Vorele po vieną traukėmės į Obelių šilą, į savo gimtąsias vietas, kur visada atsirasdavo kas pamaitina. Ten turėjome susitikti su Balio Vaičėno-Liubarto ir Vinco Pupelio-Seniūno vyrais. Mūsų buvo gal apie šimtas vyrų ir viena sanitarė – aš...Sėkmingai pasiekėm Obelių šilą, partizanai susitiko su artimaisiais. Ten pagyvenome dvi savaites ramiai: aš viriau valgyti, gydžiau nutrintas vyrų kojas, o jie lopė rūbus, taisė batus, budėjo sargyboje, planavo savo darbus. Stovyklą įrengėme Lapių kalne, pastatėme palapines. Aikštelėje, kiek toliau, buvo bunkeris, aplink stovyklą – apkasai. Tiesa, dar ne viskas buvo baigta, nes būriai pasipildė ir visiems neužteko saugių, kovotojus dengiančių pozicijų. Kai mes atėjome, čia buvo įsikūrusi Vaičėno kuopa. Vyrai dar ilgino, kasė griovius aplink stovyklą ir bunkerį.
Amžinai įstrigęs atmintin vaizdas – partizanų dainos prie laužo, rytinė malda, atsisukus į saulę. Šilti rytai sudarė ramybės įspūdį, nors žinojome – ramybė ne ilgam.
Klausomės ryšininkės žodžių ir tarytumėm atsiduriame aname laike, legendų apsuptame krašte, kurį trypė ir niokojo svetimi. Kai karas su vokiečiais baigėsi, Lietuvos kelius užtvindė rusų kariuomenė. Pavargę, alkani kareiviai vežė iš Vokietijos gamyklų prisiplėštą turtą – įrengimus, mašinas, varėsi atimtus iš ūkininkų gyvulius tolyn į Rusiją, į begalingai turtingą, didelę ir amžinai alkaną žemę. Sustodavo kareivių ešelonai ir Obelių geležinkelio stotyje. Traukiančios iš Vokietijos rusų kariuomenės paslaugomis dažnai pasinaudodavo vietinio dalinio kareiviai bei stribai. Tomis dienomis, kurias atmena Bronė Pupeikytė, kaip tik taip ir atsitiko. Iš Balio Vaičėno patikėtinio Andriaus Dručkaus turimų dokumentų bei iškiliausių dienoraščio puslapių sužinome, jog būtent 1945 metų liepos 13 dieną, gerokai prieš Obelų šilo kautynes, atėjęs pamiškės žvalgas Rokunda Vaičėnui pranešė, jog pasekęs dvi čekistų mašinas: kareiviai važiavo Obelių link, sustojo netoli Obelių ežero ir pasislėpė miškelyje. Kažko laukia.
Tai patvirtina ir gyvi Bronės prisiminimai:
-Mes jutome, jog jau kelinta diena esame sekami. Vėliau įtarimas pasitvirtino. Tikriausiai vietinis rusų kariuomenės dalinys ir pulkelis stribų tokio didelio partizanų būrio nedrįso pulti. Laukė pastiprinimo. Kaupė jėgas ir mūsų vyrai. Būryje buvo jaunas vokietis. Jį, rusų sužeistą, partizanai rado miške, slaugė, o paskui jis liko su mumis. Į visus žygius drauge ėjo ir liko ištikimas partizanų kovai. Nelemtą minutę mūsų vokietis ir keli partizanai sumanė pasiuogauti. Atsargus buvo vokietukas, tačiau vietinių miškų nepažino ir per toli nuklydo nuo sargybos posto. Pateko į stribų pasalą. Jau tada, kai žvalgai pastebėjo rusų kareivius prie ežero, buvo aišku, jog kautynės neišvengiamos: Vaičėnas įsakė visiems ruoštis. Kaip tik tada pasigedome mūsiškio vokiečio. Obelių stribai, pridaužę vokietį, kartu su vietinio dalinio kareiviais bei atskubėjusiu pastiprinimu iš grįžtančios rusų kariuomenės privertė jį vesti pas partizanus, parodyti bunkerius. Tačiau vokietis juos nuvedė tiesiai, kur stovėjo mūsiškė sargyba, neišdavė partizanų. Sargybiniai davė pavojaus signalą. Išgirdęs įspėjamuosius šūvius Vaičėnas įsakė gintis, skubiai sunaikinti, kas nereikalinga, paslėpti dokumentus bunkerio slaptavietėje. Įvyko žūtbūtinės kautynės. Mūsų birutėnai kulkosvaidžiais neleido pralaužti gynybos pozicijų.
Buvau bunkeryje, girdėjau svaidomų granatų sprogimus. Kautynės truko dvi, gal daugiau valandų, bet man atrodė – amžinybė prabėgo. Partizanai sėkmingai atrėmė stribų ir rusų kariuomenės puolimą. Paskui sužinojome, kad šių kautynių metu nukautas vienas sovietų pulkininkas ir septyni įgulos kareiviai. Buvo sužeistų rusų kareivių ir dalinio štabe, į kurį pataikė partizanų paleista mina. Sako, jog minos sprogimas sukėlė didelį sąmyšį tarp sovietų. Jie labai greit spruko viską palikę. Be to, kankinamas vokietis buvo „pranešęs“, jog miškuose susirinkę per du tūkstančius partizanų. Na, o mūsų vokietis prasidėjus kautynėms metėsi į partizanų pusę ir sėkmingai iš nelaisvės ištrūko.
Gerokai vėliau, kai mane suėmė, tai už tą nukautą pulkininką kankino, kol patys pavargo. Tardė, grasino, reikalavo pasakyti, kas nušovė pulkininką. Bet... tai buvo vėliau. Tuokart rusai su stribais atsitraukė. Kai kautynės baigėsi, Balys Vaičėnas pasakė: „mūšis laimėtas, bet kova dar nebaigta.“ Vyrai džiūgavo. Buvo gal trečia ar ketvirta valanda dienos, saulė dar aukštai, tačiau reikėjo trauktis, nes ramybė Obelių šile baigėsi. Gerai žinojome, kad rusai, papildę gretas, vedini vietinių stribų, dar sugrįš. Ir vėl puls. Nenorėjo vyrai rizikuoti, reikėjo saugoti kiekvieną gyvybę. Nesulaukę tamsos ryžosi trauktis į Dusetų girią. Žvalgai surado patogų slėnį, drėgną, priaugusį vešlių paparčių: čia turėjome sulaukti nakties. Sulindom į šlapią papartyną. Įsakyta visiems gulėti: nė žodelio, nė judesėlio, vyrams – nerūkyti. Nedaug laiko praėjo, gulėdami po paparčiais matom: netoliese esančiame miško takelyje kareiviški batai kilnojasi. Taip tyliai, atsargiai žengia, nė šakelė netrakšteli. Gulėdami veidu nematėm, tik batus pažeme judančius. Visai šalia pražygiavo. Tai traukė jau naujai surinktas rusų kariuomenės būrys ką tik įvykusių kautynių vietos link. Mūsų nepastebėjo, praėjo pro šalį. Gulėjome alsavimą sulaikę. Laimė, per kautynes mūsų nė vienas nežuvo, o sužeistų buvo nedaug. Vienas kitam kulka tik odą nubraukė, o du partizanus teko rimtai slaugyti: Stasiui Kligiui peršovė petį, o Algiui Makutėnui kulka į kulną pataikė. Žaizda nepavojinga, tačiau eiti jam buvo labai sunku, tai aš nešiau jo kulkosvaidį. Ant pečių sunkus kulkosvaidis, rankoje krepšys su vaistais ir tvarsčiais. Nežinau, kas man suteikė jėgų, net vyrai stebėjosi; „Iš kur ta mergaičiukė turi tiek stiprybės?“ Kas žino, iš kur ta stiprybė ėmėsi, bet šios baisios, žūtbūtinės 1945-ųjų liepos 13-osios kautynių dienos nepamiršau.
(iš Laisvės kovų archyvo knygos „Paskui laiko strėlę“)
Tai - pirmasis mano pasirodymas internetinėje spaudoje.
Šaltinis: http://www.patriotai.lt/straipsnis/2008-07-13/liepos-13-tosios-obeliu-silo-kautynes
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą