Fridmeniškas kapitalizmas ir Tiananmenio aikštės žudynės

N.Klein "Šoko doktrina"

                      Regimiausi opozicijos veiksmai buvo streikuojančių studentų demonstracijos Tiananmenio aikštėje. Šie istoriniai protestai tarptautinės žiniasklaidos beveik visuotinai pateikti kaip šiuolaikiškų, vakarietiškos demokratijos trokštančių studentų idealistų ir komunistinę valstybę apsaugoti siekiančios senosios gvardijos susidūrimas. Tačiau neseniai pasirodė dar viena Tiananmenio įvykių aiškinimo versija, metanti iššūkį pagrindinei ir atskaitos taišku nurodanti fridmenizmą. Šią alternatyvią nuomonę, be kita ko, skleidžia ir Wangas Hui, vienas 1989 m. protestų organizatorių (..). 2003 m. išleistoje knygoje "Kinijos Naujasis kursas" (China's New Order) Wangas aiškina, kad protestuotojai buvo iš įvairių Kinijos visuomenės sluoksnių - ne vien elitinių universitetų studentai, bet ir fabrikų darbininkai, smulkieji prekybininkai ir mokytojai. Pasak jo, protestus įplieskė kilęs nepasitenkinimas Dengo "revoliucinėmis" ekonomikos permainomis, dėl kurių mažėjo atlyginimai, kilo kainos, o tai ir sukėlė "laikino gamybos sustabdymo bei nedarbo krizę". Pasak Wango, "šios permainos buvo 1989  m. socialinio mobilizavimosi katalizatorius".

                      Demonstracijos nebuvo nukreiptos prieš pačią ekonominę reformą; jos buvo nukreiptos prieš specifinį fridmenišką reformų pobūdi - jų spartą, negailėstingumą ir tai, kad pats jų įgyvendinimo procesas buvo itin antidemokratiškas. Wangas teigia, kad protestuotojų reikalavimai - laisvi rinkimai ir žodžio laisvė - buvo artimai susiję su šiuo ekonominiu nepasitenkinimu. Reikalauti demokratijos paskatino tai, kad partija siekė įgyvendinti revoliucinių užmojų permainas be jokio visuomenės pritarimo. Wangas rašo, jog būta "bendro pobūdžio demokratinių priemonių reikalavimo, kad būtų galima prižiūrėti reformų proceso ir socialinių lengvatų reorganizavimo sąžiningumą".

                      Šie reikalavimai privertė politbiurą aiškiai apsispręsti, ir šis apsisprendimas nebuvo, kaip dažnai teigiama, tarp demokratijos ir komunizmo ar tarp "reformos" ir "senosios gvardijos". Skaičiuota sudėtingiau. Ar partijai derėtų beatodairiškai įgyvendinti laisvosios rinkos planą, kurį įdiegti galima tik per protestuotojų lavonus? Ar ji turėtų nusileisti protestuotojų reikalavimams dėl demokratijos, atsisakyti galios monopolio ir rizikuoti ekonominio projekto įgyvendinimu?

                      Kai kurie partiniai laisvosios rinkos reformatoriai, iš kurių ryškiausias - generalinis sekretorius Zhao Ziyangas, linko sulošti demokratijos korta ir buvo įsitikinę, kad ekonominę ir politinę reformas vis dar įmanoma suderinti. Galingesnieji partijos kadrai rizikos imtis nebuvo linkę. Priimtas verdiktas - valstybė gins savo ekonominės "reformos" programą traiškydama demonstrantus. 

                      Ši žinia buvo paviešinta, kai  1989 m. kovo 20 d. Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybė paskelbė karo padėtį. Birželio 3 d. Liaudies išsivadavimo armijos tankai pajudėjo protestuotojų link, be atrankos šaudydami į minią. Į autobusus, kuriuose glaudėsi studentai demonstrantai, švaistydamiesi lazdomis įsiveržė kariai; kariuomenė prasilaužė pro Tiananmenio aikštę, kuriuoje protestuotojai buvo pastatę Demokratijos deivės statulą, juosiančias barikalas ir apsupo organizatorius. Panašios represijos vienu metu vykdytos visoje šalyje.

                      Niekada nebus net apytiksliai suskaičiuota, kiek žmonių tomis dienomis nužudyta ar sužeista. Partija pripažįsta žuvus šimtus žmonių, o, liudytojų teigumu, tuomet žuvo nuo 2 iki 7 tūkstančių, sužeistųjų būta apie 30 tūkstančių. Nuslopinus protestus, visoje šalyje prasidėjo visų rėžimo kritikų ir oponentų "raganų medžioklė". Areštuota apie 40 tūkstančių žmonių, tūkstančiai įkalinti, daugeliui - galbūt šimtams - įvykdyta mirties bausmė. Kaip ir Lotynų Amerikoje, žiauriausių represijų valdžia griebėsi prieš fabrikų darbininkus, kurie kėlė tiesioginį pavojų nereguliuojamam kapitalizmui. "Dauguma areštuotųjų ir faktiškai visi, kuriems įvykdyta mirties bausmė, buvo darbininkai. Akivaizdžiai siekiant įbauginti visuomenę, areštuotieji, to nė kiek neslėpiant, būdavo sistemingai mušami ir kankinami", - rašo Maurice'as Meisneris.

                      Vakarų spauda šias žudynes dažniausiai pateikdavo kaip dar vieną komunistų žiaurumo pavyzdį - kaip Mao savo oponentus nušlavė per kultūrinę revoliuciją, taip dabar "Pekino skerdikas" Dengas traiškė savo kritikus, stebint budriai gigantiško Mao portreto akiai. "The Wall Street Journal" antraštė skelbė, kad "Kinijos šiurkštūs veiksmai kelia grėsmę Dešimtmečio reformų planui", tarsi Dengas būtų tų reformų priešas, o ne labiausiai atsidavęs gynėjas, pasiryžęs perkelti jas į visiškai naują terorą.

                      Po kruvino susidorojimo praėjus penkioms dienoms, Dengas kreipėsi į šalį ir labai aiškiai pareiškę, kad šiomis priemonėmis jis gynė ne komunizmą, o kapitalizmą. Išvadinęs protestuotojus "gausiomis visuomenės atmatomis", Kinijos prezidentas dar kartą patvirtino partijos atsidavimą ekonominei šoko terapijai. "Vienu žodžiu, tai buvo išmėginimas, ir mes jį išlaikėme, - pasakė Dengas ir pridūrė: - galbūt šis negeras nutikimas leis mums toliau diegti reformą ar atvirų durų politiką dar tvirtesniu, geresniu, netgi spartesniu žingsniu (...). Mes neklydome. Keturiose kardinaliuose (ekonominės reformos) principuose nėra nieko bloga. Jei kažkas ir yra negerai, tai tik todėl, kad šie principai nepakankamai nuosekliai įgyvendinami.

                      Kinijos specialistas, žurnalistas Orville'as Schellas taip apibendrina Dengo Xiaopingo pasirinkimą: "Po 1989 m. žudynių iš esmės jis pasakė, kad ekonominė reforma stabdoma nebus; iš tiesų bus stabdoma politinė reforma."