Neseniai
vykusiuose parlamento rinkimuose Ukrainos nacionalistų partija „Laisvė“
pasiekė stulbinamus rezultatus. Puikiai pamenu, kaip vėlyvą vakarą man
susijaudinęs paskambino vienas iš lietuvių tautinio judėjimo lyderių ir
su džiaugsmu pasakė – jiems pavyko, pavyks ir mums. Norėdami ir patys
pasiekti pergalę turime pasimokyti iš sėkmingai pasirodžiusių kolegų.
Straipsnyje analizuojamos problemos, situacija gal ir ne visiškai
atitinka Lietuvos aplinką, tačiau nemaža dalimi mūsų ir Ukrainos padėtis
panaši. Garantuoju, jog šis straipsnis sukels itin reikalingą diskusiją
apie tautininkų politinę strategiją. Būtent to ir siekiau jį
išversdamas. Diskusija padeda surasti sprendimus, kurie veda į pergalę.
Vertėjas Tomas Skorupskis
Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vicepirmininkas
APIE UKRAINOS SENSACIJĄ
Kuomet žmogus papuola į iš tiesų pavojingą situaciją, pavyzdžiui, tamsiame skersgatvyje susiduria su akivaizdžiai stipresniu plėšiku, jis arba pasyviai paklūsta, arba užbėga įvykiams už akių – griebia pačią stipriausią lazdą, kuri pasitaiko po ranka. Pilietinio pasipriešinimo Ukrainoje sąlygomis nacionalistų partija „Svoboda“ („Laisvė“) kaip tik ir prisiėmė tokios lazdos vaidmenį.
Galimos kritinės šio žingsnio pasekmės rinkėjams daugiau nei aiškios, bet, kaip sakoma, kur aš, mano gyvybė, o kur rytojus. Koks skirtumas, kaip šis poelgis atsilieps rytoj, jeigu rytojus gali ir nebeišaušti. Rinkimų išvakarėse situacija atrodė taip: arba ukrainiečiai parodo Janukovičiui ir Regionų partijai, kas yra šeimininkas, arba čia galutinai įsitvirtina Rusijos pavyzdžio oligarchinė kvazidiktatūra. Tokios perspektyvos fone radikalių nacionalistų frakcija parlamente – tik nedidelis šokas.
Reikia suvokti, kad nacionalistai Ukrainos parlamente buvo nuo pat pirmosios Ukrainos parlamento dienos. Bet anksčiau tai buvo arba atskiri veikėjai kitų frakcijų sudėtyje, arba nedidelės partijos svetimų blokų koalicijose. Parlamente esančių nacionalistų charakteris paprastai inteligentiškai tautiškas, išsiuvinėtas liaudiškais raštais. Jų politika (su retomis išmintimis) nuo pradžios iki galo kabinetinė. „Svoboda“ – pirmoji partija, įsiveržusi į Aukščiausiąją Radą tiesiai iš gatvės, iš karto surinkdama 10,44% ukrainiečių balsų.
Regionų partija (valdančioji, Janukovičiaus) 30%; „Batkivščina“ (lietuviškai „Tėvynė“, Julijos Tymošenko partija) 25,53%; „Udar“ (lietuviškai „Smūgis“, boksininko Vladimiro Kličko partija) 13,96%; Ukrainos komunistų partija 13,18%; „Svoboda“ 10,44%; „Ukraina, pirmyn!“ 1,58%.
Kvaili rusų nacionalistai, sužinoję apie „Svobodos“ sėkmę, pradėjo purkštauti tradiciniais prakeiksmais chocholams-rusofobams. Tuo tarpu protingi ėmėsi tyrinėti politinę programą, tikėdamiesi surasti raktą, kuris jiems patiems atvertų kelią į didžiąją politiką.
Ukrainiečių sėkmės paslaptis slypi visai ne programoje. Be to, kad didžioji rinkėjų dalis šios programos tradiciškai neskaito, daugelis, atvirkščiai, balsavo už „Svobodą“, tikėdamiesi, jog oficialios partijų programos rašomos tik tam, kad būtų parašytos, bet realiai šiais programiniais punktais niekas neužsiiminės. Koks dar abortų draudimas? Kam ta tautybės grafa pase? Nejaugi rankos pasieks šiuos klausimus? Ir taip problemų iki kaklo.
Už ukrainiečių nacionalistus balsavo rusakalbiai, balsavo tautinės mažumos (tame tarpe nemažai tarsi šiuo atveju vilties nekeliančių žydų), balsavo netgi dalis gėjų su lesbietėmis bei kosmopolitinė pažangioji inteligentija.
Ir štai dėl ko:
NUOSAIKUMAS
„Svoboda“ net nebandė vaizduot iš savęs liberalų ir tai davė jai didelį pliusą. Visas liberalizmas baigėsi viešu pervadinimu ir Olego Tiagniboko (partijos lyderis) pareiškimu: „...nacionalizmas – tai meilė“. Kai kažkas sako, kad Tiagnibokas su metais tapo nuosaikesnis, reikia suprasi – nuosaikesnis žodžiuose.
Bendrai, kada gatvės nacionalistai bando patikti plačiosioms masėms ir bando vaidinti nuosaikius, jie iš karto pralošia dvejuose frontuose. Dauguma postsovietinio elektorato, nors tu juos karštai išbučiuok, vis tiek priima dešiniuosius išskirtinai per „Sieg-Heil-Rudolf-Hess-Hitlerjugend-SS“ prizmę, ir niekaip netiki jokiu nuosaikumu. Užtai tautinių idėjų rėmėjui nuosaikūs nacionalistai – tai seni ūsuoti ruchovskai (Lietuvoje būtų sąjūdininkai), kurie mitinguose dainuoja liaudies dainas. Kuomet viskas jau sudirbta ir dainos nebepadeda, žmonės lengvai pastebi už nuosaikumo kaukės slypintį bailumą ir neryžtingumą. (Žiūrėkite eksprezidento Juščenkos likimą).
„Svoboda“ nebando kiekvienam išaiškinti, kad jie nėra nacių smogikai, teisingai suprasdami, kad komunistinė propaganda priklijavo šituos baubus iki gyvenimo galo. Taigi jei šios baimės neįmanoma atsikratyti – reikia ją išnaudoti. Stiprūs, netolerantiški gatvės chuliganai iškilo kaip vienintelė jėga, sugebanti kaip lygūs su lygiais kalbėti su „regionalų“ bratanais. Iš esmės rinkėjai balsavo ne už programą, o už jos metodus.
Kaip parodė paskutiniai rinkimai, sugebėjimas organizuotis ir daužyti snukius tikrai reikalingas postsovietinės demokratijos sąlygomis. Kumščiai labai padėjo apginti rinkėjų balsus, kada prasidėjo atvira konfrontacija. Teko muštis ir su milicija, ir su banditais, ir su samdytais sportininkais – imtynininkais, teko organizuoti mobilias brigadas, kurios rinkimų dieną (ir naktį) suko ratus aplink miestą, aplankydamos tai vieną, tai kitą karštąjį tašką.
Nuotraukoje Pasaulio sumo vicečempionas Dimitrijus Slepčenko. Jis uždarbiauja valdančiosios Regionų partijos kandidato Viktoro Pilipišino palaikymo grupėje.
Ant žaidimų lentos pastatyta reali valdžia ir beprotiškai daug milijonų pinigų, mestų į priešrinkimines kampanijas. Šitie indėliai buvo ginami visais įmanomais būdais. Kaip sakė Benjaminas Franklinas: „Demokratija – nepriklausomų, ginkluotų vyrų susitarimų erdvė.“
IDEOLOGIJA
Būdinga Ukrainos ypatybė – istoriniai didvyriai, padėję galvas už Ukrainos nepriklausomybę, kurie vis dar oficialiai laikomi karo nusikaltėliais. Ukrainos Švietimo ministerijai vadovauja žmogus, kuris atvirai nekenčia Ukrainos ir nepripažįsta ukrainiečių teisės egzistuoti. Čia gimtajai kalbai yra vis dar iškilusi grėsmė kaip ir imperijos laikais. Kitais žodžiais tariant, užsitęsusi neteisybė tiesiogiai sudarė sąlygas nacionaliniam proveržiui, ypač tarp jaunimo, kuris nebuvo paveiktas tiesioginės sovietų propagandos. Ši banga labai gerai jautėsi oranžinės revoliucijos metu 2004-aisiais, bet tuomet nei viena nacionalistų partija nepasiekė tokio triumfo, kokį pasiekė „Svoboda“, tačiau sudarė palankias galimybes tam.
Nuotraukoje iš kairės į dešinę: 1. E. Konovalecas, 2. S. Bandera, 3. R. Šuchevičius
Ideologinė „Svobodos“ platforma susiformavo dar žiaurių kautynių su lenkais ir karo prieš Sovietų Sąjungą Vakarų Ukrainoje metu dvidešimto amžiaus viduryje: Tauta – aukščiau visko, tauta – tai kraujo ir kultūros jungiama bendruomenė, bet kraujas pirmoje vietoje. Mes gyvename Dievo mums duotoje žemėje, kiti turi arba žaisti pagal mūsų taisykles, arba nešdintis velniop. Komunistus – į giljotiną, su mumis Dievas ir Ukraina!
...Švelnios dvasios žmonės, net tautiškai mąstantiems, tokios kvadratinės formuluotės nesuprantamos. Užtat paprastą kaip kastetas nacionalizmą tauta supranta puikiai.
„Svoboda“ yra vienintelė ideologiškai suformuota didelė ukrainiečių partija. Kada demokratai elgiasi kaip diktatoriai, o komunistai kaip buržujai, „Svobodos“ nuoseklumas nacionalizmo klausimu labai naudingai išryškėja. Partijoje iš tikrųjų užtenka nuoširdžių fanatikų. Kada šalyje taip beviltiškai viskas paperkama ar prigąsdinama, pradedant eiliniais rinkėjais, baigiant rinkimine komisija, bent dešimtis tokių fanatikų reikalingi kaip oras. „Vienas idėją turintis žmogus galia prilygsta šimtui tūkstančių tiesiog suinteresuotų.“
Didžioji dalis rinkėjų, šįkart balsavusių už „Svobodą“, už jokius pinigus nebalsuotų už Olegą Tiagniboką prezidento rinkimuose. Bet kad parlamente turi būti nors viena tvirta frakcija, supranta visi.
TAKTIKA
„Svoboda“ – pirmoji gatvės partija, kuri suprato, jog nepriklausoma Ukraina yra faktas. Tai reiškia, kad galima nevargti su visokiais antisisteminiais šūkiais, nesvajoti apie kokią kitą išeitį, o tiesiog, žinant kad Ukraina yra nepriklausoma, imtis politikos. Bendrai visa partijos veikla buvo nukreipta į tai, kaip patekti į oficialią valdžią, dėl ko kai kurie bendraminčiai kreivai šypsojosi. Dabar, kai už nugaros liko įvairiausių lygmenų rinkimai, „Svoboda“ atstovaujama įvairiose valdžios sluoksniuose Vakarų Ukrainoje, o taip pat turi savo merą Ternopolyje. Už tokį patekimą į valdžią kai kurie kolegos tradiciškai kaltina „Svobodą“ kaip parsidavėlius. Klausimas apie finansavimo šaltinius – mėgstamas, versijų daug.
Tarp „Svoboda“ narių nėra nei vieno politinio kalinio, išskyrus tuos, kurie prisijungė jau sėdėdami kalėjime. Tačiau jų gretose: solidūs verslininkai, išsilavinę jauni specialistai, nemažai pasiekę žmonės. „Svoboda“ sugebėjo nusiklijuoti nuo savęs žodelį „marginalai“. Į pirmą partijos penketuką patenka tautos numylėtinis aktorius Bohdanas Beniukas. Bėgant laikui dauguma gatvės dešiniųjų suprato, jog turint tokį užnugarį galima drąsiau vykdyti gerus darbus.
„Svoboda“ naudojo griežtą partinį principą – su savo vėliavomis jie išdygdavo bet kurioje pilietinėje akcijoje, populiarino savo vardą, tiesiogine ta žodžio prasme alkūnėmis stumdė konkurentus. Ir šiuo metu jie palenkė po savimi visą dešinįjį sparną, likusios patriotinės organizacijos arba nebeveikia, arba buvo valdžios sutriuškintos („Trizubas“, „Ukrainos patriotas“).
ŽMONĖS
„Svoboda“ – vienintelė partija, vienmandatėse apygardose neiškėlusi nei vieno milijonieriaus (palyginti – pas darbininkiškai valstietiškus komunistus tokių, jei neklystu, buvo 9).
„Svoboda“ turi tikrą partijos žemutinės grandies aktyvistų sluoksnį, o ne samdomus vėliavų mojuotojus, tikrą vidutinę grandį, o ne apmokamus jaunus perspektyvius karjeristus, tikrą viršūnę, o ne interesų vienijamą verslo klubą. Į „Svobodą“ išties galima ateiti iš gatvės ir tapti politiku. Jie – vienintelė partija Ukrainoje, kuri be pinigų gali surengti masinį mitingą sostinėje, kurios aktyvistai metų metus (!) be užmokesčio agituoja gatvėse. Kai rinkėjas eina gatve ir mato agitacinę „Svobodos“ palapinę, didžiulė tikimybė, kad toje palapinėje žmogus, kuris atvažiavo čia už savo pinigus ir savo laisvu laiku. Apie kitas ukrainietiškas partijas to niekaip negalima pasakyti. Vadinasi, kad „Svoboda“ neša rinkėjams naujos kokybės politiką. Tai brangiai kainuoja.
Kad surinktų visus šiuos žmones, Olegas Tiagnibokas ir jo komanda atliko milžinišką, daugelį metų trukusį organizacinį darbą. Galų gale jam pavyko įtikinti piliečius – jeigu kas nors ir gali išplėšti iš valdžios pergalę, tai – nacionalistai.
reznichenko-d.livejournal.com
Publikuota : Patriotai.lt
Vertėjas Tomas Skorupskis
Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vicepirmininkas
APIE UKRAINOS SENSACIJĄ
Kuomet žmogus papuola į iš tiesų pavojingą situaciją, pavyzdžiui, tamsiame skersgatvyje susiduria su akivaizdžiai stipresniu plėšiku, jis arba pasyviai paklūsta, arba užbėga įvykiams už akių – griebia pačią stipriausią lazdą, kuri pasitaiko po ranka. Pilietinio pasipriešinimo Ukrainoje sąlygomis nacionalistų partija „Svoboda“ („Laisvė“) kaip tik ir prisiėmė tokios lazdos vaidmenį.
Galimos kritinės šio žingsnio pasekmės rinkėjams daugiau nei aiškios, bet, kaip sakoma, kur aš, mano gyvybė, o kur rytojus. Koks skirtumas, kaip šis poelgis atsilieps rytoj, jeigu rytojus gali ir nebeišaušti. Rinkimų išvakarėse situacija atrodė taip: arba ukrainiečiai parodo Janukovičiui ir Regionų partijai, kas yra šeimininkas, arba čia galutinai įsitvirtina Rusijos pavyzdžio oligarchinė kvazidiktatūra. Tokios perspektyvos fone radikalių nacionalistų frakcija parlamente – tik nedidelis šokas.
Reikia suvokti, kad nacionalistai Ukrainos parlamente buvo nuo pat pirmosios Ukrainos parlamento dienos. Bet anksčiau tai buvo arba atskiri veikėjai kitų frakcijų sudėtyje, arba nedidelės partijos svetimų blokų koalicijose. Parlamente esančių nacionalistų charakteris paprastai inteligentiškai tautiškas, išsiuvinėtas liaudiškais raštais. Jų politika (su retomis išmintimis) nuo pradžios iki galo kabinetinė. „Svoboda“ – pirmoji partija, įsiveržusi į Aukščiausiąją Radą tiesiai iš gatvės, iš karto surinkdama 10,44% ukrainiečių balsų.
Regionų partija (valdančioji, Janukovičiaus) 30%; „Batkivščina“ (lietuviškai „Tėvynė“, Julijos Tymošenko partija) 25,53%; „Udar“ (lietuviškai „Smūgis“, boksininko Vladimiro Kličko partija) 13,96%; Ukrainos komunistų partija 13,18%; „Svoboda“ 10,44%; „Ukraina, pirmyn!“ 1,58%.
Kvaili rusų nacionalistai, sužinoję apie „Svobodos“ sėkmę, pradėjo purkštauti tradiciniais prakeiksmais chocholams-rusofobams. Tuo tarpu protingi ėmėsi tyrinėti politinę programą, tikėdamiesi surasti raktą, kuris jiems patiems atvertų kelią į didžiąją politiką.
Ukrainiečių sėkmės paslaptis slypi visai ne programoje. Be to, kad didžioji rinkėjų dalis šios programos tradiciškai neskaito, daugelis, atvirkščiai, balsavo už „Svobodą“, tikėdamiesi, jog oficialios partijų programos rašomos tik tam, kad būtų parašytos, bet realiai šiais programiniais punktais niekas neužsiiminės. Koks dar abortų draudimas? Kam ta tautybės grafa pase? Nejaugi rankos pasieks šiuos klausimus? Ir taip problemų iki kaklo.
Už ukrainiečių nacionalistus balsavo rusakalbiai, balsavo tautinės mažumos (tame tarpe nemažai tarsi šiuo atveju vilties nekeliančių žydų), balsavo netgi dalis gėjų su lesbietėmis bei kosmopolitinė pažangioji inteligentija.
Ir štai dėl ko:
NUOSAIKUMAS
„Svoboda“ net nebandė vaizduot iš savęs liberalų ir tai davė jai didelį pliusą. Visas liberalizmas baigėsi viešu pervadinimu ir Olego Tiagniboko (partijos lyderis) pareiškimu: „...nacionalizmas – tai meilė“. Kai kažkas sako, kad Tiagnibokas su metais tapo nuosaikesnis, reikia suprasi – nuosaikesnis žodžiuose.
Bendrai, kada gatvės nacionalistai bando patikti plačiosioms masėms ir bando vaidinti nuosaikius, jie iš karto pralošia dvejuose frontuose. Dauguma postsovietinio elektorato, nors tu juos karštai išbučiuok, vis tiek priima dešiniuosius išskirtinai per „Sieg-Heil-Rudolf-Hess-Hitlerjugend-SS“ prizmę, ir niekaip netiki jokiu nuosaikumu. Užtai tautinių idėjų rėmėjui nuosaikūs nacionalistai – tai seni ūsuoti ruchovskai (Lietuvoje būtų sąjūdininkai), kurie mitinguose dainuoja liaudies dainas. Kuomet viskas jau sudirbta ir dainos nebepadeda, žmonės lengvai pastebi už nuosaikumo kaukės slypintį bailumą ir neryžtingumą. (Žiūrėkite eksprezidento Juščenkos likimą).
„Svoboda“ nebando kiekvienam išaiškinti, kad jie nėra nacių smogikai, teisingai suprasdami, kad komunistinė propaganda priklijavo šituos baubus iki gyvenimo galo. Taigi jei šios baimės neįmanoma atsikratyti – reikia ją išnaudoti. Stiprūs, netolerantiški gatvės chuliganai iškilo kaip vienintelė jėga, sugebanti kaip lygūs su lygiais kalbėti su „regionalų“ bratanais. Iš esmės rinkėjai balsavo ne už programą, o už jos metodus.
Kaip parodė paskutiniai rinkimai, sugebėjimas organizuotis ir daužyti snukius tikrai reikalingas postsovietinės demokratijos sąlygomis. Kumščiai labai padėjo apginti rinkėjų balsus, kada prasidėjo atvira konfrontacija. Teko muštis ir su milicija, ir su banditais, ir su samdytais sportininkais – imtynininkais, teko organizuoti mobilias brigadas, kurios rinkimų dieną (ir naktį) suko ratus aplink miestą, aplankydamos tai vieną, tai kitą karštąjį tašką.
Nuotraukoje Pasaulio sumo vicečempionas Dimitrijus Slepčenko. Jis uždarbiauja valdančiosios Regionų partijos kandidato Viktoro Pilipišino palaikymo grupėje.
Ant žaidimų lentos pastatyta reali valdžia ir beprotiškai daug milijonų pinigų, mestų į priešrinkimines kampanijas. Šitie indėliai buvo ginami visais įmanomais būdais. Kaip sakė Benjaminas Franklinas: „Demokratija – nepriklausomų, ginkluotų vyrų susitarimų erdvė.“
IDEOLOGIJA
Būdinga Ukrainos ypatybė – istoriniai didvyriai, padėję galvas už Ukrainos nepriklausomybę, kurie vis dar oficialiai laikomi karo nusikaltėliais. Ukrainos Švietimo ministerijai vadovauja žmogus, kuris atvirai nekenčia Ukrainos ir nepripažįsta ukrainiečių teisės egzistuoti. Čia gimtajai kalbai yra vis dar iškilusi grėsmė kaip ir imperijos laikais. Kitais žodžiais tariant, užsitęsusi neteisybė tiesiogiai sudarė sąlygas nacionaliniam proveržiui, ypač tarp jaunimo, kuris nebuvo paveiktas tiesioginės sovietų propagandos. Ši banga labai gerai jautėsi oranžinės revoliucijos metu 2004-aisiais, bet tuomet nei viena nacionalistų partija nepasiekė tokio triumfo, kokį pasiekė „Svoboda“, tačiau sudarė palankias galimybes tam.
Nuotraukoje iš kairės į dešinę: 1. E. Konovalecas, 2. S. Bandera, 3. R. Šuchevičius
Ideologinė „Svobodos“ platforma susiformavo dar žiaurių kautynių su lenkais ir karo prieš Sovietų Sąjungą Vakarų Ukrainoje metu dvidešimto amžiaus viduryje: Tauta – aukščiau visko, tauta – tai kraujo ir kultūros jungiama bendruomenė, bet kraujas pirmoje vietoje. Mes gyvename Dievo mums duotoje žemėje, kiti turi arba žaisti pagal mūsų taisykles, arba nešdintis velniop. Komunistus – į giljotiną, su mumis Dievas ir Ukraina!
...Švelnios dvasios žmonės, net tautiškai mąstantiems, tokios kvadratinės formuluotės nesuprantamos. Užtat paprastą kaip kastetas nacionalizmą tauta supranta puikiai.
„Svoboda“ yra vienintelė ideologiškai suformuota didelė ukrainiečių partija. Kada demokratai elgiasi kaip diktatoriai, o komunistai kaip buržujai, „Svobodos“ nuoseklumas nacionalizmo klausimu labai naudingai išryškėja. Partijoje iš tikrųjų užtenka nuoširdžių fanatikų. Kada šalyje taip beviltiškai viskas paperkama ar prigąsdinama, pradedant eiliniais rinkėjais, baigiant rinkimine komisija, bent dešimtis tokių fanatikų reikalingi kaip oras. „Vienas idėją turintis žmogus galia prilygsta šimtui tūkstančių tiesiog suinteresuotų.“
Didžioji dalis rinkėjų, šįkart balsavusių už „Svobodą“, už jokius pinigus nebalsuotų už Olegą Tiagniboką prezidento rinkimuose. Bet kad parlamente turi būti nors viena tvirta frakcija, supranta visi.
TAKTIKA
„Svoboda“ – pirmoji gatvės partija, kuri suprato, jog nepriklausoma Ukraina yra faktas. Tai reiškia, kad galima nevargti su visokiais antisisteminiais šūkiais, nesvajoti apie kokią kitą išeitį, o tiesiog, žinant kad Ukraina yra nepriklausoma, imtis politikos. Bendrai visa partijos veikla buvo nukreipta į tai, kaip patekti į oficialią valdžią, dėl ko kai kurie bendraminčiai kreivai šypsojosi. Dabar, kai už nugaros liko įvairiausių lygmenų rinkimai, „Svoboda“ atstovaujama įvairiose valdžios sluoksniuose Vakarų Ukrainoje, o taip pat turi savo merą Ternopolyje. Už tokį patekimą į valdžią kai kurie kolegos tradiciškai kaltina „Svobodą“ kaip parsidavėlius. Klausimas apie finansavimo šaltinius – mėgstamas, versijų daug.
Tarp „Svoboda“ narių nėra nei vieno politinio kalinio, išskyrus tuos, kurie prisijungė jau sėdėdami kalėjime. Tačiau jų gretose: solidūs verslininkai, išsilavinę jauni specialistai, nemažai pasiekę žmonės. „Svoboda“ sugebėjo nusiklijuoti nuo savęs žodelį „marginalai“. Į pirmą partijos penketuką patenka tautos numylėtinis aktorius Bohdanas Beniukas. Bėgant laikui dauguma gatvės dešiniųjų suprato, jog turint tokį užnugarį galima drąsiau vykdyti gerus darbus.
„Svoboda“ naudojo griežtą partinį principą – su savo vėliavomis jie išdygdavo bet kurioje pilietinėje akcijoje, populiarino savo vardą, tiesiogine ta žodžio prasme alkūnėmis stumdė konkurentus. Ir šiuo metu jie palenkė po savimi visą dešinįjį sparną, likusios patriotinės organizacijos arba nebeveikia, arba buvo valdžios sutriuškintos („Trizubas“, „Ukrainos patriotas“).
ŽMONĖS
„Svoboda“ – vienintelė partija, vienmandatėse apygardose neiškėlusi nei vieno milijonieriaus (palyginti – pas darbininkiškai valstietiškus komunistus tokių, jei neklystu, buvo 9).
„Svoboda“ turi tikrą partijos žemutinės grandies aktyvistų sluoksnį, o ne samdomus vėliavų mojuotojus, tikrą vidutinę grandį, o ne apmokamus jaunus perspektyvius karjeristus, tikrą viršūnę, o ne interesų vienijamą verslo klubą. Į „Svobodą“ išties galima ateiti iš gatvės ir tapti politiku. Jie – vienintelė partija Ukrainoje, kuri be pinigų gali surengti masinį mitingą sostinėje, kurios aktyvistai metų metus (!) be užmokesčio agituoja gatvėse. Kai rinkėjas eina gatve ir mato agitacinę „Svobodos“ palapinę, didžiulė tikimybė, kad toje palapinėje žmogus, kuris atvažiavo čia už savo pinigus ir savo laisvu laiku. Apie kitas ukrainietiškas partijas to niekaip negalima pasakyti. Vadinasi, kad „Svoboda“ neša rinkėjams naujos kokybės politiką. Tai brangiai kainuoja.
Kad surinktų visus šiuos žmones, Olegas Tiagnibokas ir jo komanda atliko milžinišką, daugelį metų trukusį organizacinį darbą. Galų gale jam pavyko įtikinti piliečius – jeigu kas nors ir gali išplėšti iš valdžios pergalę, tai – nacionalistai.
reznichenko-d.livejournal.com
Publikuota : Patriotai.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą