Prieš beveik metus vienas tautiniame judėjime žinomas asmuo pristatė daugumai patriotų naują kovos taktiką – autonominį nacionalizmą. Žinima, naujų dalykų šioje strategijoje yra, tačiau pagrindą galima rasti mūsų istorijoje – civilinėje rezistencijoje sovietų okupantams. Ši rezistencija atvedė mūsų šalį į laisvę, kas patvirtina šios naujosios taktikos efektyvumą. Sugriovėme SSRS, sugriausim ir ESSRS. Žemiau pateiktos M.Kundroto knygos „Tauta amžių kelyje“ ištraukos, paryškinta spalva pažymėti esminiai kovos akcentai. Ar tikrai taip labai skiriasi nuo naujosios strategijos?
Greta atviros kovos išsivystė savotiška tylioji rezistencija. Kai kas įprasta šnekėti puse lūpų, kai kurie išmoko gyventi du arba tris gyvenimus. Rėžimas galėjo užvilkti žmonėms uniformas, tačiau neįstengė prasibrauti į dvasią, išoperuoti smegenis ir širdis prieš pačių žmonių valią. Protą ir garbę žmogus gali prarasti tik pats.
Lietuvių tauta išsaugojo gimtąją kalbą, palaipsniui atgimsta kultūra, atkuriamas šalies ūkis. Nepaisant gūdžios okupacijos, tautoje vyksta kūryba. Rašomos eilės, dainuojamos dainos, sekamos pasakos, statomi filmai ir spektakliai, audžiami raštai. Daugelis kūrinių iš pradžių griežtai cenzūruojami, vėliau išvargęs režimas vis daugiau praleidžia pro akis. Išsiplėtoja savotiška rezistencijos forma – politinis humoras. Absurdiška santvarka šaržuojama anoniminiais anekdotais, už kuriuos pritaikyti atsakomybę dažnai tampa nebeįmanoma. Daugelio namuose slepiama uždrausta prieškario, pogrindžio ar išeivijos spauda, paslapčia klausomasi užsienio radijo, vaikai supažindinami su šlovinga savo šalies istorija.
Lietuvio sąmonės tvirtybė pasireiškia išradingiausiomis formomis. <...>
Pasinaudojant okupacine infrakstruktūra, statomi namai, tiesiami keliai, kuriamos gamyklos, užveisiami parkai, steigiami muziejai, restauruojamos pilys. Jais naudojasi lietuviai.
Užgesus ginkluotajai rezistencijai, sabotažas ir boikotas susipina su įsiskverbimo taktika.<..>
<...> Svarbiausiomis veiklos formomis tampa savilaida, ugdymas, atsišaukimai. Renkami duomenys įvairia laisvės kovų, rėžimo represijų, istorijos ir šiandienos tematika, skleidžiama alternatyvi informacija savo visuomenės ir užsienio šalių erdvėse. Rengiamos taikios akcijos, leidžiami laikraščiai ir plakatai, nors kai kur kartkartėm įsižiebia iniciatyvos atnaujinti ginkluotą kovą. Sovietų piešiamą įvaizdį, jog situacija šalyje susitvarkiusi, o susiklosčiusi padėtis esanti visuomenės pasirinkta, rezistencija tiesiog sugriovė.
Totalitarinė sistema, reglamentavusi kiekvieną gyvenimo sritį, susilaukė tokio paties totalinio atsako visose srityse. Tautosaka, tikyba, gamtosauga, asmeninis protestas, alternatyviosios kultūros formos, politinė rezistencija virto ištisais karo frontais, kuriuose okupacinė sovietinė santvarka patyrė smūgį po smūgio. Sukontroliuoti kiekvieną atskirą atvejį darėsi nebeįmanoma. Antisisteminiai židiniai dažniausiai pasirodydavo visiškai nesusiję, iniciatoriai vieni kitų net nepažinodavo, jų intencijos kartais būdavo visiškai skirtingos, tačiau visa tai vienijo bendras vaidmuo – kova su tuo pačiu priešu.
Patriotinės rezistencijos organizacijos Lietuvoje steigėsi jau pirmosiomis okupacijos dienomis. 1944-1956m. pagrindinė rezistencijos forma buvo ginkluota partizaninė kova. 1956-1988m. situacija kardinaliai pasikeičia. Daugelis šiuo laikotarpiu veikiančių rezistencinių organizacijų buvo grynai civilinės, vos viena kita propagavo karinius metodus. Anksčiau civilinė rezistencijos forma buvo šalutinė, dabar ji tampa pagrindine.
Organizuotos pasipriešinimo grupės vidine gausa nepasižymėjo, užtai jų pačių skaičius kompensavo šį stygių su kaupu. Istorikas Juozapas Bagušauskas priskaičiuoja ~450 vien tik jaunimo organizacijų, nors kai kurias jų sudarė vos 3-5 žmonės. Kiekviena atskira organizacija vargiai būtų sukėlusi rimtą grėsmę okupaciniam rėžimui, tačiau bendra pasipriešinimo atmosfera žingsnis po žingsnio klibino sistemos pamatus.
<..> 1958m. Vilniuje įsisteigia tautinė organizacija „Laisvoji Lietuva“, jos vadovas – vos 16 metų jaunuolis Vladas Šakalys.<..>Rezistencinių grupių atsiranda kaimuose ir miestuose, mokyklose ir universitetuose, okupacinėje armijoje ir tremtyje.
Susumuokime pagrindinius akcentus:
1. Civilinė, tylioji rezistencija priešui.
2. Dviejų gyvenimų gyvenimas, anonimiškumas.
3. Kūrybiškumas.
4. Aktyvumas.
5. Minimali rizika.
6. Infiltravimas į priešo struktūrą ir veikimas iš vidaus prieš juos.
7. Platus veiklos spektras
8. Viena kitos nežinančios 3-5 žmonių grupės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą