Dieveniškėse vyko tautinio jaunimo stovykla „Mūsų šaknys — Baltai“

Tomas Skorupskis, LTJS

 

Kaip jau ketvirtuosius metus, liepos pabaigoje, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga sukvietė lietuvių ir latvių jaunimą į Dieveniškių kraštą, kur vyko stovykla „Mūsų šaknys — baltai“. Skirtingai nuo 2011-ujų ir 2012-ujų metų, šiais metais mūsų stovyklai nebuvo numatytas kultūros ministerijos finansavimas, tačiau nepaisant to — pavyko išlaikyti tokį patį aukštą stovyklos lygį. Stovyklos tikslas — per kultūrą, tiesioginį bendravimą, draugiškumą sustiprinti lietuviškas pozicijas probleminiame Vilniaus krašte, supažindinti jaunimą su baltų tikėjimu ir kultūra, stovyklos dalyviams suteikti antrosios baltų kalbos pradmenis. 

                              Kiekviena stovyklos diena prasidėdavo vėliavų pakėlimu, giedant Lietuvos ir Latvijos himnus, rytine mankšta, o pasibaigdavo vėliavų nuleidimu, dainuojant lietuvių partizanų ir latvių tautines dainas. Stovyklos metu vyko antrosios baltų kalbos pamokos. Lietuvius šiais metais suskirstėme į pradedančiųjų ir pažengusių lygį. Stovyklos pabaigoje dalyviai laikė egzaminą, kuriame pademonstravo savo įgytas žinias. Tačiau geriausias to įrodymas — baltų kalbomis susišnekantys lietuviai ir latviai prie vakarienės stalo ar ryte visų baltų giedami valstybiniai himnai. 

                             Stovyklos metu dalyviai žaidė senovės lietuvių žaidimą — Ripką, kuris susilaukė nemenko populiarumo, taip pat tinklinį, šaudė iš lanko. Stovyklos metu mokėmės žaidimų, ratelių, partizanų ir lietuvių liaudies dainų. Kiekvienas stovyklos dalyvis galėjo išmokti groti kanklėmis, dūdele, išmokti pinti vyteles, galėjo pasigaminti norimą gaminį iš žalvario, vyko keramikos užsiėmimai. Pirmosiomis stovyklos dienomis mus aplankė net dvi rekonstruktorių komandos. Vieni iš jų pravedė paskaitą apie baltų ginklus ir šarvus, o kiti parodė kovas, bei, kartu su stovyklos dalyviais, pravedė įtraukiančius žaidimus. 

                              Stovyklos dalyviai nuėjo vidutinės kategorijos žygį po Dieveniškių apylinkes. Stovyklautojus suskirstėme į kelias komandas, kurioms davėme užduotis. Paskutinį vakarą, prie laužo, šios grupelės turėjo atlikti savo sugalvotą vaidimą, o taip pat padainuoti dvi dainas gimtąja kalba, bei vieną — antrąja baltų kalba. Vyresni LTJS nariai, kartu su latvių nacionalistais turėjo diskusiją, kurioje pasikeitė patirtimi, aptarė esamas problemas ir sukūrė ateities planus. Po stovyklos mūsų valdybos pirmininkas išvyko į stovyklą Latvijoje, kur įgytas žinias pristatys kitiems lietuviams ir jas panaudosime mūsų judėjimui.  Pirmosiomis stovyklos dienomis turėjome baltišką ugnies apeigą, o sekmadienį pabudinome visą miestą su lietuviškomis dainomis darnia kolona žygiuodami į vietines mišias. 

                             Šiais metais mūsų stovykla stipriai paaugo. Paaugo ne tiek išskirtine programa, kiek savo žmonėmis. Tautinio jaunimo stovykla Dieveniškėse jau tampa tradicija, kuri nėra priklausoma nei nuo valdžių kaitos ir finansavimo, nei nuo mūsų narių kaitos, nei nuo jokių kitų aplinkybių. Tol, kol turime tokį būrį bendraminčių, tol, kol mūsų organizacijos vis dar neuždraugė, mes sakysime tai, ką ir sakome nuo pat pirmosios stovyklos: 

Lietuvos teritorija yra vientisa, nedaloma.

Lietuvių tauta — šios žemės šeimininkai.

Šalčininkų kraštas buvo, yra ir bus lietuviškas!

 Publikuota: Patriotai.lt , Alkas.lt 

Džiaugiuosi, kad aš vienas iš jų!

Šiandien, grįžus vakare į namus, mane kiek nustebino viena deklaracija, kurią radau facebook socialiniame tinkle. Ji skamba šitaip:

Senokai norėjau parašyti. Aplinkui nemažai žmonių, kurių veikla - politika, laisvalaikis - politika, muzika - politika, ir visa savirealizacija - politika. Džiaugiuosi, kad aš ne vienas iš jų.

Šiaip gana keista, nes asmens, kuris tai parašė, toli gražu negalėčiau vadinti kokiu tai apolitišku. Priešingai - savoje srityje jo pasiekimai yra tikrai aukšti. Šį jo statusą pamėgo nemažai žinomų vardų, kurių negalėčiau laikyti didžiausias aktyvistais. Nors ir gerbdamas šio asmens darbus, niekaip negaliu sutikti su mintimi, kurią jis perteikė, jog domėtis kas vyksta Lietuvoje ir pasualyje, į tai reaguoti, būti politiškai aktyviu - blogai. Tuo labiau - didžiuotis, jog toks nesi.

Siekiant detaliau pažiūrėti į pastarąjį, taip pamėgtą, pranešimą, reikėtų sutarti dėl vartojamų sąvokų. Visų pirma - dėl politikos. Žodis politika yra kilęs nuo žodžio polis, reiškiančio miestą-valstybę. Žodis pilietis – dar ir pareigą valstybei – jos gynybą, dalyvavimą valstybės gyvenime. Pilietis visada yra politiškas. Citatos autorius aiškiai pasako, jog žodį politika jis vartoja ne siaura - politinės partijos prasme, o platesne, mano jau minėtaja prasme.

Priešprieša politikai - dalyvavime valstybės gyvenime, reikėtų laikyti abejingumą, konformizmą. 
Konformizmas – moralinė ir politinė koncepcija, perteikianti prisitaikėlišką požiūrį, pasyvumą visuomeninės veiklos ar dominuojančių pažiūrų atžvilgiu, savo nuomonės reiškimo vengimą, nekritinį požiūrį.

Autorius teigia, jog kai kurie asmenys yra tokie aktyvūs valstybės gyvenime, turintys savo nuomonę įvairiais klausimais,  jog tai pereina ir į muziką, laisvalaikį ir kitur. Iš tiesų sunku būtų įsivaizduoti, jog asmuo, kuris pasisako prieš moralinę degradaciją, laisvalaikį leistų eidamas per merginas vienos nakties nuotykiams (ypač jeigu suvokia, jog tai - taip pat moralinė degradacija). Nenuostabu, jog ir neretai muziką toks asmuo renkasi tokią, kuri bent jau neprieštarauja jo pažiūroms arba jas dar labiau sustiprina.

Bene blogiausia autoriaus pranešimo dalis yra ta, jog taip jis pateisina politinį pasyvumą, pamalonindamas tuos, kurie vietoje veiklos realiame darbe, renkasi kokį vakarą aludėje ar kitaip leidžiant laiką. Autorius džiaugiasi savo konformizmu (aka nepolitiškumu).

Komentaruose dar randame ir politinės ir profesinės veiklos supriešinimą, kuris padeda suprasti ir tai, kas sąlygojo pirmosios žinutės atsiradimą. Darau prielaidą, jog jos autorius yra iš esmės patenkintas dabartine politine sistema ir nemato poreikio jos keisti. Būtent dėl to jo pasakyme yra logikos, jog jeigu viskas gerai su valstybe, tuomet kvailiai yra tie revoliucionieriai, kurie bando kažką keisti, mat Lietuvai naudingiau yra dirbti savo valstybinį, privatų ar kokį kitokį darbą ir mokėti mokesčius valstybei.

Aš manau, jog pastarasis asmuo nesupranta realios padėties, apie kurią aprašiau anksčiau. Ir taip, aš esu toks žmogus, kuris turi savo pasaulio suvokimą ir vertybes, kurio veiklos didžioji dalis - politika, klausausi nemažai tokios muzikos, kuri yra mano ar bent man neprieštaraujančių politinių pažiūrų, o nemažai savirealizacijos yra per politiką ir visuomeninę veiklą. Taip aš darau todėl, kad matau esamas problemas ir manau, jog tauta neturėtų eiti į susinaikinimo mėsmalę, o bandyti ją keisti. Džiaugiuosi, jog esu vienas iš tokių žmonių. Aš esu lietuvis, esu patriotas, todėl dalyvauju politikoje.

Kaip jums atrodo, kokie žmonės buvo tie, kurie ėjo į savanorius, kurie išėjo į miškus,  organizavo Sąjūdžio mitingus? Laikai keičiasi, keičiasi ir priemonės. Tačiau yra tai, kas išlaiko tęstinumą. Tai - laisvos tautos ir tautinės valstybės idėja.

P.S.
Taip, mano pasisakyme spalvos yra kiek sutirštintos. Kadangi pažįstu asmenį, kuris rašė tą facebook statusą ir nemanau, jog jam yra vis tiek tai, kas vyksta Lietuvoje. Tačiau jo parinkti žodžiai taip pat tirština spalvas, todėl pateikiau, manau, adekvatų tirštumą, nes manau, jog skleidžiama žinia gali daryti blogą įtaką kitiems, skatinti juos būti apatiškais.

Velniop sistemą!

Prieš skaitant šį straipsnį, labai rekomenduočiau perskaityti pirmajį ir antrajį straipsnius. 

Nuo 1990 metų iki dabar gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,7 iki 2,9 milijonų (čia tik oficiali statistika).
Nuo 1990 metų gimstamumo ir mirtingumo skalė visada nepalanki gimstamumui. T.y augimui.
Nuo 2004 metų nebeturime nepriklausomos valstybės.
Nuo 1990 metų vis mažėjo daugumos gyventojų perkamoji galia.
Šalyje virš 30% gyvena virš skurdo ribos. Beveik visada bedarbystė buvo 10% ir didesnė. Nepaisant nenormalaus tempo emigracijos.
Valstybės skola - 52 mlrd. lt, eiliniam piliečiui - virš 17 tūkst. litų.
Mūsų prezidentė atvirai deklaruoja priešiškumą nacionalizmui. Taip, tam pačiam, kurio dėka 1990 03 11 Lietuva atkūrė nepriklausomą valstybę, kurią turėjome 14 metų.
2012 -ais - 128 mln žydų aferistams.
2013-ais - 190 mln Afrikai, prisidedant prie "skolos" juodajam žemynui už europiečių kolonijas.  Mažytis bet - Lietuva tokių kolonijų neturėjo, skirtingai negu badaujančių žmonių.
Mūsų vaikai pirmą kartą parūko ir apgirsta nuo alkoholio 12-13-os metų.
Lietuvoje per 55 metus išžudyta ~2mln. vaikų.
Artimiausiuose planuose - dar labiau tautiečius nuskurdinantis euro projektas, o taip pat - žemės pardavimas užsieniečiams.
Mūsų žiniasklaida sėkmingai plauna smegenis mūsų tautiečiams, augina konformistų klasę.
Mūsų jaunoji karta 9/10 didžiuojasi sakydami, jog yra apolitiški nesuvokiant, jog arba tu dalyvauji politikoje su sava ideologija, arba politikai valdo tave.
Kiekvieną dieną lietuviai pralaimi kovą dėl mūsų tautos išlikimo. Vietoje organizavimosi išliedami pykti interneto komentaruose, aludėje ar sporto varžybose. 

Ir jūs sakote, jog aš, būdamas patriotu, turiu apsiriboti vien tik istorinių datų minėjimais ir žvakučių deginimu? Atleiskite, tačiau aš neketinu būti nuosaikesnis vien dėl to, jog jūs, būdami prisitaikėliai, geriau jaustumėtės.

Sakote, jog mes esame prieš sistemą? Mes dar tik dabar pradedame diskusijas, ar verta kovoti su sistema. Tuo tarpu sistema jau kuris laikas kariauja prieš mus, prieš lietuvius.

 

XXI amžiaus nacionalizmo iššūkis

Gerbiamieji (Rimtai, aš jus abu itin gerbiu), mane gal ne visai supratote. Pabandysiu paaiškinti neaiškumus. Nesitikiu, jog sutiksite su mano mintimis, bet tikiuosi, jog bent priimsite kaip kitokį požiūrį.

Vakar dienos blogo įrašas Laisvas, tautiškas, radikalus sukėlė nemažas diskusijų audras facebook socialiniame tinkle. Pagrinde jos kilo dėl to, kad sulyginau mūsų dienų kovą su partizaniniu pasipriešinimu. Pabandysiu paaiškinti ką turėjau galvoje. Galvojau tai padaryti komentare, tačiau išsiplėčiau ir manau, jog toks įrašas gali turėti kažkiek išliekamosios vertės.


XXI amžiaus karai vyksta ne vien tik ginklo būdu, tačiau lygiai taip pat ir ekonominiu, informaciniu ir kitais būdais. Laikai keičiasi, keičiasi ir priemonės. Minėtame kare, ypač Lietuvoje, iš tiesų rimtai kariauja tik viena pusė - mūsų priešai. Mes, tuo tarpu, to net neįvardiname kaip karo.

Kas yra tie, kuriuos įvardinau kaip priešus? Mano asmenine nuomone, tai yra globalizmas. Kad nebūčiau apkaltintas sąmokslų teoretiku (mat tokių, apie šį žodį (globalizmas) yra itin daug) - paaiškinu kaip aš suprantu šią sąvoką.

 Globalizmas - siekis visais įmanomais būdais (o ekonominis būdas čia groja pirmu smuikui) sutelkti kontrolę, galią pasaulyje į vienas rankas. Kapitalizmas ir globalizmas, šiuo atveju, yra geriausi draugai. Na ir siekiant pasaulinės kontrolės ir valdžios, tokie dalykai, kaip nacionalinės valstybės, gyvos ir besipriešinančios tautos - kliūtis. O kliūtims pašalinti naudojamas platus mastas priemonių: pradedant alkoholiu, ekonominėm sankcijom, baigiant plutokratija(vietoje realios demokratijos), fiziniu teroru.

Normalu, jog tuomet, kada lietuvių tauta realiai nesipriešina - nenaudojama ir fizinė prievarta. Ten, kur priešinasi (tarkime Turkija šiomis dienomis) - naudojama visų pirma "savos" valstybės represinės struktūros. Jeigu ir jos nepadeda - turime artimųjų rytų "demokratijos" eksporto pavyzdžius.

 Mūsų priešui negalioja nacionalinės sienos, jie veikia globaliai, todėl lengva nuslopinti pavienius atvejus, tokius kaip Turkijoje. Būtent todėl XXI amžiaus nacionalizmo uždaviniai ir skiriasi nuo XXa. Šiai dienai būtinas tarptautiškas bendradarbiavimas, o ne kova tarpusavyje. Būtent todėl 9/10 kartų kritikuoju tiek mūsų, tiek ir lenkų šovinizmo atvejus, kadangi šiuo metu neturėtumėme pyktis tarpusavyje, o kiekvieną kartą kai tą darome - tautų Europos priešai trina rankomis.

LAISVAS - TAUTIŠKAS - RADIKALUS!

 "Aš neaukosiu savo karjeros dėl nacionalistinė organizacija/partija/kt X". Tokią frazę kartais turbūt tenka išgirsti nemažai daliai nacionalistų aktyvistų. Atsakymą daug maž turėjau galvoje jau kurį laiką, tačiau šiandien išgirdau jš iš kito žmogaus, o tai padėjo jį tinkamai ir aiškiai suformuluoti, ko pasekoje galiu juo pasidalinti.

 Tol, kol eiliniai įvairių tautinių-patriotinių-nacionalistinių organizacijų/partijų/kt nariai tas organizacijas ir tautinį judėjimą laikys kaip dar vieną laisvalaikio praleidimo formą, pramogą, tačiau nesupras, kad vyksta karas, lygiai toks pat, kaip 1949, tik kad su kitom priemonėm ir kad mes tą karą dėl lietuvių valstybės ir tautos išlikimo pralaimime - ryškaus progreso nebus.

Aš neaukosiu savo karjeros dėl idėjų, kuriomis tikiu. Taip išsiverstų šis šūkis, jeigu asmuo yra nuoširdus patriotas, nuoširdus nacionalistas, ir į ideologinę organizaciją/partiją/kt atėjo ne dėl draugų kompanijos, o organizacijos idėjos ir jo - sutampa. Perkelkime tai į 1949 metus - Aš neisiu partizanauti, nes tai pakenktų mano karjerai komunistų partijoje. Arba šiandien aš neisiu į operaciją, kad gautumėm spausdinimo mašinėlę ir leistumėm pasipriešinimo spaudą, kadangi aname va kaime neblogi šokiai juk vyksta.

Lygiai ta pati taisyklė galioja ir minėtosioms organizacijoms. Tol, kol organizacijos savęs neapibrėš kaip radikaliomis ir revoliucinėmis (ty siekiančiomis ESMINIŲ reformų), tol jos negalės mobilizuoti masių, kurios tą suvokia. Tol jos negalės savo suvokimu dalintis ir skleisti alternatyvą dabartinei mirties kultūrai.

Mūsų tikslas turi būti ne įtakoti valdžią, kad ji priimtų mažiau tautai skausmingus sprendimus, kadangi net ir padaręs gerą sprendimą vienur, plutokratų režimas yra vis tiek plutokratų režimas.

Gaila, kad tenka tik dabar pasidaryti tokias išvadas. Gaila prarasto laiko. Lieku skolingas savo idealams ir savo vertybėms tuos iššvaistytus metus.

Abortų šalininkų argumentas #1 - Vaikų namai gamina asocialius asmenis

Į temą apie tai, kaip abortų šalininkai pasakoja pasakas, jog geriau nužudyti vaiką, negu atiduoti jį į vaikų namus, nes ten jį pavers visuomenės pabaisa:

Ar šiandieninė auka tikrai bus rytdienos nusikaltėlis? Ne. Nors dauguma smurtautojų patys yra patyrę smurtą, dauguma vaikų, su kuriais buvo netinkamai elgtasi, netampa nusikaltėliais ar žiauriais tėvais. Dauguma vaikų, augusių nepalankiomis sąlygomis (tą rodo ir //holokaustą// patyrusių vaikų pavyzdys), geba atsitiesti ir tampa normaliais suaugusiais žmonėmis (Helmreich, 1992; Masten, 2001). Vieno tyrimo metu stebėti 1000 jaunuolių, su kuriais buvo blogai elgtasi. Tyrimo išvadose teigiama, kad jei toks elgesys patirtas ankstyvojoje vaikystėje, smurto kaip nukrypimo nuo normos apraiškos išnyksta iki vėlyvosios paauglystės (Ireland ir kiti, 2002).

ES duoda, ES atima

Kai kalbame apie ES, visada atsiranda dar nuo referendumo laikų išlikęs argumentas - ES mums duoda krūva pinigų, tik imkite ir darykite su jais ką tik norite. Pabandysiu kiek pralaužti informacinę blokadą ir sugriauti ES - gerosios fėjos įvaizdį.

Ar žinote, jog kas metus Lietuva už narystę sumoka Europos Sąjungai ~1mlrd litų? :) Tai yra daugiau, negu skiriame kultūrai, poilsiui. Tai yra daugiau, negu 3 kartus didesnė suma, negu Lietuva skiria aplinkos apsaugai. Tai yra atimama iš visuomenės. Kol kas Lietuva iš ES vis dar gauna paramą (tačiau ji nėra amžina), tačiau kiek % jos būna panaudota visuomenės reikmėms, o ypač tokiai Europai nelabai svarbiai daliai, kaip lietuvių tauta? O kiek jie nusėda stambiajam kapitalui ir įvairiem korumpuotiem valdininkam? Ar bent jau šiuo metu, kol dar gauname kažką ir atgal, išeiname ant nulio/pliuso?
Skiriama parama mums - 36mlrd per 7 metus. Įsisavinome ~50% = 18 mlrd. 7 sumokame atgal į ES. Parama septyniems metams - 11 mlrd. lt.

Na bet prie to gauname nemokamus bonusus: Nepriklausomybės praradimą; antitautinių, antivalstybinių kontorų finansavimą(iš tos pačios ES "paramos"); šv. laisvają rinką; homoseksualizmo ir kitų iškrypimų primetinėjimą; žemės pardavimą užsieniečiams; nacionalinės valiutos atsisakymą, kuris turėtų sąlygoti blogesnį tos pačios visuomenės gyvenimą ir t.t

Taip, ES tikrai duoda. Duoda ji sočiai stambiajam kapitalui. Bet kartu ir atima. O atima iš tautos ir visuomenės.

Šlovingoji, nenugalima
Žvaigždėtoji Europos Sąjunga
Čia savivaldybė - Lietuva
"Tarp lygių - lygi ir laisva".

Tautininkų piketai - you're doing it wrong

Tautininkai surengė eilinį piketą dėl lenkų reikalų . Nors ir pats priklausau Tautininkų sąjungai, tačiau tai nėra priežastis nekritikuoti to, kas, mano manymu, daroma blogai. Priešingai - priklausomybė šiai perspektyviai politinei partijai mane įpareigoja sakyti tai, kas yra daroma netinkamai.

O netinkamai yra daromi piketai. Neabejoju asmenų, čia susirinkusių, nuoširdumu. Puikiai suprantu, jog jie savo laiką naudoja, stengiasi, tiki tuo ką daro. Jie yra šaunuoliai, jog matydami problemą - neužsimerkia jai. Tačiau pasirinktos nepritarimo priemonės yra jau gerokai atgyvenusios. Jau geriau tokių piketų iš viso nebūtų, negu kad jie yra tokie, kokie daromi dabar. 

Taigi, žiūrėkime nuo pat pradžių. 

20d. Vyksta Vilniaus tautininkų sueiga, 21d vakare facebook socialiniame tinkle pranešama, jog sekančią dieną,  darbo dieną, 12.15 vyks piketas. Klaidos: Pranešama apie renginį likus dienai. Darbo diena. Darbo metas. Į tokį renginį susirinkti gali tik tie, kurie nedirba ir nestudijuoja - vyresnio amžiaus žmonės. Aišku, yra argumentas toks, jog norima rengti piketus tada, kuomet įstaigos, prie kurių piketuojama, vis dar dirba. Tačiau pamirštame, jog gyvename XXI informaciniame amžiuje, todėl perduoti žinią galima nepriklausomai nuo laiko. Juo labiau, jog tokia piketų forma visiškai nieko nekeičia, nepasitvirtina ir yra atgyvenusi savo amžių.

Kita priežastis, kas yra daroma blogai - pati piketo forma. Ji yra visiškai, visiškai nepatraukli. Nieko nėra blogiau, negu piketas, mažai aktualiu, nusibodusiu klausimu, kuris daromas pasitelkiant blogiausią formą - plakatus ir šūkius gėda. Negana to, susirenka mažas žmonių skaičius ir jų amžiaus vidurkis - 50+ metų. Visiškos nesėkmės kombinacija. Pamatęs tokių piketų nuotraukas žmogus ne tik kad nestos į Tautininkų sąjunga, bet ir gali parašyti išstojimo prašymą arba nurašys tą partiją ilgam laikui. Tokie piketai neatspindi politinės jėgos, kuri savo amžiaus vidurkiu - jauniausia partija Lietuvoje. Iš didelio noro padaroma daugiau žalos, negu naudos.

Dar blogiau, jeigu kviečiant, naudojama tokios va nuotraukos, kaip ši, esanti žemiau.

Čia pasinaudojama populiariu renginiu - kovo 11-osios eitynėmis, sukuriamas įvaizdis, jog bus kažkas gero, stipraus, kokios yra tos nacionalistų jaunimo eitynės. Rezultatas - kažkas panašaus į tai, ką jau minėjau, diskredituoja ne tik kad tautininkų sąjungą, tačiau ir visą nacionalistų judėjimą, eitynes.

Kad tai nebūtų tiesiog libertardiška kritika vardan kritikos - pateiksiu patrauklių mitingų ir piketų pavyzdžius. Ko reikia? Reikia orginalumo.
Keli geri pavyzdžiai:

Homoseksualų plėtros aktyvizmu užsiiminėjančiam ŽTSI įteikėme fašyzmo baubą, kad lengviau gasdintų baubais žmones.

Tautininkų (de facto - LTJS) piketas prieš žaliojo tilto sovietines skulptūras

Kartais lemiama detale, iš standartinio jau anksčiau aprašyto piketo (ty visiškos nesėkmės) iki visiškos sėkmės gali būti tinkama apranga

O kartais - netikėtumo faktorius (tuo metu vyko koncertas ir buvo DAUG žmonių).


 Pirotechnika, orginalūs ir geri šūkiai, taiklūs baneriai ar plakatai (tarkime geras buvo tas, su lenkų neįgaliais vaikais) - dar vienas sėkmės svertas.



Greita reakcija į aktualijas (nors imho galėjo keliom dienom anksčiau tai įvykti)


Kadangi paskurinius 5 metus veikiau LTJS'e ir jau metus - Tautininkų sąjungoje, tai pastebiu, jog TS kartoja nemažai pirmųjų LTJS klaidų. LTJS daug kur buvo ledlaužiai, be jokios patirties, be pagalbos bandę, klydę, pasimokinę iš klaidų, vėl bandę ir t.t kol pavyko išgauti gana gerų rezultatų. Džiugu tai, jog TS pereina per tas pačias klaidas gerokai didesniu greičiu ir būtent todėl Tautininkų sąjunga yra itin perspektyvi politinė jėga.

Fridmeniškas kapitalizmas ir Tiananmenio aikštės žudynės

N.Klein "Šoko doktrina"

                      Regimiausi opozicijos veiksmai buvo streikuojančių studentų demonstracijos Tiananmenio aikštėje. Šie istoriniai protestai tarptautinės žiniasklaidos beveik visuotinai pateikti kaip šiuolaikiškų, vakarietiškos demokratijos trokštančių studentų idealistų ir komunistinę valstybę apsaugoti siekiančios senosios gvardijos susidūrimas. Tačiau neseniai pasirodė dar viena Tiananmenio įvykių aiškinimo versija, metanti iššūkį pagrindinei ir atskaitos taišku nurodanti fridmenizmą. Šią alternatyvią nuomonę, be kita ko, skleidžia ir Wangas Hui, vienas 1989 m. protestų organizatorių (..). 2003 m. išleistoje knygoje "Kinijos Naujasis kursas" (China's New Order) Wangas aiškina, kad protestuotojai buvo iš įvairių Kinijos visuomenės sluoksnių - ne vien elitinių universitetų studentai, bet ir fabrikų darbininkai, smulkieji prekybininkai ir mokytojai. Pasak jo, protestus įplieskė kilęs nepasitenkinimas Dengo "revoliucinėmis" ekonomikos permainomis, dėl kurių mažėjo atlyginimai, kilo kainos, o tai ir sukėlė "laikino gamybos sustabdymo bei nedarbo krizę". Pasak Wango, "šios permainos buvo 1989  m. socialinio mobilizavimosi katalizatorius".

                      Demonstracijos nebuvo nukreiptos prieš pačią ekonominę reformą; jos buvo nukreiptos prieš specifinį fridmenišką reformų pobūdi - jų spartą, negailėstingumą ir tai, kad pats jų įgyvendinimo procesas buvo itin antidemokratiškas. Wangas teigia, kad protestuotojų reikalavimai - laisvi rinkimai ir žodžio laisvė - buvo artimai susiję su šiuo ekonominiu nepasitenkinimu. Reikalauti demokratijos paskatino tai, kad partija siekė įgyvendinti revoliucinių užmojų permainas be jokio visuomenės pritarimo. Wangas rašo, jog būta "bendro pobūdžio demokratinių priemonių reikalavimo, kad būtų galima prižiūrėti reformų proceso ir socialinių lengvatų reorganizavimo sąžiningumą".

                      Šie reikalavimai privertė politbiurą aiškiai apsispręsti, ir šis apsisprendimas nebuvo, kaip dažnai teigiama, tarp demokratijos ir komunizmo ar tarp "reformos" ir "senosios gvardijos". Skaičiuota sudėtingiau. Ar partijai derėtų beatodairiškai įgyvendinti laisvosios rinkos planą, kurį įdiegti galima tik per protestuotojų lavonus? Ar ji turėtų nusileisti protestuotojų reikalavimams dėl demokratijos, atsisakyti galios monopolio ir rizikuoti ekonominio projekto įgyvendinimu?

                      Kai kurie partiniai laisvosios rinkos reformatoriai, iš kurių ryškiausias - generalinis sekretorius Zhao Ziyangas, linko sulošti demokratijos korta ir buvo įsitikinę, kad ekonominę ir politinę reformas vis dar įmanoma suderinti. Galingesnieji partijos kadrai rizikos imtis nebuvo linkę. Priimtas verdiktas - valstybė gins savo ekonominės "reformos" programą traiškydama demonstrantus. 

                      Ši žinia buvo paviešinta, kai  1989 m. kovo 20 d. Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybė paskelbė karo padėtį. Birželio 3 d. Liaudies išsivadavimo armijos tankai pajudėjo protestuotojų link, be atrankos šaudydami į minią. Į autobusus, kuriuose glaudėsi studentai demonstrantai, švaistydamiesi lazdomis įsiveržė kariai; kariuomenė prasilaužė pro Tiananmenio aikštę, kuriuoje protestuotojai buvo pastatę Demokratijos deivės statulą, juosiančias barikalas ir apsupo organizatorius. Panašios represijos vienu metu vykdytos visoje šalyje.

                      Niekada nebus net apytiksliai suskaičiuota, kiek žmonių tomis dienomis nužudyta ar sužeista. Partija pripažįsta žuvus šimtus žmonių, o, liudytojų teigumu, tuomet žuvo nuo 2 iki 7 tūkstančių, sužeistųjų būta apie 30 tūkstančių. Nuslopinus protestus, visoje šalyje prasidėjo visų rėžimo kritikų ir oponentų "raganų medžioklė". Areštuota apie 40 tūkstančių žmonių, tūkstančiai įkalinti, daugeliui - galbūt šimtams - įvykdyta mirties bausmė. Kaip ir Lotynų Amerikoje, žiauriausių represijų valdžia griebėsi prieš fabrikų darbininkus, kurie kėlė tiesioginį pavojų nereguliuojamam kapitalizmui. "Dauguma areštuotųjų ir faktiškai visi, kuriems įvykdyta mirties bausmė, buvo darbininkai. Akivaizdžiai siekiant įbauginti visuomenę, areštuotieji, to nė kiek neslėpiant, būdavo sistemingai mušami ir kankinami", - rašo Maurice'as Meisneris.

                      Vakarų spauda šias žudynes dažniausiai pateikdavo kaip dar vieną komunistų žiaurumo pavyzdį - kaip Mao savo oponentus nušlavė per kultūrinę revoliuciją, taip dabar "Pekino skerdikas" Dengas traiškė savo kritikus, stebint budriai gigantiško Mao portreto akiai. "The Wall Street Journal" antraštė skelbė, kad "Kinijos šiurkštūs veiksmai kelia grėsmę Dešimtmečio reformų planui", tarsi Dengas būtų tų reformų priešas, o ne labiausiai atsidavęs gynėjas, pasiryžęs perkelti jas į visiškai naują terorą.

                      Po kruvino susidorojimo praėjus penkioms dienoms, Dengas kreipėsi į šalį ir labai aiškiai pareiškę, kad šiomis priemonėmis jis gynė ne komunizmą, o kapitalizmą. Išvadinęs protestuotojus "gausiomis visuomenės atmatomis", Kinijos prezidentas dar kartą patvirtino partijos atsidavimą ekonominei šoko terapijai. "Vienu žodžiu, tai buvo išmėginimas, ir mes jį išlaikėme, - pasakė Dengas ir pridūrė: - galbūt šis negeras nutikimas leis mums toliau diegti reformą ar atvirų durų politiką dar tvirtesniu, geresniu, netgi spartesniu žingsniu (...). Mes neklydome. Keturiose kardinaliuose (ekonominės reformos) principuose nėra nieko bloga. Jei kažkas ir yra negerai, tai tik todėl, kad šie principai nepakankamai nuosekliai įgyvendinami.

                      Kinijos specialistas, žurnalistas Orville'as Schellas taip apibendrina Dengo Xiaopingo pasirinkimą: "Po 1989 m. žudynių iš esmės jis pasakė, kad ekonominė reforma stabdoma nebus; iš tiesų bus stabdoma politinė reforma."

Laisvę Lietuvai

Sveiki draugai ir bendražygiai! 
Sveikinu visus, sudalyvavusius demonstracijoje, skirtoje R.Kalantai atminti. Sąmoningai naudoju žodį demonstracija, o ne minėjimas, kadangi tiek žygiu, tiek ir savo kalba, kalbėsiu ne tik apie Romą, jo poelgį, bet tuo pačiu ir apie atitikmenis ir šiems laikams, šių laikų santvarkai ir pasipriešinimui. 
Mūsų kalbos turi būti apie šiuos laikus, apie šių laikų problemas, kad mūsų žvilgsnis būtų visada į priekį, visuomet - su ryžtu. Lygiai kaip ir lietuvių tauta, turi siekti  aukščiausio idealo, kurti savo nacionalinės valstybės kelią, o ne sekti iš paskos kitas tautas į pražūtį. 
"Laisvę Lietuvai" - tokius žodžius ištaręs Romas Kalanta padegė save, taip išreikšdamas bekompromisinę poziciją - geriau jau mirtis, negu vergovė.  Šiuo žingsniu Romas Kalanta pratęsė mūsų partizanų priesaiką - geriau jau žūti, negu gyvam pasiduoti okupantui. Toks didvyriškumas ir pasiaukojimas yra nesuprantamas visai eilei niekšų, kurie, patys būdami menki, niekino tiek partizanus, tiek Romą Kalantą, tiek kitus, vis dar neįvertintus kovotojus už tikrąją laisvę ir tautos pažangą. Ne šliužui suprasti didvyrių pasiaukojimą.
Romo Kalantos žūtis paskatino išsiveržusią laisvės jėgą Kauno miesto gatvėmis. Tai - jauni žmonės, kurie prarado baimę, juose atgimė kelias dešimtis metų okupantų užgniaužta baltojo raitelio - vyties dvasia. Tautinis jaunimas Kauno miesto gatvėmis žygiavo, šaukdami šūkius Laisvę Lietuvai, laisvę suimtiems, trumpai patys tapo laisvi, asmeninėmis pastangomis ištrūkę iš okupanto priespaudos.
Šios jaunimo antisovietinės demonstracijos susilaukė sovietų represijų, jauni žmonės buvo sulaikyti, jų namuose buvo atliktos kratos. Nereikia toli žvelgti, norint atrasti atitikmenų šiems laikams. Prieš savaitę būrys jaunų žmonių taip pat buvo sulaikyti už antisovietinę veiklą, iš jų tyčiojosi, išrengė nuogai. Tai įvykdė jau nebe sovietų okupantas, o "demokratais" pasivadinusi plutokratų valdžia.Norėčiau išreikšti solidarumą su asmenimis, kaltinamais antisovietine veikla.
Būkime atviri patys sau, šūkis Laisvę Lietuvai puikiai tinka ir šiai dienai, jį supranta vis daugiau ir daugiau lietuvių.  Dažnai įvairūs politikai, "ir tada dirbę Lietuvai", kalba apie 23-uosius laisvės metus. Šiais laikais laisvė yra tiems, kurie turi pinigų, teisingumas - tiems, kurie turi pinigų, demokratija - už pinigus.
Tačiau kaip po šio vakaro išauš šviesus rytas, taip nenumaldomai artėja ta diena, kuomet baltasis raitelis vėl pakvies lietuvius į pergalės žygį, pakvies į nacionalinę revoliuciją.
Šiandieną mums nereikia lietuvio besipykstančio su kitu lietuviu dėl smulkmenų, nereikia mums amžinų kritikų, nereikia cinikų ar moralinių nihilistų. Šiandien Lietuvai reikia lietuvio kario, lietuvio nacionalisto.
Tegyvuoja kova - tegyvuoja pergalė.