Šėriuotų rankų įvairovė

Kviečiu paskaityti Igno Šeiniaus memuarinės prozos "Raudonasis tvanas" ištrauką, kurioje autorius į tragiškus Lietuvos įvykius žvelgia per asmeninę prizmę, kur tautos ir valstybės likimas susipina su paties autoriaus padėtimi. Autorius pasakoja apie asmeninius potyrius SSRS ultimatumų Lietuvai akivaizdoje, dingstančius žinomus žmones ir nežinią apie ateitį. Minimos amerikietės laikysena puikiai susišaukia su šiandienos aktualijomis, kuomet multikultūrinę valstybę dažnai bandome pateikti kaip naują, pažangią idėją. Manau, kad yra naudinga priminti, apie globalizmo šaknis ir šeriuotas rankas.

***

Mrs. Strong yra atvykus Kaunan. Ar esi girdėjęs apie ją?

Galbūt, bet tikrai neprisimenu. Wooderson papasakoja, kad ji yra amerikietė komunistė ir žurnalistė, daugiausiai gyvenanti ir veikianti Maskvoj, labai geruose santykiuose su draugu Stalinu.

—    Oho! — išsprunka man.

—    Gal norėtum susipažint su ja? Šiandien pat, kad ir netrukus.

Laiko nelabai daug turiu. Iš kitos pusės, ar gali būti koks malonumas susitikti amerikietį komunistą, ir dar moteriškos lyties? Komunizmas, tai vyrų amatas, žmonių be nervų, rupios psichinės sudėties, šaltakraujiškų apskaičiavimų ir šėtoniškų gudravimų, jei jau iš viso yra koks amatas.

—    Ji pilna įdomių idėjų ir originalių samprotavimų, — pasakoja Wooderson, laukdamas mano atsakymo.

—    Pamačius mane šįryt pusryčiaujant Lietuvos viešbučio restorane, tuojau priėjo ir, dar nepasisveikinus, tarė įkaitusi entuziazmu: “Tik pagalvok, kokia laiminga lietuvių tauta turi dabar jaustis!” — “Laiminga, kodėl” visiškai nustebau, nors jos galvojimo ir pažiūrų staigmenos ir nebuvo man svetimos. “Tauta, gavusi saulėtai didžiojo Stalino globą, negali įsivaizduoti didesnės laimės”, tęsė ji su tokiu pat įkarščiu, akimis spindėdama. “Per dvidešimts metų laukė ir nesulaukė lietuvių tauta šios nuostabios, stebuklingos dienos!!” Prašiau ją sėstis, paklausiau, ar ji žino ką apie Kaune ir visam krašte dažnėjančius ir vis gausesnius suėmimus. “Bet juk bolševikai dabar nežudo žmonių!” ramino ji mane entuziastiškai. “Pastaraisiais laikais jie smarkiai pakeitė savo metodus. Tie metodai dabar visai kitokį, nei buvo prieš keletą metų!” džiūgavo Mrs. Strong. “žmonės, kurie vienaip ar kitaip atsistoja komunizmui skersai kelio, dabar tik iškeliami kur nors kitur, bet jų bolševikai nebešaudo ir nebesmaugia, oi ne.” — “Ar tai geriau? Koks gali būti malonumas lietuviams inteligentams, lietuviams patriotams, savo krašto mylėtojams, jei juos ištrems Sibiran ar Kazakstanan?” klausiu. “Juk tai bus nepakeliamos kančios visam gyvenimui, baisiau už pačią mirtį”. — “Sveiki ir stiprūs žmonės nežus niekur pasaulyje”, tikino mane ši sveika, pilnakraujė, stambios sudėties moteris. “Visi tie gyventojų perkėlimai, kurie, reikia laukti, vyks platesniu ir didesniu mastu, prives pagaliau prie visiško ir puikaus rasių susimaišymo Sovietų Sąjungoj. Padės pagrindą naujai, tarybinei žmonių rasei. Ar tokia, komunistiškai maišyta ir iškristalizuota rasė, neverta didesnių aukų? Iš mūsų ir visų kitų pusės?” klausė ji manęs tuo pačiu, liepsnojančiu entuziazmu.

Nors mandagumas reikalauja būti mandagiam iš toli atkeliavusių ir entuziastingų svečių atžvilgiu, bet aš sakau stačiai ir aiškiai draugui James, kad nei matyt, nei girdėt apie Mrs. Strong visiškai nenoriu.

Kaip pavertam žemėlapyje, mano akyse atsistoja įvairios Sovietų Sąjungos tautos. Kalmukai, čiuvašai, mordvinai, samojedai, kirgizai, totoriai. Tarp šių tautų ir pusiau laukinių tautelių dabar išsklaidomi ir išbarstomi iš Ukrainos, Galicijos, Volinijos ir Baltgudijos ištremti lenkai inteligentai ir šiaip susipratę žmonės. Nepasigailėta ir lietuvių Sovietų Sąjungos pusėje likusiose lietuviškose srityse ir nespėjusių laiku pabėgti. Koks likimas laukia visų, prieš seimo rinkimus suimtųjų, ir dabar toliau suimamųjų?

— Nemanyk, kad man būtų malonu vedžioti Mrs. Strong po miestą ir padėti jai užmegsti pažintis su žymesniais komunistais, daugumoj kalėjiman susodintais lietuviais, — teisinas Wooderson. Tikėjaus, kad padėsi nešti naštą.

Papasakoju jam apie savo susitikimą su Maksimu Gorkiu Petrograde 1915 metų gruodžio mėnesį. Buvo numatyta, kad gvildensimi Baltijos tautų ir Rusijos rašytojų — demokratų kultūrinio bendradarbiavimo galimybes, bet tuojau pat mūsų abiejų mestasi politikon. Gorkij apgailestavo, kad pasauliniam karui įsiliepsnojus, lietuviai, latviai ir estai, lygiai kaip ir lenkai, persiėmė separatistinėmis tendencijomis.

“Jūs, didelės Rusijos vakarų pakraščio tautos, esat mums labai reikalingos”, tikino jis. “Jūs visi laikotės kitokios, pozitivesnės gyvenimo filosofijos. Esat pastovesnio ir drauge švelnesnio būdo, esat vienu žodžiu — europiečiai. Mūsų, rusų, siela gal žmoniška ir šviesi, bet mūsų rankos, mūsų kumštys apžėlusios šeriais. Rusui neįmanu ką meiliai paglostyti, jis gali tik sugniaužti ir pasmaugti. Jūs, baltiečiai ir lenkai, užuot nusigrįžę, turėtumėt arčiau į mus prieiti, turėtumėt pasistengti mus pataisyti.”

Nors tada buvau dar jaunas, bet kartais man drąsos nestigdavo. Aš paklausiau:

“Ar nėr pavojaus, kad mes nustosim visko, ir gyvybės, pirmiau nei nupešiosim visus šerius nuo rusų rankų?”