interviu-su-vienu-organizatoriu-robertu-vesterlundu
Salemas, Stokholmo priemiestis, 2000 m. gruodžio 9-oji. Ką tik po vidurnakčio multikultūrinė maždaug penkiolikos žmonių gauja užspeičia septyniolikmetį švedų vaikiną Danielį Wretströmą, laukiantį autobuso Säbytorgs gatvėje. Vaikinas, neaukštas ir lieso sudėjimo jaunuolis, laukia autobuso namo, grįždamas iš vakarėlio.– Sup***** rasistas! – ima šaukti gauja, artėdama prie jo. Mergina ilgais, šviesiais plaukais šaukia su užsienietišku akcentu.
–Sup***** rasistas! Tu drįsti dar čia stovėti?! Bijai?!
Kelios savaitės prieš incidentą žiniasklaida pradėjo neapykantos kampaniją, nukreiptą prieš Švedijos patriotus. Be kitų dalykų, jie tvirtino, kad „dešinieji ekstremistai“ Vokietijoje nužudė šešerių metų užsienietį berniuką. Kaltinimai buvo visiškai nepagrįsti ir vėliau paaiškėjo, kad tai buvo melas.
– Sudaužykit jį mirtinai! – mergina reikalauja agresyvios minios, kuri jau pajuto aukos kvapą. Gauja žino, kad neabejotinai leidžiama puldinėti žmones, kurie įtariami rasizmu. Prieš kelias dienas buvo duota žalia šviesa iš aukščiausiųjų sluoksnių. Švedijos ministras pirmininkas Göranas Perssonas, duodamas interviu vienam didžiausių Švedijos laikraščių, pareiškė: „Mes juos sutraiškysim.“ Multikultūrinė priemiesčio gauja šiąnakt tvirtai pasiryžusi išpildyti šiuos žodžius.
Prasidėjus puolimui, vaikinas iškart supranta savo pažeidžiamumą – vienas prieš kraujo ištroškusią gaują, apsiginklavusią medinėmis lentomis ir kitais daiktais, kuriuos jie naudojo kaip ginklus. Jis bando gelbėtis mesdamasis ant pravažiuojančio automobilio ir maldaudamas „Prašau, padėkite man,“ tikėdamasis, kad vairuotojas jį nuveš į saugią vietą. Vienas iš gaujos narių kažką šūkteli vairuotojui ir šis bando nukratyti vaikiną nuo automobilio važinėdamas pirmyn ir atgal. Vaikinas laikosi įsikibęs kiek tik gali, kol gauja jį nutempia ant žemės. Automobilis nuvažiuoja ir viskas tęsiasi.
Dabar prasideda intensyvus daužymas, gauja vis spardo ir tranko lentomis aukos galvą ir kūną. Po kurio laiko vaikinas guli griovyje leisgyvis. Vienas iš užpuolikų čiumpa pusantro metro lentą, ima daužyti vaikino galvą ir nesustoja tol, kol paauglė mergina, ėjusi pro šalį, ima klykti ir maldauja jį sustoti. Viena iš merginų, dalyvaujančių muštynėse šūkteli liudininkei, kad „rasistas to nusipelnė“, o kitas gaujos narys pagrasina su lenta.
Tuo metu vienas iš gaujos narių, nuėjęs atsivesti savo vyresniojo brolio, grįžta. Jis pradeda šokinėti ant leisgyvio vaikino galvos ir kaklo. Vyresnysis brolis, atėjęs padėti susidoroti su vienu iš tų pasišlykštėtinų rasistų, kurie žudo „mažus vaikus“ ir yra grėsmė „demokratijai“, dabar jaučia verdančią neapykantą.
– Dinkint iš kelio, aš turiu peilį! – sušunka jis, įsiaudrinęs skubėdamas prie leisgyvio vaikino, rankoje laikydamas medžio raižymo įrankį.
Kiti gaujos nariai padaro vietos Khaledui Odehui, kuris, atsisėdęs ant vaikino nugaros, pakelia ir nuleidžia didžiulį raižymo peilį vėl ir vėl. Smeigus vaikinui į nugarą bent keturis kartus, geležtė lūžta. Khaledas tada ima kaire ranka laužti vaikino galvą atgal.
Jis jaučia siaučiantį pyktį suniokotam vaikinukui. Vaikinukui, kuris – jis žino – grasina demokratijai, kuris žudo mažus vaikus. Jis turi būti sunaikintas. Taigi, Khaledas nusprendžia, ką daryti. „Aš užmušiu jį.“ – žodžiams sukantis jo galvoje, jis sugrūda tai, kas liko iš peilio į vaikino gerklę.
Patenkintas, kad išlaisvino visuomenę nuo rasisto, jis džiugiai atsistoja ant kojų. Kraujas ant jo rankų vis dar šiltas. Jis apsidairo ir sušunka aplinkiniams, kad niekas jo nematė. Tada pabėga su savo broliu jam iš paskos. Likusi gauja išsiskirsto. „Sunaikinti rasizmą!“ – sušunka kažkas iš šešėlių.
Bet Khaledas Odehas buvo pamatytas. Švedė mergaitė, kuri tapo brutalaus nusikaltimo liudininke, prieina prie vaikino su ašaromis akyse. Vaikinas bando pakelti galvą, bet jam nesiseka. Jo drabužiai permerkti krauju, kuris teka iš jo perpjautos kaklo arterijos. Jis gaudo orą, bet iš jo burnos girdisi tik švilpesys ir jo galva vėl krenta į šaltą griovį. Merginai desperatiškai bandant padėti, gyvybė palieka Danielį Wretströmą.
Būdamas gyvas, Danielis visiems teikė džiaugsmą. Draugai ir šeima apibūdina jį kaip atsakingą, gerą ir labai visų mėgstamą. Ugnelė jo akyse buvo užgesinta, kai jam tebuvo septyniolika metų, visam gyvenimui esant dar prieš akis.„Mano sūnus Danielis buvo žavingas berniukas, su kibirkštėle akyse,“ – pasakoja jo motina. „Jis tikrai praskaidrindavo gyvenimą savo humoru ir pokštais. Ne visada buvo lengva, bet kartu mes ištvėrėme viską ir tai mus suartino. Jis atsipalaiduodavo žvejodamas, galėdavo sėdėti valtyje valandų valandas, tiesiog mąstydamas ir mėgaudamasis aplinka. Aš labai greitai supratau, kad Danielio negalima leisti į žvejybos parduotuvę, nes jis pradingdavo ten valandų valandas.
Jis labai mylėjo savo šeimą, mėgo susitikinėti su merginomis, groti būgnais, žvejoti. Mano akyse jis buvo nuostabus vaikinas, kuriuo labai didžiavausi. Jei kada nusikalsdavo, žodis „atsiprašau“ buvo labai svarbus. Jis dažnai sakydavo „mamyte, aš tave myliu“ ir jam dėl to visai nebūdavo gėda prieš draugus. Danielis buvo berniukas, kuris sutiktiems žmonėms palikdavo didelį įspūdį ir užkariaudavo jų širdis. Kaskart, kai pasižiūriu pro virtuvės langą į Danielio namelį, matau tamsų langą, užgesintas šviesas, ir mąstau, kodėl jie atėmė jo gyvybę?“
Žudikai atsipirko absurdiškai menkomis bausmėmis. Khaledas Odehas už žmogžudystę buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę, nes teismas nusprendė, kad atlikdamas nusikaltimą jis buvo trumpam išprotėjęs. Kai verdiktas šitaip suformuluojamas, nenuostabu, kad po metų nuteistasis buvo pripažintas sveiku ir paleistas. Tik šeši jo kompanionai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Trys iš jų buvo nubausti keturiasdešimčia valandų viešųjų darbų, du iš likusiųjų gavo 1800 Švedijos kronų (apie 600 litų) baudas, o paskutinysis buvo paleistas lygtinai ir gavo taip pat 1800 kronų baudą. Ar švedo berniuko gyvybė verta tiek mažai? Mažiau nei greičio viršijimo bauda?Jei nenori, kad visuomenė būtų paskandinta žiaurume ir sunaikinta, tu tikrai nesi vienintelis toks. Siekiant išsaugoti vieno iš Švedijos jaunųjų piliečių, praliejusio kraują dėl valstybės, atminimą, kasmet žmogžudystės dieną rengiama eisena. 2001 metais 1400 demonstrantų susirinko protestuoti prieš dažnėjantį smurtą prieš švedus. Mažiausia, ką mes galime padaryti – tai dalyvauti šioje atminimo eisenoje ir išreikšti savo pasibjaurėjimą neigiamomis socialinėmis permainomis. Kviečiame visus, kurie prieštarauja multikultūriniam smurtui!
Pagal www.salemfonden.info
Mums pavyko pakalbinti vieną iš Salemo eitynių organizatorių Robertą Vesterlundą.
Kokios buvo pirmosios eitynės? Kodėl pasirinkote būtent tokį būdą pagerbti žuvusį bendražygį?
Apie žmogžudystę sužinojom sekmadienio rytą ir tos pačios dienos ketvirtą valandą įvykio vietoje mūsų buvo jau 50 žmonių. Tuo pačiu metu bendraminčius visoje šalyje pasiekė žinia apie žmogžudystę ir jie taip pat norėjo parodyti pagarbą mūsų kritusiam bendražygiui. Taigi, sekmadienį vakare mes išsiuntėm žinią, kad mes ten vėl susirinksim už savaitės, kad galėtų atvažiuoti žmonių ir iš kitur. Po šešių dienų susirinko tūkstantis žmonių. Tai buvo pats didžiausias nacionalistinis renginys nuo pat dvidešimto amžiaus vidurio.
Kokia eitynių idėja? Ar tai žuvusio bendražygio pagerbimas, ar kažkas daugiau?
Eitynės skirtos pagerbti bei paminėti Danielį, tačiau jos taip pat yra skirtos kiekvienam švedui, nukentėjusiam nuo rasinės neapykantos prieš pačius švedus. Kiekvienais metais mes vykdom didžiulę kompaniją, kuria siekiam informuoti švedus apie prieš švedus nukreiptą rasizmą, kurį skatina ne kas kita, kaip mūsų pačių politikai ir žiniasklaida. Šiais metais mes išdalinome daugiau, negu 200 000 skrajučių, 27 000 laikraščių kopijų (15 000 iš jų buvo išsiųsta 18–21 metų Stokholmo jaunimui). Tai yra gerokai daugiau negu eilinis žuvusio bendražygio paminėjimas.
Eitynės vyksta nuo 2001 metų. Kas pasikeitė per tuos metus?
Tiesą sakant, pasikeitė nedaug. Pačios eitynės išliko pagrinde tokios pačios, tai jau tapo tradicija. Pranešėjai ir muzikantai, žinoma, būna vis kiti ir mes stengiames surasti vis kitokias temas mūsų kompanijai.
Gal galėtumėte apibūdinti eitynių dalyvius? Kokios partijos, organizacijos, grupės, žmonės dalyvauja eitynėse?
Visada sulaukiame svečių nacionalistų iš kitų šalių, tačiau daugumą sudaro švedai, įvairaus amžiaus ir iš įvairių miestų. Kai kurie jų veikia tokiose partijose kaip Nationaldemokraterna (Tautiniai demokratai) ir Svenskarnas Parti (Švedų partija) ar tokiose organizacijose kaip Nordisk Ungdom (Šiaurės jaunimas), Fria Nationalister (Laisvieji Nacionalistai), o kai kurie yra tiesiog palaikantys žmonės, tiek jauni, tiek seni.
Ar kyla kokių konfliktų?
Taip, tai – anarchistai ir komunistai. Per keletą metų jie buvo sukėlę riaušių, susirėmę su policija, bet mūsų eitynių metu incidentų dar nėra buvę. Taip, konfliktai tikrai vyksta. Prieš du metus jie bandė užpulti Laisvųjų Nacionalistų organizuojamą akciją, tačiau bent dviem iš jų teko keliauti į ligoninę. Nuo to karto jie mūsų renginių nebepuolė. Tačiau praeitais metais jie išsiuntė grasinančius laiškus maždaug šimtui žmonių iš Stokholmo, ne visi tų žmonių iš viso buvo nacionalistai. Taip pat jie žmonėm ant durų palikdavo tokius užrašus, kaip „Nazi“, tačiau tai sukėlė daugiau pykčio, negu baimės. Šiemet vykdant kompaniją įvyko tik du incidentai. Jie bijo mus pulti atvirai gatvėse, tačiau dabar pradėjo elgtis dar bailiau ir kartais net bando žmones pulti prie jų namų. Bet šiaip kol kas nebuvo didesnių problemų.
Kaip į visa tai reaguoja valdžia, kiti svarbūs asmenys?
Švedijos valdžia yra priešiška bet kokiems nacionalistiniams judėjimams, taigi, priešiška žiūri ir į eiseną. Valdžia 1975 m. nusprendė, kad Švedija turėtų būti multikultūrinė valstybė ir šiemet, 2010 metais, jie pakeitė esminius valstybės įstatymus, teigdami, kad Švedija yra nebe tautinė, o multikultūrinė valstybė.
Sverigedemokraterna partija pateko į parlamentą. Ar manote, kad tai ką nors pakeis?
Galbūt, tačiau gali padaryti ir žalos. Taip, Sverigedemokraterna anksčiau buvo tautiška partija. Aš ir pats dar prieš 15 metų buvau jos narys. Pas juos būdamas, prieš 17 metų, įkūriau jų jaunimo organizaciją. Bet dabar jie tapo liberalūs, prosionistiški, teigia, kad bet kas gali būti švedas, tai esą tik kultūrinis dalykas. Taigi, jie gali tapti dar priešiškesni nacionalistų judėjimui negu senieji politikai vien tam, kad parodytų, jog jie ne „rasistai“. Tačiau tie 330 tūkst. už juos balsavusių švedų balsavo ne už Izraelį ar liberalizmą, o už švedišką Švediją. Taigi, net jei Sverigedemokraterna ir nėra tie, kurie išgelbės švedus, vėjai pradeda pūsti mūsų linkme.
Kaip sekasi Švedijos patriotams/nacionalistams? Kokia jų veikla/kovos būdai?
Žiniasklaida ir politikai jau seniai veikia prieš mus. Jie turi tokių parankinių, kaip kad antifa, kurie gali išsisukti nuo bausmių net padarę didžiausius nusikaltimus, kuomet patriotai yra baudžiami vien už tai, kad sako tiesą. Žinoma, situacija galėtų būti geresnė, tačiau didelių problemų norint būti aktyviu tautininku, nekyla. Mes turim įvairių metodų. Pas mus yra visokių žodžio laisvę ribojančių įstatymų, bet mes vis tiek sugebam skleisti žinią ir stengiamės tai daryti visais įmanomais būdais.
Ar esate susipažinę su Lietuvos tautiniu judėjimu? Kaip vertinate bendradarbiavimo galimybes?
Turiu prisipažinti, apie jūsų tautinį judėjimą turime labai nedaug informacijos, bet mes suprantame Europos nacionalistų bendradarbiavimo svarbą ir apie jūsų judėjimą norėtume sužinoti daugiau.
Ar norėtumėte ką nors palinkėti mums?
Jūs visi esate be galo laukiami Salemo renginyje. Mes visi siekiame to paties tikslo ir visi turime panašių problemų. Mums reikalinga laisva Europa kurioje tautos veikia drauge, siekiant apsaugoti savo žmones nuo globalistų, kurie siekia sunaikinti visus tautinius judėjimus, tautinius jausmus, siekia visus europiečius paversti pasaulio avelėmis, kurias jie galėtų kontroliuoti.
Dėkui Robertui.
Kiekviena tauta pagerbia savo bendražygius, kritusius kovoje dėl kilnaus tikslo. Nepamirškime ir savų!
Šaltinis: http://www.patriotai.lt/straipsnis/2010-12-10/salemo-eitynes-interviu-su-vienu-organizatoriu-robertu-vesterlundu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą