Tomo Skorupskio blogas

Tomo Skorupskio blogas

2012 m. rugpjūčio 30 d., ketvirtadienis

Mano penktasis Mėnuo Juodaragis

Mėnuo Juodaragis... Puikiausias dalykas vasaros pabaigoje ir bene geriausias festivalis kiekvieną vasarą. Pasidalinsiu akimirkomis ir mintimis, kilusiomis po jo. Šiais metais važiavau į MJR be antrosios pusės, tačiau ji manęs paprašė sudalyvauti MJR už mus abu. Manau, kad pateisinau lūkesčius. Rašau gal daugiau ne kitiems, o sau, kad kada peržiūrėdamas blogą prisiminčiau šias nuostabias akimirkas.
Pirmasis epizodas - kelionė su nuostabiais žmonėmis. Taip jau gavosi, jog ieškojau tik vienos vietos kokioje mašinoje. Dar nerašius jokiems pažįstamams, besirūpinant kaip nugabenti Ripkos lazdas man Vi. pasiūlė važiuoti su Ma. Ilgai nelaukęs parašiau jam, nereikėjo net ieškoti. Vėliau per facebooką užmačiau, kad labai faina pora Au. ir Ro. važiuoja nuo tos pačios vietos panašiu laiku. Parašiau jiems ir pasirodo keliaujame kartu. Tai buvo smagu ir įsimintina. Nekeisčiau šią kelionę pirmyn ir atgal, tai buvo dalis MJR'o.

 Visą kelionę lydėjo nenutrūkstamas juokas, kuris yra gana subtilus ir asmeniškas, tad pokštų detaliai neminėsiu. Pamatyti šiuos žmones buvo itin smagu, mat kokį mėnesį jau nebuvom susitikę(neskaitant dieną prieš vykusių eitynių kur vos keliais žodžiais pasikeitėm).

 Atvykus pasitiko milžiniška automobilių eilė, todėl išlipau iš mašinos ir kelią tęsiau pėsčiomis. Prie maisto palapinių susitikau Ma., kuris pasidalino įspūdžiais iki man atvykimo. Kai kurie žmonės atvažiavo į MJR kaip į Roko naktis turbūt, pagalvojau. Išbandymas gana nebrangaus ir tikrai skanaus MJR maisto ir aš jau klausausi muzikos. Kiek susikrimtau, jog nespėjau susirasti kokio koto trispalvei, tačiau netrukus pamačiau, jog kolegos LTJS Kauno nariai išlaikė tradiciją "trispalvė PRIVALO plevesuoti koncertuojant Skylei".

Kaip susitikome taip ir neišsiskyrėme iki festivalio galo. Kalbant apie skylės pasirodymą - jis buvo kaip visada nuostabus, šį kartą skylė atliko šiokį tokį jiems nebūdingą šou+instrumentalą, kuris tiko į MJR paukščių temą. Nuostabios brolių dainos, visiškas pasinirimas į jų muziką ir nekreipimas dėmesio į aplinką, įsijautimas į dainų laikmetį, prasmę ir jausmą. Trumpam pamiršau viską aplinkui ir rodos, kad kolegos tai pastebėjo, bet nemaišė man. Skylė vis dar išlieka mano mėgstamiausia lietuviška grupe.

 Verta paminėti, jog pradžioje Skylės apsukau garbės pasisveikinimo ratą aplink publiką ir skersai jos kelis kartus. Sutikau Ed. ir Va. , kurie žadėjo sekančią dieną išmokinti važiuoti dviračiu, tačiau matomai pamiršo. Taip pat sutikau Vi. ir Va. Truputi pasėdėjau su jais, kaip visada buvo malonu juos sutikti. Šie žmonės spinduliuoja tokia ramybe, tokia labai gera aura.

 Vėliau šiokia tokia pertrauka, klausimas tai šio, tai to ir sulaukiau Airių, kurie man yra festivalio atradimas. Truputi nukrypsiu, bet dar važiuodamas paklausiau kolegų bendrakeleivių - o kas gros šį MJR? Net nežiūrėjau programos, nes pilnai pasitikiu Dangumi, kaip organizatoriais ir žinau, kad festivalis bus puikus visomis prasmėmis ir turės tą savo Juodaragio dvasią. Gal kiek pagausėjusi publika kiek baugino, bet iš kitos pusės MJR žaliai visuomenei, atvykusiai čia pirmą kartą, gal kiek privers pasukti galvą kas jie tokie, kaip jie gyvena, parodys, jog ne visi gyvena pirk-dirbk-mirk rėžimo taisyklėmis, ne visi šiukšlina kur papuola ir pan. klausimais. Taigi tie atradimai - airiai Cruachan. Mėgti šią grupę galima dėl daug priežasčių. Visų pirma tai yra nuotaikingi, jų muzika smagi ir tinkama pogui, jie žino kad jie yra airiai ir nebijo to pasakyti, jie gerbia kitas tautas. Tai puikiai parodo jų pakvietimas koncertuoti kūlgrindietei Vėtrai kartu su jais.

Per šią grupę susipažinau su vienu latgaliečiu Arčiu, kurį tiesiogine ta žodžio prasme pasiėmėm ir nepaleidom iki pat vakaro. Prasidėjo mūsų vakaras. Su tik mums suprantamu juoku, su dainom. Buvo smagu pakalbėti su latviu, pamokinti jį dainuoti latvių legionierių dainos Trinite žodžių ( :D ), jis buvo nustebęs.

 Mums bedainuojant įvairias folkloro, partizanų, šių laikų ir tik mums suprantamas dainas paaiškėjo, jog kitoje pusėje sėdintys žmonės yra rausvi, o gal net ir raudonoki. Toliau ką rašysiu tai jau man pasakojo Ma.. Tie raudoni kažką tarpusavyje kalbėjo lietuviškai, stumdami ant mūsų. Latvis Artis juos nugirdo bekalbant ir įsiterpė. Jis sakė, jog nors ir yra iš pašalies, latgalis, tačiau jūs turėtumėt džiaugtis, jog tokių žmonių kaip mes yra, mat priešingu atveju jūs dar būtųmėt po Maskvos padu. Jie kažką leptelėjo iš tolerastų pasakėlių , o jis atsakė, jog būtina laikytis tiesiai savo ideologijos ir nebijoti savo tautybės, savo šaknų. Ech, šaunuolis tas latvis.

 Vėliau mums supratus, jog jie raudoni nenorėjom aiškintis kas ir kaip ir gadinti tiek sau, tiek jiems festivalio (tikiu, jog jeigu dalyvauja MJR patys savo laiku supras kas yra kas, jeigu galvą ant pečių turi. Jeigu neturi - na tokių mums nereikia, jų laukia užsienis tada), todėl nuėjome į galinį suolą ir tesėme dainas, šokius su Šidiškiu ir t.t. Planavom sulaukti aušros, tačiau miegas ~5 ryto mus nugalėjo. Demokratiškai nusprendėm eiti miegoti. Supratau, jog mano miegmaišis ne pas mane, tai naktis buvo šaltoka :(. Nemiegojau iki pat ryto, kol mano palapinės sąvininko draugė pamiegojus atidavė Vy. miegmaišį, o po to ir jis pamiegojo ir atidavė miegmaišį man.

Šeštadienis 

Rytas rytelis. Pradėjome su Ar. ir Bl.Mr. bei Ma.. Pasijuokėm vieni iš kitų ir tiek. Vėliau su Ma. nuėjom paklausyt Obelijos, ten susitikom Ro., Au. kuriuos buvau nematęs nuo pat atvažiavimo. Susitarėm visi susitikti per kūlgrindą.

 Kūlgrindos koncertas buvo itin vykęs. Bene geriausia jo dalis - Kūlgrindos sveikinimas Mi. ir Mi. artėjančių vestuvių proga ir daina. Labai smagu, kai Romuvos bendruomenė yra tarsi tikra šeima. Šilta ir jauku.

Tada nuėjau į D.Razausko paskaitą "Dievo paukštis". Paskaita buvo labai įdomi, padalinta į dvi dalis - Dievą ir paukštį, kurios yra šiek tiek susijusios. Išklausiau pirmosios dalies, kuri patiko, mat buvo artima mano požiūriui į krikščionybės ir baltų tikybos nesipykimą, nes nėra reikalo. Džiaugiuosi, jog mano pozicija pasipildė papildoma argumentacija. Džiaugiuosi, jog dalis Romuvos, tokie žmonės kaip Razauskas, Vaiškūnas veda šią bendruomenę teisingu keliu. Šiuo metu yra didesnių bendrų nelaimių, nėra kada kovoti religinių karų.

Tada su Ma. ir To. išėjome aplankyti miestelį, užsipirkti maisto, atsigerti į Zarasus. Ėjome pakrante, kur atsivėrė puikus Zarasų vaizdas. Apsipirkome, sugalvojau suvalgyt kebabą. To. buvo labai prieš, na o aš tai žiūriu paprasčiau - maistas yra maistas. Na baigėsi tuo, kad To. ne tik kad nusipirkus iš karto kaulino duoti kasnių jam, bet ir damušė ko nesuvalgiau :D. Einant atgal matėme daug balionų. Vilniaus vos kelis kartus neįkrito į vandenį, vos sugebėjo pakilti. Mes su Ma., būdami kauniečiai, juokėmės. To. sakė, jog Kauno tai iš vis nėra. Mes atsakėm, jog Kaunas taip aukštai, jog jo paprastojo mirtingojo akimis neįžiūrėsi net.

 Grįždami pasėdėjom pakrantėj su Ar. ir Bl.Me. , nors gal kiek gailiuosi, nes teko praleisti V.Povilionienės koncertą. Į salą sugrįžome ant Žalvarinio, kuris man pasirodė nelabai (geriau būčiau ėjęs Juodvarnio klausyt). Kaip tik tuo metu programa man žiauriai pjovėsi: V.Povilionienė & Kamanių šilelis vienu metu;Juodvarnis & Žalvarinis;Mamontovas ir Tharaphita. Kiek susinervinau, todėl galiausiai sėdėjom ir su Šidiškiu šokom bei dainavom.

 Netikėtai sutikau seniai matytus žmones - Pa. ir Sa., todėl teko su jais valandėlę kitą pasėdėti... Iki kol Mamontovas pradėjo Foje dainas dainuoti. Supratęs, jog greitai ateis laikas GŽR dainai greitai nubėgau iki palapinės ir pasiėmiau trispalvę. Na o dabar Agnė manim didžiuosis - spėjau, išskleidėme ją per brangiausias tris spalvas apdainuojančią dainą. Mamontovas buvo gerai.

Oro balionų parado nebuvo, bijojau, jog greitai gali prasidėti Alina Orlova, todėl nuo pagrindinės scenos pabėgau į pušyno...Kur ji ir dainavo. Laimei atėjau į vidurį/pabaigą. Man liepė skanduoti Ramuma, tai aš ir sušukau - Ramūnai! :D Na ir čia prasidėjo mūsų antrasis vakaras. Ėjom per įvairias vietas ir šaukėm: Arti! Šūkavom taip būdami visiškai nurautos nuotaikos kelias valandas kol, pagaliau, mes jį ir vėl suradom! Na ir atsisėdome dainuoti, prie mūsų kelioms dainoms vis prisijungdavo keli žmonės, dalis psilikdavo, dalis eidavo kažkur kitur. Prisijungė dar daugiau latvių ir tuomet latvių/lietuvių skaičius buvo apylygis.
 Dar spėjome prie ToiToi sutikti smagius žmones ir su jais padaryti nuotrauką:
Latviai padainavo naują versiją latvių dainos apie augančią darže rožę ir t.t Rezultate buvome visiškai be balsų. Nieko tokio, galim dainuoti antru balsu. Pravakarojom ir švitimą, tradicinis "O kai sauliutė tekėjo" ir dar po valandėlės, ~7 nuėjome miegoti.

 Sekmadienis - RIPKOS diena! 

Keltis buvo sunku, tačiau verta. 11h susitikome visi Ripkos organizatoriai iš LTJS pusės, atsinešėm savo lazdas, pakeliui kviesdami visus ateiti. Atvykus į vietą radome bežaidžiančius jau modernią ripką žmones. Pamaniau, jog tai kiek užtruks, todėl nubėgau užsidėti LTJS marškinėlius, mat kiti 2 organizatoriai jau buvo su jais. Grįžus pastebėjau, jog Tomas jau baiginėja pasakoti apie ripką. Nieko tokio, esu tai girdėjęs ir pasakojęs ne vieną ir ne du kartus. Prasidėjo žaidimas.

 Kas mane tikrai nustebino, tai susidomėjimas ripka ir žmonių, norinčių žaisti, o taip pat ir žiūrovų skaičius(nuotraukoj nesimato, jų buvo gal 50). Aš su To. pasidanome į skirtingas komandas, kad būtų galima mokyti komandos narius iš vidaus. Keli parodymai kaip reikia mesti (mat istorinės metimas skiriasi nuo moderniosios ripkos, jau vien dėl to, jog ripkos svoriai ir medžiaga skiriasi) ir gabus jaunimas jau žaidžia. Kadangi aš ripką dar žaisiu ne kartą, tai leidau užimti savo komandos žaidėjo vietą kitam asmeniui.

Ripka pavyko puikiai, susidomėjimas didžiulis ir mano širdis džiaugėsi, jog šis žaidimas populiarėja. Kitais metais reikės sugalvoti kažką rimčiau - tikriausiai turnyrą po 5, įsteigti kokį LTJS prizą.

Po ripkos su keliauninkais susitarėme kur susitinkame - Akivaruose. Nuostabus susitikimo taškas. Li. mane pavaišino kava, kadangi grynų jau nebuvo likę ir likęs likęs buvo praleistas nuostabioje ežero pakrantėje su nuostabiausiais žmonėmis. Viena daina tapo visiška legenda: Paskutiniai atsisveikinimai su nuostabiais žmonėm, nuoširdžiai pasakyti žodžiai: paprastai iš festivalių paskutinę dieną noriu išvažiuoti ir kuo greičiau grįžti namo, tačiau iš MJR nenoriu. Noriu čia likti, noriu, jog penktadienis sugrįžtų. Bet laikas bėga, šis, mano penktasis(iš eilės) Mėnuo Juodaragis buvo nuostabus.

 Grįžimas atgal su tais pačiais žmonėm, kur važiavome į priekį buvo taip pat nuostabus. Paprastai grįžtant (tiksliau visada) miegu, o šį kartą su Ro. ir Au. dainavome mažai kam žinomas, šiurpuliukus per kūną varančias partizanų dainas. Pakeliui kažkuriam mieste, ar Ukmergėj, ar Utenoj ar Jonavoj (sąskambis net šių miestų yra) susitikau Mo., pasijuokiau iš jos balso, nors mano taip pat nežibėjo, dar kartą atsisveikinom ir iškeliavom savais keliais. Išleidus Ro. ir Au. namo Ro. padovanojo mums paskutinį siurprizą - gana ilgą ir nuotaikingą kalbą, dėkui jam už tai.

 Apibendrinant - šis Juodaragis buvo puikus, tačiau ir kartu savitas. Muzikine prasme gal man yra buvę ir geresnių, tačiau kompanijos - vargu. Džiaugiuosi mūsų, kauniečių(+kelių kito miesto) komanda, pagrinde LTJS+Dalyvis :) ir latvis. Pajaučiau kažką tokio, ko visada siekiau Kaune - jos mes būtųmėm tarsi šeima. Jeigu viena iš mūsų dar neseniai sakė, jog mes tokie neesame, tai manau, kad po juodaragio jos nuomonė galėjo ir pasikeisti. Net Vy. , kuris paprastai savo savybę 3,14st kitiems protą ir trolint mane užknisa, šį juodaragį šiuo klausimu buvo šaunuolis (net pats pasakė, jog viena mergina jam šį kartą visai neužkliuvo, kas iš jo reiškia daug), ačiū jam. Mes esame bendruomenė, mes esame mafija, tegyvuoja United, o pirmoji meilė - nerūdija! Ačiū Dangaus komandai už šį Juodaragi, labai ačiū!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą