Adomas Mickevičius - Odė jaunystei

Be dvasios, be širdies – tai griaučių minios!
O, duok, jaunyste, man sparnus!
Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės,
Pakilsiu rojun, į kraštus,
Kur įkvėpimas kuria stebuklus,
Kur puošia jis žiedais naujovę, –
Tenai viltis – jo palydovė.

Lai tie, kuriuos jau slegia metai,
Kur žemėn linksta kaktomis,
Matuos pasaulį akimis,
Kurios aplink siaurai temato.

Pakilk, jaunyste, virš slėnių,
Kur tiek pelėsių jau priviso,
Pakilk, ir saulėtu žvilgsniu
Tu perverki žmoniją visą!

Žemyn pažvelki – plotai ten aptemę,
Juos dengia rutina ir tingūs vandenai:
Tai žemė!

Pažvelki – plynėj negyvoj tenai
Iškilo šliužas kažin koks kriauklėtas:
Jūreivis, vairas, laivas – viskas jis.
Ir puola gyvius mažesnius nepastebėtas,
Tai pasiners, tai vėl išlįs –
Ir nenuskęsdamas taip nardo po vilnis.
Staiga sudužo jis, akmens vos prisilietęs.
Nieks nežinos gyvenimo nei jo žūties:
Savimyla tai be širdies!

Gyvenimo nektaras tau saldus,
Kai jį dalaisi su kitais, jaunyste!
Ir širdys dangišku džiaugsmu pražysta,
Kada jas jungia saitas nuostabus.

Išvien visi, draugai jaunieji!
Visų bendroji laimė – mūs tikslai.
Vienybėj įkvėptoj jėga stiprėja,
Išvien visi, draugai jaunieji!..
Laimingas kritęs kovoje tasai,
Kuris kitiems padėjo kelią tiesiant
Į rūmus ateities, į garbę šviesią.
Išvien visi, draugai jaunieji!..
Nors kelias ir uolėtas, ir slidus
Ir ydos, smurtas trukdo mums žygiuoti, –
Bet smurtui smurtas atkirtis tebus,
Prieš ydas jaunumėj išmokime kovoti!

Kas, būdamas vaiku, kapos hidras,
Tas jaunas smaugs kentaurus,
Iš pragaro išplėš aukas
Ir parsineš iš rojaus laurus.
Žvelk ten, kur nepasieks akis,
Laužk tai, ko nepajėgs ir protas:
Jaunyste, aras tu sparnuotas,
Ir nieks tavęs nesulaikys!

Petys petin! Mes žemės rutulį apjuosim
Gyvąja rankų grandine!
Vienais troškimais, mintimis liepsnosim –
Ir vieno židinio ugnia!..
Pasistūmėk pirmyn, planeta!
Naujus parinkom tau kelius.
Nusviedus kiautą nudėvėtą,
Metus vėl prisimink žalius.

Kaip ten, kur stichijos grumėjo,
Kur siautėjo chaoso gaivalai,
Vos dievo „Tebūnie!” tik nuskambėjo,
Daiktų pasaulis kėlėsi tvirtai;
Ir ūžia vėjai, supas vandenynai,
Nušvinta žvaigždės aukštoje mėlynėj, –

Taip ir žmoniją dengia dar tamsa,
Ir stichijos tarpusavy kovoja.
Štai meilė ugnimi liepsnoja,
Ir iš nakties pakils šviesi dvasia:
Ją savo įsčiose pradės jaunystė,
Sutvirtins saitais amžina draugystė.

Ir dūžta jau danga ledinė,
Ir prietarai tamsieji sutrupės.
Sveika būk, laisvės tu aušrine!
Išganymo greit saulė patekės.

[1820]
Vertė Eugenijus Matuzevičius