Tomas Skorupskis, LTJS leidinys „Jaunimo ugnis“ nr. 1.,
2010 spalis.
Mūsų protėviai savo išmintį paliko dainose. Iš folkloro semiamės išminties, tautinės dvasios, praeities supratimo ir tautinio sąmoningumo. Folkloras jungia mūsų tautą į vieną visumą, kuria sąlyčio taškus tarp praeities – dabarties, žmogaus – gamtos, žmogaus – tautos. Folkloras, kaip ir mūsų tauta, yra gyvas ir kintantis kūnas, per amžius gyvavusi ir gyvuosianti vertybė. Iš senolių paliktų apeiginių kalendorinių dainų supratimą apie baltų religiją semiasi ir šių laikų baltų Romuva, su dainomis tauta Sąjūdžio mitinguose iškovojo savo laisvę, o dainų šventėse visi vieningai traukiame „Lietuviais esame mes gimę“.
Nors plačiai ir neskelbiama, bet folkloras yra labai svarbus tautinio jaunimo tarpe . Su tautiška daina žygiuojame gatvėmis, dainuojame stovyklose prie laužų, pasitinkame ateinantį priešą. Didžioji dalis tautiško jaunimo vienaip ar kitaip yra įsitraukę į folkloro kultūrą. Tai nėra nuostabą keliantis faktas, nes žmogus, kuris domisi tautos kultūra, siekia išsaugoti ir puoselėti lietuviškas tradicijas, greitai suranda bendrą kalbą tautos jaunimo tarpe.
Lietuvių Tautinio Jaunimo Sąjungos nariai įsilieja į įvairias folkloro grupes. Žinomiausios jų – „Karužė“ ir „Gyvata“. „Karužė“ save pristato kaip folklorinį vyrų sambūrį, atliekantį įvairaus laikotarpio karines dainas. Šalia lietuviškų dainų nevengiamos ir latvių karo dainos. Pirmoje vietoje iškeliama Tautinė idėja, diktuojanti vertybiškai savą pavidalą. Grupės ištakos siekia dar 2002 metus, tačiau sąstatas nusistovėjo 2007 metais.
Klaipėdos ansamblis „Gyvata“, savo pavadinimą pasirinkę remiantis Vydūno raštais, vienija bendraminčius: moksleivius ir studentus, mylinčius ir puoselėjančius senąsias mūsų tautos tradicijas. „Gyvata“ šoka liaudiškus šokius, mokosi groti folkloriniais instrumentais, dainuoja bei savitai aranžuoja patiems patinkančias dainas.
LTJS nariai dainuoja ir kituose folkloro kolektyvuose: Kauno VDU “Rasos” gimnazijos folkloro ansamblyje“Lygaudė“, KTU folkloro ansamblyje „Goštauta“. Paminėti tautinių dainų ansambliai groja Lietuvoje ir už jos ribų, skatina jaunus ir senus prisiminti folkloro vertę, tačiau folkloras gyvas ne tik ant scenos, o taip pat ir jaunimo suburtoje Devyniaragio Romuvoje, kurios gretose gausu mūsų sąjungos narių. Apeiginės giesmės ir kitos liaudiškos dainos jiems yra vos ne kasdienybė - susirenkama padainuoti ne kitiems, ne pasirodymui, o sau, juk liaudies dainos stiprina bendruomenės saitus.
Tautai, kaip oras, reikalinga tautinė kultūra. Ją puoselėdami, kurdami, mes kuriame mūsų tautos ateitį. Vietoje mums peršamos vartotojiškos kultūros atsisukime į protėvių išmintimi, tradicijomis paremtą kultūrą - lietuvišką folklorą. Ne dėl žalio vyno - Dėl žalio žolyno!
Tomas Skorupskis, LTJS leidinys „Jaunimo ugnis“ nr. 2.,
2011 kovas.
Tautinė idėja per amžius buvo nepriimtina tiems, kurie siekia pasaulinės valdžios. Turbūt nėra kitos ideologijos, kuri būtų taip nepagrįstai apjuodinta kaip nacionalizmas. Sovietų propagandos mechanizmas sąmoningai nacionalizmą tapatino su šovinizmu, o internacionalizmą su kosmopolitizmu. Gaila, tačiau ir po dvidešimties metų nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo propagandos vaisius vis dar galime matyti mūsų visuomenėje. Istorijos vadovėliai tarsi nurašyti iš sovietinės enciklopedijos: „Radikalusis nacionalizmas perauga į šovinizmą“. Nacionalistai viešojoje erdvėje dažnai turi gintis nuo tariamų sąsajų su vokiečių naciais. Stebėdamas šią situaciją ir suvokdamas straipsnio reikalingumą, pabandysiu panagrinėti nacionalizmo ir šovinizmo panašumus ir skirtumus.
Nacionalizmas, kaip jausmas, kyla iš bendražmogiškos vertybės - meilės artimui. Iš meilės šeimai žmogus subręsta kaip individas. Individai, susijungę į bendruomenę, ugdo žmogaus socialumą. Tauta kuria žmogų su tik jam būdingomis tautinėmis savybėmis, o per tautą kiekvienas skleidžiasi pasauliui. Visi šios linijos punktai yra svarbūs ir būtini žmogaus vystymuisi.
Tautiškumo kilmė yra meilė savo artimiesiems ir tautai, kartu jaučiant pagarbą kitoms tautoms bei šeimoms. Jei į tavo namus įsiveržia svetimas ir daro negerus darbus, tai natūralu gintis. Juk artimųjų gynimas kyla iš meilės jiems, o ne dėl to, kad nekenčiame svetimųjų. Situacija kartojasi ir bendruomenių ar tautų lygmenyje. Nacionalistas gerbia tautas, gyvenančias savo namuose, tačiau visada priešinsis įsiveržimams ir kenkėjiškai veiklai, nukreiptai į savąją tautą.
Atmetant sovietinę propagandą, keičiasi požiūris į nacionalizmą ir internacionalizmą. Internacionalizmas nustoja buvęs nacionalizmo priešprieša, o logiška nacionalizmo pasekmė. Pripažindami tautą kaip vertybę, logiška šią vertę pripažinti visoms tautoms. Kalbant apie tautos santykį su kitomis tautomis, nacionalizmas yra tarp dviejų kraštutinumų: šovinizmo (pateisina vienos tautos iškėlimą kitų tautų sąskaita) ir kosmopolitizmo (tautų susiliejimą į vieną belytę erdvę, kurioje būtų viena kalba, religija ir tauta). Šiuo požiūriu kosmopolitizmo ir šovinizmo tikslas sutampa, skiriasi tik priemonės tikslui pasiekti. Nacionalistai renkasi alternatyvą – vienybę skirtumuose. Individualios tautos, bendradarbiaujančios tarpusavyje kaip lygiaverčiai partneriai, siekia taikos ir darnos. Teisingai pastebi M.Kundrotas: „Internacionalizmas – tai <..> tautiškumas daugiskaita“.
Ryškios ideologinės priešpriešos pastebimos nacionalizmo bei šovinizmo teoriniuose lygmenyse. Ten kur nacionalizmas teigia pozityvias idėjas, šovinizmas atsako negatyviomis. Anot nacionalizmo, vienas už visus, visi už vieną, tačiau šovinizmas nepripažįsta tautų lygybės. Vietoje unikalumo ir vertybių, svarbesniu faktoriumi tampa kumštis: kiekvienas už save. Nacionalizmas supriešina save su imperializmu teigdamas, kad tautų etninės ir politinės sienos turi sutapti. Šovinizmas puikiai dera su imperializmu. Populiari mintis, kad iš nacionalizmo kyla šovinizmas yra klaidinga. Šovinizmas ir nacionalizmas skiriasi turiniu ir dažniau yra vienas prieš kitą nei greta. Šovinistas negali būti nacionalistu. Jeigu nacionalizmas kyla iš meilės tautai, tai šovinizmas iš neapykantos tautai ar tautoms. Sava tauta jam yra tik galios siekimo priemonė.
Anot istorinių faktų, nacionalizmas ir šovinizmas eina skirtingais keliais, kurie ne tik kad ne tapatūs, tačiau neretai ir susikerta. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. A.Smetona ne kartą kritikavo nacizmą, o tarpukario Lietuvos valstybė buvo pirmoji ir vienintelė tarpukario valstybė nubaudusi nacius už rengimąsi padaryti politinį perversmą Klaipėdos krašte. Nemažai kritikos šovinizmas nacių ideologijoje susilaukė ir iš tarpukario Lietuvos spaudos. Krikdemai, liaudininkai nacių ideologiją laikė zoologine, tautininkai kritikavo nacių norą suvienodinti visas tautas kaip kliūtį mokslo ir kultūros pažangai bei tolesniam vystymuisi. Šovinistinės ir tautinės jėgos išsiskirdavo visame pasaulyje. Vokietijoje, atėjus naciams, uždaromos kitos tautinės-patriotinės partijos: Vokiečių tautos partija, Vokiečių tautinė liaudies partija, Vokiečių tautinė laisvės partija. Italijoje kovai prieš fašistus būrėsi taip pat ne kokios kitos, o daugiausia tautinės jėgos. Vengrijoje politiniu perversmu nuverčiamas savarankiškai veikęs M. Hortis, kuris sutiko kartu su naciais kovoti prieš bendrą priešą – bolševikus, tačiau nepateisino svetimų žemių grobimo, o ir pats šovinizmas jam buvo svetimas. Valstybės vairą perėmus Hitlerio marionetinei – „Sukryžiuotų strėlių“ partijai – pradedami persekioti žydai. Tokių pavyzdžių Europoje daugybė. Šovinistams nepripažįstant kitų tautų kaip savaiminių vertybių, jų teisės gyventi savo žemėse, įvairiatautiškumo, nacionalistai ryžtasi kovai už savo namus. Šovinizmą kildinti iš nacionalizmo yra tas pats, kas teigti, jog iš taikaus nacionalisto M.Ghandžio idėjų išauga tokie pabaisos, kaip A.Hitleris.
Politinių ideologijų kontekste nacionalizmas užima nuoseklios ideologijos vietą ir atsiduria tarp kraštutinumų. Libertarizmas supriešina individą su individu, komunizmas – klasę su klase, šovinizmas supriešina tautas. Nacionalizmas, iškeldamas tautą kaip savaiminę vertybę, demokratiją, kaip tautos valdžią, taiką ir darną tarp tautų, individo atsiskleidimą pasauliui per tautą, tampa vis svarbesne ir perspektyvesne pasaulėžiūra, susilaukiančia vis didesnio pritarimo pasaulyje ir Lietuvoje.
2011 m. kovas. Straipsnis publikuotas LTJS leidinyje „Jaunimo ugnis“ nr. 2.
Gražiais norais kelias į pragarą grįstas. Šiame straipsnyje lyginsime du atvejus. Abiem tinka šis posakis. Vienas iš jų – populiarus fantastinis filmas, kitas – realybė. Abu atvejai turi keletą panašumų, abejuose galime matyti kaip blogis pradeda valdyti. Fantastinis filmas leidžia nuspėti ir realybę - blogio įsiviešpatavimą, pasiūlo minčių kaip jį įveikti bei duoda atsakymų. Straipsnyje lyginsime G. Lucas‘o populiariuosiuos „Žvaigždžių karus“ su Europos Sąjunga.
Geri norai
„Žvaigždžių karuose“ respubliką valdė senatas, sprendimai būdavo priimami demokratiniu būdu. Senate kiekviena šalis buvo svarbi - kiekvienos balsas esminis. Senatas sujungė šalis vedamas taikos, demokratijos ir laisvės idealų. Lygiai taip pat buvo įkurta ir Europos Sąjunga kaip Tėvynių Europa, kurios siekis išlaikyti taiką, glaudesnį tautų bendradarbiavimą, gerovę kiekvienai šaliai. Šalys turėjo veto teisę: kiekvienos šalies nacionaliniai interesai buvo aukštesni už Europinius. „Žvaigždžių karuose“ pasinaudojus nepaprasta padėtimi, visa valdžia pamažu koncentruojama į vieno asmens, kanclerio Palpatine, rankas, motyvuojant geresniu veiklos koordinavimu, tvarka ir stabilumu. Pamažu demokratinė respublika apgaulės būdu tampa Tarpgalaktine imperija. O kas laukia mūsų Europos Sąjungos?
Taikos palaikymas ar imperijos saugumo užtikrinimas?
Tvarkai palaikyti „Žvaigždžių karuose“ buvo sukurta klonų armija, kuri atėjus laikui pasitarnavo kaip opozicija, Respublikos ir demokratijos šalininkus naikinanti jėga. 1999 m. gruodžio mėn. Helsinkio ES Vadovų Taryba nusprendė iki 2003 sutelkti 50-60 tūkst. karių ES pajėgas, kurios per 60 dienų galėtų būti panaudotos vykdant ES vadovaujamom karinėm operacijom. Tai dar nėra Europos Sąjungos kariuomenė, tačiau pati Sąjunga sparčiai juda ta linkme. 2009 metų gruodžio 1d. įsigaliojo Lisabonos sutartis, kuri numato galimybę panaudoti specialiąsias priemones, jei ES šalyje kiltų neramumai. De facto, tai reiškia, jog kilus antram išsivadavimo sąjūdžiui Lietuvoje, prieš mus galėtų būti panaudota net ES kariuomenė.
Už demokratiją?
Rask 10 skirtumų... :)
Tiek kancleris Palpatine, tiek Europos biurokratai skelbia demokratines vertybes. Praktikoje šis magiškas žodis naudojamas tik dar labiau įtvirtinti valdžios koncentraciją vieno žmogaus ar nedidelės žmonių grupės rankose. Po Lisabonos sutarties ES turi du piliečių nerenkamus postus: Europos Sąjungos prezidento bei užsienio reikalų ministro. Europos Sąjungos konstitucija yra viršesnė už nacionalinių valstybių teisės aktus. Europos Sąjungoje sprendimai priimami ne lygiaverčiais valstybių balsais, o procentais. Tarkime Vokietijos balsas yra daugiau negu 21 kartą stipresnis nei Lietuvos. Praktiškai naujoji Europos Sąjunga tampa nebe tautų Europa, o Vokietijos ir Prancūzijos, bei jų sateličių Sąjunga. Lisabonos sutartis gali būti keičiama be papildomo referendumo, taip suteikiant galimybę dar labiau koncentruoti valdžią nedemokratiniu būdu. Teisingas įžvalgas padarė L. Kaščiūnas savo straipsnyje „Europos vertybės: kokį kelią pasirinks Lietuva?“. Autorius teigia, jog "Pilietinių teisių būklę ES viduje taikliai apibūdina Europos integracijos tyrinėtojas Giandomenico Majone. Jo teigimu , jei ES būtų valstybė, tai ji negalėtų būti dabartinės Europos Sąjungos nare, nes neatitiktų pačios ES keliamų esminių demokratijos kriterijų."
Imperatorius
Imperatorius Palpatine apgaule ir prievarta sukūrė Tarpgalaktinę imperiją, smeigdamas peilį į nugarą demokratijos šalininkams bei teisingumo, gėrio ir darnos gynėjams. Europos Sąjungos imperijos kūrimo trukdžiai – tautinės valstybės bei nacionalistiniai judėjimai. ES prezidentas Rompis Pompis yra iš ties panašus į „Žvaigždžių karų“ imperatorių ne vien savo išvaizda, bet ir veiksmais. Rompis Pompis viešai paskelbė, jog nacionalinės valstybės Europos sąjungai nereikalingos, o nacionalinius simbolius laikas išmesti į istorijos šiukšlyną. Europos parlamento narys Nigelis Feredžis kritikuodamas ES demokratiją teigė, jog naujasis prezidentas taps tyliu nacionalinių valstybių žudiku. Pradžia padaryta – viršnacionalinė teisė, sienų nebuvimas, nacionalinės valiutos pakeitimas sąjungine.
Ateitis priklauso mums
Nėra amžinų imperijų, visos jos anksčiau ar vėliau subyra. O ir gerų žmonių yra gerokai daugiau, negu blogų, tiesiog jie miega. Bendradarbiaudami įvairių tautų sukilėliai sugebėjo susivienyti į sukilėlių aljansą ir sunaikinti tarpgalaktinę blogio imperiją. Ar sugebėsime sustabdyti Europos Sąjungos virsmą Europos (o gal ir pasaulio) imperija? Be abejonės. Atsimerkime, burkimės į vieningas gretas, bendraukime su kitų šalių tautininkais, skleiskime laisvą mintį. Ateitis priklauso mums!
Europos Sąjungos ir Tarpgalaktinės imperijos panašumai:
* Valdžia koncentruojama vieno ar kelių asmenų rankose.
Salemas, Stokholmo priemiestis, 2000 m. gruodžio 9-oji. Ką tik po vidurnakčio multikultūrinė maždaug penkiolikos žmonių gauja užspeičia septyniolikmetį švedų vaikiną Danielį Wretströmą, laukiantį autobuso Säbytorgs gatvėje. Vaikinas, neaukštas ir lieso sudėjimo jaunuolis, laukia autobuso namo, grįždamas iš vakarėlio.
– Sup***** rasistas! – ima šaukti gauja, artėdama prie jo. Mergina ilgais, šviesiais plaukais šaukia su užsienietišku akcentu.
–Sup***** rasistas! Tu drįsti dar čia stovėti?! Bijai?!
Kelios savaitės prieš incidentą žiniasklaida pradėjo neapykantos kampaniją, nukreiptą prieš Švedijos patriotus. Be kitų dalykų, jie tvirtino, kad „dešinieji ekstremistai“ Vokietijoje nužudė šešerių metų užsienietį berniuką. Kaltinimai buvo visiškai nepagrįsti ir vėliau paaiškėjo, kad tai buvo melas.
– Sudaužykit jį mirtinai! – mergina reikalauja agresyvios minios, kuri jau pajuto aukos kvapą. Gauja žino, kad neabejotinai leidžiama puldinėti žmones, kurie įtariami rasizmu. Prieš kelias dienas buvo duota žalia šviesa iš aukščiausiųjų sluoksnių. Švedijos ministras pirmininkas Göranas Perssonas, duodamas interviu vienam didžiausių Švedijos laikraščių, pareiškė: „Mes juos sutraiškysim.“ Multikultūrinė priemiesčio gauja šiąnakt tvirtai pasiryžusi išpildyti šiuos žodžius.
Prasidėjus puolimui, vaikinas iškart supranta savo pažeidžiamumą – vienas prieš kraujo ištroškusią gaują, apsiginklavusią medinėmis lentomis ir kitais daiktais, kuriuos jie naudojo kaip ginklus. Jis bando gelbėtis mesdamasis ant pravažiuojančio automobilio ir maldaudamas „Prašau, padėkite man,“ tikėdamasis, kad vairuotojas jį nuveš į saugią vietą. Vienas iš gaujos narių kažką šūkteli vairuotojui ir šis bando nukratyti vaikiną nuo automobilio važinėdamas pirmyn ir atgal. Vaikinas laikosi įsikibęs kiek tik gali, kol gauja jį nutempia ant žemės. Automobilis nuvažiuoja ir viskas tęsiasi.
Dabar prasideda intensyvus daužymas, gauja vis spardo ir tranko lentomis aukos galvą ir kūną. Po kurio laiko vaikinas guli griovyje leisgyvis. Vienas iš užpuolikų čiumpa pusantro metro lentą, ima daužyti vaikino galvą ir nesustoja tol, kol paauglė mergina, ėjusi pro šalį, ima klykti ir maldauja jį sustoti. Viena iš merginų, dalyvaujančių muštynėse šūkteli liudininkei, kad „rasistas to nusipelnė“, o kitas gaujos narys pagrasina su lenta.
Tuo metu vienas iš gaujos narių, nuėjęs atsivesti savo vyresniojo brolio, grįžta. Jis pradeda šokinėti ant leisgyvio vaikino galvos ir kaklo. Vyresnysis brolis, atėjęs padėti susidoroti su vienu iš tų pasišlykštėtinų rasistų, kurie žudo „mažus vaikus“ ir yra grėsmė „demokratijai“, dabar jaučia verdančią neapykantą.
– Dinkint iš kelio, aš turiu peilį! – sušunka jis, įsiaudrinęs skubėdamas prie leisgyvio vaikino, rankoje laikydamas medžio raižymo įrankį.
Kiti gaujos nariai padaro vietos Khaledui Odehui, kuris, atsisėdęs ant vaikino nugaros, pakelia ir nuleidžia didžiulį raižymo peilį vėl ir vėl. Smeigus vaikinui į nugarą bent keturis kartus, geležtė lūžta. Khaledas tada ima kaire ranka laužti vaikino galvą atgal.
Jis jaučia siaučiantį pyktį suniokotam vaikinukui. Vaikinukui, kuris – jis žino – grasina demokratijai, kuris žudo mažus vaikus. Jis turi būti sunaikintas. Taigi, Khaledas nusprendžia, ką daryti. „Aš užmušiu jį.“ – žodžiams sukantis jo galvoje, jis sugrūda tai, kas liko iš peilio į vaikino gerklę.
Patenkintas, kad išlaisvino visuomenę nuo rasisto, jis džiugiai atsistoja ant kojų. Kraujas ant jo rankų vis dar šiltas. Jis apsidairo ir sušunka aplinkiniams, kad niekas jo nematė. Tada pabėga su savo broliu jam iš paskos. Likusi gauja išsiskirsto. „Sunaikinti rasizmą!“ – sušunka kažkas iš šešėlių.
Bet Khaledas Odehas buvo pamatytas. Švedė mergaitė, kuri tapo brutalaus nusikaltimo liudininke, prieina prie vaikino su ašaromis akyse. Vaikinas bando pakelti galvą, bet jam nesiseka. Jo drabužiai permerkti krauju, kuris teka iš jo perpjautos kaklo arterijos. Jis gaudo orą, bet iš jo burnos girdisi tik švilpesys ir jo galva vėl krenta į šaltą griovį. Merginai desperatiškai bandant padėti, gyvybė palieka Danielį Wretströmą.
Būdamas gyvas, Danielis visiems teikė džiaugsmą. Draugai ir šeima apibūdina jį kaip atsakingą, gerą ir labai visų mėgstamą. Ugnelė jo akyse buvo užgesinta, kai jam tebuvo septyniolika metų, visam gyvenimui esant dar prieš akis.
„Mano sūnus Danielis buvo žavingas berniukas, su kibirkštėle akyse,“ – pasakoja jo motina. „Jis tikrai praskaidrindavo gyvenimą savo humoru ir pokštais. Ne visada buvo lengva, bet kartu mes ištvėrėme viską ir tai mus suartino. Jis atsipalaiduodavo žvejodamas, galėdavo sėdėti valtyje valandų valandas, tiesiog mąstydamas ir mėgaudamasis aplinka. Aš labai greitai supratau, kad Danielio negalima leisti į žvejybos parduotuvę, nes jis pradingdavo ten valandų valandas.
Jis labai mylėjo savo šeimą, mėgo susitikinėti su merginomis, groti būgnais, žvejoti. Mano akyse jis buvo nuostabus vaikinas, kuriuo labai didžiavausi. Jei kada nusikalsdavo, žodis „atsiprašau“ buvo labai svarbus. Jis dažnai sakydavo „mamyte, aš tave myliu“ ir jam dėl to visai nebūdavo gėda prieš draugus. Danielis buvo berniukas, kuris sutiktiems žmonėms palikdavo didelį įspūdį ir užkariaudavo jų širdis. Kaskart, kai pasižiūriu pro virtuvės langą į Danielio namelį, matau tamsų langą, užgesintas šviesas, ir mąstau, kodėl jie atėmė jo gyvybę?“
Žudikai atsipirko absurdiškai menkomis bausmėmis. Khaledas Odehas už žmogžudystę buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę, nes teismas nusprendė, kad atlikdamas nusikaltimą jis buvo trumpam išprotėjęs. Kai verdiktas šitaip suformuluojamas, nenuostabu, kad po metų nuteistasis buvo pripažintas sveiku ir paleistas. Tik šeši jo kompanionai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Trys iš jų buvo nubausti keturiasdešimčia valandų viešųjų darbų, du iš likusiųjų gavo 1800 Švedijos kronų (apie 600 litų) baudas, o paskutinysis buvo paleistas lygtinai ir gavo taip pat 1800 kronų baudą. Ar švedo berniuko gyvybė verta tiek mažai? Mažiau nei greičio viršijimo bauda?
Jei nenori, kad visuomenė būtų paskandinta žiaurume ir sunaikinta, tu tikrai nesi vienintelis toks. Siekiant išsaugoti vieno iš Švedijos jaunųjų piliečių, praliejusio kraują dėl valstybės, atminimą, kasmet žmogžudystės dieną rengiama eisena. 2001 metais 1400 demonstrantų susirinko protestuoti prieš dažnėjantį smurtą prieš švedus. Mažiausia, ką mes galime padaryti – tai dalyvauti šioje atminimo eisenoje ir išreikšti savo pasibjaurėjimą neigiamomis socialinėmis permainomis. Kviečiame visus, kurie prieštarauja multikultūriniam smurtui!
Pagal www.salemfonden.info
Mums pavyko pakalbinti vieną iš Salemo eitynių organizatorių Robertą Vesterlundą. Kokios buvo pirmosios eitynės? Kodėl pasirinkote būtent tokį būdą pagerbti žuvusį bendražygį?
Apie žmogžudystę sužinojom sekmadienio rytą ir tos pačios dienos ketvirtą valandą įvykio vietoje mūsų buvo jau 50 žmonių. Tuo pačiu metu bendraminčius visoje šalyje pasiekė žinia apie žmogžudystę ir jie taip pat norėjo parodyti pagarbą mūsų kritusiam bendražygiui. Taigi, sekmadienį vakare mes išsiuntėm žinią, kad mes ten vėl susirinksim už savaitės, kad galėtų atvažiuoti žmonių ir iš kitur. Po šešių dienų susirinko tūkstantis žmonių. Tai buvo pats didžiausias nacionalistinis renginys nuo pat dvidešimto amžiaus vidurio. Kokia eitynių idėja? Ar tai žuvusio bendražygio pagerbimas, ar kažkas daugiau?
Eitynės skirtos pagerbti bei paminėti Danielį, tačiau jos taip pat yra skirtos kiekvienam švedui, nukentėjusiam nuo rasinės neapykantos prieš pačius švedus. Kiekvienais metais mes vykdom didžiulę kompaniją, kuria siekiam informuoti švedus apie prieš švedus nukreiptą rasizmą, kurį skatina ne kas kita, kaip mūsų pačių politikai ir žiniasklaida. Šiais metais mes išdalinome daugiau, negu 200 000 skrajučių, 27 000 laikraščių kopijų (15 000 iš jų buvo išsiųsta 18–21 metų Stokholmo jaunimui). Tai yra gerokai daugiau negu eilinis žuvusio bendražygio paminėjimas.
Eitynės vyksta nuo 2001 metų. Kas pasikeitė per tuos metus?
Tiesą sakant, pasikeitė nedaug. Pačios eitynės išliko pagrinde tokios pačios, tai jau tapo tradicija. Pranešėjai ir muzikantai, žinoma, būna vis kiti ir mes stengiames surasti vis kitokias temas mūsų kompanijai. Gal galėtumėte apibūdinti eitynių dalyvius? Kokios partijos, organizacijos, grupės, žmonės dalyvauja eitynėse?
Visada sulaukiame svečių nacionalistų iš kitų šalių, tačiau daugumą sudaro švedai, įvairaus amžiaus ir iš įvairių miestų. Kai kurie jų veikia tokiose partijose kaip Nationaldemokraterna (Tautiniai demokratai) ir Svenskarnas Parti (Švedų partija) ar tokiose organizacijose kaip Nordisk Ungdom (Šiaurės jaunimas), Fria Nationalister (Laisvieji Nacionalistai), o kai kurie yra tiesiog palaikantys žmonės, tiek jauni, tiek seni. Ar kyla kokių konfliktų?
Taip, tai – anarchistai ir komunistai. Per keletą metų jie buvo sukėlę riaušių, susirėmę su policija, bet mūsų eitynių metu incidentų dar nėra buvę. Taip, konfliktai tikrai vyksta. Prieš du metus jie bandė užpulti Laisvųjų Nacionalistų organizuojamą akciją, tačiau bent dviem iš jų teko keliauti į ligoninę. Nuo to karto jie mūsų renginių nebepuolė. Tačiau praeitais metais jie išsiuntė grasinančius laiškus maždaug šimtui žmonių iš Stokholmo, ne visi tų žmonių iš viso buvo nacionalistai. Taip pat jie žmonėm ant durų palikdavo tokius užrašus, kaip „Nazi“, tačiau tai sukėlė daugiau pykčio, negu baimės. Šiemet vykdant kompaniją įvyko tik du incidentai. Jie bijo mus pulti atvirai gatvėse, tačiau dabar pradėjo elgtis dar bailiau ir kartais net bando žmones pulti prie jų namų. Bet šiaip kol kas nebuvo didesnių problemų. Kaip į visa tai reaguoja valdžia, kiti svarbūs asmenys?
Švedijos valdžia yra priešiška bet kokiems nacionalistiniams judėjimams, taigi, priešiška žiūri ir į eiseną. Valdžia 1975 m. nusprendė, kad Švedija turėtų būti multikultūrinė valstybė ir šiemet, 2010 metais, jie pakeitė esminius valstybės įstatymus, teigdami, kad Švedija yra nebe tautinė, o multikultūrinė valstybė. Sverigedemokraterna partija pateko į parlamentą. Ar manote, kad tai ką nors pakeis?
Galbūt, tačiau gali padaryti ir žalos. Taip, Sverigedemokraterna anksčiau buvo tautiška partija. Aš ir pats dar prieš 15 metų buvau jos narys. Pas juos būdamas, prieš 17 metų, įkūriau jų jaunimo organizaciją. Bet dabar jie tapo liberalūs, prosionistiški, teigia, kad bet kas gali būti švedas, tai esą tik kultūrinis dalykas. Taigi, jie gali tapti dar priešiškesni nacionalistų judėjimui negu senieji politikai vien tam, kad parodytų, jog jie ne „rasistai“. Tačiau tie 330 tūkst. už juos balsavusių švedų balsavo ne už Izraelį ar liberalizmą, o už švedišką Švediją. Taigi, net jei Sverigedemokraterna ir nėra tie, kurie išgelbės švedus, vėjai pradeda pūsti mūsų linkme. Kaip sekasi Švedijos patriotams/nacionalistams? Kokia jų veikla/kovos būdai?
Žiniasklaida ir politikai jau seniai veikia prieš mus. Jie turi tokių parankinių, kaip kad antifa, kurie gali išsisukti nuo bausmių net padarę didžiausius nusikaltimus, kuomet patriotai yra baudžiami vien už tai, kad sako tiesą. Žinoma, situacija galėtų būti geresnė, tačiau didelių problemų norint būti aktyviu tautininku, nekyla. Mes turim įvairių metodų. Pas mus yra visokių žodžio laisvę ribojančių įstatymų, bet mes vis tiek sugebam skleisti žinią ir stengiamės tai daryti visais įmanomais būdais. Ar esate susipažinę su Lietuvos tautiniu judėjimu? Kaip vertinate bendradarbiavimo galimybes?
Turiu prisipažinti, apie jūsų tautinį judėjimą turime labai nedaug informacijos, bet mes suprantame Europos nacionalistų bendradarbiavimo svarbą ir apie jūsų judėjimą norėtume sužinoti daugiau. Ar norėtumėte ką nors palinkėti mums?
Jūs visi esate be galo laukiami Salemo renginyje. Mes visi siekiame to paties tikslo ir visi turime panašių problemų. Mums reikalinga laisva Europa kurioje tautos veikia drauge, siekiant apsaugoti savo žmones nuo globalistų, kurie siekia sunaikinti visus tautinius judėjimus, tautinius jausmus, siekia visus europiečius paversti pasaulio avelėmis, kurias jie galėtų kontroliuoti. Dėkui Robertui.
Kiekviena tauta pagerbia savo bendražygius, kritusius kovoje dėl kilnaus tikslo. Nepamirškime ir savų!
Vorele po vieną traukėmės į Obelių šilą, į savo gimtąsias vietas, kur visada atsirasdavo kas pamaitina. Ten turėjome susitikti su Balio Vaičėno-Liubarto ir Vinco Pupelio-Seniūno vyrais. Mūsų buvo gal apie šimtas vyrų ir viena sanitarė – aš...
Sėkmingai pasiekėm Obelių šilą, partizanai susitiko su artimaisiais. Ten pagyvenome dvi savaites ramiai: aš viriau valgyti, gydžiau nutrintas vyrų kojas, o jie lopė rūbus, taisė batus, budėjo sargyboje, planavo savo darbus. Stovyklą įrengėme Lapių kalne, pastatėme palapines. Aikštelėje, kiek toliau, buvo bunkeris, aplink stovyklą – apkasai. Tiesa, dar ne viskas buvo baigta, nes būriai pasipildė ir visiems neužteko saugių, kovotojus dengiančių pozicijų. Kai mes atėjome, čia buvo įsikūrusi Vaičėno kuopa. Vyrai dar ilgino, kasė griovius aplink stovyklą ir bunkerį.
Amžinai įstrigęs atmintin vaizdas – partizanų dainos prie laužo, rytinė malda, atsisukus į saulę. Šilti rytai sudarė ramybės įspūdį, nors žinojome – ramybė ne ilgam.
Klausomės ryšininkės žodžių ir tarytumėm atsiduriame aname laike, legendų apsuptame krašte, kurį trypė ir niokojo svetimi. Kai karas su vokiečiais baigėsi, Lietuvos kelius užtvindė rusų kariuomenė. Pavargę, alkani kareiviai vežė iš Vokietijos gamyklų prisiplėštą turtą – įrengimus, mašinas, varėsi atimtus iš ūkininkų gyvulius tolyn į Rusiją, į begalingai turtingą, didelę ir amžinai alkaną žemę. Sustodavo kareivių ešelonai ir Obelių geležinkelio stotyje. Traukiančios iš Vokietijos rusų kariuomenės paslaugomis dažnai pasinaudodavo vietinio dalinio kareiviai bei stribai. Tomis dienomis, kurias atmena Bronė Pupeikytė, kaip tik taip ir atsitiko. Iš Balio Vaičėno patikėtinio Andriaus Dručkaus turimų dokumentų bei iškiliausių dienoraščio puslapių sužinome, jog būtent 1945 metų liepos 13 dieną, gerokai prieš Obelų šilo kautynes, atėjęs pamiškės žvalgas Rokunda Vaičėnui pranešė, jog pasekęs dvi čekistų mašinas: kareiviai važiavo Obelių link, sustojo netoli Obelių ežero ir pasislėpė miškelyje. Kažko laukia.
Tai patvirtina ir gyvi Bronės prisiminimai:
-Mes jutome, jog jau kelinta diena esame sekami. Vėliau įtarimas pasitvirtino. Tikriausiai vietinis rusų kariuomenės dalinys ir pulkelis stribų tokio didelio partizanų būrio nedrįso pulti. Laukė pastiprinimo. Kaupė jėgas ir mūsų vyrai. Būryje buvo jaunas vokietis. Jį, rusų sužeistą, partizanai rado miške, slaugė, o paskui jis liko su mumis. Į visus žygius drauge ėjo ir liko ištikimas partizanų kovai. Nelemtą minutę mūsų vokietis ir keli partizanai sumanė pasiuogauti. Atsargus buvo vokietukas, tačiau vietinių miškų nepažino ir per toli nuklydo nuo sargybos posto. Pateko į stribų pasalą. Jau tada, kai žvalgai pastebėjo rusų kareivius prie ežero, buvo aišku, jog kautynės neišvengiamos: Vaičėnas įsakė visiems ruoštis. Kaip tik tada pasigedome mūsiškio vokiečio. Obelių stribai, pridaužę vokietį, kartu su vietinio dalinio kareiviais bei atskubėjusiu pastiprinimu iš grįžtančios rusų kariuomenės privertė jį vesti pas partizanus, parodyti bunkerius. Tačiau vokietis juos nuvedė tiesiai, kur stovėjo mūsiškė sargyba, neišdavė partizanų. Sargybiniai davė pavojaus signalą. Išgirdęs įspėjamuosius šūvius Vaičėnas įsakė gintis, skubiai sunaikinti, kas nereikalinga, paslėpti dokumentus bunkerio slaptavietėje. Įvyko žūtbūtinės kautynės. Mūsų birutėnai kulkosvaidžiais neleido pralaužti gynybos pozicijų.
Buvau bunkeryje, girdėjau svaidomų granatų sprogimus. Kautynės truko dvi, gal daugiau valandų, bet man atrodė – amžinybė prabėgo. Partizanai sėkmingai atrėmė stribų ir rusų kariuomenės puolimą. Paskui sužinojome, kad šių kautynių metu nukautas vienas sovietų pulkininkas ir septyni įgulos kareiviai. Buvo sužeistų rusų kareivių ir dalinio štabe, į kurį pataikė partizanų paleista mina. Sako, jog minos sprogimas sukėlė didelį sąmyšį tarp sovietų. Jie labai greit spruko viską palikę. Be to, kankinamas vokietis buvo „pranešęs“, jog miškuose susirinkę per du tūkstančius partizanų. Na, o mūsų vokietis prasidėjus kautynėms metėsi į partizanų pusę ir sėkmingai iš nelaisvės ištrūko.
Gerokai vėliau, kai mane suėmė, tai už tą nukautą pulkininką kankino, kol patys pavargo. Tardė, grasino, reikalavo pasakyti, kas nušovė pulkininką. Bet... tai buvo vėliau. Tuokart rusai su stribais atsitraukė. Kai kautynės baigėsi, Balys Vaičėnas pasakė: „mūšis laimėtas, bet kova dar nebaigta.“ Vyrai džiūgavo. Buvo gal trečia ar ketvirta valanda dienos, saulė dar aukštai, tačiau reikėjo trauktis, nes ramybė Obelių šile baigėsi. Gerai žinojome, kad rusai, papildę gretas, vedini vietinių stribų, dar sugrįš. Ir vėl puls. Nenorėjo vyrai rizikuoti, reikėjo saugoti kiekvieną gyvybę. Nesulaukę tamsos ryžosi trauktis į Dusetų girią. Žvalgai surado patogų slėnį, drėgną, priaugusį vešlių paparčių: čia turėjome sulaukti nakties. Sulindom į šlapią papartyną. Įsakyta visiems gulėti: nė žodelio, nė judesėlio, vyrams – nerūkyti. Nedaug laiko praėjo, gulėdami po paparčiais matom: netoliese esančiame miško takelyje kareiviški batai kilnojasi. Taip tyliai, atsargiai žengia, nė šakelė netrakšteli. Gulėdami veidu nematėm, tik batus pažeme judančius. Visai šalia pražygiavo. Tai traukė jau naujai surinktas rusų kariuomenės būrys ką tik įvykusių kautynių vietos link. Mūsų nepastebėjo, praėjo pro šalį. Gulėjome alsavimą sulaikę. Laimė, per kautynes mūsų nė vienas nežuvo, o sužeistų buvo nedaug. Vienas kitam kulka tik odą nubraukė, o du partizanus teko rimtai slaugyti: Stasiui Kligiui peršovė petį, o Algiui Makutėnui kulka į kulną pataikė. Žaizda nepavojinga, tačiau eiti jam buvo labai sunku, tai aš nešiau jo kulkosvaidį. Ant pečių sunkus kulkosvaidis, rankoje krepšys su vaistais ir tvarsčiais. Nežinau, kas man suteikė jėgų, net vyrai stebėjosi; „Iš kur ta mergaičiukė turi tiek stiprybės?“ Kas žino, iš kur ta stiprybė ėmėsi, bet šios baisios, žūtbūtinės 1945-ųjų liepos 13-osios kautynių dienos nepamiršau. (iš Laisvės kovų archyvo knygos „Paskui laiko strėlę“)
Salemas, Stokholmo priemiestis, 2000 m. gruodžio 9-oji. Ką tik po vidurnakčio multikultūrinė maždaug penkiolikos žmonių gauja užspeičia septyniolikmetį švedų vaikiną Danielį Wretströmą, laukiantį autobuso Säbytorgs gatvėje. Vaikinas, neaukštas ir lieso sudėjimo jaunuolis, laukia autobuso namo, grįždamas iš vakarėlio.
Būdamas gyvas, Danielis visiems teikė džiaugsmą. Draugai ir šeima apibūdina jį kaip atsakingą, gerą ir labai visų mėgstamą. Ugnelė jo akyse buvo užgesinta, kai jam tebuvo septyniolika metų, visam gyvenimui esant dar prieš akis.
Žudikai atsipirko absurdiškai menkomis bausmėmis. Khaledas Odehas už žmogžudystę buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę, nes teismas nusprendė, kad atlikdamas nusikaltimą jis buvo trumpam išprotėjęs. Kai verdiktas šitaip suformuluojamas, nenuostabu, kad po metų nuteistasis buvo pripažintas sveiku ir paleistas. Tik šeši jo kompanionai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Trys iš jų buvo nubausti keturiasdešimčia valandų viešųjų darbų, du iš likusiųjų gavo 1800 Švedijos kronų (apie 600 litų) baudas, o paskutinysis buvo paleistas lygtinai ir gavo taip pat 1800 kronų baudą. Ar švedo berniuko gyvybė verta tiek mažai? Mažiau nei greičio viršijimo bauda?
